Režisierius Yuvalis Adleris. Nuotraukos šaltinis www.ioncinema.com

Pirmasis Izraelio režisieriaus Yuvalio Adlerio filmas „Betliejus“ pasakoja apie Izraelio saugumo tarnybos „Šin Bet“ darbuotoją Raci ir jo palestiniečių kilmės informantą penkiolikmetį Zanfurą. Juostoje kalbama ir apie „Al Aksa brigadų“ vado Badavi konfliktus su kitomis Palestinos kovotojų organizacijomis bei Palestinos nacionalinės vienybės vyriausybe.

Filmo scenarijų režisierius rašė kartu su palestiniečių žurnalistu Ali Wakedu. „Betliejus“ ne tik režisūrinis Y. Adlerio, bet ir pagrindinius vaidmenis atliekančių aktorių debiutas kine. Juosta šešiose kategorijose pelnė valstybinį Izraelio kino apdovanojimą „Ofir“ ir buvo pristatyta Venecijos bei Toronto kino festivaliuose. Plačiau apie „Betliejų“ ir jame aptariamas temas režisierius kalbasi su „Zeit“ žurnalistu Felixu Rettbergu.

Betliejus“ yra Jūsų debiutinis filmas. Jame pasakojama apie profesinius santykius tarp Izraelio slaptosios tarnybos darbuotojo Raci ir jo penkiolikmečio palestiniečio informanto Zanfuro. Kaip atsirado ši istorija?

Mane seniai domino klausimas, kaip iš tiesų dirba slaptosios tarnybos. Kaip joms pavyksta užverbuoti ir išlaikyti informatorius, kad galiausiai jie padarytų tai, ko iš jų tikimasi – išduotų savo aplinką ir imtų dirbti priešui. Viskas vyksta kitaip nei paprastai yra manoma.

O kaip?

Dažniausiai įsivaizduojama, kad teikti informaciją slaptosios tarnybos priverčia naudodamos prievartą arba šantažą. Daugeliu atvejų taip ir nutinka. Pradžioje. Ilgainiui to nebepakanka. Tampa svarbu išsiaiškinti, ko informantui trūksta, ko jis ilgisi. Išsiaiškinti, ko jis negauna savo aplinkoje, ir tai jam suteikti. Mūsų filme Zanfuras iš Raci gauna prielankumą ir pripažinimą – dalykus, kurių nesulaukia iš savo tėvo. Raci sąmoningai puoselėja ryšį, primenantį tėvo ir sūnaus bendravimą. Tai jo darbas. Ir dilema.

Tai yra melas.

Tai emociniai santykiai, užmezgami norint pasinaudoti kitu. Tačiau tam, kad šie santykiai vystytųsi, jie turi būti teisingi.

Ką turite galvoje?

Rinkdami medžiagą, kalbinome slaptųjų tarnybų darbuotojus. Visi jie tvirtino, kad tokį bendravimą sunku simuliuoti – ilgainiui savo informantams pajunti simpatiją, tačiau tuo pat metu juos išnaudoji. Turi būti pasiruošęs net tam, kad po kelerių metų, kai informantas taps nebereikalingas, privalėsi jį sunaikinti. Jei užsimezga pernelyg stiprus emocinis ryšys, iškyla grėsmė per daug pasitikėti ir tikėti informantu. Kartais – ir jo melu. Juk informantai taip pat meluoja. Neretai vien tam, kad galėtų gyventi su savimi, kad pajėgtų išduoti savo aplinką, dažnai ir savo pačių šeimą.

Apie Izraelio ir Palestinos konfliktą sukurtas ne vienas filmas. Ką norėjote padaryti kitaip?

Kartu su scenarijaus bendraautoriumi, palestiniečių žurnalistu Ali Wakedu norėjome sukurti filmą, neskleidžiantį vienareikšmės politinės žinios ir nediktuojantį iš anksto numatytos vertinimo krypties. Nenorėjome pamokslauti, kaip vertėtų spręsti šį konfliktą, ir įvardyti, kuri pusė yra gera, o kuri bloga. Norėjome parodyti, kaip vystosi skirtingi konflikto dalyvių santykiai. Ypač tie, kurie susiklosto tarp agento ir informanto – paremti neįtikėtinu artumu ir emociniu išnaudojimu. Manau, mums pavyko tą padaryti. Pirmą kartą bus galima pamatyti, kaip iš tiesų dirba slaptosios tarnybos.

Taip pat kalbame apie tai, kokios įtampos vyrauja tarp skirtingų palestiniečių grupių. Kalbu ne tik apie tokias kovotojų organizacijas, kaip „Hamas“ ar „Al Aksos brigados“, bet ir jų santykius su Palestinos nacionalinės vienybės vyriausybe. Kartu su Ali ketverius metus rinkome abi puses reprezentuojančią medžiagą ir rašėme scenarijų.

Kai kurie Izraelio ir užsienio kritikai „Betliejų“ giria kaip vykusį trilerį, tačiau pasigenda ryškesnio politikos ir tikrovės atspindžio – tarkime, Jūs nevaizduojate Izraelio užimtų Palestinos teritorijų.

Kontekstas ir taip yra žinomas, nemanau, kad žiūrovams reikia dar vienos istorijos pamokos. Filmas atskleidžia, kaip į šiuos įvykius reaguoja skirtingose barikadų pusėse atsidūrę gyventojai. Norėjome parodyti, ką Artimųjų Rytų konfliktas padaro su žmonėmis ir į kokius santykius bei poelgius neišvengiamai įsitraukia visi jo dalyviai. Taip pat – kokie nusivylimai jų laukia. Zanfuro tėvas vis dar gedi Izraelio kareivių nušauto sūnaus Ibrahimo, priklausiusio „Al Aksai“, kai sužino, kad kitas jo sūnus kolaboruoja su priešu. Palestinos okupacijos temą tai atskleidžia kur kas geriau nei kontrolės punktų, gatvių užkardų ir sienų vaizdai.

Priešingai nei kiti konfliktą vaizduojantys filmai, pelnę pripažinimą užsienyje, – praėjusiais metais „Oskarui“ buvo nominuotos kritiškos Izraelio kūrėjų dokumentinės juostos „5 sulaužytos kameros“ ir „Valstybės vartų sargai“, – „Betliejus“ susilaukė žiūrovų dėmesio Izraelyje ir tapo žiūrimiausiu metų filmu. Kaip paaiškintumėte tokią situaciją?

Nesiūlome kraštutinių vertinimų ir neperšame publikai savo nuomonės. Daugeliui žiūrovų patiko tai, kad vaizduojame aktualius įvykius, tačiau nesitapatiname su kažkuria puse. Deja, Izraelyje dažniausiai vyrauja vienmatis Izraelio ir Palestinos konflikto diskursas: pasisakoma už kairę arba dešinę, už arba prieš okupaciją.

Kokių publikos reakcijų sulaukėte?

Kai kurie izraelitai nesuprato, kodėl labiausiai juos paveikė scena, vaizduojanti verkiančius palestinietį tėvą ir sūnų. Juk jis buvo teroristas, žmogus, jų šalyje rengęs mirtinus išpuolius. Ne vienas palestinietis apstulbo pamatęs, kaip iš tiesų Izraelio slaptoji tarnyba užmezga ryšius su informantais – šiaip ar taip daugelis buvo girdėję tik paskalų.

Daugelio žiūrovų visiškai nesukrėtė paskutinioji scena – jie išėjo iš kino teatro ne nuščiuvę, o klausdami, kokia buvo filmo mintis. Mano manymu, filmas panašėja į sapną, kurį kiekvienas interpretuoja savaip.

Bet kuriuo atveju, „Betliejus“ vėl sukėlė plataus masto diskusijų apie konfliktą ir galimus jo sprendimus. Yra išeitis, kurios teisingumu esu įsitikinęs, tačiau nesiūlau jos kitiems. Tai tik užbaigtų diskusiją.

Kai kuriems „Betliejus“ patinka tiesiog kaip įtaigus, pagaunantis filmas. Kaip jo režisierius negaliu norėti ko nors daugiau.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė