Mykolo Romerio universiteto mokslininkė, podoktorantūros stažuotoja.

Apie teisės dvasią rašyta daug, gal net per daug. Šis mėginimas išsiskiria tuo, kad jame jungiami lyg ir prasilenkiantys žiūros taškai: nūdienos lietuviškasis viešasis diskursas ir mitologinis-religinis teisės pobūdis. Sujungiant šias dvi plotmes pasitelkiamos tiek senovės, tiek šiuolaikinių mąstytojų teisinės ir filosofinės įžvalgos.

Visų pirma pradėkime ne nuo pradžių pradžios, o nuo lietuviškos internetinės žiniasklaidos – ir ypač jos pagarsėjusių komentatorių. Žodžiai „dvasia“ ar „teisės dvasia“, kad ir kaip būtų paradoksalu, jau yra tapę vos ne nuvalkiotais keiksmažodžiais. Konotacijos pačios įvairiausios ir retai kada pozityvios: tai siejama su teisės taikymu pagal užgaidą, taip kaip esą klanui reikia; su pasipūtimu, žvelgimu iš aukšto; su savo vaidmens sureikšminimu ir nuomone – esą tik dvasios žinotojai galį žinoti „tikrą” ir tik jiems prieinamą tiesą.

Primityvu, lėkšta, neišmanu ir atsilikusiai kvaila? Galbūt taip, o galbūt ir ne tik. Internetas šiais laikais siejamas su kolektyvinės pasąmonės prasiveržimo erdve. Prisimintos ir M. Heidegerio filosofinės įžvalgos apie tai, kad technikos viešpatavimo sąlygomis žmogus virsta mašinos funkcija. Žmonės vis labiau netenka savo  originalumo ir savasties, o kasdienio žmogaus gyvenimo subjektu tampa bevardė giminė (vok. das Man), lietuviškai nagrinėjamame kontekste tai įvardyčiau „kažkuo“ ar „kažkieno“ nuomone. Kasdienybė tarsi nuramina, migdo žmogų, bet kartu išplėšia iš jo tikrą žmoniškumą, orumą ir nubloškia jį į „netikrąjį“ pasaulį. Tam, kad aptariamą pirmykštę erdvę ar „netikrąjį“ pasaulį geriau apčiuoptume, reikėtų persikelti į archaiškus laikus. Pažiūrėkime, ką teisė ir dvasia reiškė viename iš pirmųjų rašytinių šaltinių – Šventajame Rašte.

Senojo Testamento Išėjimo knygos 18-ame skyriuje rašoma, kaip atsirado teismai, o kalbant šių laikų kalba – ne tik teismai, bet ir pats teisės aiškinimas ir taikymas kaip procesas. Buvę taip, kad Mozė nuo aušros ligi sutemos stropiai triūsęs ir sprendęs žmonių jam pateiktas bylas, persakęs jiems Dievo įstatymus. Uošvio patartas, kad nepervargtų, jis nebesiėmęs darbo pats vienas ir įkūręs teismus.

Apie Dvasią Laiškuose korintiečiams rašoma, kad „apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus (1 Kor 2, 13); ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli. Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria net Dievo gelmes“ (1 Kor 2, 9,10); ir pagaliau aiškinimosi, ką religiniu požiūriu reiškia dvasia, šerdis – „nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6). Matyti, kad raidė arba tekstas, yra antrinis išminties, teisingumo ir gėrio šaltinis, pirminis šaltinis yra aukščiau.

Taigi savo pirmine prasme teisė, įstatymai ir jų dvasia kilę iš Dievo, žmonės „geriausiu atveju“ gali būti tik pranašai, tarpininkai, atstovai. Teokratija savo pirmykšte prasme gali reikšti ir demokratiją, nes visi žmonės sukurti pagal Dievo paveikslą, atitinkamai visi yra lygūs. Jei imamasi aiškinti „Dvasią“, tai jau yra tam tikra pretenzija į išskirtinumą, kuris esą priklauso ne visiems. Beje, panaši interpretacija sektų ne tik iš Šventojo Rašto: senovės graikų mąstytojas Platonas garsiajame olos mite elitą taip pat siejo su pažinusiais aukščiausiąją gėrio idėją, – tais, kurie atsigręžę į šviesą, geba regėti tikruosius daiktus, ne jų šešėlius.

 Kolektyvinėje pasąmonėje tokia „apšviestumo“ pretenzija gali tapti dingstimi masinei neapykantai ar bent jau patyčioms ir „statymui į vietą“, ką, reikia pripažinti, „sėkmingai“ bando atlikti nūdienos interneto komentatoriai.

 O iš kur kyla žmonių noras paerzinti „Dvasios“ žinotojus – vėlgi galima galvoti, kad tai taip nėra visai primityvu. Tiksliau sakant, primityvus turėtų būti suvokiamas ir savo etimologine prasme – senovinis, archetipinis, archajiškas, pirmykštis. Tai siejasi su savireprezentacijos stoka, kurią, tikėtina, aršūs interneto komentatoriai patiria ar jaučia: galbūt viena iš nedaugelio „laisvių“ savarankiškai kažką spręsti, kažkam neva turėti galią, atsiskleidžia interneto komentarų erdvėje. Tai yra pirmykštė erdvė tuo aspektu, kad prispaustos šešėlinės emocijos ten prasiveržia į paviršių. Beje, įdomios semantinės paralelės galėtų būti tiesiamos tarp prispaustų subjektyvių emocijų ir objektyvios priespaudos, dėl kurios esą kalti tie patys nekenčiamo klano atstovai

  Pačiam klanui, kurį lygiai taip pat „sėkmingai“ galima būtų metaforiškai pavadinti gildija ar sąjunga, siekiant geriau pasirodyti viešajame diskurse apdairiau būtų vartoti ne tokius metafizinius terminus. Juolab nebūti tokiems pavojingai atviriems, kaip, pavyzdžiui, R. Dworkinas, atskleidęs, kad teisė gali būti instinktyvi, o ne tik griežta doktrina, kad ją galima identifikuoti tik specialiais metodais, kuriuos geriausia nusakyti impresionistiškai, netgi mistiškai. Geras teisėjas, pasak minėto teisės filosofo, intuityviniame sprendime derina analogiją, meistriškumo įgūdžius, politinę išmintį bei savo vaidmens supratimą, ir jis „mato“ teisę geriau nei gali paaiškinti, be to, nesama teisingų atsakymų į sunkius teisės klausimus, o yra tik skirtingi atsakymai.

 Būtų apdairiau kalbėti apie teleologinį (nepainioti su teologiniu, turimas omenyje tikslinis, gr. telos – tikslas) teisės aiškinimą, gyvąją teisę ar teisės taikymą kaip ne tik kaip pažodinį procesą. Pasak teisės mokslininko H. Bermano, teisės, kaip savito tipo veiksenos, sąvoka tampa prasminga tik konkrečios kultūros gyvosios teisės realaus vystymosi kontekste. Beje, dabartinis Konstitucinio Teismo pirmininkas R. Urbaitis, neseniai pasisakydamas Seime, kalbėjo apie gyvosios Konstitucijos pildymą, ne apie metafizinę Dvasią, nors turinio požiūriu jo teiginiai, „kažkieno“ nuomone, galbūt pavirstų suvulgarintomis Konstitucijos dvasios paieškomis.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad teisės taikymas ne pagal raidę iš tikrųjų gali turėti neigiamų padarinių, galinčių suerzinti ne tik „pasąmoningus“ interneto komentatorius. Ypač kalbant apie sunkesnes teisės sritis – baudžiamąją teisę ir procesą – teisės normų pritaikymas lanksčiai, modifikuotai, plečiamai gali reikšti ir piktybišką teisėsaugos pareigūnų diskreciją veikti taip, kaip atrodo naudinga pačioms institucijoms nepernelyg sureikšminant įtariamųjų ar kaltinamųjų teisių. Kitaip tariant, nedogmatiškas ar neparaidinis teisės aiškinimas pats savaime gali byloti ne vien apie pozityvius tikslus, kurie pasiekiami meistriškai pritaikant teisę dabarties realijoms ir paverčiant sausą įstatymų tekstą gyvu socialiniu organizmu. Nesant „šviesių“ tikslų, teisė turėtų tapti tam tikru apynasriu, sergstinčiu nuo savavališkos diskrecijos. Prisimenant Platono mitą apie Gigą galima numanyti, kad teisingumas (aptariamoje plotmėje – teisingas teisės taikymas) priklauso nuo matomumo. Platonas Glaukono lūpomis teigia, kad žmogus nėra atsparus savo egoizmui ir kitoms blogybėms, o teisingumas kyla iš to, kad žmonės pradeda vienas kitą stebėti, atitinkamai, vertinti, kaip jų poelgiai atrodo vieni kitų akyse. Čia jau atkeliaujame prie visuomenės sutarties užuomazgų ir, pasak Ž. Ž. Ruso, jei vadovautumėmės iš Dievo kylančiu pirminiu teisingumu, mums nereikėtų nei pasaulietinės teisės, nei valstybės. Tačiau pasiekti dieviškąjį teisingumą liudijantį įkvėpimą labai sudėtinga, todėl reikėtų ieškoti žmogiškojo teisingumo garantų. Naujųjų laikų kontekste visuomenės sutartis, kurios padedama atsirado šiuolaikinė sekuliarizuota valstybė ir teisė, kaip tik ir būtų tai, kas aptariamą mitologinį matomumą suteikia, atitinkamai užrodo tam tikras žmogiškas gaires, pagal kurias sprendžiama, kas teisinga, o kas – ne.

 Vietoje apibendrinančių išvadų šiam trumpam bandymui paaiškinti, ką implikuoja nedogmatinis teisės taikymas, verčiau kviesčiau prilyginti įstatymo tekstą kokiam nors kitam rašytiniam dokumentui. Vartydami istorinį žemėlapį tikriausiai nesutelktume savo dėmesio vien į vietovardžius ir nubrėžtas geografines sienas. Ne mažiau aktualu būtų suprasti, kaip konkretus žemėlapis atsirado, kas jį sudarė, kaip keitėsi jo vaizduojamos praeities kontūrai. Panašiai yra ir su teisiniais tekstais: paprastai yra svarbu ne tik, kas įstatyme surašyta, bet ir kodėl taip surašyta, kokios galimos taikytino rašto prasmės ir paskirtys.