Valdemaras Kukulas. Alio Balbieriaus nuotrauka

Parašiau laišką. Gimtadienio proga. Truputį familiariai, bet bičiuliškai. Tebus tai keli štrichai kūrėjo portretui.

Na, štai, Valdai, 2014 m. vasario 7-ąją Tau sukaktų 55-eri. Ko gero, pats jau būtum savo balsu jaukiai atidudenęs iškilmių vakarą, pristatęs savąją monografiją apie Paulių Širvį. O po jos galbūt būtų buvęs kuklus vakarėlis, galbūt su pratęsimu nukeliaujant į butą Viršuliškėse su pokalbiais ar pauzėm iki rytelio... O gal ir ne...

Simboliška, bet jau nuo 2011 metų gyveni visai kitose Viršuliškėse, kažkur debesingame ir vėjuotame aukštutiniame Vilniuje. Galbūt tai tas pats septintas aukštas su daugiabučio kiemo šachta, kurioje nuolat kažkas ropinėja, šūkauja, važinėja, turbūt irgi nestinga šviesos saulėtą dieną, o naktį nestinga vienatvės, kurią būtinai reikia pridengti cigarečių dūmais, pačių paprasčiausių. Be filtro. Peleninės pilnatis. Galbūt kokių lašų. Iš troškulio. Taip, to, kuris aplanko ir nepaleidžia. Kaip ilgesys. Vėliau – kaip neviltis. Ar tiesiog – iš to, kad taip turi būti.

Smulkia, sunkiai įskaitoma rašysena primarginti lapai. Kokie eilėraščiai, ten, tose Viršuliškėse? Ar yra laiko skaitymams, apžvalgoms? Ar kaimynai panašūs?

Visad kantriai stengdavaisi atsakyti į tuos ne visiškai paruoštus, tariamus sakinius su klaustukais pabaigoje. Turbūt ir dabar susapnuosiu. O kol dar neinu ton karalystėn...

Pagalvojau, kad vis dėlto šiandien pafantazuosiu Tavo akivaizdoje, kaip jau ne sykį esi kilniaširdiškai leidęs, kai apsilankydavau Tavo bute ir įsitaisydavau svečiams skirtame fotelyje... Susipažinom prieš daugiau nei dvidešimt metų Marijampolėje, kai ten vyko Jaunųjų filologų konkursas, buvau į jį pakviestas, ko gero, daugiausia Tavo dėka. Ką tuose eilėraščiuose įžvelgei, dabar tik Tu ir galėtum pasakyti...

O vis dėlto – kad taip pas patį į svečius užsukus... Kadaise pakakdavo dieną surinkti numerį, ilgokai luktelėti (miegi? nemiegi?), kol pasigirsdavo trumpas, vos girdimas „alio“. Tačiau užtekdavo tarti keletą žodžių, kad atpažintum, ir jau visai bičiuliškai tardavomės dėl susitikimo.

Kažkodėl įsivaizduoju, kad susitiktume žiemą. Tose aukštutinėse Viršuliškėse turbūt tektų pakilti nuvargusiu liftu, atidarytum duris, murmtelėtum „labas“ ir pravėręs nueitum virtuvės link. Nebūdavo skanesnės ir stipresnės kavos, nei Tavo virta toje iš pažiūros viso pasaulio peklas mačiusioj kavavirėje. Kol kuistumeis virtuvėj, aš krapštyčiaus prieškambary – ko gero, iš vietinio radijo taško skambėtų dangiškos muzikos garsai – klasikos programa su žinių pertarais. Pavydžiai smaksočiau į tas knygų lentynas nuo grindų iki lubų – niekad nepabosta man tas žaidimas, vieną kitą išsitraukiant ir čia pat perverčiant. Į kojas švelniai pasitrintų koks miauksintis padarėlis.

Žinai, tik Tau persikėlus supratau, jog paties bibliografijoje net dvi knygos turinčios tą patį gyvūną antraštėje – „Tamsos didžiulis katinas“ (1988) ir „Kaminas ir katinas“ (2007). Na, o amžių sandūroje (2000 m.) išleista „Vėjo birbynė“ irgi turi su katinais sąsajų. Suprantu, kad eilės persikelia iš knygos į knygą ir kad tikrai nesitapatini su vaikų poetais ar su katinų mylėtojais, bet jei kada kas atidžiau pažvelgs į knygoje „Antausis sienai“ (2011) įdėtą Tavo nuotrauką – manau, ji pati gražiausia. Taip, ta su katinu...

Na štai, gaunu puodelį stiprios stiprios kavos. Einame į Tavo kambarį. Čirkšteli degtukas... Palubėn stiebiasi dūmelis, auga: „Tai kaip gyveni?“ Pasakojamės.

Beveik neabejoju, kad ir tose Viršuliškėse turi parašyti apžvalgą tenykščiam „Nemunui“, nes jau skambino iš kito ne mažiau dangiško miesto, laukia. Neabejotinai kas nors paprašė parašyti sudaryti kurio nors autoriaus eilėraščių rinktinę ir parašyti įvadą. O kur dar recenzija žurnalui. Ir tas politinis esė tai redakcijai... Dar va – šita krūva rankraščių. Jaunųjų filologų konkursui...

Kaip tyčia, prieš tai būta audringos išvykos į kitą aukštutinio pasaulio pakraštį, dėl to iškrito kelios dienos. O dabar va – jau reikia. Nes tuoj visi skambins.

Ar yra gerų kūrinių? Daug gerų nėra. Bet jų ir neturi būti daug.

Klausiu Tavęs kažko apie poezijos procesą ir pokyčius. Kaip suprasti ar panašiai... Jei atsakymą pradedi žodžių junginiu „labai paprastai“, vadinasi, bus nepaprastai išsamus atsakymas su panorama į devyniasluoksnę dangiškąją literatūrą (ne veltui ir Tavo eilėraščių rinktinė, išleista penkiasdešimtmečiui (2009 m.) vadinasi „Mūsų šitie dangūs“; 2005 m. poezijos knyga taip pat turi ryšį su aukštybėm „Judas taipogi danguj“). Taigi, atsakymo panorama apims ir tuos, kurie rašo žemutiniame žemiškajame Vilniuje. Pasakysi gausybę vardų ir pavardžių. Iš čia atsiranda eseistinės ir straipsnių rinkinių knygos – „Eilėraščio namai“ (1992 m.), „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“ (2004 m.) ir jau po mirties sudaryta „Vertybių apžvalgos ratas“ (2012 m.). Savęs neminėsi. Nors turbūt labiausiai Tau rūpinčius dalykus galima atrasti kitoje eseistikos knygoje „Bailiojo drąsa gyventi“ (2001 m.) 

Pasirausę internete, prisimintume, kad esi A. Miškinio, Jotvingių (už poeziją) ir V. Kubiliaus (už literatūros kritiką) laureatas. Beje, visad su ironija minėjai tuos, kurie matuoja tekstų ilgį apie save literatūros enciklopedijose ar kituose šaltiniuose.

Nebent primygtinai paklaustas, gal kiek vėliau papasakosi apie pirmąją eilėraščių knygelę „Augimo nerimas“, kurią išleido 1978 metais, Tau dar esant devyniolikos... Kiek mieliau mini poezijos rinkinius „Žalią vėtros šaka“ (1984 m.) ir „Kreidos rate. Prašau atminties“ (1989 m.), eilėraščiai, sudėti į knygelę „Knyga netyčia“ (1990 m.) nėra Tavo mėgstamiausi, nors čia gal tik man taip atrodo...

Man visad patiko Tavo tiesumas vertinant kitus, o ir savęs paties neužkeliant ant kokio postamento kitų sąskaita. Sugebi aiškiai pasakyti, kad tas ar kitas eilėraštis nieko vertas ir argumentuoji iš savo atminties lobyno. O dažnai ir iš lentynų ištraukdavai kokį poezijos tomelį, pacituodavai. Man irgi noris cituoti. Vis prisimenu, kaip kažkuriame literatūros vakare iš atminties skaitei savo eilėraštį „Devynios nakvynės“:

Parjoja, parjoja, parloja...

Merkinė, Punia ir Perloja,

Jos verkė, jos priverkė Merkį,

Save senmergystei pasmerkę...

Gali klausytis kaip dainos. Kupiškio kraštas, iš kurio pats esi kilęs, dainingas. Pamenu tuos vakarus iš žemiškųjų Viršuliškių, kai su kokiu lyriškiau nusiteikusiu, muzikalesniu svečiu užtraukdavote – gera ir gražu klausytis. Jūsų karta dar iš tų, dainuojančiųjų... Ne veltui ir jau po Tavo iškeliavimo 2011 m. išėjusi knyga dar Tavo paties pavadinta „Saulėlydis mano giesmė“.

Turbūt aukštosiose Viršuliškėse irgi ne mažiau gražūs saulėlydžiai... Ar norėčiau dar kavos? Žinoma, kas miegos tokį vakarą... Jau minėtoje knygoje „Bailiojo drąsa gyventi“ rašai: „Kultūra, literatūra mūsų sąmonėje suponavo idealų meilės vaizdinį, ir vargas tam arba tai, kurie šiuo vaizdiniu bandys remtis gyvenime.“ Baisu, bet man atrodo, šia prasme visi mes, susiję su knygų pasauliu, esame turtingi vargšai. Kaip ironiškai ar skeptiškai bežiūrėtume. Nepaisant to, juk buvo gyventa. Stoiškai. Drąsiai.

Beje, man viena gražiausių (atleisk, už banalumą, bet kitų žodžių neieškosiu, nes tikra graži) Tavo poezijos knygų yra „Aštuoni gėli vakarai“. Ten yra ir eilėraštis /Griaudėja. Griaudėja rudenys/. Ir eilutės:

Griaudėja vėjas. Lyg kalinius

Vestų – taip sunkiai alsuoja.

Vieškelis perkerta kapines,

Gelžkelis nuketvirčiuoja.

Nežinau kodėl, bet man jos visad patiko. Ir dabar, kai svečiuojuosi pas Tave, niekas nesikeičia. Vėl kalbamės apie literatūrą. Kai išgirsti, kad neskaičiau to ar ano poeto, surandi lentynoje, ištrauki ir duodi paskaityti. Iš anksčiau tebeturiu ir nuostabią dovaną – Čingizo Aitmatovo „Baltą garlaivį“. Nežinau, šį sykį namo nesinešiu nieko skaitymui.

Juk dar turiu Tavo ką tik išleistą monografiją apie Paulių Širvį, kurią padovanojo nuostabioji Deimantė, su meile prižiūrinti tamstos paliktas žemutinių Viršuliškių valdas ir puoselėjanti Tavo atminimą...

Lik sveikas, Valdai, ačiū už kavą, dar kartą su gimtadieniu. Gražus skaičius. Oi... ar tik vėl nebūsiu per daug sentimentaliai prirašęs?..  

Antanas Šimkus