J. Valiušaičio nuotrauka

 „Konstitucinis Teismas ir Vyriausioji rinkimų komisija, uzurpuodami Tautos suverenias galias, kėsinasi į Lietuvos konstitucinę tvarką“, – sako Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėja, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos deputatė, Sąjūdžio Seimo tarybos narė, advokatė dr. Zita Šličytė.

Apie Tautos galias, Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę prieš Europos Sąjungos teises, Konstitucinio Teismo pirmininko raštingumą ir kt. skaitykite Bernardinai.lt pokalbyje su Z. Šličyte.

 Konstitucinis Teismas paaiškino, kad Lietuvos Konstitucijoje negalima priimti jokių pataisų, prieštaraujančių ES sutarčiai, kol Lietuva neišstojo iš ES. Konservatorių lyderiai  iškart džiugiai pareiškė, kad Tauta dabar negali balsuoti dėl euro ir būtina stabdyti referendumą dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams. Tą ir bando daryti Vyriausioji rinkimų komisija. Kaip Jūs tai vertinate?

Konstitucinis Teismas ir Vyriausioji rinkimų komisija tokiais savo veiksmais uzurpuoja Tautos suverenias galias ir taip kėsinasi į Lietuvos konstitucinę tvarką ir demokratinę valstybę. Konstitucija labai aiškiai leidžia Tautai referendume svarstyti ir priimti visokias pataisas.

Tegul Konstitucinis Teismas ir Vyriausioji rinkimų komisija atsako man, kaip Lietuvos Respublikos pilietei: jeigu aš parengsiu naują Konstitucijos projektą ir surinksiu 300 tūkstančių parašų, kad Tauta balsuotų už naują Konstitucijos projektą, ar jie galės uždrausti skelbti referendumą tuo pagrindu, kad mano pateiktas Konstitucijos projektas prieštarauja dabartinei LR Konstitucijai ar stojimo į ES sutarčiai?

Noriu priminti, kad 1991 m vasario 9 dienos plebiscite trys ketvirtadaliai rinkimų teisę turinčių piliečių balsavo, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė Respublika. Ar šiandien Lietuva vis dar nepriklausoma ir demokratinė, jeigu Tautos suverenios galios yra nusavinamos? Ar už tokį galių nusavinimą balsavo trys ketvirtadaliai balsavimo teisę turinčių piliečių?

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Tauta gali pakeisti ne tik bet kurį Konstitucijos straipsnį, bet ir visą Konstituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnis skelbia, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta ir suverenitetas priklauso Tautai. 3 straipsnyje nurodyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių, o Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis viskam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. O 9 Konstitucijos straipsnis sako, kad svarbiausi valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

Štai šitos pirmojo Lietuvos Respublikos Konstitucijos skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostatos aiškiai nurodo, kad Tauta yra suverenas ir ji referendumu gali nuspręsti, ką nori. Tas, kuris valstybės vardu aiškina kitaip, griauna Lietuvos Respublikos konstitucinę tvarką, uzurpuoja Tautos teises, todėl yra Lietuvos valstybės ir jos demokratinės santvarkos priešas.

Nepriklausomai nuo to, į kokias sąjungas mes įstojome, nesvarbu, kaip ten gyvename, Lietuvos Respublikos Konstitucijos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostatos nepanaikintos, jos galioja, ir niekas neturi teisės riboti Tautos suvereniteto.

Tuo labiau kad yra ES valstybių, kurios, nepaisydamos savo sutarties su ES, visgi surengė referendumus dėl atskirų punktų, pvz., dėl euro, anglai apskritai nutarė neįsivesti euro ir pan.

Ar mes balsavome, kad euras turi būti įvestas nuo 2015 metų? Euro įvedimas yra gyvybiškas klausimas, tai didelės dalies savo suvereniteto atsisakymas. Pagal Konstituciją šito klausimo negali uzurpuoti kelios partijos ar vienas Ministras Pirmininkas, kuris pareiškia atsistatydinsiąs, jei nuo 2015-ųjų nebus įvestas euras. Tegu atsistatydina – juk ne A. Butkevičiui tauta suteikė teisę spręsti tokį gyvybiškai svarbų klausimą – atsisakymą nacionalinės valiutos.

Noriu pacituoti buvusią Didžiosios Britanijos premjerę Margaret Thatcher (Tetčer): „Euroentuziastai suvokia, kad vienintelis jų šansas laimėti referendumą dėl euro Jungtinėje Karalystėje, tai viską pateikti taip, tarytum kalbama apie narystę Europos Sąjungoje. Regimai jie rengiasi griebtis senos panikos kūrimo, kuri buvo pasiekta 1957 metais, kai didelė dauguma balsavo už narystę Bendrijoje. Tai, žinoma, begėdiška apgaulė, kad ir ką europiniai komisarai, proeuropietiški politikai kalbėtų, visiškai aišku, kad sprendimas įvesti ar neįvesti vieningą valiutą neturi įtakos Didžiosios Britanijos įtvirtintoms įvairioms europinėms sutartims. Egzistuoja vienas momentas, kurį euroentuziastai turėtų vertinti visų rimtumu: spekuliacija, kad euro atsisakymas reikš Europos Sąjungos atsisakymą, gali juos pastatyti į labai nepatogią padėtį , jei jie nesurinks reikiamo balsų skaičiaus. Tokiu atveju rezultatai visiškai pamatuotai bus priimti, kaip rezultatai dėl mandato, sprendžiančio Didžiosios Britanijos ir Europos Sąjungos santykius. 

Trumpiau sakant, M. Thatcher labai aiškiai atskiria  narystės Europos Sąjungoje ir euro klausimus. Tas pat yra ir su tuo žemės pardavimu: jei Lietuvos valstybę kuria Tauta, tai Tauta turi ir nuspręsti dėl jos pardavimo užsieniečiams. Žemė yra tautos, valstybės  gyvavimo pagrindas. Kur pasaulyje yra valstybė, kuri neturėtų teritorijos? Geriausias žydų pavyzdys: jie supirko Palestinos žemes ir taip įkūrė Izraelio valstybę. 

Lietuvoje niekas tokių procesų neseka, todėl galiu kelti klausimą: gal ir pas mus taip pat yra daroma? Girdėjau kaip Klaipėdos rajone šeimininkauja vienas GRU (Rusijos karinė žvalgyba – red.) karininkas, jo dukra masiškai supirkinėja Klaipėdos rajono žemes.

Tačiau Konstitucinis Teismas, kaip, beje, konservatoriai, socialdemokratai ir liberalai motyvuoja tuo, kad balsuodami referendume dėl stojimo į ES automatiškai atsisakėme ir savo suvereniteto dėl valiutos, žemės, dėl dalies vertybinių dalykų  ir pan., todėl nėra ko dėl jų balsuoti dar kartą.

Paklauskime visų, 2003 m. balsavusių už stojimą į ES, ar jie suprato, kad taip pat atsisako ir savo suvereniteto? Ar referendume buvo pateiktas klausimas: ar jūs atsisakote savo suverenių galių? Jei Tauta į šį aiškų klausimą būtų atsakiusi „atsisakome“, tada toks valdžios kalbėjimas būtų teisingas. Bet dabar Tauta yra apgauta, nes buvo pasakojama tik apie „laimės karalystę“.

Noriu dar kartą pabrėžti, kad pagal LR Konstitucijos 148 staipsnį Konstitucijos nuostatą, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” gali pakeisti ne mažiau kaip 3/4 rinkimų teisę turinčių piliečių, tai yra 75 procentai. Tuo tarpu 2003 m. gegužės 10–11 d. referendume dėl stojimo į ES dalyvavo tik 63 proc. ir tai iš jų 9 proc. balsavo prieš.

O jei tame referendume būtų aiškiai suformuluota, kad po stojimo į ES neteksime didelės dalies suvereniteto, kad pirmasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos skirsnis apie valstybę, kurį priėmėme 1992 m. spalio 25 dienos referendume, nieko nebereikš, tai visai kitokie būtų ir 2003 m. referendumo rezultatai.   

Praėjusią savaitę  Jūs kartu su kitais LR Konstitucijos kūrėjais dalyvavote Seimo Konstitucijos grupės posėdyje ir tikriausiai girdėjote dabartinio Konstitucinio Teismo pirmininko Romualdo Kęstučio Urbaičio pasisakymą, kad šio teismo išaiškinimai tampa Konstitucijos dalimi. Tiesa, ne formaliąja, teksto papildymo forma, bet realiąja dalimi, pagal kurią mes, Tauta, privalome gyventi lygiai taip pat, kaip ir pagal Konstitucijos normas. Kaip Jūs tai pakomentuotumėte?

Pirmiausia tai labai rėžia ausį, kad Konstitucija aiškinama. Aš tame posėdyje paties R. K. Urbaičio norėjau paklausti, bet jis po savo kalbos iškart išėjo: ar mūsų Konstitucija parašyta taip nesuprantamai, kad ją reikia aiškinti? Ir kur LR Konstitucijoje parašyta, kad Konstitucinis Teismas aiškina Konstituciją? Jis turi ne aiškinti, o nuspręsti, ar teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Mūsų Konstitucija parašyta labai aiškiai, nereikia jokių specialių teisinių mokslų, kad suprastum, jog suverenitetas priklauso Tautai: ne Seimui, kuriam Tauta deleguoja dalį savo valdymo funkcijų, ir juo labiau ne Europos Sąjungos biurokratams, o tik Tautai.

Man ausį rėžė ir tokia Konstitucinio Teismo pirmininko frazė: „Seimas, priimdamas naujus įstatymus, žinos, kad jeigu tas įstatymas neatitiks Konstitucinio Teismo išaiškinimui, Konstitucinis Teismas tą įstatymą naikins.“ Tokiais terminais taip pat teisininkai nekalba: Konstitucinis Teismas nenaikina įstatymų – taip nėra parašyta Konstitucijoje.

Tą kalbą būtina visiems paskaityti, kad suprastume, kokios mintys valdo patį KT pirmininką. Iš tos kalbos aišku, kad mūsų Konstitucinio Teismo teisėjai taip ir skaito Konstituciją – pirmiausia žiūri ne į Konstitucijos tekstą, bet ieško ankstesnių Konstitucinio Teismo išaiškinimų. Pastebiu, kad taip vis dažniau daro ir kai kurie politikai – remiasi ne Konstitucija, o Konstitucinio Teismo išaiškinimais, nekreipdami dėmesio, kad taip Konstitucinis teismas uzurpuoja teisėkūros funkcijas.

Kuriant Konstituciją turėjom didelių vilčių, kad Konstitucijos Teismas bus demokratijos garantas, bet štai kuo jis išvirto per dvidešimt savo egzistavimo metų. Labai jaučiama, kad politikai manipuliuoja šia institucija. Kalbu ne apie visus Konstitucinio Teismo nutarimus, tačiau nesunkiai galima pririnkti visą puokštę tų nutarimų – „žiedelių“, kurie labai panašūs į politinius užsakymus. Pavyzdžiui, jei Konstitucinis Teismas, vasario mėnesį priėmęs nutarimą, kad įstatymas dėl pensijų neatitinka Konstitucijos, aštuonis mėnesius neskelbia to nutarimo, tai ar čia ne politinis užsakymas? 

Kaip Jūs vertinate pono R. K. Urbaičio pasigyrimą, kad jam vadovaujant KT pradėjo dvigubai greičiau spręsti jiems pavestas bylas?

Apskaičiavus pagal jo pateiktus skaičius, išeina, kad  vienas teisėjas per metus paruošia tris nutarimo projektus ir du kartus per mėnesį dalyvauja dviejuose teismo posėdžiuose. Ir už tai gauna aštuoniolika tūkstančių litų algos. O eilinis teisėjas, kurio karjeros pradžioje alga būna tik apie tris tūkstančius litų, per metus vidutiniškai išnagrinėja 500 bylų. Ir dar eilinis miesto teisėjas neretai surašo raštingesnes nutartis, nei tie, kurie Konstituciniame Teisme nuolat kartoja inter alia .

Apskaičiavau, kad Konstitucinio Teismo nutarime dėl šeimos sąvokos (Konstitucijos  38 straipsnio), lotyniškas posakis inter alia, kuris nieko rimto nereiškia, (išvertus iš lotynų kalbos reikštų „tarp kitų požymių yra ir toks požymis“) buvo panaudotas  net 56 kartus, o viename puslapyje net 8 kartus. Aš net ant to puslapio užrašiau tokį dvieilį: „Inter alia – tarp kitų, manija keista sergu.“ Liūdna, kad šita inter alia manija jau pasiekė ir kitus teismus.  

Ar mes taip gerbiame savo kalbą – juk valstybinė kalba yra lietuvių kalba, kodėl ją reikia šiukšlinti kitomis kalbomis ir dar taip gausiai? Perskaitykite pono R. Urbaičio kalbą ir patys spręskite, kaip jis moka valstybinę lietuvių kalbą.

Paskutinis klausimas. Jūs, kaip mūsų Konstitucijos kūrėja, sakote, kad išsigimė Konstitucinis Teismas. Tai ką dabar su juo siūlote daryti? 

Šitą klausimą reikia spręsti iš esmės. Manau, kad  toks Konstitucinis Teismas, koks yra dabar, nebereikalingas. Nebereikalinga  visa ta brangi institucija, kuria manipuliuoja politikai. Reikėtų LR Konstitucijoje tą skyrių sustabdyti, o Aukščiausiajame Teisme šalia civilinių ir baudžiamųjų bylų skyrių įsteigti konstitucinės teisės skyrių.  Ir teisės aktais nustatyti, kad Konstitucinio skyriaus nutarimai yra privalomi ne įstatymų leidėjams (Seimui), ne suverenitetą turinčiai Tautai, o teismams, kurie nagrinėja konkrečias bylas. 

Yra valstybių, kuriose apie įstatymo atitikimą Konstitucijai sprendžia eilinis teisėjas: spręsdamas bylą parašo, kad netaikau to įstatymo, nes jis neatitinka Konstitucijos. Ir jei to įstatymo netaikys ir visi kiti aukštesnieji apeliaciniai teismai, tai tas įstatymas taps negyvas ir tai bus signalas įstatymų leidėjui, kad pasižiūrėtų.

O pas mus teisėjas, suabejojąs teisės akto atitikimu Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą. Ir šis mūsų mechanizmas veikia labai juokingai, aš jį pati išbandžiau dėl pensijos sumažinimo dirbančiam pensininkui. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikiau visus daugkartinius Konstitucinio Teismo nutarimus, kad dirbančiam pensininkui negalima labiau mažinti pensijos negu nedirbančiam, tai jie mano skundą vis tiek išsiuntė Konstituciniam Teismui, kuris neva šiuo konkrečiu atveju dar nepasisakė. Ir Konstitucinis Teismas dešimtą kartą tai pakartojo.

 Taip, žinoma, neturėtų būti – nereikėtų įsivaizduoti, kad Konstituciniame Teisme sėdi neklystantys dievai.

Kalbino Dalius Stancikas