Straipsnio autorius – Oksfordo universiteto, Šv. Kotrynos koledžo psichologijos ir filosofijos studentas, Oksfordo lietuvių bendrijos prezidentas

Referendumo iniciatyva dėl žemės pardavimo užsieniečiams kelia daugiau pykčio ir susipriešinimo nei turėtų: bijoti, kad išstosime iš Europos Sąjungos, neverta. Tačiau iškeltas klausimas, kad ir koks jis būtų teisiškai nekorektiškas, kelia idėjinę įtampą ir skatina mus susimąstyti apie mūsų vaidmenį ES. Netikėtai, tokiu būdu ima lipdytis mūsų nacionalinis interesas ir politinė tapatybė, unikali mums ir skirtinga nuo europietiškosios, ir kaip tauta sustiprėjame psichologiškai. Kartais, tiesa, tai gan nemalonus ir net gėdingas procesas: tenka kovoti už tai, kuo tiki. Lengviausia plaukti pasroviui ir nekelti nepatogių klausimų, ypač jei visada atsiranda kas pasako, kaip geriausia gyventi. Tada visiems gerai: nei galvoti, nei pyktis nereikia. Bet ar tikrai?

Iš Europos Sąjungos gauname nepaprastai daug, ji yra kertinis geopolitinis garantas, saugantis mus nuo politinės ir karinės grėsmės iš Rytų bei artinantis mus prie Europos kultūrinės erdvės. Tačiau nuo 2004-ųjų, kai įstojome į ES, daug kas pasikeitė. Atėjo ir praėjo krizė, bet jos padariniai žmonėms vis dar jaučiami: kyla nacionalinės euroskeptiškos partijos, žmonės nepatenkinti finansinio ir politinio suverenumo ribojimu. Visa tai verčia pagrindines partijas diskutuoti apie gilėjančią integraciją ir žvalgytis alternatyvų jai.

Bet tik ne Lietuvoje. Čia vis gilėjanti integracija ir didesni suvaržymai iš ES pusės praeina be didesnio triukšmo ar platesnių viešųjų diskusijų, nepaisant tikrai ne visuotinio pritarimo. Šį viešojo diskurso vakuumą užpildo „virtuvinės“ diskusijos vidiniuose rateliuose, kuriose, deja, retai susitinka skirtingų pažiūrų žmonės. Nėra progų, o ir nenorima išgirsti vienas kito. Tuomet nuomonės poliarizuojasi, ir kyla tokios primityvios „dviejų kelių“ vizijos, kokią prieš keletą dienų brėžė profesorius Vytautas Landsbergis, vadovaudamasis geležine logika: arba esi už Europos Sąjungą ir pritari viskam, ką ji sako, arba esi rusų kolaborantas, norintis, kad Lietuva paliktų ES ir atsiduotų kaimynės iš Rytų valiai. Trečio kelio nėra. Šį primityvų požiūrį puikiai iliustruoja ir Konstitucinio Teismo pasisakymas referendumo klausimu.

Tačiau didžiausia problema kyla, kai toks formalus teisinis aiškinimas yra perkeliamas į politinių, socialinių ir vertybinių diskusijų erdvę. Slepiamasi už teisinių formalumų, sutarčių ir įsipareigojimų kalbos: pasižadėjome, ir viskas. Dabar negalime rankioti razinų iš pyrago, palikdami apdegusius kraštus ant lėkštės šono.

Tai yra tiesa, tačiau tai nereiškia, kad neturi būti diskutuojama, nes diskutuoti yra apie ką. Vis aštresnė darosi įtampa tarp mūsų pasiryžimo eiti vakarietiškumo keliu bei nuojautos, kad tame kelyje vyksta kažkas negero, kai savosios šalies ir gyvenimo kontrolė ima lėtai slysti iš rankų. Vis dėlto ES yra demokratiška institucija, todėl turime teisę šiuos sprendimus apmąstyti ir paveikti (kita vertus, jei tokios galimybės neturime, tuomet juo labiau būtina apie tai diskutuoti).
O ir pati referendumo keliama problema – žemės pardavimo užsienio subjektams jau 2014 m. grėsmė – nėra laužta iš piršto, ir bent pati problematika verta diskusijų,  bandant identifikuoti visus įmanomus sprendimo būdus. Draudimo panaikinimas liberalizuos ir globalizuos Lietuvos žemės ūkio rinką, tačiau Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) išleistoje apžvalgoje teigiama, kad skiriamas pereinamasis laikotarpis yra palyginti trumpas. Tikėtina, kad jam pasibaigus Lietuvos žemę ims intensyviai pirkti Vakarų Europos žemdirbiai ir įmonės, kuriems ji bus patraukli dėl sąlyginai nedidelių kaštų. Nors FAO dar 2006 m. pateikė rekomendacijas, kaip pasiruošti žemės rinkos liberalizavimui, nežinia ar buvo padaryta pakankamai. Bet vis dar nėra per vėlu, jei tik bus atsitokėta laiku.

Savo ruožtu rinkos liberalizavimas ir teikiamos subsidijos skatina žemės nuosavybės konsolidavimą nedidelio skaičiaus įmonių rankose. FIAN, tarptautinė organizacija, kovojanti už teisę į apsirūpinimą maistu, įspėja apie greitėjantį žemės nuosavybės konsolidavimą visoje Rytų Europoje (Serbija, Rumunija, Bulgarija, Vengrija, Ukraina, Latvija). Daugybė smulkiųjų ūkininkų naujosiose ES narėse bankrutavo, kai žemės ūkio paramos paskirstymas iškreipė rinką, pirmus kelerius metus po priėmimo į ES selektyviai teikdamas pirmenybę naudotis parama stambiesiems ūkininkams.

Bet ar verta dėl to nuogąstauti? Viena vertus, dirbamos žemės ir ūkių konsolidavimas yra natūrali globalizacijos proceso dalis, didinanti produkcijos našumą; našumo didėjimas yra neabejotinai sveikintinas dalykas. O nevykdydami ES stojimo sutarties įsipareigojimų, rizikuojame sulaukti baudų. Kita vertus, kalbant apie rinkos liberalizavimą, dažnai yra susitelkiama išskirtinai į ekonominę naudą ir nesvarstoma apie kitus aspektus. Atkreipsiu dėmesį į tris: maisto suverenumo, nedarbo bei visuomenės sanklodos pokyčių problemas.

Maistas nėra eilinė prekė: jis yra būtinas išgyvenimo resursas, kurio vertė nuolat kyla, augant žmonių populiacijai ir pragyvenimo lygiui. Maisto suverenumas nusako visuomenės turimą maisto tiekimo kontrolę ir teigia, kad būtina užtikrinti, kad kiekvienas žmogus turėtų tvarų ir prieinamą maisto šaltinį. Tai nereiškia, jog visi turime tapti ūkininkais ar turėti lopinėlį žemės galiniame namo kieme. Tačiau maisto tiekimo kontrolė, siekiant užtikrinti maisto saugumą, turi būti kiek galima labiau perduota žmonėms bei vietos bendruomenėms, nesuteikiant konsoliduotiems ūkiams neproporcingos reikšmės bei galių veikti žmonių gyvenimus šioje esminėje gyvenimo srityje. Vis dėlto vykstantis žemės nuosavybės konsolidavimas mažina maisto suverenumą ir saugumą bei individų nepriklausomumą.

Antra, ūkiams konsoliduojantis ir tampant efektyvesniais, žmonės reikalingi vis mažiau. Žemės ūkio sektoriuje Lietuvoje 2003–2010 m. dirbančių žmonių sumažėjo trečdaliu – beveik 200 tūkst., ir kaip vienas esminių veiksnių įvardijamas ūkių stambėjimas ir modernėjimas. Nors tą pergyveno visos industrinės visuomenės ir, rodos, tragedija neįvyko, tačiau sunkumų gali iškilti ateityje. Technologinis nedarbas, atsirandantis žmones pakeitus mašinoms, ateityje drastiškai išaugs ir taps rimta socialine problema, kuriai spręsti reikės didelio kūrybiškumo. Klestintys šeimos ir smulkieji ūkiai galės tapti vienu iš puikių sprendimo būdų, nes jie įdarbins daugiau žmonių, kurie neatleis darbuotojų vien pelno ir efektyvumo sumetimais. Tačiau tam pirmiausia reikia, kad žemės nuosavybė liktų nekonsoliduota.

Trečia problema – urbanizacija ir kaimo vietovių kaita. Pasak FAO tyrimo, žemės rinkos liberalizavimas per ateinančius keliasdešimt metų neatpažįstamai pakeis naujųjų ES narių, taip pat ir Lietuvos kaimo vietoves, gyventojų ir darbo struktūrą. Nors daugelyje Vakarų šalių urbanizacija ir konsolidacija jau baigta be didesnių dramų ar revoliucijų, verta suvokti, kad visgi tai nėra būtinas ir vienintelis kelias, kuriuo privalo sekti visas pasaulis. Turime teisę apmąstyti, ar toks kelias tinkamas ir mums, ar jis atitinka mūsų gyvenimo viziją ir vertybes. Ir mūsų atsakymas gali, bet nebūtinai turi sutapti su ES siūloma politika.

Žinoma, abejotina, ar tiesioginis draudimas parduoti žemę užsieniečiams yra geriausias problemos sprendimas. Pavyzdžiui, CEPS tyrimo autoriai teigia, jog užsienio įmonės atrado būdų, kaip įsigyti žemės mūsų šalyje per neoficialius tarpininkus; nors tai, ko gero, buvo laikinas sprendimas ruošiantis panaikinti draudimą, ir nuolat pogrindyje jos veikti negalėtų. Antra, žemės koncentracija vietinių Lietuvos verslininkų rankose gali būti ne ką mažiau žalinga tendencija nei koncentracija tarptautinių įmonių rankose; kita vertus, koncentracija užsienio įmonėse vyks greičiau dėl jų didesnių finansinių pajėgumų. Trečia, siekiant kompromiso arba užsidedant saugiklius, pavyzdžiui, įgyvedinant „Estijos modelį“, kai užsieniečiams leidžiama pirkti ne daugiau nei 10 ha žemės, galima būtų sustabdyti žemės konsolidavimą ir kartu įgyvendinti ES reikalavimus. Kaip jau minėta, tam vis dar yra laiko, ir tai vertas diskusijų objektas. Galiausiai ateinančio ES 2014–2020 m. finansinio laikotarpio žemės ūkio išmokos, rodos, bus palankesnės smulkiesiems ūkininkams nei ankstesniais metais, kas gali prisidėti prie žemės nuosavybės decentralizacijos.

Tad net čia galima veikti ir ieškoti kompromiso. Tai galime išnaudoti, jei tik žinosime, ko norime. Todėl prasminga ieškoti vidurio kelio: Europos Sąjunga Lietuvai yra svarbi, tačiau ji nėra vienintelis ir besąlygiškas Lietuvos interesas, o jos politika – ex-hypothesi mums naudingiausia. ES yra tik instrumentas siekti savų tikslų, kaip ir kiekvienai kitai ES šaliai. Prasminga diskutuoti ne tik apie žemės ūkio ir žemės nuosavybės, bet ir žmogaus teisių, struktūrinės paramos panaudojimo, rinkos liberalizavimo ir kitą rezonansinę ES politiką Lietuvoje. Ne kas kita kaip viešos ir atviros diskusijos gali padėti mums suprasti, ko mes norime, ir paskatinti politikus priimti nepatogius sprendimus, kurie būtų naudingi Lietuvai.

Daug kalbama, kad Lietuva neturi vizijos, kad mums „trūksta polėkio“. Tačiau kai toks polėkis, neapkentęs ignoravimo, iškyla šimtatūkstantine minia ir ima brėžti savas Lietuvos tapatybės bei nacionalinio intereso gaires, paaiškėja kad mes visgi jau „turime“ aiškią viziją, ir nepatogios, neatitinkančios plano iniciatyvos „iš apačios“ yra nepageidautinos. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad savo viziją prieš dešimt su pliusu metų žodis žodin perėmėme iš Vakarų pasaulio, naujai pažinto ir viliojančio mus spalvomis ir kvapais? Ar ne taip mes užpildėme tuštumą, atsivėrusią atmetus savo okupacijos patirtį, su kuria buvo gyventa daug metų? Kiek daug tuštumos turėjo būti užpildyta, ir kaip stipriai susitapatinta su naujuoju identitetu, parodo ta agresija ir panieka, su kuria dabar taip dažnai puolama alternatyvi nuomonė. Ar nebuvo nueita per toli ir per greitai?

Galima, žinoma, sakyti, kad Europos tapatybė ir yra Lietuvos tapatybė, o dabar vykstantis procesas yra ilgai lauktas grįžimas „namo“, nes Lietuva visados laikė save Europos dalimi. Tačiau grįžimas į Europą reikalauja daugiau nei taikymo į Europos didžiųjų pėdas, džiaugsmingai ir su nuolankumu priimant visus mums primetamus nurodymus. Taip niekada neužsiauginsime savo nacionalinio savitumo ir visada liksime viso labo išskydusi europietiška vidutinybė. Dar blogiau: būti tikros europietiškos kultūros vidutinybe gal būtų dar visai neblogai, tačiau Europos Sąjungos biurokratinis aparatas spinduliuoja tikrai ne europietišką kultūrą, o velniai žino ką. Ne pataikaudami iš viršaus nuleidžiamai pasaulėžiūrai ir politikai, bet turėdami drąsos ir įžvalgumo mąstyti kitaip – tiek individualiu, tiek valstybės lygmeniu – galime priartėti prie tikros, nekonformistiškos Europos bendruomenės.

Lietuvai augti nepadeda ir tai, kad tautos patriarchu vadinamas asmuo galvoja, – ir jo pasisakymai atspindi nemažos dalies politinio elito mąstymą, – jog geriausiai išmano, ko reikia ir ko nereikia Lietuvai, niekindamas ir maišydamas su žemėmis tuos, kurie bando formuoti kitokį, savitą pasaulio matymą. Kaip ir žmogus, save apsibrėžiantis per kovą su visur tykančiais priešais, užsidaro savo baimės ir nepasitikėjimo narve, taip ir Lietuva, savo tikslus ir viziją desperatiškai siejanti vien tik su bėgimu nuo Rusijos įtakos, galiausiai supras, kad darosi ankšta.
O juk gali būti priešingai: tautai suteikta laisvė ir paskatinimas pažinti save, paremti aiškia kultūros politika ir visuomenės atvirumu, galėtų padėti suformuoti tvirtą tapatybės pagrindą. Jis ir taptų garantu, kad Rusijos skleidžiama „minkštoji“ įtaka per televiziją, žiniasklaidą, muziką ir t. t. nesuras atgarsio lietuvių mintyse. Jei stengtumėmės pamatyti pasaulį savaip, lietuviškai, ieškoti ir suprasti, kas rūpi mums, kas mūsų gyvenimui čia suteikia prasmę ir vertę, tuomet nereikėtų ir rusiškos televizijos, mažiau liktų tarybinės nostalgijos.

Tad niekas negali būti toliau nuo tiesos nei pasakymas, kad referendumo iniciatoriai yra rusų provokatoriai. Atvirkščiai – Lietuva iš Europos Sąjungos tikrai neišstos, tačiau referendumas iškels nepatogių, bet esminių klausimų, į kuriuos neradome drąsos iki galo atsakyti anksčiau. Tai bus proga dar kartą pasitikrinti, ar tikrai norime eiti keliu, kurį pasirinkome. Galima ir būtina ginčytis, kiek reali yra grėsmė ir ar tinkamos kovos su ja priemonės; galime nesutikti su referendumo idėjomis. Tačiau ginčykimės argumentais ir pasiūlymais, o ne buka tylos siena ir įžeidinėjimais, gerbkime kitą nuomonę ir pasidžiaukime, kad gavome progą rimtai apmąstyti esminius valstybės gyvenimo klausimus ir pažinti save.