Lietuvių kalba neseniai pasirodė solidus istorinis veikalas „Geležinė uždanga: Rytų Europos sugniuždymas 1944–1956“ (iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas, išleido „Tyto alba“). Tai Anne Applebaum, amerikiečių žurnalistės, keleto solidžių knygų autorės, knyga. Ši knyga „Gulago istorija“ 2004 m. pelnė prestižinę Pulitzerio premiją, o „Geležinė uždanga“ buvo nominuota 2013 m. PEN/Johno Kennetho Galbraitho premijai.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Sovietų Sąjungai atiteko didžiulė teritorija – visa Rytų Europa. Stalinas ir jo slaptoji policija išsiruošė į žygį – tuziną labai skirtingų šalių paversti visiškai nauja politine ir dorovine komunistine bendrija. Per stebėtinai trumpą laiką Rytų Europa buvo negailestingai stalinizuota. Knygoje „Geležinė uždanga“ Anne Applebaum atskleidžia, kaip buvo sukurti Rytų Europos komunistiniai režimai ir koks tapo kasdienis žmonių gyvenimas.

Pasirodžius „Geležinei uždangai“ radijo „Svoboda“ apie šį įvykį kalbėjosi laidų vedėjas, rašytojas, eseistas, literatūrologas, kritikas Aleksandras Genis ir poetas Vladimiras Gandelsmanas.

Aleksandras Genis. Anne Applebaum – istorikė ir rašytoja, puikaus, Pulitzerio premija apdovanoto tyrimo apie GULAGą autorė. Neseniai pasirodė jos nauja knyga „Geležinė uždanga“, kuri sukėlė didžiulę diskusiją rimtoje JAV spaudoje. Vieni recenzentai teigia jau girdėję apie sovietų nusikaltimus pokario Rytų Europoje. Kiti jiems atsako, kad apie Holokaustą irgi visi girdėję, bet tai netrukdo atsirasti naujiems tyrimams, nes istorija tik taip gali padėti aukoms – priminti apie juos naujoms kartoms. Kitas priekaištas autorei tas, kad ji kaltina Vakarus dėl neįsikišimo, nepasiūlydama alternatyvos. Juk ir šiais laikais JAV turi pakęsti, tarkime, žmogėdrišką Šiaurės Korėjos režimą. Visas šias karčias problemas mes, remdamiesi amerikiečių spauda, aptarsime su Vladimiru Gandelsmanu. Pradėsime nuo to, kas neginčytina ir plačiai žinoma.

Vladimiras Gandelsmanas. Kai 1939-ųjų rugsėjo 1 d. Vokietija okupavo Lenkiją, ši buvo užtikrinta, kad Prancūzija ir Didžioji Britanija gins lenkų suverenitetą, jeigu Lenkija bus užpulta iš išorės. Pirmąją okupacijos savaitę minios lenkų užtvenkė erdves prie Prancūzijos ir Anglijos atstovybių Varšuvoje. Jie laukė, kad prancūzų ir anglų kariuomenės puls Vokietiją ir pradės bombarduoti Berlyną. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Lenkijos kampanija truko neilgai, ir jau rugsėjo 27-ąją šalis kapituliavo. Tuo pat metu, pagal susitarimą tarp Stalino ir Hitlerio, į Lenkiją įsiveržė sovietų kariuomenė. Atėjus spaliui, visa Lenkija buvo savo senųjų priešų rankose. Per penkerius metus Lenkiją okupavusios Vokietija ir Sovietų Sąjunga darė viską, kad ją sunaikintų. O po to 45-erius metus Lenkija buvo uždaryta totalitariniame narve, raktas nuo kurios buvo Maskvoje. Niekas nepadėjo Lenkijai 1939-aisiais, niekas nepadėjo ir po 1945 metų. Galiausiai Lenkija išsivadavo pati. Visa tai aprašyta Anne Applebaum knygoje „Geležinė uždanga“.

A. Genis. Dabar mes visa tai puikiai žinome. Pradedant 1939-aisiais sovietai grobė Lenkiją, kaip tik galėjo. Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) vykdė nuoseklią lenkų elito naikinimo programą.

V. Gandelsmanas. Taip, šiandien visi, kas domisi istorija, žino, kad buvo sulaikyta ir deportuota beveik 15 tūkstančių lenkų karininkų. Beveik 5 tūkstančiai iš jų sušaudyti Katynėje. Kiti dingo lageriuose. Apskritai 1,2 mln. lenkų deportuota į Sovietų Sąjungą. Pusė iš jų buvo sunaikinta.

A. Genis. Lenkai to niekada nepamirš. Greta mano namų, ant Hadsono kranto, neseniai buvo pastatytas paminklas: lenkų karininkas su sovietiniu durtuvu nugaroje.

V. Gandelsmanas. Savo ruožtu Hitleris Lenkijoje įgyvendino germanizacijos, žydų naikinimo, lenkų iškeldinimo ir atlaisvintų žemių apgyvendinimo vokiečiais planą. Pagrindinės vokiečių koncentracijos stovyklos buvo Lenkijos teritorijoje. Iš 5,7 mln. sunaikintų Europos žydų apie 3 mln. buvo išeiviai iš Lenkijos (tai yra 90 proc. visų Lenkijos žydų).

Ir štai – dėmesio! – prasideda kalba apie didžiąją geopolitiką: nei Amerika, nei Anglija, žinojusios apie koncentracijos stovyklas, nebombardavo į šias stovyklas vedančių geležinkelių. Toliau. 1941-ųjų birželį Vokietija užpuolė SSSR. Po Maskvos apgulties sovietai pasuko vokiečius atgal ir privertė nueiti atgalinį kelią per anksčiau užkariautas šalis, kurios galiausiai pasirodė okupuotos dukart. Savo kelyje sovietų kariuomenė plėšė ir viską gabeno į SSSR: nuo rankinių laikrodžių iki fabrikų. NKVD tuo metu gaudė ir šaudė „antitarybinius elementus“. 1944-ųjų vasarą sovietų kariuomenė nesutrukdė SS daliniams sunaikinti 15 tūkstančių sukilusių lenkų partizanų ir 200 tūkstančių piliečių. Dar pusė milijono lenkų pateko į koncentracijos stovyklas. Varšuva buvo sunaikinta.

A. Genis. Tai ir yra Anne Applebaum knygos pagrindas. Autorė rašo apie didžiąją geopolitiką, kaip apie nesikišimo politiką.

V. Gandelsmanas. Tiksliau – apie šios politikos košmarą. Kai 1945 metų sausį sovietų kariuomenė įžengė į miestą, gatvės buvo užverstos sušaudytais žmonėmis. 1945-ųjų gegužę sovietai ėmė Rytų Europoje įtvirtinti vadinamąsias „liaudies demokratijas“. 1946-ųjų kovą Winstonas Churchillis pasakė savo kalbą apie „Geležinę uždangą“. Po metų prezidentas Trumanas paskelbė sovietams „šaltąjį karą“. Per kitus šešerius metus sovietai, taikydami bauginimo, areštų, žudymų, rinkimų rezultatų klastojimo ir parodomųjų teismų taktiką susidorojo su politine opozicija. 1948 metų vasarį Čekijos komunistai šalyje padarė perversmą ir išmetė per Prahos pilies langą užsienio reikalų ministrą Janą Masaryką. Ir ką gi JAV?

A. Genis. Kaip rašoma knygoje, JAV tuo metu tylėjo.

V. Gandelsmanas. Būtent apie tai ir rašo Applebaum. Nepaisant kalbų apie laisvę, nesikišimo politika liko pagrindinis amerikiečių instrumentas pokario Europoje. Streikai ir įvairūs protestai 1953 m. Rytų Vokietijoje ir 1956 m. Lenkijoje buvo žiauriai numalšinti. JAV niekur nesikišo. 1956-ųjų sukilimas Vengrijoje virto didelio masto revoliucija ir baigėsi valdžios nuvertimu. Į Vengriją įžengė sovietų kariniai daliniai. Buvo nužudyta daugiau kaip 2 tūkstančiai žmonių, 200 tūkstančių paliko šalį. Valstybės galva Imrė Nadis buvo areštuotas, jam įvykdyta mirties bausmė. Vengrų revoliucionieriai irgi laukė Vakarų pagalbos, bet nesulaukė.

JAV 1961-aisiais netrukdė pastatyti Berlyno sieną. 1968 m. rugpjūtį pusmiljoninė Varšuvos sutarties šalių kariuomenė okupavo Čekoslovakiją ir nuvertė Dubčeko vyriausybę.

Jokios pagalbos iš JAV pusės nesulaukė ir Aksominė revoliucija 1989 m., dėl kurios žlugo sovietų imperija. 45 metus sovietams buvo leisti šeimininkauti Rytų Europoje, ir į tokią padėtį Vakarai žiūrėjo pro pirštus.

A. Genis. Ir aišku, kodėl: baimė dėl atominio karo, kuris baigtų visus karus – kartu su visa žmonija. Nereikėtų pamiršti, kad pusę amžiaus pasaulis stovėjo ties pasirinkimu tarp dviejų karų – Šaltojo ir Paskutiniojo.

Aš pamenu, kad mes, berniūkščiai, žaisdavome slėptuvėse, kurios taip įprastai darkė senąją Rygą, kad niekas jų nė nepastebėdavo, kol dabartinė valdžia, patikėjusi NATO, apsodino jas gėlynais. O Amerikoje, kaip pasakoja mano vietiniai bendraamžiai, moksleiviai nešiodavo žetonus su vardais, kad būtų aišku, kas laidojamas, jeigu ištiktų atominis smūgis. Laimei, vis to neprireikė. Šaltasis karas tapo pačiu veiksmingiausiu: jis išgelbėjo ir planetą, ir ką tik galėjo. Todėl 1976-aisiais anuometis prezidentas Geraldas Fordas per debatus su Jimmy Carteriu pareiškė: „Užtat Vakarų Europa nėra sovietų kontroliuojama. O galėjo būti.“

V. Gandelsmanas. Kaip tik taip. Bet tai atrišo Maskvai rankas ir leido Rytų Europos šalyse imtis formuoti vadinamąjį „naują, socialistinį žmogų“.

SSRS tarp 1929 ir 1953 metų į lagerius buvo ištremta 18 milijonų žmonių. Iš jų daugiau kaip 2 milijonai žuvo. Anne Applebaum išsamiai aprašyta totalitarinė gulago technologija. Pats terminas „totalitarizmas“ atsirado trečiajame dešimtmetyje Italijoje atėjus į valdžią Mussoliniui. Jo ir fašistinės Vokietijos, ir SSRS tikslas buvo valdžios monopolizavimas, viena valdančioji partija. Vokietijoje kertiniu akmeniu tapo rasės grynumas, SSRS – darbininkų ir valstiečių valdžia. Abi sistemos matė savo laikotarpį kaip platformą kurti arijų, vokiečių atveju, ir neklasinę, sovietų atveju, visuomenes. Žmones grūsdavo į kalėjimus ne tiek dėl jų esamos „grėsmės“, kiek dėl „grėsmės ateičiai“. Bėdos nesuskaičiuojamos, ir mes šiandien apie tai daug žinome.

A. Genis. Svarbu pasakyti, kad Anne Applebaum knyga „Geležinė uždanga“ – veikalas, sukurtas po Šaltojo karo. Tai ne kvietimas griebtis ginklo. Tai pati istorija ir mėginimas suprasti, perprasti praėjusį laiką. Ją parašyti tapo įmanoma tik po 1989-ųjų, kai buvo atverti Rusijos ir Rytų Europos šalių archyvai.

V. Gandelsmanas. Taip, todėl buvo padaryti du politiniai atradimai. Jie stovi atstu vienas nuo kito. Pirma – Stalinas neplanavo okupuoti Rytų Europos. Jis, žinoma, bijojo karo su Jungtinėmis Valstijomis. Rusija buvo siaubingas nusilpninta. Netekusi 26 milijonų gyventojų. Antras atradimas buvo tas, kad sovietų vadovai neturėjo dvigubos buhalterijos. Jie iš tikrųjų tikėjo marksizmu-leninizmu.

A. Genis. Stalinas manė esant būtina sukurti buferį prie vakarinių sienų, nes paranojiškai bijojo Vakarų.

Čia galima prisiminti garsiąją George‘o Kennano „ilgąją telegramą“, nuo kurios, kaip mano istorikai, prasidėjo Šaltasis karas. Šiuo septynių metrų pranešimu Kennanas atsakė Valstybės departamentui į klausimą apie sovietų vadų tikslus ir psichologinius motyvus pokario politikoje. „Kremlių, – rašė puikiai rusų kalbą ir Rusiją mokėjęs diplomatas, – kausto baimė prieš laisvąjį pasaulį, totalitarinis režimas jame mato amžiną grėsmę savo egzistavimui“. Apie tai, kaip tiksliai jis nupasakojo situaciją, byloja faktas, kad Stalinas paskelbė Kennaną nepageidaujamu asmeniu.

Keliamas klausimas – ne ką Stalinas padarė Europai, o – ar galėjo Jungtinės Valstijos užkirsti kelią Rytų Europos šalių stalinizacijai?

V. Gandelsmanas. Daugiau kaip 50 metų šiuo klausimu būdavo tariamas vienintelis žodis – Jalta. Būtent tada, 1945-ųjų vasarį, Rooseveltas įteikė Stalinui Rytų Europos šalis.

Tyrimai rodo, kad viskas buvo ne taip paprasta, ir Rooseveltas niekada nebuvo naivus. Rooseveltui anuomet kėlė nerimą SSRS priėmimas į Jungtinių Tautų Organizaciją, tolesnis įtakos sferų dalijimasis, atsižvelgiant į šalių nugalėtojų interesus. Amerikiečių ekonominiai interesai nebuvo labai susiję su Rytų Europos šalimis: 2 proc. eksporto, 3 proc. importo – mažareikšmiai skaičiai Amerikai.

A. Genis. Didysis antikomunistas Churchillis suprato, kad su Stalinu reikia elgtis kaip su sąjungininku. Jis sakė: „Jeigu Hitleris būtų okupavęs pragarą, aš turėčiau daryti reveransą velniui.“ Jis suprato, kas vyksta, bet nieko negalėjo padaryti, bijodamas pradėti naują karą ir vėl – dėl lenkų. Sena maksima teigia, kad politika – galimybių menas. Galima pridurti, kad politika – tai menas ne spręsti problemas, o gyventi su neišspręstomis. Kad ir kaip baisiai tai skambėtų. Iš čia pagrindinis klausimas: ar JAV turėjo įsikišti į situaciją Europoje dar iki 1989 metų?

V. Gandelsmanas. 1958 metais per Paryžiaus simpoziumą, prancūzų politologas Raymond‘as Aronas pabrėžė, kad Europos padalijimas į Vakarų ir Rytų buvo mažiausia iš blogybių, Vakarai nenorėjo pradėti karo, gal net atominio, dėl streikuojančių lenkų. Geležinė uždanga – sovietinio komunizmo baisios esmės antireklama. Čia ir glūdi didžiosios geopolitikos esmė – daro išvadą Anne Applebaum.

Parengė L. S.