Holokausto aukų kapuose

Kaip lengva rėksniams valdyti nemąstančią minią, amžinai ieškančią priešų. Bet turime suvokti – jei šiandien abejingai leisime kitiems tyčiotis iš žmogaus dėl, tarkim, jo odos spalvos, rytoj patys galime atsidurti jo vietoj dėl to, kad kažkam nepatiks mūsų mėlynos akys“, – sako Kelmės J. Graičiūno gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Živilė Klimienė, kalbėdama apie mokykloje veikiantį Tolerancijos ugdymo centrą.

Lietuvos vidurinėse mokyklose ir gimnazijose šiuo metu veikia apie šimtą Tolerancijos ugdymo centrų. Kaip toks centras atsirado Kelmės gimnazijoje? Kaip pati susidomėjote tolerancijos ugdymo idėja?

Yra žmonių – turbūt nesuklysiu juos pavadindama laimingais – turinčių įgimtą tolerancijos kitiems jausmą. Yra žmonių, kurie pakantumą įgyja pamažu, su amžiumi, keliaudami po įvairias pasaulio šalis, sutikdami įvairių žmonių, susipažindami su kitų šalių kultūromis, tikėjimu... Galbūt tada, kai supranti, jog tavo paties suvokimo augimo kelias buvo pernelyg ilgas, pradedi mąstyti, kaipgi galėtum prisidėti prie jo sutrumpinimo kitiems.

Keista, kad tos negarbingos kartais nenorime žinoti, neva – esame nekalti, mūsų tada nebuvo. Bet ir su kunigaikščiais į didžius žygius nejojome, o jais didžiuojamės.

Tolerancijos ugdymo centras Kelmės gimnazijoje atsirado labai natūraliai – mums rūpėjo mūsų miesto istorija. Miesto, kuriame gyveno lietuviai, žydai, vokiečiai, rusai, lenkai. Kur kelių kvadratinių kilometrų plote melstasi katalikų, liuteronų ir stačiatikių bažnyčiose, sinagogoje, kur veikė žydų teologinė mokykla.

Domėdamiesi savojo krašto praeitimi turėjome išsiaiškinti, kas atsitiko šimtams miestelio žmonių Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Kur ir kodėl jie pražuvo?

Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, ėmėmės projektų, leidusių susipažinti su mūsų bendrapiliečių žydų istorija. Vienas reikšmingesnių – „Žydų bendruomenės gyvenimo pėdsakai Kelmės krašte“, kuriame dalyvavome kartu su Kelmės krašto muziejumi.

Reikiamybę įkurti Tolerancijos ugdymo centrą lėmė ir agresyvėjantis pasaulis, pagarbos kitaip mąstančiam, kitaip atrodančiam, neįgaliajam stoka. Taip neturi būti ir reikia daryti viską, kad taip nebūtų. Tolesnei veiklai įkvepia žinojimas, kad idėjos, kurios svarbios mums, svarbios ir kitiems.

Mūsų mokyklose pilietiškumo, patriotizmo, etikos ar tikybos ugdymo pamokos paprastai mokinių mažiausiai gerbiamos, išskyrus pavienius atvejus, kai mokytojas būna tikras autoritetas. Kaip pavyko gimnazistus sudominti pakantumo kitam ugdymo idėja? Kaip išaiškinote jiems, kad tai svarbu?

Tolerancijos ugdymas – tai apgalvota veikla, vengiant pompastikos, primygtinio, perdėto aiškinimo, kas yra gerai ir kas nepriimtina. Jei nori atgrasinti vaikus nuo veiklos – piršk ją primygtinai! Ir vienkartinėmis akcijomis tolerancijos neišugdysi...

Kuo daugiau jaunuoliai matys „kitokių“ žmonių, kuo daugiau bendraus ir vieną dieną supras, kad mus, iš pažiūros labai skirtingus, sieja daug bendrų dalykų, o mūsų skirtumai kaip tik daro mus įdomius, tuo atviresnė taps visuomenė. Todėl, mano galva, nepaprastaisvarbūs yra tarptautiniai mainų projektai. Mokyklos privalo juose dalyvauti, taip suteikdamos kultūrinio, socialinio pažinimo galimybę savo mokiniams ir mokytojams.

Dalyvavimas įvairiuose projektuose, labdaros akcijose, Holokausto aukų atminimo pagerbimas – tai tik dalis veiklos, kurią organizuoja Tolerancijos ugdymo centras.

O primygtinai aiškinti, kad tai svarbu, tikrai nereikia – jaunuoliai patys supras, atras kartu dalyvaudami šiose veiklose, skaitydami, lankydamiesi muziejuose, kalbėdamiesi su tragišką laikotarpį – Antrąjį pasaulinį karą, trėmimus – išgyvenusiais žmonėmis...

Holokausto aukų kapuose

Kokiomis metodikomis remiatės savo darbe? Ar pakanka metodinės medžiagos? Apskritai kaip įmanoma papasakoti apie tokį įvykį kaip Holokaustas?

Jokia metodinė medžiaga nepakeis žmonių, kurie jautriai, supratingai kalbės apie Holokaustą. Paprasti žodžiai, paties jaunimo sukaupta patirtis, ieškant pavyzdžių, stengiantis susieti istorijos faktus ir dabartį, žmogaus jausmus tuomet ir dabar... Yra dalykų, kurių mokiniai tiesiog negali suprasti dėl patirties stokos, tarkim, ką gali jausti vaiko netekusi motina. Bet galbūt jie gali suprasti, įsivaizduoti, kaip jaučiasi tėvų, namų netekęs ir visų persekiojamas vaikas?..

Galbūt „kalbės“ – ne visai tikslus žodis. Į jį telpa ir veikla po pamokų, projektai, Holokausto aukų kapų tvarkymas... Manau, kad nesusipažinę su Holokausto istorija mokiniai neturėtų tvarkyti tokių kapų – juk tai ne šeštadieninė talka... O metodinė medžiaga išmintingam mokytojui gali būti ir interneto komentarai. Labai džiaugiamės Valstybino Vilniaus Gaono žydų muziejaus išleistu kompaktiniu disku „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“. Tai ypač svarbi medžiaga dėstant Holokausto temą – gimnazijos istorikai, lituanistai, etikos mokytojai čia gali rasti faktų, liudijimų apie savo kraštą.

Tolerancijos ugdymas – tai apgalvota veikla, vengiant pompastikos, primygtinio, perdėto aiškinimo, kas yra gerai ir kas nepriimtina.

Mokytojų ir mokinių patirtis sugulė į neploną knygą „Idėjos dirbant su projekto Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa medžiaga“, kurioje publikuojami pamokų aprašymai, užduotys, nagrinėtini dokumentai, rekomenduojami namų darbai, mokinių kūrybiniai darbai – esė, rašinių ištraukos ir piešiniai. Malonu, kad ši knyga bei mūsų gimnazijos bendruomenės veikla buvo įvertinta ir nacionaliniame konkurse (pelnyta Pasaulio Tautų Teisuolės Onos Šimaitės premija), ir apdovanota Pasaulio Tautų Teisuolio Karlo Plagės premija, kurią įteikė į Lietuvą atvykusi K. Plagės dukterėčia dr. Marianne Wrobel.

Minėto muziejaus išleista knyga „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ teigia – gerumas neturi tautybės. Ji labai vertinga mokant ieškoti teigiamų pavyzdžių, jaudinančių išgelbėjimo istorijų: juk žydus gelbėjo ir beraščiai samdiniai, ir Lietuvos inteligentai... O juk gelbėti, ypač vaikus, buvo sunku – ar pasakysi nė metų neturinčiam mažyliui, kad neverktų, kai užgrius pėdsekiai? Dažnas vaikas nemokėjo lietuvių kalbos – kaip apsimesti, kad jis yra giminaitis?..

Dėstant Holokausto temą labai svarbu ne tik faktai. Svarbu suvokti, ką tuomet jautė žmonės – ir persekiojami, ir gelbėję nelaiminguosius. Šis suvokimas leidžia suprasti praeitį, modeliuoti ateitį, kurioje nebūtų vietos tokioms tragedijoms.

Kaip jaučiasi vaikai, dalyvaudami centro veikloje? Kaip kinta jų požiūris susidūrus su tokiais veik neįsivaizduojamais, nesuvokiamais nusikaltimais?

Tolerancijos ugdymo centras nėra kažkokia nuo ugdymo, pamokos atsieta institucija mokykloje. Centro koordinatorė, jo veiklą organizuojantys mokytojai tariasi, kaip, kokioms klasėms būtų galima pasiūlyti vieną ar kitą veiklą, kad visi turėtų progos pamąstyti apie labai svarbius šiandienos visuomenei dalykus. Kasmet įvairioms klasėms ar klasių grupėms siūloma vis kita veikla, bet principas – veikia visi – išlieka.

Tarkim, pirmų klasių gimnazistai dalyvavo akcijoje „Drugeliai“, skirtoje tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai paminėti, antrokai klausėsi paskaitos ir kartu su Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus savanore dalyvavo praktiniuose užsiėmimuose, kuriuose buvo nagrinėti istoriniai šaltiniai, diskutuojama apie propagandos, žiniasklaidosįtaką formuojant žmonių nuomonę, apie visuomenėje vis dar gyvuojančius stereotipus, jų priežastis, apie žmonių atsakomybę... Trečiokai, ketvirtokai tvarkė ir sodino medelius Kelmės Holokausto aukų kapinėse. Organizuotos ekskursijos į Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centrą. Visi gimnazistai galėjo dalyvauti projekte ir rašyti laišką Kitokiam. Norėčiau pacituoti Faustos laišką:

,,Kitokius“ išskiriame kaip naštą, sunkesnę už akmenį. Taip pat galime ,,kitoniškumą“ apraudoti gailiausiais žodžiais arba tiesiog pripažinti, kad mes visi esame skirtingi ir mūsų skirtumai negali būti vienodi. Aš renkuosi trečiąjį variantą ir…

Mielas TOKS PAT,

Man keista, kai tu juokiesi iš savo problemų, kai aš verkiu dėl savųjų. Man džiugu, kai aš galiu ištiesti tau ranką, žinodama, kad ir tu ją ištiesi. Man liūdna, kai tu bijai mano skirtumų ne mažiau negu aš tavųjų. Man pikta, kai kiti mus atskiria lyg juodą ir baltą.

Mielas kitoks (toks pat skirtingas ir toks pat panašus), mes esame to paties mėnulio dvi pusės – pažiūrėk, kaip jis spindi danguje! Nutrinkim šviesiąją ir tamsiąją puses – neliks mėnulio, bus amžina tamsi naktis. Tad sujunkime rankas – tegul pasaulyje bus šviesa… Jeigu Čia reikalinga Aš – vadinasi, šalia turi būti ir Tu…

Icchoko Mero aikštė Kelmėje

Ne paslaptis, jog daugelis žmonių Holokaustą suvokia kaip „jų“, o ne „mūsų“ nelaimę, jei apie ją žino išvis. Ar turite vilties, kad kada nors mes, lietuviai, ją išgyvensime šį įvykį kaip savo?

Prisiminiau rašytojo Salmano Rushdie žodžius, kuriais prabyla vienos jo knygos veikėjas: Vieno žmogaus svajonės, vienos šeimos namų, vienos tautos teisių, vienos moters gyvybės netektis reiškia visų mūsų laisvės netektį: kiekvienos gyvybės, kiekvienų namų, kiekvienos vilties. Kiekviena tragedija savita ir kartu visuotinė. Tai, kas žemina bet kurį mūsų, žeminamus visus.

Bent akimirką pabandykime įsivaizduoti, ką turi jausti padorus žmogus, kai jo miestelyje, pro jo namų langus šaudyti varo žmones? Rašytojas Icchokas Meras, kurį karo metais gelbėjo lietuviai, prisimena, kad sušaudžius suaugusius Kelmės žydus, saujelė vaikų – tarp jų ir jis – buvo grąžinta nuėjus pusiaukelę iki šaudymo vietos – Kelmės dvaro žvyrduobės. Vaikai buvo įkalinti dvaro kamaroj. Kelmiškės moterys, susirinkusios prie tos kamaros, ėmė baltaraiščių prašyti, kad atiduotų joms žydų vaikus. Ir kai sargybinis trumpam pasitraukė, jos griebė dalį vaikų ir išsivedžiojo po namus. Tuos, kurių niekas tądien nepaėmė, sušaudė toje pačioje žvyrduobėje... Kaip turėjo jaustis moterys, negalėjusios išgelbėti visų vaikų? Ar jų, atlikusių tikrą žygdarbį, vis dėlto nepersekiojo paliktų vaikų akys? Kaip po tos katastrofos turėjo gyventi visi – ir praradę, iškentę, ir bijoję padėti, atstūmę ir tie, kurie negalėjo visiems padėti? Juk dažniausiai nenoriai kalba išgyvenę tą siaubą žmonės... Per daug didelė tragedija, kad galėtum paprastai apie ją kalbėti, prisiminti.

Argi tai vien atskiros tautos katastrofa? Kiekvienas padorus, sąžiningas žmogus išgyvena tuos pačius jausmus, kai mąstoma apie Holokaustą. Kiekvienas išmintingas žmogus suvokia, kaip nepastebimai, deja, galima peržengti ribą nuo buitinio nepakantumo iki nusikaltimo.

Dėstant Holokausto temą, svarbu ne tik faktai. Svarbu suvokti, ką tuomet jautė žmonės – ir persekiojami, ir gelbėję nelaiminguosius. Šis suvokimas leidžia suprasti praeitį, modeliuoti ateitį...

Kaip lengva rėksniams valdyti nemąstančią minią, amžinai ieškančią priešų. Bet turime suvokti –jei šiandien abejingai leisime kitiems tyčiotis iš žmogaus dėl, tarkim, jo odos spalvos, rytoj patys galime atsidurti jo vietoj dėl to, kad kažkam nepatiks mūsų mėlynos akys... Prievartos ratas įsisuka greitai. Sakoma, kad jaunoji karta nėra atsakinga už praeitį. Bet, manau, svarbiausia ugdyti atsakomybę – išmokti istorijos pamokas ir nekartoti klaidų... Žinoma, garbingiau jaustis didžiųjų kunigaikščių palikuonimis, tačiau jei jau esame savo šalies piliečiai, turime ant pečių nešti visą jos istoriją – ir garbingą, ir kartais, deja, skaudžią. Keista, kad tos negarbingos kartais nenorime žinoti, neva – esame nekalti, mūsų tada nebuvo. Bet ir su kunigaikščiais į didžius žygius nejojome...

Ne kaltų reikia ieškoti, o suvokti atsakomybę už tai, kaip dabar gyvename ir kaip gyvensime ateityje. Vėl prisimenu rašytojo Icchoko Mero žodžius: Nėra reikalo kalbėti apie tautos kaltę – ne! Kiekvienas turi pagalvoti, kaip jis mato visą šitą baisią praeitį, kaip jis tą supranta ir kokią dalį moralinės atsakomybės jis prisiima šiandien už tai, kas vyksta Lietuvoj, kas vyks Lietuvoj, tuo pačiu galbūt – ir kas vyko Lietuvoj.

Pasaulio Tautų Teisuolė iš Kelmės krašto Stefa Meškauskaitė labai paprastai atsakė į klausimą, kodėl jų visa šeima gelbėjo žydus: „Tėvai mus mokė gerbti visus žmones, padėti jiems“. Manau, kad Lietuvoj daugiau padorių ir išmintingų žmonių, todėl turėkim vilties, kad net ir vieno žmogaus tragediją išgyvensim kaip savo.

Mokosi ne tik mokinys, bet ir mokytojas – kokių pokyčių užčiuopėte savyje? Kada šiame darbe jaučiatės išties laiminga?

Gera girdėti jaunimo, tvarkiusio Holokausto aukų kapus, žodžius: „Tai padėjo ir mūsų protui, ir sielai.“ Prasminga, kad pavasarį ir rudenį šiuose kapuose gimnazistai uždega žvakeles. Džiaugiuosi skaitydama jų rašinius apie žmogaus gyvenimo prasmę. Esu laiminga, nes, manau,nė vienas, baigęs Kelmės gimnaziją, neis neonacių demonstracijoje, nestovės iškėlęs trispalvę su kaukole ar svastika. Tikiu, kad jie bus mąstantys Lietuvos piliečiai. Manau, kad jie priims į savo pasaulį ir neįgalųjį, kitokį, stengsis suprasti ir užjausti, mokės kartu džiaugtis ir liūdėti, padėti, apgins silpnesnį. Manau, kad jie neturės dvasią kaustančių stereotipų, supras, kad pasaulis nesibaigia nei mūsų kiemu, nei mūsų gatve, kad jis yra didelis, įvairus ir gražus. Kiekvienas žmogus, kiekviena tauta praturtina jį savo šviesa, savo skambėjimu.

Bendravo Zigmas Vitkus