Sausio pabaigos Vilniaus meno apžvalga

Aurelija Maknytė. „Be pavadinimo“. Aurelijos Maknytės nuotrauka

Menas asmeniškai

Norint patekti į menininkės Aurelijos Maknytės (g. 1969) butą Senamiestyje, reikia žinoti laiptinės kodą ir įveikti labirintą. Bet tai paprasta, jei esi susitaręs (tai padaryti galima iki vasario 3 d.: žiūrėti ČIA). Nuspėti, ko tikėtis iš naminio projekto „Be pavadinimo“ (ciklas „Rekonstrukcija“), neįmanoma: informacija itin taupi, jei ne klaidinama kaip antraštės dienraščiuose. Nejau Maknytė ėmė tapyti barkodines abstrakcijas? Bet įėjus vidun išvysti ne paveikslą, o ištisinę knygų apsuktomis nugarėlėmis sieną, grandiozinę popieriaus ir tekstų skulptūrą.

Ši menininkė yra kaupikė: dažnai užsuka į padėvėtų drabužių ar daiktų parduotuves ir blusturgius, ieškodama senų videokasečių ar vokų, kolekcionuoja TV kanalais rodomų laidų, dokumetikos, filmų įrašus ar netgi myriop pasmerktų kalinių paskutinės vakarienės meniu, o radusi parsitempia namo ir bebro išskobtą luitą-skulptūrą. Ta nebenaudinga medžiaga kažkada kam nors buvo svarbi, todėl turi teisę būti. Gal net prisikelti naujam gyvenimui? Kaip ir kartą aptiktas nemažas vieno žmogaus privačių laiškų rinkinys, itin retai pasitaikantis lobis – motinos laiškai dukrai, rašyti nuo 1965 iki 1990 metų ir atveriantys kelių dešimtmečių šeimos istoriją. Kaip elgtis su paveldu, kuris jungia ir visuotinius laikmečio pėdsakus, ir be galo žeidų intymumą? Kadangi Maknytė – ne grynoji kolekcionierė, jai nerūpi pasyvus medžiagos konservavimas, kai apaugusios kerpės nenuvalomos, tik sustabdant jų augimą. Vien restauracija, kai tik kosmetiškai atnaujinama, kerpes nuskutant – taip pat. Ji imasi esminio pertvarkymo arba rekonstrukcijos, atstatydama prarastus fragmentus ir naujai atkurdama kerpių pažeistas vietas.

Ranka rašyti svetimi laiškai vienaip išsišifruoja, kai juos skaitai pageltusiuose lapuose, kitaip – sintetiniu kompiuterio šriftu ekrane:

„1976 lapkričio 9.

...Buvo atvažiavusi Audronė, tai atidavėm Romos išaugtinius rūbus. Tokia nupikiuota atvažiavo. Išvažiavo patenkinta.

Mano vienos klientės vyras sutaisė mano mašiną. Dabar labai gerai siuva. Ypač gerai apsiuva aplikacijas ir mereškuoja. Ir šiaip visai gerai siuva, net malonu, ir per storumus siuva, ne taip kaip pirma. Gavau iš vienos klientės maišą abuolių, tai pridžiovinau ir privirėm košės. Žodžiu, gyvenam neblogai.

Per šventes tėvas chaltūrino, tai bėdos nesulaukėme. Nebuvo namuose ir negėrė. Prisibijo. Kaip bus toliau – nežinau. Oi, kiek tu mums bėdos užkrovei. Tiesa, tėvą pastatė į alkoholikų eilę. Stovi įskaitoje – sarmata...“

Dar kitą atspalvį jie įgaus planuojamoje išleisti knygoje, kuri bus iliustruota Maknytės kažkur rastais iš senų laikraščių iškirptais drabužių lekalais (laiškų autorė mama buvo siuvėja). Įvairių rašto prasmių medžioklė nuvedė į begalinę tekstų apie tekstus maniją ir vienintelę išeitį iš jos – namų bibliotekos knygų nugarėlių slapstymą kaip psichoterapijos seansą. Rezultatas – monumentas privačiame kambaryje, kurį nufotografavus makro objektyvu, gali išgauti puikių tapybinių efektų arba susikurti sienų apmušalų dizainą.

Patekęs į privačią menininko erdvę perimi jo minčių patirtį ir buities scenografiją. Autobiografijos susipina: realiai kopei buvusio tarybinio bendrabučio laiptais, žiūrinėjai tikrų to laiko žmogaus laiškų rašyseną, gėrei kavą, tyrinėjai senas ir naujas knygas lentynoje, apsuktas kita puse, su publikuotais, tarkim, žymių žmonių laiškais...

Projektų erdvė „Malonioji 6“. Arturo Valiaugos nuotrauka

Ne tokie intymūs, bet taip pat gyvenamos aplinkos pritvinkę susitikimai laukia projektų erdvėje „Malonioji g. 6“, kuri nuo 2012 m. pradžios veikia vienoje apleistoje Žvėryno viloje. Ją inicijavo ir prižiūrėjo menininkas Žilvinas Landzbergas ir menotyrininkė Ūla Tornau, o nuo šių metų sausio perima Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS), vienijanti daugiau kaip 80 šiuolaikinio meno kūrėjų, t. y. tų, kurie nori „organizuotis“, tačiau ne su Lietuvos dailininkų sąjungos vėliava. Iki šiol „Maloniojoje g. 6“ rengtos kamerinės daugiausiai solo ar vieno kūrinio užsienio ir lietuvių menininkų parodos su išskirtine privatumo ir saitų su seno namo buitimi bei istorija žyme. Pasak šeimininkų, jie čia vengė tiesmukai socialinio ar politinio meno, ieškodami ne kritikos, o teigimo: rinkosi aistringai naujas formas generuojančius autorius ir tuos, kurie ne itin organizuoti ir reikalingi mediatorių, bet įdomiai kuria. Eksponuota kitur retai randama itin nauja kūryba ar darbai „procese“ ir siekta visad išlaikyti aukštą kokybę. Čia kūrinius rodė įvairaus amžiaus ir šalių menininkai nuo pačių jauniausių iki Nacionalinės premijos laureatų, o atidarymai virsdavo vis kitokiu neformaliu skirtingos publikos sambūriu ant žolės kieme ar sausakimšai susispraudus dviejuose kambariuose.

Sausio 18 d. atidaryta paroda-performansu „LET-ME-IN“ (su aliuzija į sąjungos tinklalapį letmekoo.lt) į „Maloniąją g. 6“ įžengė „tarpdisciplininkai“, suteikdami progą prisistatyti naujiems, 2013 m. prisijungusiems organizacijos nariams Sauliui Leonavičiui, Juliui Balčikoniui, Vitalijui Červiakovui, Vsevolodui Kovalevskiui, Daliai Mikonytei, Laimai Kreivytei, Coolturistėms, Danutei Gambickaitei, Mildai Laužikaitei ir Justei Margaritai. Į jaukią naminę aplinką jie įsiveržė it išcentruojantis sūkurys, žadantis, kad ir toliau čia nebus nuobodu. O kaip – galime pažiūrėti jau vasario 1–22 d. veiksiančioje Gedvilės Grace Bunikytės (gimė 1984 m., gyvena Londone) darbų, atliktų tušu, pieštuku ir akriliniais dažais, parodoje. Teigiama, jog menininkė „vartoja savo kalbą, sudarytą iš geometrinių figūrų, spalvų ir linijų, kuria užsimena apie kitas dimensijas, realybes, fizinių ir nefizinių fenomenų egzistenciją“. Kol kas tai skamba nenuspėjamai.

Lina Itagaki. „Generolas ir be galvos gražus“. Iš parodos „Baltas lapas. Devyniasdešimtųjų vaikai“. Linos Itagaki nuotrauka

Debiutuojantys

Tolesnis pasakojimas nuves į tradiciškesnes meno eksponavimo erdves, tačiau ne mažiau intriguojančias akistatas. Turiu omenyje sausio 21–vasario 11 d. LDS galerijoje „Arka“ (atidarytoje 1990 m.) veikiančią jauniausios menininkų kartos darbų parodą „Baltas lapas. Devyniasdešimtųjų vaikai“. Parodos idėjos autorė galerijos kuratorė Ilona Janušauskienė mintį puoselėjo ir finansavimo ieškojo trejetą metų. Atrinkti ir išeksponuoti kūrinius jai padėjo viena dalyvių Kristina Kurilionok. Daliai autorių tai – jau nebe pirmoji viešuma, kai kurios pavardės jau šmėžuoja pavieniui ar grupėmis, tačiau šįsyk jie pasirodo programiškai ir išsamiai, nors tai, žinoma, turbūt ne visi gimusieji 9-ame dešimtmetyje. Atspirties taškas – esama kūrybinė medžiaga bei pasaulėžiūra, o ne išankstinės koncepcijos ar tendencijos, kurioms reikia atitikti.

Šiaip „kartų klausimas“ mene yra diskutuotinas. Neabejotinai reikalingos tokios debiutinės ekspozicijos kaip ši, fiksuojančios startą, kuriam stebėti kiti pagarbiai prasiskiria ir atlaisvina erdvės. Bet truputį juokinga būna tuomet, kai griežtas savo kartos trajektorijas braižo jau subrendusieji („mes esame tie, kurie įsiterpėme tarp tų ir anų, bet ne šių ir kitų“) ir jas sergsti kaip vertybę, tarsi būtų paauglystėje užstrigę egocentrikai. Paprastai tai būna „subkartų“ atstovai – ne visos kartos kaip nors ryškiai ir artikuliuotai išsiskiria. Apskritai skirstymasis į generacijas neretai perdozuojamas, pasitelkiant neįrodytas hipotezes iš šešėlių pasaulio. Mūsų valia atrasti balansą – redukuoti istoriją į „chronologinę lentelę“ ar labiau pasikliauti vien individualia patirtimi.

O į „Arką“ siūlau nueiti tiems, kurie mano, kad 1) „iš šiuolaikinio meno beveik eliminuotas meistriškumas“ ir „įvyko infliacija“, 2) šiuolaikinis menas galutinai dematerializavosi ir 3) „šiuolaikiniame pasaulyje beveik nėra praeities, o visa šiuolaikinių žmonių smegenų orientacija nukreipta į priekį“. Jonas Aničas, Algimantas Černiauskas, Aurimas Eidukaitis, Indrė Ercmonaitė, Andrius Gailiūnas, Lina Itagaki, Joana Kairienė, Kristina Kurilionok, Petras Lincevičius, Simonas Nekrošius, Mykolas Sauka ir Andrėja Šaltytė kaip tik įrodo priešingai.

Tas „baltas lapas“, nuo kurio pradedama, nėra visiškai tuščias – startuojama ant kažkieno piešto, tapyto, filmuoto, modeliuoto juodraščio. Jaunieji nėra maištingi radikaliai ir konfliktiškai – jie koreguoja, pakreipia kitu rakursu, suteikia naujų atspalvių, motyvų ir leksikos. Tapydami pagal ekspresionistinę regulą, jie netikėta siena uždaro jau beatsiveriančią erdvę, sumąsto simetrinę kompoziciją, kurios, manau, mokytojai patardavo vengti, sukarikatūrina personažus arba išvis meta pastangas, sulankstydami mokyklines drobes į stirtą močiutės lagamine, su kuriuo niekur nekeliauja. Puikiai valdo ir tradicijos antitezę – tikslaus figūrinio piešinio drobes ar didelių mastelių grafinės kilmės paveikslus. Reflektuoja praeitį: ir per šeimynines istorijas, į kurias įsismelkia praėjusių laikmečių žymės, ir per „suaugusiųjų“ viešos jos heroizacijos linksmą kritiką. Jaunieji nepateisintų savo vardo, jei nebūtų šiek kiek obsceniškų temų. Tik, skirtingai nei vyresnieji, kurie kadaise čia buvo dramatiškoje egzistencinėje neviltyje, jie neliūdi, nerūstauja ir perkošia viską pasteliniu juoko šydu. „Tu jų nepažįsti“, – skelbia Indrės Ercmonaitės drobės, vaizduojančios būrį jaunuolių baltame rūke, pavadinimas (2008, 180 x 220 cm). Gal socialinių tinklų draugai? Malonu susipažinti.

Mykolė Ganusauskaitė. Iš parodos „Fragmentuotas pasivaikščiojimas“. Mykolės Ganusauskaitės nuotrauka

Jaunąją kūrybą plačiai viešina jau penkeri metai vykstantis projektas „Jaunojo tapytojo prizas“, orientuotas į visų sričių menininkus iki 30 metų, o nuo 2011 m. peržengęs Lietuvos ribas ir aprėpiantis visas tris Baltijos šalis. Jo mechanika loterinė, todėl į ją žiūriu skeptiškai, bet gal tai – vienas galimų profesionalaus meno populiarinimo būdų? Finalininkų darbus tik ką galėjome matyti Šiuolaikinio meno centre, „Arkos“ kolekcijoje išsamiai pristatyti finalininkės Kristina Kurilionok darbai, o kai kurie operatyviausi savo išgarsėjimu skuba pasinaudoti ir rengdami personalines ekspozicijas: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose sausio 24 – kovo 13 d. veikia finale taip pat dalyvavusio tapytojo Adomo Danusevičiaus paroda „Kamufliažinis vyriškumas“ (kuratorė Laima Kreivytė), o menams ne itin pritaikytame Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos fojė papildomos premijos laimėtoja Mykolė Ganusauskaitė eksponuoja tapybą Lietuvos peizažo tema „Fragmentuotas pasivaikščiojimas“.

Kaip pastarajai autorei pavyksta atnaujinti seniai nuvargintą žanrą, kuriame jau, regis, viskas pasakyta daugybę kartų ir nuolat kartojantis? Gal skaidrus naujumas gimsta dėl distancijos su objektu – žanriškumo ribas perlipančius paveikslus menininkė tapė Paryžiaus didmiesčio ūžesyje, pasitelkdama įstrigusių gamtos motyvų piešinių, kurtų pagal jų fotografijas. Ne tiesiogiai iš natūros ar studijinių etiudų, o kaip viziją. Tačiau kažkodėl pavyko išvengti ilgesio romantikos, nors pati apie nostalgiją kalba. Drobės dengtos tik pirmu dažų sluoksniu, jų paviršius neretai persišviečia – lieka daug atmosferiškumo, erdvės, lakoniškai nubraukytų, nenukankintų plotų ir atsainių nuvarvėjimų. Gal todėl įspūdis toks gaivus? Kažin, ką tapytoja pasiūlys šiemet jau grįžus į Lietuvą, kai nebeliks atstumo su išgodotuoju gamtovaizdžiu?

Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Iš parodos „Piešiniai“. Birutės Pankūnaitės nuotrauka

Piešiniai kaip tapybos tąsa ir neramumaipaveiksluose

Tapytojas Povilas Ričardas Vaitiekūnas (g. 1940) nevažiuoja į Paryžių, piešia, kaip įprastai, Mardasave, dažnai taip pat gamtą. Ir jau beveik esi tikras, kur link nuves jo rankos judesys tušu ar pastele, belieka meistrystės tobulinimai ir paaštrinimai. Gerai, kad juodosios mintys tik šmėkliškos ir vis dar smagu pabūti trise iki auštant, kad lengvai pavyksta piešti kadagius, kad kartais netikėtai įsitempia pastelė. Nacionalinės premijos laureato (jei jums dar neįkyrėjo šis pavadinimas) darbai ant popieriaus sausio 21–vasario 8 d. rodomi visose trijose Vilniaus grafikos meno centro galerijos salėse.

Arvydas Brazdžiūnas-Dusė. „Aš ir didis Anupro sumeistravotas stalas...“. Arvydo Brazdžiūno-Dusės nuotrauka

Su klasiko kūryba tarsi viskas aišku. Kebliau įvardyti tai, ką galvoja ir daro viduriniosios kartos tapytojas iš Kauno Arvydas Brazdžiūnas–Dusė (g. 1960, galerija „Meno niša“, paroda „Grobuonis ir kiti“, sausio 16–vasario 8 d.). Čia veikia moterys, vyrai ir juos jungiantys (?) vaikai. Apnuoginti arba apsirengę, pilnafigūriai arba fragmentuoti, grupėmis ir pavieniui. Ištapyti itin kruopščiai ir detaliai – po potepių lavina ar chaosu autorius nesislapsto. Todėl lieka nuogas su savo teiginiais ir ne tik kai kurių paveikslų plokštumose. Apie ką jis kalba? Pasak teoretikų, kūnas yra ta vieta, kurioje prasideda socialinis gyvenimas, jame įrašytos vyraujančios visuomenės taisyklės, kurios ir lemia kūnų išvaizdą ir elgesį. Atskirų socialinių grupių pažiūros ir elgsena atsiskleidžia ir jų narių kūnuose. Drobėse, kuriose vaizduojamos realios asmenybės, ta socialinė grupė – menininkų luomas. Senų paveikslų pavyzdžiu – aristokratų rūbais ir pozomis, nes kilmingas ar elitinis (Diptikas „Damos“ (2009) ir „Karininkų puota“ (2007)). Kuklusis autorius – tik apsinuoginęs stebėtojas greta. Bet galimas ir menininkų-draugų (ne draugių) variantas („Draugų portretai“, 2010–2013). Tačiau yra ir kita dalis – kūnai anonimai. Kai tapatybė paslėpta, atsiveria visa bjaurasties ir lėkštumo kloaka – tai paprastai moterys vampės bei plėšrūnės („Grobuonis“ (2012), „Plastmasinės“ (2013)). Auka – žinoma, vyras („Aš ir didis Anupro sumeistravotas stalas...“, 2011). Visas šis melodramos atspalvio siužetas turi muilo operos simptomo pėdsakų, atsėlinusių iš televizijos ekrano ir pramogų pasaulio: jis gana „isteriškas“, „hiperbolizuotas“, „perteklinis“. O macho čia – ir auka, ir herojus kartu, nes jam būtinas galingo meistro baldas kaip protezas vyriškumui, bet „stalas sudegė Blavieščiaus dieną, per didįjį 1960 m. gaisrą“. (Apie plastinės kalbos netolygumą ir avantiūras gal neberašysiu, nes nukrypsiu į LNK spalvų ir apšvietimo studijas. Be to, gal nereikia smerkti žanro?)

Arturas Valiauga. Iš parodos „Ilgesio žemė“

Proginės asmeniškumo galimybės: Donelaitis

Turbūt galimi įvairūs stimulai kurti. Tačiau kai esi vedamas vidinės motyvacijos – esi a priori teisus ir grynas, tuo tarpu imdamasis istorijai, visuomenei, tautai, valstybei etc. svarbių temų įneši abejonę ir neaiškumą: spekuliuosi, dangstysiesi, formaliai atliksi pilietinę pareigą? Į Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejų reaguoja visų tradicinių dailės šakų atstovai, pradėję tai jau prieš kelerius metus. Dabar urmu pristato veiklos produktus, kurie indikuoja kaip lakmuso popierius.

Fotografai Virgilijus Jankauskas ir Arturas Valiauga, kiekvienas savarankiškai, keliavo po memorialines garbios asmenybės vietas. Pirmojo nuotraukų paroda „Donelaitis“ iki vasario 10 d. eksponuojama UNESCO komisijos galerijoje ir atspindi romantiškai stilizuotą žvilgsnį bei siekį pakylėti vaizdus iki savotiškų kulto vietų. Arturo Valiaugos strategija kita – jis, atvirkščiai, desakralizuoja ir nebando sugrąžinti šlovingos praeities, o plikomis akimis stebi esamą Mažosios Lietuvos socialinę, kultūrinę, gamtinę realybę. Fotografijose „Ilgesio žemė“ (Prospekto galerija, sausio 15–vasario 1 d.) prasprūsta daug nostalgijos per neišvaizdžias detales – pirmame plane telkšančią balą, futbolo vartus griuvėsių fone, seno namo langus su į juos sulipusiais vijokliais ar skurdžią čia tebegyvenančio lietuvio buitį. Nedidelės preciziškos spalvotos nuotraukos – tikra puota akims ir gana rūstūs dokumentai. (Nors mažą kartų pipirą vis dėlto aptikau: kartu su paroda išleistoje knygoje, kurioje publikuojamos ne tik eksponuojamos fotografijos, bet ir „Metų“ dalys įvairiomis kalbomis, yra Kęstučio Kaminsko parašytas skirsnis „Mūsų tapatybės tvarumo tyrėjas“. Tikitės, kad apie Donelaitį? Deja – apie A. Valiaugos pasiekimus...)

Aistė Kirvelytė. „Skulptoriai skaito Donelaitį“. Aistės Kirvelytės nuotrauka

Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“ sausio 16–vasario 1 d. atidaryta vizualaus meno kūrinių, skirtų Donelaičiui, ekspozicija „Šimtmečio portretas“ (tapyba, grafika, skulptūra, medaliai) ir paroda „Istorinis „Metų“ kostiumas“, kurioje XVIII a. kostiumai atkurti remiantis poemoje „Metai“ minimomis tautinio kostiumo detalėmis, senosiomis litografijomis, istorine medžiaga (autorė – Danutė Keturakienė).

Iš visumos išskirčiau pora akcentų. Vienas – tai Aistės Kirvelytės drobė „Skulptoriai skaito Donelaitį“ (2011), šmaikščiai replikuojanti skulptūrų projekto tuo pačiu pavadinimu refleksijas. O kitas – daugiau kuriozas „be komentarų“, Dalios Matulaitės „Kristijono Donelaičio laiškas II. Parlamentui (EURO)“ (2013) iš akmens ir bronzos. Jūsų skaitomo rašinio pradžioje, jei prisimenate, buvo 8-ame dešimtmetyje ranka rašyto mamos laiško dukrai fragmentas. Pabaigai paskaitykite dalį 2013 m. lapkričio 16 d. laiško, iškalto akmenyje kartu su 1776 m. liepos 5 d. kreipimusi į „Karališką valdžią Karaliaučiuje“ dėl Tolminkiemio žemių:

„...Tai kas, jeigu ne užsienio šalių kapitalas, tariamai mūsiškės – lietuviškos įmonės statytiniams tarpininkaujant užsimojo užvaldyti pamatinę lietuvių tautos vienybę – žemę, nors Lietuvos įstatymai iki šiol draudžia! Kristijonas Donelaitis ir visuomeninės organizacijos sambūrio „Patirtis“ nariai kreipiasi į J. E. Dalią Grybauskaitę, LR Parlamentą ir Vyriausybę perspėdami, kad užsienio kapitalo statytiniai Lietuvoje supirkinėja žemes.“