Kun. Severinas Holocheris OFM

Evgenios Levin nuotrauka

Tęsdami pokalbius apie ypatingą Dievo ir žmogaus susitikimo būdą – Sakramentus, kviečiame pasigilinti į Kunigystės arba Šventimų sakramentą. Vokietis pranciškonas Severinas Holocheris jau daugiau kaip 20 metų gyvenantis Lietuvoje, yra ir Kauno arkivyskupijos seminarijos dvasios tėvas. Remdamasis savo ilgamete kunigo, pranciškono ir ugdytojo patirtimi, kun. Severinas atskleidžia kvapą gniaužiančią kunigystės slėpinio gelmę, apie kurią kalba Bažnyčios mokymas.

Katalikų bendruomenėje ypatingą vietą užima šventimus priėmę asmenys: diakonai, kunigai, vyskupai. Kuo jie išsiskiria iš kitų Bažnyčios narių? Kas yra šventimų esmė? Ir kodėl kunigystė yra sakramentas?

Šventimų esmė yra gauti malonę tarnauti Kristaus vietoje. Dėl to Bažnyčios tekstai kalba apie kunigą kaip Kristaus ikoną. Atidžiau pažvelgę į kunigystę, pamatytume, kad vyskupai, kunigai ir diakonai gauna šventimų žymę, kuri reiškia, kad jie yra su Kristumi ir Kristuje, ir Kristaus vietoje dabar galiojantys tarnai.

Pamenu, vienas lenkų vyskupas pasakojo, jog kartą teikė šventimus ir per homiliją išsakė tokią mintį: „Mieli jauni kunigai, dabar prasideda jūsų karjera žemyn.“ Nesu girdėjęs geresnio trumpo kunigystės apibūdinimo! Vyskupas toliau pasakojo, kad po Mišių prie jo priėjo vieno iš naujųjų kunigų tėvas ir pasakė: „Ekscelencija, kokių niekų jūs čia prikalbėjote per pamokslą? Aš noriu, kad mano sūnus padarytų tikrą karjerą Bažnyčioje!“ Manau, kad tai rimta prob­lema. Ar stojantis į kunigystę tikrai turi pašaukimą būtent į tokią kilnią tarnystę, ar ieško ko nors kito?

Jeigu atsiverstume Bažnyčios tekstus, pamatytume labai įdomų dalyką, kad sakramentai kyla iš Bažnyčios – Bažnyčia juk yra pagrindinis sakramentas: regimas neregimo Dievo veikimo ženklas, o pati Bažnyčia kyla iš Kristaus.

Jeigu žvelgdami į kunigystę užmirštume, kad ji visada yra Dievo Karalystės skelbimo ir gyvenimo pasiuntinybė, prarastume pagrindą jai būti sakramentu ir pačios kunigystės esmę.

Tačiau juk ir kiekvienas pakrikštytasis Bažnyčios narys gali apie save pasakyti, kad yra siunčiamas skelbti ir įgyvendinti Dievo Karalystę.

Žinoma. Ir tai mums, kunigams, primena, kad nesame kažkuo ypatingi. Tik dar aiškiau, dar stipriau parodo, jog esame Kristaus tarnai, Jo vietoje – tarnai kitiems. Katekizmas kalba, panašiai kaip ir Vatikano II Susirinkimas, jog kai kuriuos narius Bažnyčioje ir per Bažnyčią Dievas kviečia ypatingai tarnystei bendruomenėje. Tie tarnai yra parinkti ir įšventinti Šventimų sakramentu; juo Šventoji Dvasia įgalina juos veikti atstovaujant Galvai – Kristui ir tarnauti visiems Bažnyčios nariams. Įšventintasis Bažnyčios tarnas yra nelyginant Kristaus – Kunigo „atvaizdas“.

Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta pasiuntinybė Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštalinės tarnystės sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą.

Vienintelis tikras kunigas yra Kristus, ir visa kunigystės prasmė kyla iš Jo. Krikšto galia visi tikintieji dalyvauja Kristaus kunigystėje. Tas dalyvavimas vadinamas bendrąja tikinčiųjų kunigyste. Šia kunigyste pagrįstas ir jai tarnauja dar vienas dalyvavimo Kristaus misijoje būdas – tai šventimų sakramentu suteikiama tarnyba, kurios uždavinys – tarnauti bendruomenėje Kristaus vardu ir atstovaujant Kristui – Galvai. Taip sako katekizmas.

Dėl to galime sakyti, kad tarnaujamoji kunigystė iš esmės skiriasi nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės, nes jai suteikta šventoji galia tarnauti tikintiesiems. Įšventintieji tarnautojai Dievo tautai tarnauja mokydami, vadovaudami ir sielovadoje.

Mokydami – tai aišku – perduodami iš apaštalų perimtą mokymą, tradiciją (munus docendi). Vadovaudami – pirmiausia liturgijai (munus liturgicum) ir sielovadai – munus regendi. Šios trys tarnystės apibūdina sakramentinę kunigystę. Tačiau abi – tiek bendroji, tiek ši tarnaujančioji kunigystė kyla iš Kristaus ir yra dėl Jo Tautos.

Ką apie šventimų teikimą pirmosios kartos Bažnyčioje sužinome iš Naujojo Testamento? Kas pakitę mūsų dienomis?

Kalbėdami apie kunigystę, Šventajame Rašte pastebime didžiulį skirtumą tarp Senojo ir Naujojo Testamento. Įdomu tai, kad Senojo Testamento graikiško termino hierois – tai yra kunigas, I amžiaus krikščionys nevartojo Bažnyčios kontekste. Kadangi buvę Senojo Įstatymo kunigai taip pat tapdavo krikščionimis ir turėdavo rasti bendruomenėje savo naują vietą.

Naujajame Testamente visada yra išsaugomas savotiškas atstumas su Senojo Testamento tradicija. Pirmosios krikščionių bendruomenės priimdavo levitus, kunigus iš Senojo Testamento erdvės, tačiau jau labai anksti, kaip mes žinome ir šv. Pauliaus laiškų, prasidėjo įtampa ir kova dėl to, ar reikia perimti visą Pirmojo Testamento liturgiją ir visus papročius, ar ne. Ypač daug diskusijų kėlė žydams toks svarbus apipjaustymo paprotys.

Aišku, hierois – tai yra Senojo Testamento kunigo pirmoji paskirtis buvo kultas ir aukų aukojimas šventykloje. Šiame kontekste apie Bažnyčios kunigystę Laiškas žydams kalba, jog pats Kristus yra „aukščiausias“, „amžinasis kunigas“. Ne tik aukščiausias kunigas, bet ir auka – jis aukoja save. Dėl to Naujajame Testamente auka įgyja visai kitą prasmę. Tikra auka gali būti tik iš Kristaus ir su Kristumi, pagal Jo galutinę auką, kuri buvo Jis pats.

Jeigu taip žiūrime, turime suprasti, kad kunigų pirmoji pareiga – nieko nedaryti iš savęs, bet visko semtis iš Kristaus. Juk viską, ką sako ar daro kunigas, pavyzdžiui, per Mišias – sako ar daro Jo vardu. Tai ypač akivaizdu Krikšto sakramente, kai kunigas taria: „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šv. Dvasios“: tai yra – ne savo vardu.

Atrodo, kad seniausias Naujojo Testamento terminas yra presbiteros – gr. k. Vyresnysis. Iš čia kilęs, pavyzdžiui, vokiškas terminas „priester“, ar angliškas „priest“, itališkas „prete“. Iš to mes žinome, kad nuo pat pradžių kunigystė buvo suprantama vietinės bendruomenės kontekste. Kiekviena bendruomenė turėjo vieną ar keletą presbiterių. Tai rodo, kad Bažnyčioje vyko tam tikras procesas: perėjimas nuo Senojo Testamento sampratos, kuri darė neišvengiamą įtaką, prie naujos, iš Kristaus kylančios. Dabar reikia iš naujo žiūrėti į Kristų ir suprasti, kad Jis yra amžinas kunigas. Vadinasi, jeigu kunigai šiandien darytų kažką, bet ne Kristuje – būtų negerai. Tam mes kunigai ir esame pašventinti, todėl ir paminėjau pasakymą – kunigas yra Kristaus ikona.

Jeigu norime geriau suprasti istorinę kunigystės raidą, turime pabrėžti, kad labai didelį vaidmenį turėjo du įvykiai. Vienas jų tai – imperatoriaus Konstantino ediktas, legalizavęs Bažnyčią 4 amžiaus pradžioje. Šis gestas pavertė krikščionybę beveik valstybine religija, suteikė jai šiek tiek valdžios galios. Tad tarnystės aspektas ganėtinai nusilpo arba buvo visiškai užmirštas, bent laikinai. Ši gija tęsėsi per viduramžius, ir tai buvo viena iš svarbių priežasčių, kodėl toks žmogus kaip Pranciškus Asyžietis, bet ne vien jis, vėliau, pavyzdžiui, ir Martynas Liuteris kovojo su hierarchijos supasaulėjimu – vienas Bažnyčioje, kitas prieš/šalia Bažnyčios.

Antras dalykas, kad Reformos kontekste pati Bažnyčia turėjo kovoti už savo tapatybę. Neužmirškim, kad Tridento visuotinis susirinkimas, vykęs XVI amžiaus viduryje, buvo tada labai pažangus, tačiau veikė iš kovos su Reformacija perspektyvos. Reformacija siekė gerų tikslų, tačiau nuėjo per toli. Bažnyčia į susidariusią situaciją reagavo kaip bendruomenė, tačiau užmiršo, kad jos prasmė yra visų žmonių evangelizacija.

Čia tinka vienas liūdnai juokingas anekdotas, kurį prisimenu. Pasakojama, kad mirė labai pamaldus katalikas. Šv. Petras pasiūlo jam aprodyti Dangų. Eina jiedu ir pamato žmones, sėdinčius ant žemės. „Kas jie?“ – klausia žmogus. „Tai induistai“, – atsako šv. Petras. „O kas čia per vieta, kur žmonės guli kniūbsti?“ –- „Tai musulmonų dangus!“ – „O kas čia per siena?“ – klausia nustebęs dangaus svečias. „Žiūrėk, bet į ją veda laiptai“, – sako šv. Petras. Palypėjęs jais žmogus nusivylęs sako: „Keista, bet aš čia nieko ypatingo nematau!“ – „Na taip. Tai katalikų dangus – jie mano, kad jie čia yra vieninteliai.“

Šitoks pavojus gresia ir kunigystei. Kai kalbame apie klerikalizmą, turime omenyje siaurą požiūrį į tikėjimą. Tai savotiškas klasės ar luomo susidarymas, kai atsirado nemažai kunigų, kurie nebesuprato, kokia yra jų tarnystės šventimų prasmė. Juk veikiantysis yra ne pats kunigas, o Kristus. Iš šio presbiteriumo susiformavo struktūra, įgavusi hierarchinį pobūdį. Savaime tai nėra blogai, nes vienintelis tikrasis hierarchas yra Dievas, ir Jis yra virš visų, o ne kažkuris iš mūsų.

Kaip būdavo išrenkamas kunigas bendruomenei? Kaip vykdavo šventimai?

Žinome, kad nuo ankstyviausių krikščionybės laikų galiojo du dalykai: pirmiausia žmogus turėjo būti pakrikštytas, antra, – rankų uždėjimas. Šie du dalykai buvo esminiai. Nėra aišku, ar kandidatus išrinkdavo bendruomenė, ar juos paskirdavo apaštalai. Atrodo, kad buvo praktikuojama ir viena, ir kita forma. Rankas uždėdavo apaštalai arba jų paskirti tam asmenys – ne kiekvienas galėjo tai daryti.

Iš šių „presbiteros“ laikui bėgant išsivystė vyskupų ir kunigų – kaip vyskupų padėjėjų – luomai. Jau Pauliaus laiškuose kalbama apie bendruomenės „vyresniųjų“ padėjėjus. Didesnėms bendruomenėms reikėjo keleto kunigų – vyskupo padėjėjų.

Mums įprasta, kad kunigystei paprastai ruošiasi jauni žmonės tam skirtose mokyklose – seminarijose. Ar visada taip buvo ir kaip nusistovėjo dabartinė praktika?

Dabartinė seminarijų struktūra išties yra gana nauja. Čia svarbios dvi datos: viena – tai jau minėtas Tridento susirinkimas. Iki tol seminarijų nebuvo. Būsimų kunigų išlavinimas buvo, sakykime, šiek tiek atsitiktinis dalykas. Buvo labai pabrėžiama liturgija, tad buvo žiūrima, ar kandidatas gali švęsti Eucharistiją, ir antra – ar pakankamai pažįsta Šventąjį Raštą. Tačiau turime pasakyti, kad šie pagrindai buvo ganėtinai silpni ir ne visų įgyjami.

Šia situacija pasirūpino Tridento susirinkimas ir ypač daug prie to prisidėjo jėzuitai, kurie perdavė jiems būdingą ugdymo sampratą ir gaires, pasiūlė jau turimą patirtį – žodžiu, labai uoliai prisidėjo prie šios reformos.

Antroji svarbi data, – net keista, kad ji tokia vėlyva – susijusi su Bažnyčios kanonų kodeksu. Pirmasis toks kodeksas pasirodė tik 1917 metais. Tiesa, porą metų anksčiau pasirodė popiežiaus enciklika, kurioje jau aiškiai išdėstoma pasirengimo kunigystei tvarka. Deja, šis pirmasis Kodeksas seminarijos reikalus aptarė grynai iš materialios perspektyvos, apibrėždamas konkrečius reikalavimus.

Įdomu, kad tik po Vatikano II susirinkimo 1983 metais išleista antroji Kodekso laida, galiojanti ir dabar, kalba apie kunigystę kaip Dievo tautos luomą ir daugiau dėmesio skiria ugdant seminaristus.

Jeigu pažiūrėtume, kaip dabar Bažnyčia supranta seminarijų paskirtį, matytume, kad iš esmės ji stovi ant dviejų „kojų“. Viena jų yra teologija, kurią klierikas gali studijuoti arba seminarijoje, arba Teologijos fakultete. Antroji atrama yra dvasinis ugdymas. Dėl šios priežasties seminarijoje paprastai greta rektoriaus, dėstytojų kolektyvo yra ir dvasios tėvas bei nuodėmklausiai, ateinantys į seminariją dvasiniam palydėjimui. Tokia struktūra šiuo metu yra privaloma visame pasaulyje.

Norėčiau paminėti dar vieną aspektą. Kadangi seminarijos vadovybė, kuriai dvasios tėvas nepriklauso, turi spręsti ir vyskupą informuoti, ar kandidatas yra tinkamas kunigystei, suprantama, kad čia pasireiškia tam tikras galios aspektas. Todėl vienas iš pavojų seminarijose yra pašalinimo baimė, dėl kurios auklėtinis galvoja, jog turi pasirodyti iš geriausios pusės – tobulesnis negu iš tiesų yra. Išlyginti tą atotrūkį tarp idealo ir tikrovės ir yra dvasios tėvo uždavinys. Žinoma, jis negali niekaip perteikti seminarijos vadovybei to, ką sužino iš klieriko, tačiau yra savotiškas tiltas. Savaime aišku, kad pirmasis dvasios tėvo darbas yra padėti asmeniui subręsti dvasiškai.

Iš to, ką pasakiau, darosi aišku, jog teologija yra labai svarbi, tačiau dvasinis išsilavinimas yra dar svarbesnis. Priešingu atveju klierikas nebesupranta, kad yra alter Cristus, Kristaus ikona, panašus į Kristų, kuris tarnavo Tėvui ir žmonėms. Nebesupranta, kad šis yra jo pašaukimas. Pašaukimas juk yra Dievo reikalas, todėl ir seminarijoje mes nuolat turime prisiminti, jog tie jauni žmonės nėra mūsų, jie – Dievo. Todėl mūsų atsakomybė yra ne už juos, bet už mūsų elgesį su jais. Kalbu čia kaip dvasios tėvas.

Pašaukimas gali jaunuolį pasiekti tiesiogiai ar per kitą žmogų, per Šv. Raštą ir t. t. – Dievas randa daug įvairių būdų. Tačiau vienas dalykas privalo būti visada. Turiu omenyje tai, kad kandidato dalis yra ne priimti sprendimą, bet atsiliepti į Dievo kvietimą. Jis gali į jį atsakyti „taip“ arba „ne“. Seminarijos uždavinys yra paaiškinti, ką reiškia atsakyti Dievo kvietimui „taip“, kokios to pasekmės, kokia gelmė.

Ar pasitaiko, kad jaunas žmogus seminarijoje palaipsniui supranta, kad ne čia jo vieta.

Taip, tai nutinka. Pasiremdamas savo patirtimi, kuri jau gana didelė, galiu pasakyti, kad jeigu kandidatas nesimeldžia nei asmeniškai, nei rasdamas vietą bendruomeninėje maldoje, tai visada nutinka, kad anksčiau ar vėliau jis palieka šį kelią. Kartais sakoma, jog dažniausiai klierikai išeina iš seminarijos dėl merginos, tačiau aš sakyčiau, kad tai antroji priežastis. Pirmoji – mano minėtas maldos gyvenimo skurdumas. Jei žmogus turi stiprų santykį su Dievu maldoje, jis mato ir celibato prasmę. Celibatas visada yra dėl Dievo Karalystės. Jeigu jis supranta, kad moterys – merginos yra Dievo dovana, be galo kilni dovana, tuomet gali tą brangų dalyką atgal dovanoti Dievui. O jeigu kandidatas nejaučia pagarbos santuokai, jis nėra tinkamas ir kunigystei.

Trečioji priežastis, mano galva, yra blogas pavyzdys: ar pačioje seminarijoje, ar kito kunigo, o kartais ir kandidato tėvų. Susiduriam, pavyzdžiui, su atvejais, kai tėvai labai atkakliai kovoja prieš sūnaus pašaukimą, ypač, jei jis – vienintelis.

Kas gali tapti kunigu ir kaip tai įvyksta?

Galiojamai šventimus priima tik pakrikštytas vyras. Katekizmas sako: Viešpats Jėzus išsirinko vyrus (viros), kad iš jų sudarytų dvylikos Apaštalų kolegiją;taip pat pasielgė ir apaštalai, išsirinkdami bendradarbius,kurie turėjo tęsti jų darbą.Vyskupų kolegija, su kuria kunigus vienija jų kunigystė, sudabartina Dvylikos kolegiją, kol vėl ateis Kristus. Bažnyčia suvokia, kad ją saisto anas paties Viešpaties pasirinkimas. Dėl to moterų šventimai yra negalimi. Taigi, Bažnyčia supranta, kad sekdama Jėzaus paprotį rinkti apaštalais vyrus tęsia jo valią.

Labai svarbu suprasti ir pabrėžti, kad moterys, apie kurias ypač Jonas Paulius II daug kalba savo enciklikoje, turi didesnę įtaką ir svarbą Bažnyčioje negu pašvęstieji kunigai. Visada prieš akis reikia turėti pirmųjų Sekminių ikoną: Mariją tarp apaštalų, kuri meldžiasi už Bažnyčią ir su Bažnyčia. Darytume klaidą, jeigu čia galvotume apie kažkokias socialines klases.

Nuo ko viskas prasideda? Jaunuolis, norintis stoti į seminariją, paprastai atvyksta pasikalbėti su savo vyskupu, o šis nukreipia jį į seminariją. Išlaikęs egzaminus asmuo pirmiausia lanko paruošiamąjį kursą, kuris trunka metus. Vėliau pereina į pirmą seminarijos kursą ir mokosi šešerius metus, iš kurių paskutinieji yra skirti praktikai. Bažnyčios kodeksas mini ir yra laikomasi praktikos, kad vyras neturėtų būti vyresnis nei 40 metų, tačiau būna ir išimčių.

Kadangi Šventimų sakramentas yra apaštalinės tarnystės sakramentas, tą „dvasios dovaną“, „apaštališką sėklą“ perduoti turi vyskupai, kaip apaštalų įpėdiniai. Teisėtai įšventinti, tai yra paveldėję apaštalų įpėdinystę, vyskupai galiojamai teikia tris Kunigystės sakramento laipsnius.

Suprantama, kad čia negalima jokia išimtis, šios galios ir pareigos negalima niekam deleguoti.

Beje, norėčiau paminėti labai įdomų istorinį faktą, liudijantį, kad Bažnyčia gali gyvuoti ir be šventimus priėmusių asmenų. Japonijos krikščionys beveik du šimtus metų išgyveno be kunigo, vadinasi, ir be Eucharistijos, vien iš Krikšto, bendros maldos ir Šv. Rašto. Kai XIX amžiuje Japoniją pasiekę misionieriai, tų žmonių paklausė, ar jie tiki popiežių, gerbia Mariją, išgirdo teigiamą atsakymą, tad pripažino tikrais Bažnyčios nariais.

Manau, svarbu šitą įvykį paminėti mūsų pokalbio kontekste. Be jokios abejonės, kunigystė yra esmingas ir brangus dalykas, tačiau mes, kunigai, neturėtume galvoti, kad be mūsų viskas žlugtų. Dievui nėra negalimų dalykų, nors ir žinome, kad Viešpaties Jėzaus kelias Bažnyčiai ir Bažnyčioje yra su savo apaštalų kolegija, kurios pagalbininkai yra kunigai.

Kokia yra šio sakramento teikimo esmė? Du dalykai: tyli malda Šventajai Dvasiai ir rankų uždėjimas. Visi kiti elementai galimi, tačiau vien kaip paaiškinantys kunigystę – pavyzdžiui, įteikiama Mišių taurė, Šv. Raštas… Tačiau svarbiausia yra rankų uždėjimas ir tyli malda.

Jei kam teko dalyvauti šventimų apeigose, yra matę, kad vyskupas ar keli vyskupai bei visi dalyvaujantys kunigai uždeda rankas. Šis gestas yra simbolinis ženklas, kad priimame naują kunigą į savo kolegiją – atsakingai. Tačiau, dėmesio – galią suteikia tik vyskupo rankų uždėjimas. Kunigų rankų uždėjimas yra tik simbolinis ženklas, reiškiantis priėmimą ir solidarumą.

Pagal seną tradiciją, naujasis kunigas patepamas ir šventąja chrizma – specialiu aliejumi. Senovėje toks specialus patepimas būdavo teikiamas trims žmonių luomams: karaliams, kunigams ir pranašams.

Galbūt ne visi žino, kad ir per Krikšto sakramentą kiekvienas žmogus yra patepamas. Esminė Krikšto sakramento forma yra vanduo ir tariami žodžiai, bet jo prasmę atskleidžia du patepimai. Vienas – aliejumi, kuris ženklina, krikščioniško gyvenimo sveikumą ir grožį, sakytume tarsi koks kremas mūsų laikais. Paskui patepama ypatingu aliejumi – chrizma ir tai yra ypatingo Dievo išrinkimo ženklas. Jis rodo, kad kiekvienas pakrikštytasis dalyvauja Kristaus karaliavime – Dievo karalystės kūrime, kaip meldžiame sakydami: „Teateinie tavo karalystė“; Kristaus kunigystėje – jungdamiesi su Jo auka; ir Kristaus pranašystėje – būdami Dievo tiesos liudytojai.

Tad šis patepimas chrizma nėra esminis elementas teikiant Kunigystės sakramentą, tačiau jis rodo, kad kunigas kaip tarnas priklauso Kristaus karalystei, Kristaus kunigystei ir tiesiogiai dalyvauja Tiesos liudijime.

Ar yra atvejų, kada šventimai netenka galios?

Tikriausiai čia turėtume kalbėti apie tuos atvejus, kai šventimai nuo pat pradžių negaliojo. Paminėsiu tris galimus atvejus, nors, tiesą sakant, apie juos žinau tik iš knygų, nes niekada neteko susidurti su jais praktikoje, nepaisant nemenkos mano gyvenimiškos patirties. Pavyzdžiui, gali būti, kad šventimai buvo suteikti nesilaikant reikiamų sąlygų. Tarkim, jaunas vyras priėmė šventimus, nors dar nebuvo pakrikštytas. Jeigu jis to nežinojo, Dievas tai kompensuoja, tačiau jeigu žmogus tyčia nutyli žinomą faktą, savaime suprantama, įvykdo apgaulę ir šventimai yra laikomi negaliojančiais.

Antru atveju, gali būti, kad žmogus tik žodžiais sako, o viduje šventimų priimti nenori. Tada jie taip pat negalioja nuo pat pradžių.

Trečia, pavyzdžiui, jeigu šventimus teikiantis vyskupas nesutinka viduje su tuo, ką išoriškai daro – tarkim, yra priverstas. Tačiau noriu pabrėžti, kad jeigu toks kunigas, kurio šventimai suteikti negaliojančiai, to nežinodamas vykdo savo pareigas, Dievo reikalas išlyginti, kad šios žmogiškos priežastys nesutrukdytų sakramentų veikimui žmonėms.

Tai, ką suminėjau, yra labai retos išimtys. Tačiau gana dažnai nutinka kitų dalykų, pavyzdžiui, vyskupas sustabdo kunigo teisę vykdyti pareigas – laikinai arba visam laikui. Kunigas, kuris nepaiso tokio draudimo, yra ekskomunikuojamas, tai yra, atskiriamas iš bendruomenės. Vis dėlto kunigas visam laikui lieka kunigu – tai yra esant mirties pavojui, jis yra įpareigotas padėti žmogui, pavyzdžiui, suteikti išrišimą ar kitaip patarnauti, nes jo šventimai yra amžinai galiojantys.

Kodėl kunigystės šventimai Vakarų Bažnyčioje yra neatsiejami nuo celibato praktikos?

Jeigu pažiūrėtume į istoriją, pamatytume, kad ir vakarykštė Bažnyčia turėjo vedusių vyskupų bei kunigų iki pat Laterano IV susirinkimo, kuris įvyko 1215 m. Taigi daugiau nei 1000 metų. Esminis klausimas yra, ar kunigystė būtinai turi būti siejama su celibatu? Atsakymas būtų – ne. Kodėl? Pažvelkime į Bažnyčios patirtį. Katekizme skaitome, kad Lotynų Bažnyčioje į kunigus paprastai šventinami tik tie kandidatai, kurie yra laisvai pasiryžę rinktis celibatinį gyvenimą ir viešai įsipareigoja jo laikytis iš meilės Dievo karalystei ir kad tarnautų žmonėms.

Tai labai svarbu pabrėžti: iš meilės Dievo karalystei. Tik antroje vietoje eina palengvinimas atlikti savo tarnystę. Ir Šventasis Raštas (Mt 19,12) kalba apie tuos, kurie tokiais tampa „dėl Dangaus karalystės“. „Pašaukti nepadalyta širdimi pasišvęsti Viešpačiui ir „Jo reikalams“, jie visiškai save atiduoda Dievui ir žmonėms“ – sako katekizmas.

Todėl aš taip pabrėžiau maldos būtinybę. Savo jėgomis joks žmogus to negali, tačiau Dievas suteikia jėgų. „Celibatas yra ženklas to naujo gyvenimo, kurio tarnybai pašventinamas Bažnyčios tarnas. Priimtas džiugia širdimi, celibatas labai akivaizdžiai skelbia Dievo karalystę.

Kunigas yra Dievo karalystės liudytojas – jau prasidėjusios, bet dar neatbaigtos. Todėl Bažnyčia turi teisę ne tik apie ją kalbėti, bet ir iš vidaus ją parodyti, liudyti.

Rytų Bažnyčiose jau daugelį amžių galioja kita tvarka: vien tik vyskupai renkami iš nevedusių kunigų, dažniausiai vienuolių, tarpo, o diakonais bei kunigais gali būti šventinami ir vedę vyrai. Ši tvarka nuo seno laikoma teisėta, ir vedę kunigai vaisingai triūsia savose bendruomenėse.Beje, kunigų celibatas Rytų Bažnyčiose labai gerbiamas, ir yra daug kunigų, kurie laisvai jį pasirinko dėl Dangaus karalystės. Tačiau, kas jau gavo Šventimų sakramentą, tiek Rytuose, tiek Vakaruose nebegali tuoktis.

Manau, kad mums visiems Bažnyčioje svarbu teigiamai vertinti tiek vieną, tiek kitą praktiką. Kaip minėjau, jeigu kunigas neturi teigiamo požiūrio į santuoką, jis neturi pašaukimo ir celibatui.

Tiesa, celibatas yra Dievo dovana, kuri turi savo vertę ir be kunigystės. Mūsų ordine yra daug brolių, kurie yra davę skaistybės įžadą dėl Dangaus karalystės. Didelis pavojus priimti celibatą vien tam, kad taptum kunigu – tai tikras instrumentalizavimas, ir to neturėtų būti. Toks kunigas galėtų teisintis, kad jis vis dar kunigas, nors yra sulaužęs celibato įžadą. Atsargiai, jis jau nebėra visiškai tyrai kunigas, nes pirmą vietą skiria nebe Dievo karalystei. Juk du sutuoktiniai Dievo link eina per santuokos sakramentą.

Kaip minėjau, celibato pirmoji prasmė yra Dangaus karalystės skelbimas bei liudijimas, ir tik po to – kaip gyvenimo forma geriau tinkanti kunigo pareigoms atlikti. Tačiau šios abi prasmės yra neatsiejamos. Pavyzdžiui, liuteronų Bažnyčioje kunigai kuria savo šeimas, tačiau, kas tada, jeigu tokia santuoka suyra? Kunigystės sakramentas jau nebeženklina neatšaukiamos Dievo ištikimybės žmogui ir žmogaus ištikimybės Dievui?

Kaip galėtume įvardyti, kas yra ta Dievo karalystė – tikrovė, kuri jau prasidėjo, nors dar nėra atbaigta – vardan kurios verta viską palikti?

Iš tikėjimo žinome, kad be Dievo nebūtų nei pasaulio, nei žmogaus. Tad kyla klausimas: kodėl Dievas sukūrė žmogų? Pirmiausia, žinome, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą, tad atsakymo, kas yra mūsų esmė, turėtume ieškoti žiūrėdami į Dievą. Koks jis yra? Ką sako apie save? Kad Jis yra tas, kuris „yra“ ir kad Jis yra Meilė. Jei tai žinome, turime ir mums rūpintį atsakymą. Yra labai lakoniška lotyniška frazė, kurios neįmanoma trumpai lietuviškai išversti: Deus vult cun diligendis – Dievas trokšta būtybių, kurios kartu su juo ir viena kitą mylėtų. Reiškia, kad žmogaus esmė yra būti mylimam ir mylėti.

Dievo karalystė prasideda jau dabar: dangus yra ten, kur Dievas. Kadangi Dievas yra Meilė, dangus yra ten, kur yra Dievo meilė – tikra, gryna, dieviška meilė. Žinoma, dar tik prasideda, dar nėra jos pilnatvės. Dievo karalystė pasireiškia tuo, kad Dievas yra visų vadovas, visų Tėvas – bet mylintis Tėvas, o vardan tos meilės žmonės jaučiasi vienas kitam broliai.

Tėve Severinai, pabaigai – kas Jums asmeniškai yra kunigystė?

Įdomu, kad Kauno arkivyskupas jau daugelį metų, paskirdamas seminarijos dvasios tėvą, visada pasirenka ką nors iš ordino vyrų. Man asmeniškai tai atrodo labai prasminga. Aš tapau kunigu jau būdamas su įžadais, laisvai duotais, kaip pranciškonas. Mano pašaukimo kelias prasidėjo, kai sutikau kunigą, kuris man buvo labai rimtas pavyzdys, o nuo 12 metų beveik kasdien meldžiausi prie Švč. Sakramento. Man nuolat kirbėjo klausimas: Dieve, ko nori iš manęs? Tad mano atveju tai buvo procesas, ne staigus dalykas. Nėra lengva dabar spręsti, bet man atrodo, kad aš būčiau tapęs pranciškonu ir be kunigystės, vien matydamas tą brolystę, kuria gyvena ordino broliai. Dėl mano patirties ordine du dalykai man nėra sunkūs: matyti kunigystės pašaukimą kaip tarnystę ir brolystę. Manau, kad tai galioja ir visiems krikščionims, ne tik visiems kunigams.

Kalbino Saulena Žiugždaitė