Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius.

Sensacijų ir vadinamųjų garsenybių pirmiausia reikia tam, kad jos viešumoje užgožtų esminius mūsų gyvenimo procesus. Būtent taip norėtųsi vertinti triukšmą apie krentančius prezidentės reitingus: dažniausiai paklaidos ribose vykstančius svyravimus žiniasklaida vis siekia pateikti kaip vaizdingas arklių lenktynes. Nors, kaip sako sociologai, svarbiausia – tendencijos. Tiesa, Daliai Grybauskaitei jos šią akimirką nėra palankios, tačiau prezidentė, be jokios abejonės, išliks artėjančių rinkimų favorite. Sausį paskelbtos apklausos atskleidė, kaip rimtai ir profesionaliai svarbiausioji rinkimų kandidatė žvelgia į artėjančias varžybas, kaip vengia netikėtumų ir sumaniai derina prieš penkerius metus įgytą patirtį su naujomis tik valstybės vadovei atsiveriančiomis galimybėmis.

Prieš pat paskelbiant Daliai Grybauskaitei ne visai palankius apklausų rezultatus viešojoje erdvėje buvo sulašinta dar viena „skiepų“ dozė. Būtent taip reikėtų vadinti netikėtą senos temos – prezidentės Briuselyje laukiančios karjeros – aktualinimą. Bandoma ne tik neutralizuoti nepalankias žinias, bet ir formuoti „deficito“ poreikį: nesunku atgaivinti ne tik su sovietiniu mentalitetu siejamą norą bet kokiu būdu gauti tai, ko kiti taip pat labai nori. Su Lietuva dėl Dalios Grybauskaitės besivaržančios Europos Sąjungos legenda naudinga – taip, nerizikuojant skatinti euroskeptiškas nuotaikas, Lietuva paverčiama nugalėtoja, kuri varžybose su Europa laimėjo svarbiausią prizą – prezidentę.

Norėdami rimtai apsvarstyti Dalios Grybauskaitės galimybes užimti taip ir neįvardintas aukštas pareigas Europos Sąjungoje, pirmiausia turėtume atsakyti į klausimą, kiek tikėtina, kad jos kandidatūrą rems Lenkija. Be nuoširdžios Varšuvos paramos lietuvių politikui apie Europos Komisijos pirmininko pareigas galima tik svajoti. Kitas dalykas – mūsų viešojoje erdvėje iškreipta Europos politikų siekių hierarchija. Nė vieno nacionalinės karjeros viršūnėje esančio politiko niekas nesuvilios jokia tarnyba Europos Sąjungoje. Ambicingiems politikams Briuselis vis dar lieka garbinga politinė pensija arba saldžiai supakuota politinė tremtis. Lietuvoje toks mandagus susidorojimas su bendražygiais pagardinamas gausiu europietišku atlyginimu, todėl neatrodo kaip viešas pažeminimas.

Kalbos apie karjerą Briuselyje ir atidėliojimas skelbti sprendimą kandidatuoti prezidento rinkimuose šiuo metu yra du svarbiausi Dalios Grybauskaitės rinkimų vajaus „arkliukai“, kuriuos bus galima sėkmingai naudoti iki vasario 20 d. Tiesa, šios dvi temos kenkia paramą prezidentei deklaravusiems konservatoriams ir liberalams, kurie jau pasirinko: miglota „vaivorykštės vyriausybės“ viltimi bandoma užtemdyti nesekmės Europos parlamento rinkimuose riziką. Problema, kad abu šie projektai glaudžiai susiję – prastai pasirodžius rinkimuose, kalbėti apie įsijungimą į „vaivorykštės vyriausybę“ būtų naivu. O Daliai Grybauskaitei reikia atsiriboti nuo konservatorių ir liberalų „talkos“. Prieš penkerius metus ji sėkmingai įtikino dešiniųjų rinkėjus, kad nėra kairioji, šiandien kandidatės į prezidentus laukia priešingas uždavinys.

Įdomu, kad šiandien Dalios Grybauskaitės delsimas skelbti savo sprendimą kandidatuoti prezidento rinkimuose turi visai kitą prasmę, negu prieš penkerius metus. Anuomet toks atidėliojimas kaitino aistras, stiprino jos iš Europos grįžtančios gelbėtojos įvaizdį. Strateginis sprendimas po penkerių metų tapo rinkimų taktikos žaisliuku: dabar svarbiausias delsimo tikslas – kiek įmanoma trikdyti varžovų rinkimų kampanijas. Taip siekiama sutrumpinti prezidento rinkimų kampaniją, o tai naudinga tik pareigas einančiai valstybės vadovei. Daliai Grybauskaitei netrūksta žinomumo, o su kiekviena papildoma rinkimų vajaus diena didėja rizika, kad vienas ar kitas varžovas gali išsiskirti iš kol kas gana pilkos kandidatų minios. Demokratinės viešosios erdvės iliuziją kurianti žiniasklaida elgiasi savižudiškai – stengiasi naikinti bet kokią prezidento rinkimų vajaus intrigą ir vienbalsiu kuria priešpriešą: viena ypatinga kandidatė – vidutinybių minia.

Vos pasiskelbęs kandidatas, pavyzdžiui, Artūras Zuokas ar Linas Balsys, tuojau sužimba visų televizijų ekranuose. Tačiau jiems užduodami tie patys nuobodūs klausimai ir skubama skelbti vienodą diagnozę. Taip siekiama kito svarbaus būsimojo rinkimų vajaus tikslo – iki demokratinei valstybei priimtino minimumo sumažinti kandidatų diskusijas. Arba bent jau pasiekti, kad tos diskusijos būtų neįdomios ir mažai žiūrimos. Prieš penkerius metus pavyko – Kazimiera Prunskienė anuomet taip ir nesugebėjo įgyvendinti troškimo viešai diskutuoti su Dalia Grybauskaite.

Prieštaringai visuomenės vertinami klausimai – gėjai, tautininkai, euras, pensijos, atominė, žemė, skalūnai – iki šiol sėkmingai jų vengusiai prezidentei yra labai pavojingi. Norėdama laimėti, ji turi suburti labai skirtingus žmones; kad jie balsuotų už tą patį kandidatą, reikia sukurti nedidelį politinį stebuklą. Paradoksalu, bet tokio stebuklo pamatus galima bandyti kloti mažiau bendraujant su tradicine žiniasklaida, segmentuojant auditorijas socialiniuose tinkluose ar susitikimuose su rinkėjais. Tiesa, gana rizikinga nedidelėms auditorijoms skelbti tai, ką jos nori girdėti. Prieštaringos žinios gali persipinti, todėl bene geriausia Dalios Grybauskaitės rinkimų tema po vasario 20-osios būtų visus rinkėjus jungiantis darbas. Darbas Lietuvos labui, pabrėžiant, kad prezidentas toks svarbus, jog negali nė akimirkai atsitraukti ir užsiimti tokiomis smulkmenomis, kaip rinkimų vajus. Lietuviai mėgsta darbščius ir pasiaukojančius. Dalios Grybauskaitės lūpose tokia žinia skamba autentiškai – visą kadenciją prezidentė dirbo be atostogų, jos darbo diena prasideda dar saulei nepatekėjus...

Darbo Lietuvai tema padėtų išvengti prezidentei nepatogių klausimų apie rėmėjus bei rinkimų štabą. Visiems kitiems kandidatams rinkimų štabai tampa atrama, tačiau kiekvienam prezidento pareigas einančiam politikui tai tikras galvos skausmas. Nedera naudotis valstybės ištekliais ir prezidentūroje sutelktą ištikimiausių bendražygių komandą siųsti neapmokamų atostogų, kurias jie praleistų agituodami. Dalios Grybauskaitės štabe atsiradusios asmenybės keltų daugybę nepatogių klausimų ir toms asmenybėms, ir pačiai kandidatei. Geriau bandyti rinkimų štabą paversti atgyvenusiu politikos reliktu.

Rinkimų pradžiamokslis sako – kiekvienas valdžioje esantysis turi stengtis, kad rinkimai jokiu būdu netaptų referendumu, kurio svarbiausias klausimas – kokia buvo besibaigianti kadencija. Geriausia kalbėti apie ateities darbus ir viltis. Kaip vienas išminčius kadaise sakė – kuo aukščiau kylame, tuo mažesni atrodome tiems, kurie nemoka skraidyti. Kiekvienas mūsų gegužės 11-ąją turėsime atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų kyla, o kas...