„Jei gimtų tik suplanuoti vaikai, tai žemė būtų pustuštė“, – įsitikinusi rudenį įkurto Vilniuje Krizinio nėštumo centro konsultantė Laima Švedaitė. Vis dėlto priimti netikėtai užsimezgusią gyvybę yra didelis iššūkis, dažnai neįveikiamas be kitų žmonių pagalbos. Tad apie tai, ką išgyvena ir su kokiais sunkumais susiduria netikėjai pastojusios moterys bei kokios pagalbos joms dažniausiai reikia, ir kalbamės su mūsų pašnekove.

Kaip subūrėte tokią specifinę pagalbą teikiantį centrą? Kas jame dirba, kokios pagalbos gali tikėtis moterys ir vyrai, neplanuotai pradėję lauktis vaikelio?

Viskas prasidėjo nuo projekto, kurio iniciatorė buvo socialinė darbuotoja Zita Tomilinienė. Ji kartu su „Sveikatos inovacijų centro“ vadove, biomed. dr. Marija Veniūte, pateikė projektą Vilniaus m. savivaldybei. Vėliau, prisijungus kitoms bendramintėms, subūrus specialistų, komandą projektas išaugo į organizaciją – Krizininio nėštumo centrą. Tokio centro Vilniuje nebuvo (Lietuvoje turime tik Kauno arkivyskupijos Šeimos centrui priklausantį Krizinio nėštumo centrą), nors daugelyje pasaulio šalių tokie centrai veikia ir yra valstybės finansuojami.

Kurdamos šį centrą, norėjome prisidėti prie gyvybės kultūros skleidimo, požiūrio į gyvybės besąlyginę vertę formavimo ne tik žodžiais, bet per konkrečią pagalbą konkrečiai moteriai. Nes motina tampama ne tada, kai vaikelis gimsta, bet tada, kai jis užsimezga įsčiose. Nuo to momento joje gyvena ne kažkoks darinys, kuris yra jos „kūno dalis“ (kaip dažnai girdime teigiant), bet kitas žmogutis, atskiras organizmas, atskira biologinė sistema, kuri turi skirtingą nuo tėvų, unikalią genetinę informaciją. Trečią savaitę nuo užsimezgimo jau pulsuoja jo širdutė, o aštuntą savaitę susiformuoja visos pagrindinės organų sistemos. Devynis mėnesius šis žmogutis visiškai priklauso tik nuo motinos, ji jam yra viskas, visas jo pasaulis, visa dabartis. Bet nevisada – ateitis... Todėl norime padėti moteriai sąmoningai žvelgti į šį faktą, kad ji – jau mama, nors netikėtas, neplanuotas nėštumas visada yra iššūkis. Vienai moteriai dažnai tai yra per sunku, ypač kai nepalaiko artimiausieji.

Norėtume padėti priimti tą iššūkį, suteikdamos visą informaciją, parodydamos galimas aborto alternatyvas, palaikydamos, padėdamos suprasti, kad šis netikėtas posūkis taip pat yra jos gyvenimo dalis. Gyvenimo faktas, kurį galima bandyti ignoruoti, bet galima ir įprasminti. Visiems mums nors kartą gyvenime tenka patirti situaciją, kai reikia rinktis: ar priimti aplinkybes ir tuo būdu pakilti virš jų, ar susitapatinti su jomis ir pasiduoti. Dažnai kartoju sau ir kitiems – jei nori pataikyti į centrą, reikia taikyti vos vos aukščiau...

Moterys, patyrusios abortą ir kenčiančios jo pasekmes, neretai sako: kodėl anksčiau man niekas to nepasakė, kodėl niekas nepadėjo susivokti situacijoje ir ieškoti kitų išeičių?!

Todėl mūsų centre teikiama socialinė, psichologinė, medicininė, teisinė, dvasinė pagalba:

• Individuali socialinė-psichologinė konsultacija;
• Palaikymas ir palydėjimas nėštumo periodu ir pirmaisiais vaiko gyvenimo metais;
• Ginekologo konsultacija ir echoskopija;
• Teisininko konsultacija;
• Laikinos saugios gyvenamosios vietos suradimas;
• Kūdikio kraitelio suruošimas;
• Materialinė, finansinė parama;
• Motinystės įgūdžių ugdymas;
• Vaiko priežiūros organizavimas;
• Pagalba namuose pogimdyviniu laikotarpiu;
• Globėjų suradimas naujagimiui;

Visa ši pagalba NEMOKAMA. Ją teikia profesionalai, talkina savanoriai. Glaudžiai bendradarbiaujame su kitomis organizacijomis.

Kaip suprantu,  jūsų tikslas yra sumažinti abortų skaičių, padėti apsispręsti už gyvybę. Neretai iš aborto kritikų galima sulaukti teisiančio ar smerkiančio žvilgsnio į tuos, kurie nori pasidaryti abortą ar yra sumaištyje? Ar moterys ir vyrai gali tikėtis būti išklausyti jūsų specialistų atvirai, be smerkimo ar išankstinio vertinimo? Su kokia nuostata ir nusiteikimu juos priimate?

Svarbiausias mūsų tikslas padėti ir moteriai, ir vaikui, nes jų gyvenimai glaudžiai susiję. Per pagalbą moteriai  padėti abiems. Nes aborto atveju bus pakenkta taip pat abiems. Mūsų tikslas nėra mažinti tik statistinį abortų skaičių. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir jo atsiradimo laikas šiame pasaulyje yra unikalus, todėl vieno vaiko negalima pakeisti kitu, nes kitas niekada nebus šitas. Stengiamės padėti moteriai tai suprasti, įprasminti naujos gyvybės atėjimą. Įprasminimas geriausiai padeda nugalėti baimes, motyvuoja nepasiduoti. Taip, mūsų tikslas padėti apsispręsti už gyvybę. Apsispręsti sąmoningai, suvokiant jos vertę.

Tačiau tai nereiškia išankstinės nuostatos. Teko girdėti nuomonę, kad konsultuojamos moterys „apdorojamos vertybiškai“, verčiamos nesidaryti aborto. Norime pasakyti, kad pasirinkimo laisvės niekas negali atimti. Ne mes tą laisvę suteikėme. Jei pats Dievas neatima žmogui laisvės, nes pats ją ir dovanojo, tai ir mes to nedarome. Moteris turi teisę žinoti apie aborto psichines ir fizines pasekmes, apie tai, kad joje auga ne kažkas, o žmogus, kurio likimas priklauso nuo jos apsisprendimo, bet paskutinis žodis priklauso jai. Neįmanoma gyventi kito žmogaus gyvenimo, kaip neįmanoma pavalgyti ar pamiegoti už kitą. Krizę dėl neplanuoto nėštumo išgyvenančiai moteriai siūlome šiltą, pagarbų santykį, visos informacijos suteikimą, taip pat reikiamą pagalbą nėštumo metu ir pagimdžius.

Jei moteris ar pora smerkiama iš anksto, tai rodo, kad tas, kas smerkia, nesupranta viso situacijos gylio, visų priežasčių, visų aplinkybių. Todėl ir smerkiantieji, ir smerkiamieji dažniausiai yra  nors ir skirtingos (kartais net priešiškos), bet abi per mažai informuotos žmonių grupės. Mūsų tikslas padėti sąžiningai įsivardinti dalykus, bet jokiais būdais nepažeisti asmens orumo.

Centre teikiame pagalbą ir jau patyrusioms abortą moterims. Ir jos nėra smerkiamos ar teisiamos. Nemoralizuojame, bet priimame su meile ir užuojauta, nes abortas yra skaudi netekties, klaidos, kaltės, sielvarto, negalėjimo atleisti sau patirtis. Svarbu, kad jos atranda stiprybės pirmiausia pačios sau įsivardinti problemą, o tada kreipiasi pagalbos.

Mūsų centras yra saugi vieta, ir kiekviena moteris ar pora turi teisę būti išklausyta, nesvarbu, kokia yra jos gyvenimo patirtis ir kokios vertybės. Mūsų užduotis ją suprasti ir padėti konkrečių jos gyvenimo aplinkybių kontekste.

Konsultuojame ir anonimiškai.

Su kokiais dažniausiais jausmais, iššūkiais susiduria poros, sužinojusios netikėtą naujieną? Kas jas labiausiai gąsdina, baimina, kas kelia pasimetimą ir veda link sprendimo nutraukti gyvybę? Kokios pagrindinės priežastys ir išgyvenimai sukelia chaosą jų mintyse ir širdyse ir kokios yra kitos sprendimo galimybės nei abortas?

Pirmiausias  jausmas, kuris ištinka moteris, būna sumaištis, pasimetimas, suskilusio į dvi dalis – iki žinios ir po žinios – gyvenimo pojūtis, negalėjimas patikėti. Jei moters niekas nepalaiko arba ji patiria spaudimą darytis abortą, nesaugumo jausmas taip sustiprėja, jog ji jaučiasi patekusi į spąstus, jai atrodo, kad kitos išeities ir nėra, kad teks daryti tai, ko giliai širdyje nenori. Konsultuojant poras, rezultatai būna geresni, nes tada abu  gali prisiimti atsakomybę. Gaila, bet dažniausiai kreipiasi ne poros, o tik moterys, nes pagrindinė minčių apie abortą priežastis būna vyro ar draugo atsakomybės trūkumas – nuo visiško abejingumo („Čia tavo reikalas, pati susitvarkyk“) iki psichologinio ar net fizinio smurto („Arba vaikas – arba aš“, „Jei gimdysi, pati ir išlaikysi“). Todėl dažniausiai krizinis nėštumas reiškia santykių krizę. Statistika rodo, kad moterys net 7,4 karto dažniau įvardija nėštumą kaip nepageidaujamą, kai jo nepageidauja vyras ar draugas. Moterys labiausiai bijo nuvilti, prarasti vyrą ar draugą, bijo, kad neturės jėgų vienos užauginti vaiką. Didžioji dalis moterų nurodo būtent šią priežastį. Jaunoms merginoms dar labai svarbi tėvų reakcija. Neretai patys tėvai verčia dukras darytis abortą.

Kitos dažnesnės priežastys: mokslai, karjera, nutrūkę santykiai, materialinės, finansinės sąlygos. Taip pat po truputį jau ryškėja nauja moterų kategorija, kuri tiesiog nenori turėti vaikų, nes tai reikalauja tam tikros aukos. Tai yra ta vadinamoji „gyventi sau“, „gyventi dėl savęs“ filosofija.

Apie 90% procentų patyrusių abortą moterų gailisi taip pasielgusios. Abortas nėra eilinė procedūra, jis palieka gilią žaizdą. Jei pradžioje tą patirtį ir galima  išstumti į pasąmonę, tai vėliau ji gali grįžti su dar didesne griaunančia jėga. Pasekmės – didesnio ar mažesnio laipsnio psichikos sutrikimas, vadinamasis potrauminio streso sindromas, nors moteris pradžioje gali ir nesieti pokyčių su patirtu abortu. Pirmiausia pasikeičia santykis su savimi, todėl keičiasi ir santykis su vyru. Dažniausiai jis pablogėja arba visai nutrūksta. Keičiasi santykis su esamais vaikais ir požiūris į galimus būsimus vaikus.

Svarbiausias sprendimas – neskubėti, ieškoti pagalbos. Dažnai atsiranda nors vienas žmogus iš artimųjų, giminių ar draugų rato, kuris nelieka abejingas.

Jei moterys (dažniausiai tai būna jaunos netekėjusios merginos) tikrai nemato galimybės auginti savo vaikelį, tai noriu joms pasakyti: dėl to nereikia žudyti nekaltos gyvybės, yra daug šeimų, kurios, išklausiusios specialius kursus,  jau laukia naujagimių. Jos nori įsivaikinti, nes negali turėti savo vaikų. Kreipkitės į mūsų centrą.

Turbūt neretai poroms labai sunku priimti tai, kad staiga planai netikėto nėštumo atveju ima verstis aukštyn kojom. Planai, kuriuos turėjai, svajonės, tikslai – viskas atrodo griūna, slysta. Ką galėtumėte patarti tokius jausmus išgyvenantiems asmenims, kurie planavo karjerą, darbą, mokslus, keliones ir pan. ir nenori viso to atsisakyti vardan netikėtos gyvybės?

Šiais hiperaktyvumo laikais, kai visuomenėje dominuoja nuostata, kad gyvenimo ir tavo paties vertė priklauso tik nuo tavo visuomeninio statuso, nuo karjeros laiptelių skaičiaus, nuo veiklų ir aplankytų šalių kiekio, o ne nuo to, kas esi, – ypač jauniems žmonėms tai yra iššūkis, prieš kurį tikrai nelengva atsilaikyti. Kai nuolat „lašinama“ lyg per lašinę, kad viską reikia planuoti ir kontroliuoti, nes gyvenimo prasmė yra gyventi patogiai ir atitikti tam tikrą standartą. Kuo labiau kontroliuoju, tuo kokybiškiau gyvenu. Viską, kas stoja skersai kelio, išmetu. Jauni žmonės net nepajunta, kaip perima tą  primestą gyvenimo būdą, priima tarsi savo, susitapatina su juo, nori būti „kaip visi“. Tačiau žmogaus kūrybingumas reiškiasi ne tik per valingą kontrolę, bet ir per sugebėjimą įsileisti į savo gyvenimą ir integruoti netikėtumus, net iššūkius. Tiek daug apie tai kalbu, nes manau, kad tai labai svarbu. Kai į gyvenimą žvelgiam kaip į verslo planą ar šachmatų partiją, kai norisi žinoti dešimt ėjimų į priekį ir niekad nepralošti, niekad nieko neprarasti, kai matom tik savo planą, tik savo ėjimus, lyg žaistume patys su savimi, tada vis sunkiau atskirti svarbius dalykus nuo svarbiausio.

Idealių aplinkybių lauktis vaikelio niekada nebūna, visada atsiras nors viena priežastis, kuri neatitiks norimo plano. Visada reikės kažko atsisakyti, paaukoti. Daugelio porų patirtis rodo, kad net kruopščiai suplanuotas gyvenimo scenarijus neįvyksta, o priėmę neplanuotą įvykį, pamato, kad tai dar geresnis variantas už planuotą. Gal tai ir buvo tas pats planas, tik išsipildęs kitaip, kitu būdu, kitu laiku... Ar adekvatu dėl veiklos ir kelionių, kurias galima atidėti, dėl laikino, šios dienos gėrio, neleisti gimti unikaliam žmogui, kurio „kopijų“ niekada negalėsite pakartoti?

Jei gimtų tik suplanuoti vaikai, tai žemė būtų pustuštė. Ir nejauki, kieta, be jokios kūrybinės dvasios. Be laisvės dovanoti ir be laisvės priimti. Jei žmonės galėtų visada viską kontroliuoti, jie daug ko neišmoktų. Todėl patarčiau nebijoti priimti to, kas dabar nepatogu, nes tai augina. Geresnė mokykla augti dar neišrasta. Tai liudija ir mums rašiusios moterys, šeimos. Teisingi sprendimai nebūna lengvi, bet jie atneša džiaugsmo vėliau, jų vaisiai geri. O greiti, patogūs, vienadieniai – atvirkščiai.

Perfrazuodama feministinio judėjimo klasikės Simone de Beauvoir žodžius: „Net vieno vaiko užtenka visiškai paralyžiuoti moters veiklą“, sakyčiau, gyvenimas rodo ir kitą pusę - net vieno aborto užtenka ne tik veiklai, bet ir visam moters gyvenimui paralyžiuoti. Šiuo metu konsultuojame turinčią tokią patirtį moterį.

Kaip apsisprendus gimdyti vis tik padėti sau priimti šį staigų gyvenimo posūkį, kad netikėtos gyvybės laukimas būtų nors kiek šviesesnis, džiaugsmingesnis? Ką daryti, jei vis tik nėštumo metu kankina depresija, nenoras priimti gyvybės, nors ir aborto apsispręsta nedaryti?

Tam tikras nesaugumo, nežinios, nerimo būsenas gali patirti ir planuotai besilaukianti moteris. O krizinio nėštumo atveju tokio svarbaus ir nelengvo apsisprendimo neįmanoma visai lengvai išgyventi, bet suvokimas, kad apsispręsta teisingai, palaipsniui atneša vis didesnę ramybę ir pasitikėjimą. Pradžioje labai svarbu išlikti valios apsisprendime, tik vėliau ateina ir jausmai, atsiranda sąmoningas, asmeninis santykis su vaikeliu, savotiškas dialogas. Mintyse pradedama bendrauti su juo. Jis juntamas vis arčiau, vis labiau savas. Dažnai tas lūžis įvyksta pamačius vaikelį echoskopo ekrane. Plakanti širdutė, kojytės, rankytės, miniatiūrinis žmogutis, visiškai priklausantis nuo tavęs, - moters sąmonėje jis įgauna realumą. Taip pat tai gali įvykti ir tada, kai moteris pajunta savyje pirmuosius vaikelio judesius.

Labai svarbu suvokti, kad šis mažas žmogus jau turi savo psichinę patirtį. Ketvirto mėnesio pradžioje jis jau girdi, atpažįsta savo mamos balsą, reaguoja į muziką, prisilietimus, šviesą.

Dar vienas naujas priėmimo etapas ar net lūžis įvyksta gimus vaikeliui.

Jei moteriai vis dar sunku priimti naują gyvybę, nors ji ir apsisprendė, labai svarbu nelikti vienai su savo baimėmis. Būtina ieškoti palaikančių artimųjų, psichologinės, dvasinės pagalbos. Nėštumas yra didelis sukrėtimas moters organizmui ir psichikai. Pavyzdžiui, pogimdyvinė depresija gali ištikti net moteris, niekada negalvojusias apie abortą.

Daugelis mums rašiusių moterų liudija, kad džiaugiasi nepasidariusios aborto, tos lemtingos klaidos, kaip jos įvardija, nors lauktis nebuvo lengva. Dabar net nenori prisiminti, kad svarstė kitaip. Sunkūs jausmai ar nuotaikos dar nereiškia neteisingo apsisprendimo, greičiau rodo artimųjų palaikymo, dėmesio, saugumo stoką.

Viena iš paslaugų mūsų centre kaip tik ir yra palaikymas ir palydėjimas nėštumo periodu ir pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, kad moteris nesijaustų viena.

Vienas sunkiausių atvejų turbūt yra, kai nėra paramos iš aplinkinių. Galbūt vyras nenori priimti gyvybės, galbūt moteris nesusituokusi ir bijo aplinkinių teisimo ir pan. Kur rasti jėgų tokiose situacijose, kai ir išorinė aplinka naujai gyvybei atrodo yra priešiškai nusiteikusi vis tik vaikelį pagimdyti ir gal net jį auginti? Ar įmanoma rasti materialinę, psichologinę pagalbą Lietuvoje?

Labai sunku, kai nėra paramos iš aplinkinių, draugų, tėvų, tačiau didžiausią smūgį moteris patiria tuomet, kai pats artimiausias žmogus, vaiko tėvas sako: „Tai yra tik tavo reikalas, man tai nesvarbu“ arba „Man jo nereikia“, lyg neturėtų nieko bendra. Nors labai skaudu, bet ši situacija turi vieną gerą aspektą. Ji yra tikras santykių testas. Nenorėjimas prisiimti atsakomybės už naują gyvybę rodo vyro kaip asmens nebrandumą, taip pat tai, kad jis iš tikrųjų nemyli moters ir savo patogumą iškelia virš moters ir vaiko interesų. Geriau savo ateities su tokiu žmogumi nesieti, nes ir vėliau į tokį žmogų ji negalės remtis.

Jaunai netekėjusiai merginai dažnai labai sunku apie savo nėštumą pranešti tėvams. Tuomet svarbu, kad nors vienas žmogus – draugė, giminaitė, sesuo, brolis – būtų šalia ir palaikytų, padėtų išlikti tame apsisprendime konkrečia pagalba. Svarbiausia, kad pati mergina ar moteris norėtų vaikelio, o pagalba visada anksčiau ar vėliau atsiranda. Kuo sąmoningiau moteris suvokia, kad ji jau yra mama, tuo daugiau randa jėgų kautis dėl savo vaikelio.

Mūsų Krizinio nėštumo centras tam ir įkurtas, kad suteiktų moterims psichologinę, socialinę, materialinę, dvasinę pagalbą, kad jas palaikytų, kai aplinka yra abejinga ar net priešiška naujos gyvybės atėjimui.

Glaudžiai bendradarbiaujame su kitomis įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, teikiančioms pagalbą moterims ir jų šeimoms. Todėl galime padėti nėščiai moteriai pamatyti daugiau galimybių jos situacijoje.

Kviečiame  nelikti abejingiems nėščiai moteriai, nesvarbu, planuotai ar neplanuotai ji laukiasi. Jai reikalingas supratimas, priėmimas, padrąsinimas ir palaikymas.

Jei neturite galimybių palaikyti tiesiogiai, tai galite padaryti paremdami Krizinio nėštumo centro veiklą  (http://www.neplanuotasnestumas.lt/finansine-parama) ar prisidėdami savanoriška veikla.

Plačiau  - centro internetinėje svetainėje www.neplanuotasnestumas.lt

Kalbino Gintarė Minkevičienė