Vitas Luckus. Iš ciklo „Baškirijoje“. 1981. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Nacionalinėje dailės galerijoje iki vasario 16 d. veikia lietuvių fotografijos klasiko Vito Luckaus (1943–1987) kūrybos retrospektyva. Sovietmečiu ilgai mūsų visuomenės neįvertintas, o ir iki pat dabar detalios studijos nesulaukęs kūrėjas parodoje itin išsamiai pristatytas Lietuvos publikai. Galerijoje eksponuojami svarbiausi menininko ciklai, autoriniai albumai, pasisakymų meno ir fotografijos klausimais ištraukos ir svarbiausi biografijos įvykiai. Tad apie šią išskirtinę retrospektyvą kalbame su parodos kuratore, dvitomės monografijos apie fotografą V. Luckų autore, fotografijos istorike dr. Margarita Matulyte.

Jau pats parodos pavadinimas „Siūlau naują pasaulį“ kelia klausimą, koks tas Vito Luckaus pasaulis? Dažnai girdime autoriaus kūrybai priskiriamus apibūdinimus: siurrealistiškas, montažo principas, konstrukcija.

Parodos pavadinimą radau V. Luckaus užrašuose: „Ištrūkti iš geležinių fotografijos spąstų! Akimirką atsiduoti baisiai sapno iliuzijai! Siūlau daugiau nei gyvenimo atspindėjimą – siūlau naują pasaulį, kurio ribos plečiasi tol, kol nesusilieja su mūsų proto ribomis“. Ši mintis taikliai atspindi autoriaus kūrybinį požiūrį į fotografiją, jo įvairialypę stilistinę raišką ir idėjų konceptualumą.

Fotomenininko karjerą V. Luckus pradėjo Kauno fotoklube, kuriame tuo metu vienas didžiausių autoritetų buvo Povilas Karpavičius, plėtojęs technologinius eksperimentus ir išradęs izopolichromiją. Tačiau V. Luc­kui „naujas pasaulis“ nereiškia originalių priemonių taikymo; fotografui yra svarbesnis požiūris, kuris gali būti nukreiptas ne tik į išorines realijas (kai taiko dokumentalizmo prieigą), bet ir į vidinį pasaulį (kai pasitelkia fotomontažą ar konceptualių albumų gaminimą).

Iš tikrųjų avangardinė ir visiškai svetima sovietų ideologijai menininko pozicija pasireiškė labai anksti – jo 1969–1971 m. sukurti autoriniai albumai „Mimai“ liudija postmodernistinę pasaulėjautą. Dviejose tuo pačiu pavadinimu, bet skirtingo turinio vienetinėse rankų darbo knygos skleidžiasi fotografo gyvenimo filosofija, kurios neriboja nei teritorija, nei politinės ar socialinės aplinkybės.

Vitas Luckus. Iš ciklo „Pantomima“. 1968–1972. Fotografo archyvas (JAV). Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Praleidote nemažai laiko autoriaus archyvuose. Koks jo dienoraštis, kas jame rašoma?

Iš tikrųjų nėra tokio, kaip įsivaizduojame, vieno dienoraščio. Tai labai skirtingo pobūdžio tekstai: laiškai, pokalbių su kolegomis apie fotografiją mašinraščiai, savo kūrybinių ciklų komentarai. Anuomet Lietuvos mene toks gebėjimas svarstyti apie savo kūrybines strategijas ir principus buvo retas reiškinys.

V. Luckaus kolegoms (ypač fotografams-dokumentalistams) svarbiausia buvo vizualinė kalba, išraiškinga forma ir laisvai interpretuojami metaforiniai elementai. Beje, net dokumentalizme jis sugebėjo išjudinti lietuvių fotografijos mokyklos tradicijas. Žinoma, yra ne viena V. Luckaus fotografija, kuri atitinka modernizmo standartus, bet nemažai kūrinių, kuriuose kompozicijos yra destruktyvios, artėjančios prie mėgėjiškumo estetikos. Iš tikrųjų jis buvo profesionalus kūrėjas, supratęs visus fotografijos meno dėsnius ir kanonus, labai daug skaitęs ir tyrinėjęs pasaulinę patirtį. Todėl menininko raiškos priemonės ar stiliaus pasirinkimas visada buvo sąmoningas, o ne atsitiktinis žaidimas ir atradimas. Tyrinėdama archyvą pamačiau kontrastą tarp V. Luckaus ir jo kolegų darbų turinio ir jų atrankos viešai sklaidai.

Kuo jie skirdavosi?

V. Luckaus karta startavo atšilimo metais, todėl jau galėjo atsiriboti nuo socialinio realizmo propagandos. Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas ir kiti fotografai, pasitelkę humanistinę pasaulėraišką, galėjo nusileisti iš dausų ant žemės ir kalbėti apie tai, kas jiems rūpėjo. Savo žvilgsnius kreipdami į gimtinės kaimą ar miestą, savo krašto žmogų, fotografai ieškojo tapatybės ženklų, o V. Luckui to nereikėjo. Lietuvoje fotografas padarė tik vieną išbaigtą ciklą „Atlaidai“, bet ir jis yra vienos dienos reportažas. Kitas lietuviškas ciklas „Giminės“ nėra kryptingas darbas viena tema – autorius jį sukaupė per daugelį metų fotografuodamas savo aplinką. Kolegos dirbo visiškai kitaip. Pavyzdžiui, A. Ma­cijausko „Kaimo turguose“, A. Sutkaus „Lietuvos žmonėse“, R. Rakausko „Žydėjime“ akcentuojamos nacionalinės kultūros vertės. O V. Luckui rūpėjo universalūs egzistenciniai klausimai, kita vertus, jis tyrinėjo patį fotografijos fenomeną.

Vitas Luckus. Iš albumo „Mimai“. 1969–1971. Šiaulių „Aušros“ muziejus

Ar tiesa, kad Lietuvoje buvo surengta vos viena jo asmeninė paroda?

Pirmoji autoriaus, kaip žurnalo „Tarybinė moteris“ fotokorespondento, personalinė paroda buvo surengta 1970 m. Kelmėje. Fotografijos populiarinimas buvo kultūros propagandos rajonuose redakcijų veiklos dalis. Pirmąjį rimtą savo kūrybos pristatymą V. Luckus surengė 1982 m. Nidos fotografų seminare. Kolekciją sudarė penki šimtai didelio formato kūrinių. Po šios paties autoriaus organizuotos retrospektyvos jis buvo pakviestas surengti parodas Maskvoje ir Kijeve, o Lietuvoje nesulaukė jokių atgarsių. Vilniuje pirmąją ir vienintelę parodą fotografas atidarė 1985 m., bet ne Fotografijos galerijoje, o Meno darbuotojų rūmuose. Jau nepriklausomybės metais buvo surengtos kelios pomirtinės parodos, bet jų kamerinis ir apžvalginis pobūdis neatskleidė visos fotografo kūrybos.

Todėl šiemet Nacionalinėje dailės galerijoje surengta retrospektyvos paroda iš tikrųjų yra pirmoji išsami autoriaus ekspozicija. Ją sudaro kūriniai iš fotografo našlės Jungtinėse Amerikos Valstijose saugomo archyvo, papildyto Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos menininko kolekcijomis ir biografine medžiaga.

Kokios buvo to neįsileidimo priežastys?

V. Luckaus kūrybinį likimą sudėtinga komentuoti. Teko kalbėti su jo kolegomis ir klausti, kodėl jų bičiulio fotografijų sklaida buvo taip ribojama? Antanas Sutkus, ilgą laiką dirbęs Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininku, pasakojo, kad politinės sąlygos buvo nepalankios, kad jis ar bet kuris kitas draugijos narys galėtų drąsiai ir savarankiškai daryti sprendimus.

Atrenkant kūrinius parodoms ar publikacijoms, visada tekdavo atsižvelgti į sovietų cenzūros reikalavimus, o V. Luckaus darbai ne visada juos atitikdavo. Be to, ir draugijos meno tarybos nariai nesuprato kolegos avangardinių idėjų. Vieną kitą jo kūrinį eksponuodavo parodose, skelbdavo fotografijos metraščiuose, bet dažnai, kai iš V. Luckaus atnešto ciklo draugija pasirinkdavo tik kelis darbus, autorius kategoriškai atsisakydavo tokio pasiūlymo, taip dar kartą prarasdamas galimybę viešai parodyti savo kūrybą. Toks principingumas nebuvo tuščios narciziškos ambicijos – jau tada fotografas mąstė konceptualiai, plėtojo naratyvą, kuris, kaip jam atrodė, taps bereikšmis ir bevertis, jei bus išskaidytas. Tai ir yra tikroji autorystė, atsakomybė už siunčiamą žinią.

Ne paslaptis, kad V. Luckų persekiojo KGB. Tai, neabejoju, žinojo ir draugijos administracija. Pasak fotografo našlės Tanios, kai Vitas dar kartą kreipdavosi dėl parodos ar knygos, išgirsdavo standartinį atsakymą, kad „dar ne laikas“.

Vitas Luckus su močiute

Ar rengdama parodą suradote nežinotos informacijos, padedančios suprasti šį menininką?

Tiesą sakant, menininko archyve perskaityti dokumentai ir pamatyta visa kūrybos panorama iš esmės pakeitė mano požiūrį į šią asmenybę. Su menotyriniais ir memuariniais atradimais supažindins paroda ir rengiama dvitomė monografija. V. Luckaus portretą susikūriau iš artimųjų ir draugų prisiminimų. Pavyzdžiui, apie fotografo vaikystę ir paauglystę papasakojo sesuo Gražina. Jau nuo mažens jis buvo labai veržlus, užsispyręs ir visiškai laisvas žmogus, kaip, beje, ir jo kūryba. Labai mėgo keliauti, nuolat pabėgdavo iš namų. Viena pirmųjų jo kelionių buvo baidarių žygis Nemunu. Kai Vitas išplaukė į Kuršių marias, pakilo didelė audra, ir jo baidarė apvirto. Vandenyje jaunuolis plūduriavo apie aštuonias valandas, kol jį išgelbėjo pasieniečiai.

Dėl buvusios cenzūros jo kūryba nebuvo pripažįstama, bet jis vis tiek sugebėjo kažkaip kurti. Nors po parodos Nidoje susilaukė užsienio menininkų dėmesio, tačiau iš to gyventi negalėjo. Kažkur skaičiau, kad jis dirbo reklamos fotografijoje, ar tai tiesa?

Taip, V. Luckaus viduje tilpo labai daug. Fotografas mėgo ir sugebėjo gerai gyventi visom prasmėm, bet jam niekas nieko neatnešė ant lėkštutės. Jis viską pats susikūrė. Matė, kad visavertiškai kaip menininkas savęs realizuoti ir iš to pragyventi negalės, todėl vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje pradėjo kurti reklamos ir mados fotografiją.

Nuo 1967 m. V. Luckus pradėjo dirbti fotografu Lietkoopsąjungoje, bendradarbiavo su Vilniaus modelių namų žurnalo „Banga“ redakcija, užsienio turizmo organizacija „Inturistas“. Pagrindinis jo modelis buvo žmona Tania, kuri ne tik pozavo, bet ir talkino kaip asistentė, o kartais net ir perimdavo fotografės darbą.

V. Luckus turėjo puikų skonį ir dailės mokyklos parengimą, gerai jautė formą, spalvas ir vartotojiškus poreikius. Bet meno jis niekada neapleido. Juk net septynis rankų darbo albumus padarė žinodamas, kad jų niekas neišleis. Deja, iki šiol Lietuvoje nei jų faksimilių, nei kitų autoriaus kūrybos albumų dar neišleidome.

Vitas Luckus. Iš ciklo „Mimai“. Fotografijos reprodukcija iš V. Luckaus albumo „Mimai“ (1967–1971), saugomo Šiaulių „Aušros“ muziejuje

Kokioje vietoje atsidurtų Luckus šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje? Tada jis iškrito iš rėmų, o gal dabar, jei jis kurtų, nebūtų įdomus?

Būtų labai įdomus. Tuo neabejoju. Kurti ir gimti visada yra tinkamas laikas, tačiau suprasti V. Luckų tinkamas laikas yra dabar. Tiksliau, mes dabar subrendome jį suprasti. Atėjo naujoji – pasaulio piliečių – karta, kuriai būdingas tas luckiškas laisvasis protas.

Savo straipsnyje „Pranašas, kuriuo netikėjome“ (bernardinai.lt), rašėte: „Sovietmečiu lietuvių kritikai V. Luckumi apskritai „nesidomėjo“, ir jeigu ne rusų menotyrininkų analitiniai straipsniai, kažin ar galėtume įsivaizduoti, kaip buvo vertinamas šis autorius (panašu, jog labiau „broliškose respublikose“ nei gimtinėje). Tiesą sakant, jie mane ir įtikino, kad V. Luckus – mūsų fotografijos klasika.”. Ar ne paradoksalu, kad kartais nuomonės iš svetur klausome labiau, o patys įvertinti nesugebame?

Su V. Luckumi yra kiek kita situacija. Mūsų fotografijos teoretikai sovietmečiu suprato, kokio masto asmenybė yra šis fotografas, bet nekalbėjo. Lietuvoje nebuvo nė vienos recenzijos, o rusų kritikai V. Luckaus kūryba domėjosi ir gana giliai interpretavo. Maskvoje veikęs Sąjunginis mokslinis tiriamasis menotyros institutas buvo sovietinės kultūros ideologijos centras, leidęs sau daug  daugiau nei respublikiniai menotyrininkai.

Kadangi stipriausia fotografija sovietmečiu buvo Lietuvoje, tai rusų kritikai kaip pavyzdžius savo teoriniam pagrindimui imdavo būtent lietuvių menininkų kūrybą. Maskviečiai negalėjo aplenkti V. Luckaus meninio fenomeno, kurį reikėjo pateikti taip, kad daugiau nekiltų jokių klausimų. Levas Aninskis savo 1984 m. išleistoje knygoje „Apybraižos apie lietuvių fotografiją“ parašė visą skyrių apie V. Luckų, kurį vadina mokyklos maištininku. Tačiau dažniausiai analizuoti fotografo dokumentalizmo darbai ir siurrealistiniai montažai, o apie jo konceptualią kūrybą buvo nutylima. Spėju, kad priežastys buvo dvi: tai buvo tas uždraustas Vakarų vaisius, apie kurį neturėjo teisės kalbėti, ir jis sovietiniams menotyrininkams iš tikrųjų buvo nesuprantamas.

Taigi, pradėjusi savo tyrimus, kuo galėjau remtis? Tačiau rusų istoriografiją pasitelkiau tik pradiniame darbo su V. Luckaus kūryba etape. Mano įžvalgos suformuotos dirbant tiesiogiai su archyvu – juk jo didžioji dalis nebuvo nei skelbta, nei interpretuota.

Mūsų fotografijos klasikas. Pradedu galvoti, kokius dar menininkus galime laikyti Lietuvos fotografijos klasikais. Teko girdėti Dichavičių, Sutkų, Macijauską, Rakauską, bet kai prisimenu mokyklą, per dailės pamokas apie lietuvių fotografiją buvo labai mažai kalbama, kaip ir apie filmus.

Įsivaizduokite, kaip atsilieka edukacija mokyklose, jeigu iki šiol į dailės kursus nėra įtraukta fotografijos istorija. Iš tikrųjų mes turime mokyti vaikus skaityti vizualinį tekstą, lygiai taip pat, kaip ir mokome suprasti ir interpretuoti literatūrą. Šiuolaikinis žmogus turi atpažinti, kokia kalba, kokiu raštu ir apie ką yra fotografijos. 

Kalbino Vilius Arlauskas

Logotipas „Apžvalga“