Šiandien tapo madinga kalbėti apie vargšus, nors iš tiesų turėtume kalbėtis su vargšais“. Tai Motinos Teresės – vienos iškiliausių XX amžiaus asmenybių, pelniusių skirtingų religijų žmonių pagarbą – žodžiai. Smulkutė, mažo ūgio albanė tapo gailestingumo ir aukojimosi kitiems simboliu. Ji rodė, kad kiekvienas iš mūsų galime daug daugiau nei drįstame sau pripažinti. Ji gydė pasaulio, kuriame vargšai buvo tapę nematomi, išstumti už akiračio, regėjimą. Ji mokė mus į kiekvieną žmogų žvelgti Kristaus žvilgsniu. Motina Teresė vargu ar buvo įsigilinusi į popiežiaus Leono XIII ar jo įpėdinių socialines enciklikas, tačiau ji pati tapo įsikūnijusiu Bažnyčios socialiniu mokymu.

Agnesė Gonxha Bojaxhiu gimė 1910 metais rugpjūčio 26 dieną Skopjės mieste, kuris yra dabartinė Makedonijos sostinė, vietos albanų šeimoje ir jau kitą dieną buvo pakrikštyta. Šeima augino tris vaikus – dvi mergaites ir berniuką.

Agnesė augo religingoje aplinkoje ir jau penkerių priėjo išpažinties bei Pirmosios komunijos, dar po metų gavo Sutvirtinimo sakramentą. Iki devynerių metų šeima gyveno nieko nestokodama, džiaugdamasi tarpusavio sutarimu. Tačiau netikėtai mirė šeimos galva – tėtis. Veikiausiai buvo nunuodytas politinių oponentų. Prasidėjo sudėtingas šeimai laikotarpis, visgi mama ne tik sugebėjo vesti šeimą per kasdienius sunkumus, bet kartu mokė dalintis su kitais, daug dėmesio skyrė religiniam auklėjimui.

Jau būdama dvylikos, Agnesė pradėjo svajoti gyvenimą pašvęsti tarnystei Dievui. Tiesa, pradžioje negalvojo apie vienuolyną, nes svajojo apie gausią šeimą. Sulaukusi septyniolikos galutinai apsisprendė pasiaukoti pašvęstajam gyvenimui. Be to, į merginos rankas pakliuvo lankstinukų, kuriuose pasakojama apie misijų veiklą tolimoje Indijoje. Agnesė buvo įsitikinusi, kad tai Dievas nurodė jai skirtą kelią. Būdama aštuoniolikos, ji atsisveikino su šeima ir paliko namus, jausdama, kad niekada nebepamatys mylimų šeimos narių.

Mamai dukros apsisprendimas buvo didžiulis smūgis. Tačiau ši stipri moteris turėjo stiprybės palaiminti Agnesę ir net skaudama širdimi patarti, kad, pasirinkus kelią, nevalia dairytis atgal. Pikčiausiai reagavo brolis, kuris buvo įsitikinęs, kad tai mergaitiškas kaprizas. Jis tarnavo karininkų mokykloje ir apie savo abejones parašė sesei laišką. Agnesė pasijuto įskaudinta ir nusiuntė piktą atsakymą, kuriame rašė: „Esi išdidus, nes būsi karininkas ir tarnausi valdovui, turinčiam kelis milijonus pavaldinių. Man tai atrodo per menka, aš noriu tarnauti Valdovui, kuriam priklauso visas pasaulis.“

***

Įgyvendinti svajonę tapti misioniere Indijoje nebuvo paprasta. Pirmiausia teko per visą Europą važiuoti į Airiją, kur Dubline įstojo į Švč. Mergelės Marijos (Loreto seserų) vienuolinės moterų kongregacijos, pasišventusios švietimui, taip pat ir Rytų kraštuose, naujokyną. Agnesė angliškai nemokėjo nė žodžio, ir pirmiausia reikėjo kantriai mokytis kalbos. Tačiau atkaklumo ir ryžto jaunajai albanei niekada netrūko. Trapi išvaizda slėpė geležinę valią.

Pramokusi anglų kalbos ir gavusi pirmųjų pašvęstojo gyvenimo patirčių, Agnesė pagaliau išvyko į Indiją. Kelionė tęsėsi net penkias savaites, kol pagaliau 1929 metų sausio 6 dieną mergina atvyko į Kalkutą. Iš karto buvo išsiųsta į Dardžilingą tęsti mokslų, pradėjo noviciatą.

1931 metų gegužės 25 dieną Agnesė davė pirmuosius įžadus, ir nuo šiol ji pasauliui tapo žinoma kaip Motina Teresė. Buvo paskirta gyventi Kalkutoje ir Loreto seserų įsteigtoje mokykloje mokyti vaikus. Jai labai patiko šis darbas: bendravimas su vaikais teikė džiaugsmo, prasmės darbui suteikė ir žinojimas, kad išsilavinimas šiems vaikams – tai galimybė išsiveržti iš skurdo glėbio.

1937 metais Teresė davė amžinuosius įžadus. Jai nekilo abejonių dėl pašaukimo, Loreto seserų vienuolyne jautėsi kaip jaukiuose namuose. Tiesa, širdį vis graužė suvokimas, kiek daug Indijoje vargšų, kurie kasdien labai kenčia ir gyvenime nemato jokios šviesesnės perspektyvos. Tačiau ji tarsi darė viską, ką galėjo.

***

Kai jau atrodė, kad Viešpats atvedė Teresę į jai skirtą misiją, visa tikrovė sugriuvo akimirksniu. Po to, kai teko Kalkutoje kęsti kruvinus neramumus, vienuolyno vyresnioji nusprendė, jog Teresei reikia bent trumpo poilsio bei rekolekcijų ir išsiuntė ją traukiniu į Dardžilingo vienuolyną. 1946 metų rugsėjo 10 dieną, važiuodama traukiniu, Teresė išgirdo Viešpaties balsą, raginantį palikti viską ir eiti pas pačius skurdžiausius Kalkutos gyventojus. Tai buvo lūžio akimirka, kurią pati Teresė vadino pašaukimu pašaukime.

Teresė buvo sukrėsta, bet kartu tvirtai įsitikinusi, kad tai iš tiesų buvo Kristaus kvietimas, į kurį ji privalo atsakyti. Tačiau kaip visa tai paaiškinti kitiems? Kaip gauti vienuolijos, vyskupo, pagaliau ir popiežiaus leidimą palikti vienuoliją, kurioje davė amžinuosius įžadus, ir kurti naują misiją ten, kur gyvenimas yra virtęs tikru pragaru?

Savo regėjimą ir planus Teresė išdrįso patikėti tik nuodėmklausiui ir dvasios tėvui Van Exemui. Deja, kitos vienuolės ilgus Teresės pokalbius su dvasios tėvu suvokė kaip romantinį ryšį. Provincijos vyresnioji nusprendė išsiųsti apkalbų objektu tapusią Teresę į už kelių šimtų kilometrų esantį Asansolo miestą. Tiesa, „tremtis“ tęsėsi neilgai, nes, įsikišus generalinei vyresniajai, Teresei leista grįžti į Kalkutą.

Tačiau ši trintis su kitomis sesėmis Kalkutos vyskupui Perier, į kurį, patarta dvasios tėvo, kreipėsi Teresė, tapo dar vienu klausimu: ar palikti Loretos seserų bendruomenę vienuolės neskatina ir asmeniniai motyvai? Prasidėjo ilgas susirašinėjimas, kuriame vyskupas vis ragino Teresę neskubėti ir aiškiau išdėstyti savo viziją, o ji gavo sunkių nuolankumo ir kantrybės pamokų.

Motina Teresė neabejojo, kad Viešpats ją ragina eiti tarnauti vargšams, ir ji neturi teisės nekreipti dėmesio į šį raginimą. Kartu ji buvo tvirtai pasiryžusi likti klusni Bažnyčios vyresnybei. Jos misija turėjo prasmę tik tada, jei kartu tai bus ir Bažnyčios misija.

Būtent laiškuose Kalkutos vyskupui Teresė pirmą kartą suformulavo, kur yra Viešpaties kviečiama. Pasak jos, vienintelė ir pati stipriausia naujos kongregacijos steigimo ir egzistavimo priežastis – numalšinti didžiulį Jėzaus troškulį.

Jėzus, tvirtino Teresė, visoms pasaulio sieloms trokšta dovanoti savo meilę, panašiai kaip ištroškęs žmogus trokšta gurkšnio vandens. Mes turime padaryti viską, idant numalšintume šį troškulį. Teresės tvirtinimu, Jėzus aiškiai jai paskelbė: „Noriu Indijos vienuolių, pasiaukojusių mano meilei, kurios būtų Marija ir Morta, kurios būtų tokioje vienybėje su manimi, kad sieloms spinduliuotų mano meilę. Noriu laisvų vienuolių, apsivilkusių mano Kryžiaus neturtu, noriu klusnių vienuolių, apsisiautusių mano klusnumu ant kryžiaus. Noriu meile trykštančių vienuolių, apsigaubusių Kryžiaus Meile. Nejaugi atsisakysi padaryti tai dėl manęs?“

Išmintingas Kalkutos vyskupas ilgai nesiryžo pritarti Teresės siekiams. Jis buvo jautrus ir dėl vargšų kančių išgyvenantis ganytojas, tačiau jis suprato – jei tai iš tiesų Dievo sumanymas, jis įveiks visas kliūtis, o kantrybės pamoka Teresei, kurios meilė Dievui vyskupą vis labiau žavėjo, bus į naudą.

Tik 1948 metų sausio 6 dieną, minėdama devynioliktąsias savo atvykimo į Indiją metines, Teresė pagaliau išgirdo trokštamą žinią iš vyskupo, kuris tapo vienu iš svarbiausių jos misijos entuziastų bei advokatu tiek Romoje, tiek prieš Loreto seserų vienuoliją. Būtent vyskupo tarpininkavimas buvo esminis veiksnys, kodėl vienuolijos vyresnioji ramiai priėmė Teresės apsisprendimą.

Dar truputį kantrybės ir 1948 metų rugpjūčio 8 dieną Motina Teresė pagaliau sulaukė žinios, kurios tiek laukė: popiežius Pijus XII per Šventąją Vienuolių Kongregaciją suteikė jai leidimą palikti Loreto ordiną ir pradėti naują misiją.

***

1948 metų rugpjūčio 17 dieną, apsivilkusi baltą sarį su mėlynu krašteliu, Motina Teresė – europietė vienuolė, išėjo pradėti Dievo Meilės misionierių gyvenimo. Jį pradėjo teturėdama kelis skatikus – penkias rupijas – kišenėje. Toks buvo sąmoningas jos pasirinkimas. Buvo nusprendusi viską, ko jai reikės, gauti prašydama išmaldos. Pirmiausia ji nusigavo į Medicinos seserų misionierių Šventosios Šeimos ligoninę Patnoje ir pradėjo mokytis būti slaugytoja.

Gruodžio 21 dieną Motina Teresė pirmą kartą išėjo į lūšnynus kaip Dievo Meilės misionierė. Ji žinojo, ko iš jos nori Dievas, visa širdimi troško Jam paklusti, tačiau tebuvo viena ir visiškai neįsivaizdavo, nuo ko pradėti, kas bus kitą dieną. Visgi, kaip liudija jos dienoraščiai, ji nė kiek neabejojo, kad eina tuo keliu, kuris jai skirtas: „Tačiau darbas (misija eiti į lūšnynus – A. N.) yra Jo, ne mano, netgi jei numirčiau jam nė neprasidėjus, žinočiau, kad atsiliepiau į pašaukimą ir žengiau jo pamirštų vargų ir skurstančiųjų link. Sėkmė ir žlugimas, kad ir koks būtų jo planas, priklauso jau Jam. Viskas bus dėl Jo.“

***

Pirmiausia Motina Teresė surinko keletą lūšnynų vaikų ir pradėjo daryti tai, ką gebėjo geriausiai – juos mokyti. Mokė plautis rankas, elementarių higienos normų, taip pat rašyti. Nebuvo kitų priemonių, tai mokė rašyti kreida ant asfalto.

Paskui keliavo lankyti ligonių ir badaujančių žmonių. Taip pat jos žvilgsnis nukrypo į tiesiog gatvėje mirštančius varguolius. Jie skleidė ne tik pūvančio kūno, bet ir nevilties kvapą. Viename iš laiškų Motina Teresė prasitarė, kad iš prigimties yra jausminga, mėgsta gražius daiktus ir patogumą, ir jai gyvenimo pokytis, pereinant nuo Loreto seserų vienuolyno jaukumo prie lūšnynų smarvės ir purvo, buvo nuolatinė kova su visais žmogiškais polinkiais bei įpročiais.

Kai po daugelio metų viena iš žurnalisčių, rašiusių apie Motiną Teresę, emocingai pareiškė, kad ji nė už milijoną dolerių negalėtų prisiartinti prie tų pūvančių, apskretusių žmonių, Motina Teresė ramiai atsakė, kad ji taip pat to nepadarytų už jokius pasaulio pinigus, ji tai daro tik dėl Kristaus. Tai nebuvo vien graži sentencija, tai buvo Motinos Teresės gyvenimo esmė. Ji visada prieštaraudavo, kai jos įsteigtos kongregacijos seseris vadino socialinėmis darbuotojomis. Pasak Motinos Teresės, Meilės misionierės yra labiausiai kontempliatyvi kongregacija iš visų, nes seserys būna Viešpaties akivaizdoje 24 valandas per parą ir visą tą laiką liečia Jėzaus kūną tuose vargšuose, kur Jis gyvena.

Motina Teresė kartojo sesėms vienuolėms: „Kai mes padedame vargšui, mes iš tiesų padedame pačiam Jėzui Kristui. Todėl turime nuolat melstis, nes reikia labai didelio tikėjimo, kad palūžusiame kūne po nešvariais drabužiais išvystume puikiausią iš visų žmonių – patį Jėzų.“

Jau gerokai vėliau, kai garsas apie gailestingumo apaštalę ir jos talkininkes pasiekė net tolimiausius pasaulio kampelius, į Motiną Teresę kreipėsi jaunuolis, pasiryžęs atsisakyti visų žemiškų gėrybių, nes esą jam nieko nėra svarbiau pasaulyje nei padėti vargšams. Jis buvo šokiruotas, kai Motina Teresė jam atsakė ne su džiaugsmu, bet su rūpesčiu, kad jam to nederėtų daryti. Pasak jos, net ir vargšai, kuriuos mus Viešpats siunčia, niekada neturėtų mums užstoti Jo paties. Jei mes darbuosimės tik dėl vargšų, neišvengiamai palūšime, mes privalome darbuotis vardan Viešpaties.

***

Motina Teresė klaidžiojo gatvėmis, prašė išmaldos, griebėsi įvairiausių veiklų. Ji nutempdavo mirštančius žmones į pastogę, bandydavo palengvinti jų kančias, kalbėdavosi su jais. Didžiausias jos džiaugsmas buvo vieno mirštančio žmogaus žodžiai, ištarti pro ašaras: „Gyvenau kaip gyvulys, bet mirštu kaip angelas.“

Ji dirbo nuo ankstyvo ryto iki vakaro ir kartu kovojo su pagunda grįžti į vienuolyno prieglobstį. Vienuolynas jai atrodė kaip rojus, iš kurio pati save išvarė. Be to, vis tekdavo girdėti skeptiškų pastabų, kad mokydama mergaites ji bent prisidėjo prie šviesesnės visos žmonijos ateities, o dabar užsiima beviltišku darbu, tarsi Sizifas ridena akmenį, ir niekas iš esmės nesikeičia. Motina Teresė prisipažįsta, jog pagunda buvo stipri ir apsiginti nuo jos leido tik tvirtas žinojimas, kad ne pati pasirinko lūšnynus, bet Viešpats ją čia atsiuntė.

Šalia prasmės klausimo labai slėgė ir vienatvė. Motina Teresė iš prigimties buvo labai bendringa, ir jai reikėjo kitų žmonių, o dabar teko darbuotis vienai. Ji nuolat meldė Švenčiausiąją Mergelę Mariją pagalbos – juk būtent Dievo Motina Kristaus prašė Kanoje vykusiose vestuvėse daugiau vyno, tai tegu padeda išmelsti iš Kristaus seserų Teresei.

Maldos buvo išklausytos. Jau 1949 metais prie Teresės prisijungė viena iš buvusių jos mokinių indžių. Dar po kurio laiko prisidėjo net 10 merginų, ir jau galima buvo kalbėti apie tikrą kongregaciją, kuri oficialiai savo veiklą pradėjo 1950 metais.

***

Vargšai, raupsuotieji, benamiai, sergantieji AIDS, buvę kaliniai, buvusios prostitutės, beglobiai vaikai, šeimų pamesti naujagimiai – sunku išvardyti visas, pagalbos ir meilės ištroškusių žmonių grupes, kurioms Motina Teresė ir jos talkininkės stengėsi padėti. Nuo 1965 metų Meilės misionierių veikla išplito už Indijos ribų. Jau prieš pat mirtį, 1997 metais, duodama paskutinį interviu, Motina Teresė pranešė, kad yra 3604 seserys, kurios gyvena 560 namų 119-oje pasaulio valstybių. Neįtikėtini skaičiai, prisimenant, kaip viskas prasidėjo.

***

1979 metais Motinai Teresei skirta Nobelio taikos premija. Motina Teresė pradžioje net neketino vykti jos atsiimti, nes jai atrodė daug prasmingiau padėti vargšams, o ne eikvoti jėgas ir laiką tokiems niekams. Tačiau paskui ją įkalbino, kad gautas lėšas galės skirti pagalbai vargšams, kartu tai puiki galimybė visam pasauliui išdėstyti krikščioniškas vertybes. Šia proga ji pasinaudojo puikiai, ir Dievą bandantys pamiršti žmonės pasijuto labai nejaukiai, pasigirdo ne vienas balsas, jog, skiriant apdovanojimą būtent Motinai Teresei, padaryta klaida, nes esą ji religinė fanatikė.

Ką tokio radikalaus pasakė Motina Teresė? Perpasakosiu jos kalbos fragmentus.

Kalbą ji pradėjo prisimindama šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo pavyzdį ir teigė, kad tik vienas dalykas pasaulyje gali suteikti ramybę – tai artimo meilė. Jėzus atėjo paskelbti žmonėms Gerąją Naujieną, jog Dievas mus be galo myli ir nori, kad mylėtume vienas kitą. Atėjus laikui mirti ir vėl teks grįžti pas Dievą, tada išgirsime Jį sakant: „Ateikite ir paveldėkite dangaus karalystę, nes aš buvau išalkęs ir mane pavalgydinote, buvau nuogas – mane aprengėte, buvau ligonis – mane aplankėte. Ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių – man tai padarėte.“

Baisiausia liga pasaulyje – ne raupsai ar tuberkuliozė, bet jausmas, kad esi nereikalingas, nemylimas, visų apleistas. Apsidairykime, gal šalia mūsų, net mūsų šeimoje, yra žmogus, kuris nesijaučia priimtas, mylimas ir kuris dėl to labai kenčia? Turtingame Vakarų pasaulyje daugybė jaunuolių vartoja narkotikus. Pasak Motinos Teresės, ji ilgai bandė suprasti, kodėl taip yra, ir priėjo prie išvados, jog problemų šaknys glūdi šeimoje, kur šie jaunuoliai nesijaučia jaukiai, nesijaučia mylimi. Dažniausiai jų tėvai labai užsiėmę, daug dirba ir neturi laiko savo vaikams, pamiršta, kad šiems kur kas labiau nei materialinių gėrybių reikia meilės ir artumos.

Daug kalbama apie taiką, tačiau jos derėtų siekti ne vien politiniais sutarimais, bet pirmiausia sugrąžinant ją į šeimą. Būtent šeima yra tikros ramybės ir taikos pamatas, čia žmonės mokosi mylėti ir patys yra mylimi. Todėl galima drąsiai teigti, kad skaudžiausias dalykas, kuris griauna šiandien taiką – tai abortas. Tai yra ne kas kita, kaip tiesioginis karo paskelbimas visai žmonijai. Tai žmogžudystė, ir kraupiausia, kad žudo pati motina, nors pasaulyje nieko nėra tvirtesnio ir nuostabesnio nei motinos meilė savo vaikui. Jei motina gali nužudyti savo vaiką, tai nebėra jokių saugiklių, kodėl bet kuris žmogus gali nužudyti kitą.

Motina Teresė susirinkusiesiems priminė raginimą, kad 1979-ieji būtų paskelbti vaiko metais ir per juos nebūtų padaryta nė vieno aborto, būtų išsaugoti visi vaikai. Deja, šis raginimas liko neišgirstas, nes mes pamirštame, kad patys esame tik todėl, kad tėvai mūsų norėjo. Vis daugiau kalbama apie apgailėtiną vaikų situaciją Afrikoje ir Azijoje, kur tūkstančiai vaikų miršta nuo bado ir prastų gyvenimo sąlygų. Labai gerai, jog dėmesys šiems vaikams didėja, tačiau nesuprantamai pamirštama, kad milijonai vaikų Vakaruose yra nužudomi savo mamų įsčiose. Meilės misionierės nuolatos kreipiasi į visas mamas, ligonines, policijos įstaigas, sakydamos, kad yra pasiryžusios paimti ir užauginti kiekvieną vaiką, kuris tėvams nereikalingas. Svarbiausia – nežudykime, sustabdykime kasdienį karą mūsų širdyse, šeimose.

Motina Teresė kelis kartus pakartojo, kad vargšai yra nuostabūs, ir iš jų ji gauna kur kas daugiau nei jiems duoda. Daugelis mano, jog pinigai gali atnešti laimę. Pasak Motinos Teresės, ji ne kartą įsitikino, kad turtingajam sunkiau tapti laimingam, nes tuomet sunku pamatyti Dievą, reikia rūpintis daugeliu kitų dalykų. Vis dėlto jeigu Dievas kam nors davė turto dovaną, ji turi būti naudojama Viešpaties tikslams: padedant kitiems, vargstantiems, kuriant darbo vietas. Nevalia būti švaistūnais: turėti maisto, namus, orią gyvenimo aplinką, sveikatą, išsilavinimą – visa tai Dievo dovanos, kuriomis privalome dalintis su tais, kurie jų turi mažiau.

***

Per visus veiklos, padedant vargšams metus, Motiną Teresę lydėjo ne tik susižavėjimas ir pagarba, bet ir pikta kritika. Jai ypač skaudu buvo, kai Loreto seserų vyresnioji griežtai uždraudė sesėms bendrauti su Motina Terese. Taip ji nusprendė po to, kai kelios sesės paliko bendruomenę ir prisijungė prie Meilės misionierių. Vyresnioji buvo įsitikinusi, kad Motina Teresė jas sąmoningai prisiviliojo.

Taip pat visą laiką buvo stengiamasi įžvelgti, kuo ši veikla galėtų būti naudinga pačiai Motinai Teresei. Gal visa tai dėl noro tapti pasaulinio lygio žiniasklaidos žvaigžde? Tačiau Teresė ilgą laiką vengė viešumos ir žiniasklaidos. Aktyviau duoti interviu, kalbėti viešuose renginiuose ji pradėjo tik tuomet, kai suprato, jog tai būdas stiprinti kongregaciją. Beje, viename iš interviu ji pasakė: „Sudariau sutartį su Dievu, kad kiekvienos mano nuotraukos, kuri pasirodo kuriame nors leidinyje, kaina – vienos sielos perkėlimas iš skaistyklos į dangų. Iki to laiko visais būdais vengiau interviu ir žiniasklaidos, dabar man kur kas lengviau, nes žinau, jog tai darau ne veltui.“

Kodėl ji priima paramą net iš abejotinų šaltinių? Ar ji nemato, kad yra nusikaltėlių, kurie aukoja Meilės misionieriams, vildamiesi, jog taip nuplauna savo nuodėmes? Teresė į tokią kritiką atsakydavo, jog Kristus nebijodavo bendrauti su visais ir net sąmoningai daugiau dėmesio skirdavo nusidėjėliams, nes ligoniams reikia Gydytojo. Kita vertus, netiesa, kad Motina Teresė darė viską, siekdama surinkti kuo daugiau aukų. Ji akcentavo visai ką kita: tikroji auka – tai dalijimasis savo gyvenimu, o ne davimas to, kas atlieka, tapo nereikalinga. Ji sakydavo: „Jau geriau nieko neduokite, nei duokite ką nors be širdies – toks davimas ne gydo žmones, bet dar labiau sužeidžia.“

Motina Teresė buvo kaltinama, kad jos įsteigtose raupsuotųjų, sergančiųjų AIDS, nuo kitų ligų mirštančiųjų namuose priežiūros sąlygos neatitinka visų sanitarinių normų, pagalbą dažnai teikia sesės, kurios neturi profesionalaus medicininio išsilavinimo. Į tokią kritiką Motina Teresė net neatsakinėdavo, nes suprato, kad taip gali sakyti nebent tie, kurie patys niekada nebuvo įkėlę kojos į lūšnynus ir nematė, kokiomis sąlygomis čia gyvena žmonės.

Motina Teresė aršiai kritikuota, jog per pagalbą žmonėms bando juos atversti į krikščionybę. Į tai ji yra atsakiusi Mahatmos Gandžio žodžiais: „Jei Indijoje gyvenantys krikščionys gyventų tuo, ką moko, Indijoje nebereikėtų induistų.“ Ji labai džiaugiasi, jei bent kam nors tampa rodykle, nurodančia į mylintį Dievą, tačiau kartu ji puikiai žino, kad Dievas save siūlo, o ne primeta.

Ji buvo kritikuojama ir už tai, jog neva kovoja tik su problemos apraiškomis, tačiau galėtų, pasinaudodama savo autoritetu, skatinti struktūrines permainas visuomenėje, kurios iš esmės pagerintų vargšų gyvenimo sąlygas. Tačiau Motina Teresė visada kartojo, kad ji ne politikė ir ne visuomenės reformatorė, ji tik daro tai, ko Viešpats iš jos nori. „Aš esu mažas pieštukas Jo rankose, niekas daugiau. Tai Jis galvoja. Jis rašo. Pieštukas neturi nieko bendro su visu tuo. Pieštuku turi būti galima tik pasinaudoti.“ Taip ji teigė viename iš interviu „Times“ žurnalui. Taip pat ji nuolat kartodavo sesėms: „Atiduok visą save Dievui. Jis panaudos tave dideliems dalykams su sąlyga, kad tu labiau tikėsi Jo meile nei savo silpnumu.“

***

Motina Teresė – nepatogi didvyrė. Ji niekada „nevyniojo žodžių į vatą“. „Kai vargšas miršta iš bado, tai atsitinka ne todėl, kad Dievas juo ar ja nepasirūpino,– tvirtino ji. – Taip atsitinka dėl to, kad nei tu, nei aš nepanorome duoti tam žmogui, ko jam labiausiai reikėjo. Ar žinote, kad ir jūsų šalyje, visai šalia jūsų gyvena žmonės, kurie yra nemylimi, kurie jaučiasi nepageidaujami, apleisti?“

Ji kas kartą kartodavo Meilės misionierėms, jog šios privalo visiškai pasitikėti Dievu, o tokio pasitikėjimo ženklas yra džiaugsmas, su kuriuo jos daro kiekvieną darbą. Ne tiek svarbu daryti didelius darbus, kiek svarbu net ir mažiausius daryti su didele meile. Jei mes nebežinome, ką dar galime padaryti, niekada nepamirškime, kiek gali viena šypsena.

Viename iš laiškų Motina Teresė rašė: „Kai matau liūdinčią seserį, pagalvoju, kad ji kažko nenori atiduoti Jėzui. Duoti Jėzui, kad ir ko jis prašytų, štai didžiausias džiaugsmo šaltinis.“ Ji tiesiog reikalavo, kad seserys šalia sergančių, nusilpusių, mirštančių žmonių visada nepamirštų šypsenos. Aišku, tai neturi būti šypsena-kaukė, bet šypsena, kurioje visada trykšta Jėzaus džiaugsmas ir meilė.

***

Nuolat besišypsanti, nepalaužiama, vis iš naujo pakylanti po eilinio išbandymo – Motinai Teresei teko patirti ne vieną sudėtingą operaciją, daug laiko praleisti ligos patale – ji atrodo „geležinė moteris“, nors iš tiesų visada buvo tik trapus, daug kenčiantis Dievo vaikas. Pagrindinis jos kančios šaltinis buvo ne kasdieniai sunkūs išbandymai, bet vidinė tamsa, kuri po visų vizijų, gyvų pokalbių su Dievu, slėgė didžiąją gyvenimo dalį. Motina Teresė tik keliems žmonėms ir dienoraščiui patikėjo savo paslaptį: ji kasdien beldėsi, bandė prakalbinti Dievą, bet Jis tarsi tylėjo. Buvo akimirkų, kai ji pasijusdavo itin apleista, kai pradėdavo kankintis, kad galbūt visa tai, ką daro, kalba, yra paprasčiausia apgavystė, nes juk nėra jos gyvenime svarbiausio – gaivinančio ir stiprinančio Dievo artumos jausmo.

Paskelbus Motinos Teresės dienoraščius viešai, pasirodė net komentarų, jog jie esą parodo, kad moteris, kuriai dar gyvai esant, buvo dedamas šventumo vainikas, iš tiesų gyvena dvejopą gyvenimą. Toks vertinimas visiškas absurdas. Lygiai taip pat sėkmingai galima būtų sakyti, kad Jėzaus žodžiai: „Tėve, kodėl mane apleidai?“, ištarti nuo kryžiaus, liudija, kad jis nėra Dievo Sūnus.

Motina Teresė turėjo ne tik medžiagine prasme susitapatinti su vargšais, tapti tokia pat neturtėle, kaip ir jie. Dievo valia ji ir savo dvasia turėjo nusileisti iki jų, tapti tokios pat skurdžios, suvargusios dvasios, kaip ir jie. Jai iki sielos gelmių teko pajusti tą troškulį, kurį junta vargšai. Dievas tarsi privertė pasijusti Jo atmesta, kad ji suvoktų, kokie susvetimėję, tolimi, atskirti, apleisti ir atmesti jaučiasi daugybė žmonių.

Ji ėjo tikėjimo keliu, tarsi Abraomas su Izaoku keliavo Morijos kalno link. Motina Teresė ištvėrė, nes buvo Viešpaties iškalta iš tikėjimo olos.

Kaip ji pati rašo dienoraštyje: „Pamilau savo vidinę tamsą, nes dabar tikiu, kad ji yra dalis, labai maža dalis, tos tamsos ir skausmo, kurį Jėzus prisiėmė ant savo pečių. “

***

1997 metų rugpjūčio 5 dieną Motina Teresė mirė. Ji tapo vienintele Indijos istorijoje krikščione, kuriai buvo surengtos valstybinės laidotuvės. Paradoksalu, bet krikščioniškas (?) Vakarų pasaulis kur kas menkiau atkreipė dėmesio į šią netektį. Daugumos žiniasklaidos priemonių dėmesys buvo prikaustytas prie princesės Dianos (beje, geros Motinos Teresės draugės) laidotuvių.

Popiežius Jonas Paulius II, išgirdęs apie Motinos Teresės, kurią ypač vertino, mirtį, atsiduso, jog visi mes tapome šiek tiek našlaičiais. 2003 metų spalio 19 dieną popiežius paskelbė Motiną Teresę palaimintąja.

***

Pati Motina Teresė mėgdavo kartoti, kad šventumas nėra prabanga, skirta elitui ar išrinktiesiems. Mes visi pašaukti tapti šventi, ir tai nėra labai sunkus uždavinys, nes, mokydamiesi mylėti, mes mokomės šventumo. Svarbiausia norėti tapti šventiems ir prašyti Dievo pagalbos, ir tada gyvenimas pradės keistis. Šventumui reikia visiškai atnaujinti gyvenimą ir nuolankiai priimti tai, kad mums iš tiesų reikia „naujos širdies“. Būti šventuoju – vadinasi išmesti iš savęs viską, kas yra ne Dievo, išmesti iš savo širdies viską, kas yra netikra.

Ištrauka iš Andriaus Navicko knygos „Kelio bendrija“