Portugalų rašytojas Gonçalo M. Tavaresas (g. 1970) gimė tuometinės Portugalijos kolonijos Angolos sostinėje Luandoje, vaikystę praleido Aveiroso miestelyje šiaurės Portugalijoje, nuo aštuoniolikos metų gyvena Lisabonoje. 2001 m. debiutavęs poezijos rinkiniu „Šokio knyga“, jis buvo įvardytas kaip vienas reikšmingiausių XXI a. Portugalijos kūrėjų.

G. M. Tavaresas yra išleidęs daugiau nei 30 skirtingų žanrų knygų. Romanai, esė, apsakymai, dramos, eilėraščiai, istorijos vaikams – plati literatūrinių formų įvairovė formuoja turtingą ir įvairialypį rašytojo kūrybos pasaulį. Žymiausi G. M. Tavareso kūriniai yra trumposios prozos rinkinys „Rajonas“, kuriame rašytojas apgyvendina dešimt literatūros istorijoje įsitvirtinusių autorių, ir keturių romanų ciklas „Karalystė“. Literatūros kritikai išskiria trečiąją jo dalį, romaną „Jeruzalė“, kurį 2013 m. lietuvių kalba išleido Rašytojų sąjungos leidykla (iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis). Jeruzalė šiame romane – ne miestas, o simbolinė vieta, kurioje susiduria dabartis ir praeities šmėklos, meilė ir neapykanta, racionalus protas ir beprotybė, nusikaltimas ir bausmė. Išsitrynus visoms riboms, vienintele atspirtimi knygos veikėjams tampa tikėjimas ir viltis.

2005 m. įteikdamas G. M. Tavaresui savo vardo premiją literatūrinę „Jeruzalės“ vertę pabrėžė ir Nobelio premijos laureatas Jose Saramago. „Būdamas 35 metų G. M. Tavaresas neturi teisės taip gerai rašyti. Už tai norėtųsi jį primušti“, skambėjo legendinis J. Saramago sveikinimas.

Kodėl Jūs rašote knygas?

Jaučiu fizinį poreikį rašyti. Atkakliai laikausi nuomonės, kad tai fizinis, ne tik intelektualinis poreikis.

Kaip erdvė, kurioje gimėte ir augote, formavo Jūsų tapatybę?

Užaugau mažame miestelyje šiaurės Portugalijoje. Mano vaikystė buvo padūkusi ir žaisminga. Dažnai būdavau lauke, žaisdavau futbolą, bėgiodavau. Sulaukęs aštuoniolikos, persikėliau į Lisaboną, kurioje gyvenu iki šiol. Mano tapatybę stipriai formavo šie du miestai ir mano šeima. Mano mama dėsto matematiką, o tėvas yra statybininkas. Jis turėjo didžiulę biblioteką. Įslinkdavau į ją ir vogdavau knygas. Manau, ten ir gimė mano meilė literatūrai.

Vis dėlto tai, kuo esu, iš dalies lėmė mano tėvo profesija. Jis statydavo namus ir dažnai pasiimdavo mane drauge. Stebėdavau dirbančius statybininkus. Pirmiausia jie iškasdavo didžiulę duobę, išliedavo pamatus, o tada pamažu kildavo į viršų. Labiausiai mėgdavau akimirką, kai viskas būdavo baigta, mes išvažiuodavom, o namas likdavo. Tai padarė man didelę įtaką. Suvokimas, kad galima pastatyti kažką, kas įgyja nepriklausomybę. Taip žvelgiu ir į savo darbą. Aš esu čia, o kažkas kažkur skaito mano knygą. Galbūt todėl nestudijavau teatro. Man nepatinka mintis, kad tai, ką baigi, praeina ir išnyksta. Rašydamas patenkinu savo poreikį sukurti kažką materialaus, kažką, kas egzistuotų savarankiškai.

Pasaulis, kurį kuriate savo žodžiais ir knygomis atspindi tą, kuriame gyvenate, ar tą, kurio ilgitės?

Manau, ir vieną, ir kitą. Mano knygos dažniausiai yra atsakas į dalykus, kuriuos gavau gyvenime. Tai tarsi skolos grąžinimas. Labai asmeniškas, tačiau tuo pat metu neatsiejamas nuo aplinkinio pasaulio. Tarkime, serija trumpų istorijų apie skirtingus džentelmenus „Rajonas“ yra ir labai asmeniška, ir išreiškia pagarbą visiems šiems didiems rašytojams. Remdamasis literatūros teorija, norėjau sukurti ką nors unikalaus. Negaliu pakęsti vaikiškos minties, kad viskas, ką darome, yra nauja. Paviršutiniška taip manyti. Žmogui, kuris neišmano istorijos ir mažai skaito, viskas atrodys nauja ir originalu. Aš siekiu remtis tam tikra tradicija ir tada sukurti ką nors asmeniško.

Kaip nusprendėte, kuriuos autorius įtrauksite į džentelmenų kolekciją ir kurias jų savybes išryškinsite?

Gerai nežinau. Jie nėra mano mėgstamiausi rašytojai. Tai mišinys. Kūriau pramanytus veikėjus, tačiau radau ir plėtojau ką nors, būdingą jų darbams, rašymo manierai ar temoms. Niekada nesusidarau plano, apie ką rašysiu. Tuo pat metu ir rašau, ir mąstau. Istorijas pradėjau kurti nuo pono Valéry, ir po sekundės ar trijų jau buvo aišku, kokius kontūrus turės mano veikėjas. Susitelkiau ties šiais metmenimis ir ėmiau juos plėtoti. Pono Brechto atveju atspirties tašku tapo faktas, kad šis žmogus yra istorijų pasakotojas. Jo istorijos turi politinį ir socialinį atspalvį, o tai artima ir pačiam rašytojui.

Ar kada nors skaitysime apie poną Tavaresą?

Manau, tam tikra prasme įsikūnijau į kiekvieną iš šių veikėjų. Šiaip jau būtų pernelyg arogantiška įsikurti tokiame prestižiniame rajone.

Pranešėte, kad rajone apsigyvens ir damos. Ar kurdamas jų portretus susidursite su didesniais sunkumais?

Paprastai apie damas manęs klausia žurnalistės, protestuojančios dėl to, kad rajone negyvena nė viena moteris. Tačiau aš niekada nenorėjau, kad vyrų skaičius būtų proporcingas moterų. Šiaip ar taip, veikiausiai turiu sutikti su tuo, kad rašyti iš moters perspektyvos bus sudėtingiau. Kurdamas džentelmenus ieškojau žaismės, juokų, erzelio. Savitos kibirkšties. Man patinka Thomas Mannas, bet jis rašo pernelyg rimtai, kad pritaptų rajone. Gali būti, kad vyrų charakteriuose lengviau užčiuopiu absurdą. Nepaisant to, man bus didelis iššūkis sukurti damų portretus. Esu beveik baigęs panelę Woolf.

Ar moteryse taip pat ieškote tos kibirkšties ir absurdo? O gal jas charakterizuos kitos savybės?

Nesu tikras. Man tik atrodo svarbu, kad rajone ir jo bendruomenėje apsigyventų moterys. Ponas Bretonas jau užsiminė apie panelę Woolf. Jis su ja susitinka ir kalbasi. Tačiau tai nutiko natūraliai.

Ar Jūsų kartos menininkai Portugalijoje taip pat buriasi į bendruomenę?

Manyčiau, viskas labiau paremta asmeniniais santykiais. Beveik kas dvi savaites pagal mano tekstus statomi spektakliai, operos arba instaliacijos. Man patinka, kad iš mano kūrinių gimsta nauji dalykai. Filme „Kaip nupiešti tobulą apskritimą“, kurio scenarijų rašėme drauge su režisieriumi Marco Martinsu, pasakojama apie du skirtingų gebėjimų žmones. Jų santykiai sudėtingi, o kartais netgi pavojingi. Susitinka skirtingos gyvenimiškos patirtys ir idėjos.

Todėl manau, kad rašytojui reikia rašyti, o režisieriui režisuoti. Parašęs savo scenarijaus dalį, įteikiau ją Marco ir pasakiau: „Daryk su juo, ką nori. Tai tavo filmas“. Fotografai dažnai siunčia man savo darbus. Jei nusprendžiu ką nors jiems parašyti, noriu, kad mano žodis būtų paskutinis. Nepaisant to, mane žavi mintis, kad žmogus, išmanantis žodžius, gali dirbti su žmogumi, išmanančiu vaizdus – tuo pat metu abiems liekant savo atskiruose pasauliuose.

Ar visada peržiūrite spektaklius ir pasirodymus, pastatytus pagal Jūsų tekstus? Kokius jausmus tai kelia?

Su mano tekstais padaroma ir siaubingų, ir nuostabių dalykų. Kartais esu kviečiamas į repeticijas, tačiau stengiuosi neeiti ir jų nekomentuoti. Nukeliauju pasižiūrėti galutinio pastatymo varianto. Keli spektakliai buvo fantastiški – ne todėl, kad režisieriai būtų sekę kiekvienu žodžiu, o todėl, kad jie buvo tokie, kokie buvo. Dažniausiai sakau kūrėjams, kad jie nebijotų nutolti nuo mano teksto, tačiau padarytų tai, ką gali padaryti geriausio. Tai jų darbas, kuris pats savaime yra reikšmingas.

Vadinasi, savo tekstams nejaučiate jokių sentimentų?

Ne. Tai, kas su jais daroma – nebe mano reikalas. Tai pjesė. Nesu teatro žmogus. Galiu pakeisti profesiją ir tapti režisieriumi arba galiu paleisti savo tekstus. Žinoma, visada yra pavojus, kad viskas susiklostys netinkama linkme. Aktorius gali pasakyti žodžius visiškai kitaip, nei įsivaizdavau aš. Tačiau aš esu atviras.

Pradėjote rašyti aštuoniolikos, tačiau savo tekstus ėmėte publikuoti gerokai vėliau. Kas lėmė tokį sprendimą?

Visada norėjau publikuoti savo tekstus. Būdamas dvidešimt penkerių nusprendžiau, kad sulaukus trisdešimties bus tinkamas metas. Iki to laiko daug skaičiau ir rašiau. Bijojau, kad viešumas įneš į mano gyvenimą per daug sumaišties, todėl buvau linkęs atidėti tą momentą. Perskaitęs ir parašęs ne vieną knygą, supratau, kur yra mano vieta. Jaučiausi pasiruošęs teigiamiems arba neigiamiems kritikų vertinimams ir pasakiau sau: „Metas!“ Manau, tai buvo teisingas sprendimas. Daugelis knygų, kurias išleidau perkopęs trisdešimtmetį, buvo parašytos anksčiau. Ir aš vis dar turiu daug gerų, nepublikuotų knygų. Taip atsikračiau įtampos. Jei jų neturėčiau, siaubingai bijočiau. Jaudinčiausi, kaip kritikai, teigiamai įvertinę mano ankstesnes knygas, atsilieps apie naujus kūrinius.

Vadinasi, mes skaitome knygas iš praeities?

Nevisai. Ruošdamas jas spaudai, daug ką išbraukiu. Skaitau pasitelkdamas dabartinį žvilgsnį ir protą. Po šių peržiūrų kai kurios knygos visiškai pasikeičia. Tarkime, trumposios prozos rinkinį „Vanduo, šuo, arklys, galva“išleidau 2006 m., nors parašiau jį būdamas dvidešimt dvejų ar dvidešimt trejų metų. Pakeičiau tiek daug dalykų, kad man atrodo, jog jis tapo nauja knyga.

Be rašymo dėstote ir universitete, kur sutinkate daugybę žmonių ir sukatės labai socialioje aplinkoje. Esame pratę prie stereotipo, kad rašytojo darbas yra vienišas ir atsiskyrėliškas. Kaip yra iš tikrųjų? Ko Jums reikia, kad galėtumėte rašyti?

Man reikia dvigubo gyvenimo. Taip, rašytojo darbas yra vienišas. Dėl šios priežasties man reikia paskaitų. Manau, būtų pavojinga užsidaryti savo kambaryje ir rašyti nepalaikant ryšio su išoriniu pasauliu. Dėstau ne tiek jau daug – penkias šešias valandas per savaitę. Taigi, turiu pakankamai laiko skaityti ir rašyti. Tačiau šios kelios valandos man labai svarbios. Jos ištraukia mane iš mano pasaulio ir neleidžia virsti tik savimi besidominčiu savimyla. Šeima ir paskaitos padeda man nusiraminti.

Rinkinyje „Vanduo, šuo, arklys, galva“ rašote, kad knyga yra baigta tada, kai mums pavyksta ištaisyti klaidą, kurią padarėme užrašydami pirmąjį žodį. Kokią klaidą taisote Jūs?

Tai amžina problema, su kuria žmogus susiduria rašydamas ir netgi kalbėdamas. Nori kalbėti aiškiai ir tiksliai, o kad išreikštum savo jausmus tau prireikia vis daugiau žodžių. Bėda ta, kad pasitelkdamas juos ne priartėji prie žinutės, kurią norėjai perteikti, bet patenki į vis tamsesnį akligatvį. Pirminiams žodžiams paaiškinti prisireikia papildomų žodžių. Kalbėti tiksliai, aiškiai ir nebūti blogai suprastam – tai tarsi paaiškinti save amžinybėje. Kiekvienas sakinys skina kelią naujam sakiniui. Rašymas negali būti klaidų taisymas ar traumuojančių patirčių kompensavimas. Tai poreikis. Tam tikru momentu suvoki, kad niekas kitas negali suteikti tau to, ką gali suteikti rašymas. Kas tai yra? Statymo džiaugsmas. Namų, vietų.

Jūsų knygose daug absurdo. Ar yra dalykų, kurių neįtrauktumėte į absurdiškas situacijas? Ar Jums egzistuoja ribos?

Nežinau, ar turiu kokių nors tabu. Kol nepradedu rašyti, negalvoju apie istorijos temas. Jos atsiranda dirbant.

Jeruzalės“ pradžioje pagrindinė veikėja sako, kad jos gyvenimo žodis yra skausmas. Ar Jūs taip pat sutalpintumėte savo gyvenimą į vieną žodį?

Žinoma, bet verčiau apsiribosiu pasakydamas, kad jame buvo pakankamai skausmo.

Jeruzalėje“ rašote apie prievartą ir galią. Ar šios dvi jėgos neišvengiamai susijusios tarpusavyje?

Sunku pajausti emocijas, kol veikėjai neatsiduria paribyje, ant prievartos slenksčio. Rašau apie beprotybę, žmones, liudytojus, ligas ir mirtį. Kažkodėl manau, kad tai yra literatūros temos. Sudėtinga rašyti apie laimę. Jei šeima trisdešimt metų nugyvena laimingai, rašytojas tegali parašyti: „Šeima trisdešimt metų gyveno laimingai“.

Tikrai taip manote?

Tam tikra prasme taip. Štai kodėl noriu parašyti laimingą knygą. Laimingą nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Su laimingais žmonėmis, kuriems viskas klojasi taip, kaip turėtų klotis. Tuo pat metu nenoriu skambėti kaip Paulo Coehlo. Tai nebus lengva, tačiau aš noriu įgyvendinti šį sumanymą.

Jeruzalėje“ psichiatrijos ligoninę pavadinate Georgo Rosenbergo vardu. Alfredas Rosenbergas buvo nacizmo ideologas, Niurnbergo tribunolo nuteistas mirties bausme. Ar tai buvo sąmoningas sprendimas? Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie tai, kokias istorijas slepia Jūsų sukurti veikėjai?

Visų keturių romanų, sudarančių „Karalystės“ arba „Juodųjų knygų“ seriją, veikėjai ir jų vardai yra išgalvoti. Žinoma, šiose knygose yra daug istorinių nuorodų, tačiau aš nebūčiau linkęs pernelyg išsiplėsti. Ne todėl, kad kažką slėpčiau – rašydamas aš nemąstau apie simbolius. Ligoninės pavadinimas gimė instinktyviai. Niekada apie jį negalvojau. Nemėgstu simbolizmo. Kalba ir žodžiai man patys savaime yra simboliai. Noriu, kad kiekvienas skaitytojas pats interpretuotų knygą. Ar ji susijusi su naciais? O gal su architektūra? Svarbiausia, kad skaitytojas keltų sau klausimus. Tai jo darbas. Aš neturiu pradinio pasiaiškinimo. Net jei ir turėčiau, jis tebūtų kliūtis.

Kas verčia klausti Jus?

Geros knygos, filmai, šiuolaikinis menas.

Gal pasakytumėte keletą pavardžių?

Jų tiek daug, kad sunku įvardyti tikslius autorius. Tai būtų video menininkas Billis Viola. Jo kūriniai primena renesansinę tapybą. Žmonės juose sustingę kaip paveiksluose, o tai daro stiprų įspūdį žiūrovui. Viskas yra statiška, tačiau tuo pat metu jauti, kad kažkas įvyks, kažkas pasikeis. Taip pat mėgstu vokiečių filosofo Peterio Sloterdike’o esė. Turiu keletą labai mėgstamų Pietų Amerikos autorių. Stengiuosi sekti šiuolaikinį meną, kuris yra išties geras ir pilnas idėjų. Telkiasi labiau ne ties formą, kiek ties mintimi. Man tai patinka. Mano manymu, forma nėra taip svarbu – svarbu ne grožis, o tai, kokį įspūdį kūrinys paliks žiūrovui. Ar privers jį kelti klausimus ir mąstyti.

Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė