Kartais nutinka netikėtų dalykų – kaip kad gyvenime neplanuotai įvyksta įdomių susitikimų. Su vaikų literatūros rašytoju, iliustruotoju Kęstučiu Kasparavičiumi susipažįstame Romoje, o ne Vilniaus knygų mugėje ar kokiame jo knygos pristatyme. 

Italijoje viešėjusiam Kęstučiui Kasparavičiui Kastel Gofredo miestelyje buvo įteikta Lombardijos regiono vaikų literatūros premija „Vittoria Samarelli“. Sakoma, visi keliai veda į Romą. Nežinau, ar tikrai visi ir visada, bet retsykiais tai tikrai, ir dar suteikia progų išsamiau pakalbinti garsų Lietuvos iliustruotoją ne tik apie profesinį kelią, kuris iš pradžių buvo pasukęs kita linkme, apie kūrybą, bet ir visai naują patirtį apie mažo Italijos miestelio tradiciją, kur visi miestelio gyventojai kartu skaito knygas ir renka laureatus. Ir apie tai, kaip smagu svečioje šalyje sutikti jaunimo, kuris pažįsta tavo knygas nuo mažų dienų ar kuriam tavo kūryba tapo esminiu akstinu, renkantis gyvenimo kelią. Šiame pokalbyje dalyvavo ir Irma Šimanskytė, LR kultūros atašė Italijoje, koordinavusi lietuvių autorių dalyvavimą Lombardijos regiono literatūros konkurse.

Po dešimties metų muzikos – posūkis į vaikų knygų iliustravimą

Kęstutis Kasparavičius pasakoja, kad kelias į vaikų knygų iliustravimą buvo labai vingiuotas. Dešimt metų mokykloje mokęsis muzikos, jis suprato, jog nenori savo ateities sieti su šia sritimi. Anot jo, sovietiniais metais perspektyva buvo gana blanki: keli klasės lyderiai važiuodavo studijuoti į Sankt Peterburgą, jų laukdavo geresnės perspektyvos, o kitus išsiųsdavo į rajonus, kur saviveikliniuose būreliuose reikėdavo atlikti „kvailą propagandinį repertuarą“.

„Vyresnėse klasėse susivokęs pasakiau kategorišką „ne“. Mano vyresnysis brolis mokėsi Valstybiniame dailės institute, jį pasekiau ir aš – įstojau į dizainą. Ne į grafiką, nes nebūčiau įstojęs – labai blogai buvau pasiruošęs“, – pasakojo menininkas.

Tačiau vėliau braižybos ir architektūros pagrindai dailininkui labai pravertė. „Aš mėgstu tikroviškai piešti objektus, tad man lengva pavaizduoti interjerus, gatvės perspektyvas. Kiti grafikai vargsta, jie nėra to mokęsi, o man paprasta, nes studijų metais tai buvo „įkalta į galvą“ – vienas, du, ir galvoti nereikia.“ Naudinga dar ir tuo, kad išmokė metodiškai dirbti – viską kurti iš eilės, pradėjus nuo pradžios, įsivaizduojant visumą, kaip viskas turi atrodyti. O ir dėstytojų ten tikrai gerų būta“, – sakė dailininkas.

Vos baigęs studijas, K. Kasparavičius pradėjo iliustruoti knygas. Apie pradžią dailininkas pasakoja taip: „Iš pradžių iliustravau porą neįdomių žemės ūkio vadovėlių Kauno „Šviesos“ leidyklai; nes kitko man nebūtų davę. O tada atsidarė ir kitų leidyklų durys. Pradėjau piešti „Vyturiui“. Buvo smagu vaikams piešti dar ir dėl to, kad galėjai daryti, ką nori. Nors sovietmečiu visose kitose srityse buvo labai didelė cenzūra, vaikiškoms knygoms ji, ko gero, net netaikyta, nebent kažką labai baisaus būtum padaręs.“

Kaip gimsta knygos, jų personažai?

Menininkas pasakoja, kad vienu metu galvoja ne apie vieną, o kokias aštuonias knygas: vienos mezgasi tik idėja, antros – jau kontūrai užmesti, trečios dar daugiau, o kita jau ir prie pabaigos.

Jis turi gerą konsultantą – sūnų Tomą. Dabar sūnui – jau trisdešimt, jis yra baigęs Dailės akademiją ir dirba reklamos srityje. „Viską jam parodau. Tomas duoda tiesiog fantastiškų patarimų, iš karto pamato, ką pataisyti, net stebiuosi. Turi gerą jausmą“, – džiaugiasi dailininkas. Beje, jis ir keturkoję žymiąją Kęstučio žirafą „patobulino“. „Iš pradžių, kai paišiau, mano žirafa buvo su dviem kojomis, vaikščiojanti į šonus. O jis sako: „Ne, jokiu būdu. Taigi ji turi keturias kojas turėti, apautas batais su kulniukais, pasipuošusi suknele – ir pamatysi, kaip atrodys.“ Ir tikrai tai buvo puikus patarimas, nors pats nebuvau apie tai pagalvojęs – kadangi visi kiti mano veikėjai sužmoginti vaikšto dviem kojomis.“ Patarimas buvo išties vertingas, nes žirafa atrodo labai žaismingai ir įtikinamai.

O personažai atsiranda priklausomai nuo knygos idėjos. „Tarkim, knygelės vaikams apie meškinus – jų begalės, pradedant Mike Pūkuotuku. Norėjau ir aš kažką paprasto sugalvoti, nuo to ir prasidėjo Meškinų istorijos. Bet netikėtai ji tapo visiškai nepanaši į kitas knygas iš meškinų serijos ir pati rimčiausia iš mano knygų. O, pavyzdžiui, „Dingęs paveikslas“ prasidėjo nuo istorijos apie šuns paveikslą, laikytą Ermitaže. Apie tą paveikslą seniai žinojau, vėl netyčia prisiminiau, ir kuo toliau, tuo labiau jis man patiko, tad pasakiau sau, kad reikia apie tą paveikslą, tiksliau ne apie paveikslą, o apie tą šunį parašyti kokią nors istoriją. Iš karto supratau, kad pasakojimo forma turi būti detektyvas, o klasikiniame detektyve, kaip kad Agatos Kristi, jau viskas aišku: yra veikėjai, siužetas. Tad ir čia pagal gyvūnus buvo parinkti charakteriai. Kiaulė – vienokio charakterio, lapinas – kitokio, meškinas dar kitoks; kiekvienas turi gyvūno bruožų, dar pridedu žmogiškų, ir jau sukurtas knygos personažas.“

Vėliau tie knygų veikėjai „įsikūnija“ dirbtuvėlėse su vaikais. K. Kasparavičius dažnai dalyvauja įvairiuose renginiuose, susitikimuose tiek Lietuvoje, tiek svetur ir mėgsta su mažaisiais skaitytojais savo pasakojimų herojus perkelti ant didelio popieriaus lapo.

Prieš kurį laiką prie Vilniaus knygų mugės ėmė veikti Sigutės Chlebinskaitės vaikų studija „Tu gali sukurti knygą“, vykstanti keturias dienas. „Prieš šešerius metus pradėjau dalyvauti šioje iniciatyvoje, ir kiekvienais metais vis kitokį dalyką sugalvodavau, kokį mini projektėlį. Minėtoji žirafa buvo pirmasis bandymas, o po to piešėme Baltąjį sėkmės dramblį, vėliau buvo Skraidančių knygų miestas, Sapnų šalis, Gimtadienio tortas iš „Dingusio paveikslo“, Žuvų paradas. Vieni personažai labiau pavyksta, kiti bendrai veiklai ne taip tinka“, – prisimena menininkas.

Paprastai šiuose užsiėmimuose su vaikais iliustruotojas dalyvauja kartu su Vytautu Gedvilu, neregių mokyklos mokytoju. Šis moko vaikus spausdinti brailio raštu, jie ant obuolių parašo savo svajones, kad niekas neperskaitytų, o svajonių obuolius klijuoja ant dramblio. „Dramblys ir žirafa – vieni geriausių personažų dirbti su vaikais. Žirafa turi ilgą kaklą, tad gali dirbti daug vaikų“, – dalijasi patirtimi menininkas.

Knygos išverstos net į 25 kalbas

K. Kasparavičius gerai žinomas ne tik įvairioms lietuvių skaitytojų kartoms, tačiau ir svetur. Jis yra išleidęs 55 knygas, jos išverstos į 25 kalbas. Dabar viena jų verčiama į vengrų kalbą – ši knyga turėtų pasirodyti maždaug balandį, o vėliau bus parengtas leidinys ir slovėniškai. Jo knygos išleistos ir korėjiečių bei kinų kalbomis – tokiais unikaliais vertimais gali pasidžiaugti retas lietuvių autorius.

Kokia buvo pažintis su užsienio leidyklomis? Iliustruotojas pasakoja, kad, pradėjęs dirbti „Vyturiui“, po truputį pradėjo kasmet siųsti darbus į Bolonijos knygų mugę ir stebuklingai pavyko pakliūti iš karto. Ir taip – šešis kartus iš eilės kasmet vykdavo į šį renginį. Iš viso Bolonijos mugėje dalyvavo net 13 kartų. Tai labai įdomu, nes parodos koncepcijoje pirmasis sakinys įrašytas toks: „Svarbiausia – naujoviškumas, paroda siekiama pristatyti naujų veidų, atskleisti naujų tendencijų“. Pirmąjį kartą K. Kasperavičius mugėje dalyvavo 1987-aisiais, kai buvo pristatoma knyga „Baronas Miunchauzenas“.

Tačiau iš kur tais laikais pavyko sužinoti apie Bolonijos parodą, kaip ją atrado? Interneto juk nebuvo, o ir informacija už geležinės sienos buvo nuodugniai filtruojama. Pirmąjį kartą K. Kasparavičiui atrinkti darbus parodai pasiūlė leidykla „Vyturys“. O kitąmet jis pats ėmėsi iniciatyvos. Pasidomėjęs ir pamatęs, kad visgi nereikia prašyti jokio leidimo „iš aukščiau“, o parodoje kviečiami dalyvauti menininkai iš viso pasaulio, jis pats išsiuntė savo darbus. Ir taip kiekvienais metais siunčia iki dabar. Nors iš pradžių niekur nedalyvaudavo, pasak jo paties, sėdėjo namie ir dirbo, buvo visiškai „nekeliaujantis“.

Svetur užauginta jau visa jaunųjų skaitytojų karta

Pirmasis vertimas į užsienio kalbą buvo „Smulkmenos“, knyga, išleista 1989 m. Vokietijoje. Vėliau – „Brėmeno muzikantai“, „Baronas Miunhauzenas“. Irma Šimanskytė, LR kultūros atašė Italijoje, pasakoja įdomų nutikimą, kai vienoje Bolonijos knygų mugėje prie dailininko priėjo kokių dvidešimties metų mergina iš Barselonos ir „vos neapalpo iš susižavėjimo“, kad pamatė jį gyvą. Ji sakė skaičiusi jo kūrinius nuo mažumės, tiesiog „užaugusi su K. Kasparavičiaus knygomis“.

Įdomu, kad ispanų skaitytojų pažintis su Kęstučio Kasparavičiaus kūryba yra sena ir turtinga. Viskas prasidėjo nuo vokiečių leidyklos, kuri išleido specialiai jiems pieštų knygų seriją. Tai buvo tarsi naujas Kęstučio kūrybinis etapas, prasidėjęs 1993 m. Leidykla pasiūlė jam sugalvoti siužetą, nupiešti eskizus, o pagal tai ji pati surado autorių, kuris rašė tekstus. Taip išėjo „Kasparavičiaus Velykų margučiai“ (Lietuvoje leidinys publikuotas visai kitu pavadinimu), „Tinginių šalis“, „Lizos kelionės“, „Kalėdos meškinų ir kitose šeimynose“, „Meškinų šeimynos kelionė aplink pasaulį“. Penkios knygos, leistos kasmet. Beveik iš karto jas išspausdino ir viena Meksikos leidykla, kuri leido knygas ispaniškai. Kaip ji atrado lietuvių iliustratorių? Matyt, susipažinusi su vokiečių leidykla Bolonijos ar kitoje knygų mugėje, nes Vokietijos leidyklos paprastai labai aktyviai dalyvauja įvairiose parodose. Toks tad kelias iki Barselonos!

Susitikti tą skaitytoją ispanę buvo išties labai įspūdinga. Ne ką mažiau, nei sutikti kitą jauną jo kūrybos gerbėją Meksikoje. Tai jau kita istorija – mugėje prie Kęstučio priėjęs kokių dvidešimt ketverių metų studentas sakėsi negalįs patikėti, kad mato savo mėgstamų knygų autorių, kurio kūryba paskatino jį studijuoti dailę. „Tik dėl jūsų knygų pasirinkau dailininko kelią“, – sakė jis. Išties svarbiam pasirinkimui kartais pakanka net vienos knygos. Pats Kęstutis sakosi irgi turėjęs panašią patirtį: „Mane, pavyzdžiui, labai paveikė Petro Repšio iliustruoti Sigito Gedos „Miegantys žirgeliai“. Kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, mačiau tą knygą, ji man labai patiko.“

O prieš tai K. Kasparavičius žavėjosi A. Steponavičiaus, B. Žilytės kūryba: „Jie buvo mano brolio mokytojai M. K. Čiurlionio mokykloje. Brolis vis pasakodavo apie juos: kaip, pvz., tarptautinėje iliustracijų parodoje Bratislavoje jiems buvo įteikti „Aukso obuoliai”, kaip visi džiaugėsi. Tikrai tada labiau didžiavomės menininkų pasiekimais nei kokiu krepšiniu, nes buvo mažai sričių, kur galėjai dideliais pasiekimais didžiuotis. O jų darbai iš tikrųjų geri.“

Vaikų knygų iliustravimas – tarsi savitas laisvės kelias

Pasak K. Kasparavičiaus, vaikiškų knygų iliustravimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Pavyzdžiui, mūsų kaimynai latviai neturi tokių vaikų literatūros iškilių asmenybių kaip jau minėti Žilytė, Steponavičius ar Eidrigevičius. O Lietuvoje viena karta ugdo kitą, ir talentai iškyla palankioje kultūrinėje terpėje. Didelę įtaką turi aplinka, kūrybinis klimatas – jei kam nors pasiseka, pasiekia didesnių aukštumų, tai labai įkvepia, uždega ir kitus. „Tada atrodo, kad viskas ne taip sunkiai pasiekiama, jeigu iš tikrųjų nori“, – sako K. Kasparavičius.

Toks sėkmingas kitų pavyzdys užkrėtė ir Kęstutį pamėginti savarankiškai dalyvauti Bolonijos knygų mugėje, jau po debiuto su „Vyturio“ leidykla. Jis prisimena, kad A. Chmieliauskas dalyvaudavo ekslibrisų parodose ir pats siųsdavo paštu savo pavyzdžius į įvairius festivalius. „Buvo neįsivaizduojama, kad tai įmanoma – iki tol paprastai viskas vykdavo per Maskvą, kur turėdavo aprobuoti, išrinkti. O štai ekslibrisų kūrėjai patys ėmėsi iniciatyvos. Aš pamaniau, kad ir su iliustracijomis tą patį galima daryti, nebūtina klausti leidimo.“ Tačiau kaip pavykdavo „prasprūsti” pro pašto cenzūrą? Kęstučio nuomone, vaikų iliustracija buvo tarsi „nekalta zona“, lyg ir nebuvo prie ko prikibti.

Vis dėlto prikibti, gerai panorėję, būtų radę prie ko. Nors jau buvo 1988-ieji, ribiniai metai, jis visur, „reikia ar nereikia“, kur tik įmanoma, pripaišydavo lėktuvėlių su Gedimino stulpais, trispalvėmis. „Dabar pažiūrėjus, gal šiek tiek naiviai atrodo, tiesiog tuo metu norėjosi jų visur pridėlioti. Kartą manęs vokiečių leidykla net paklausė – o ką tas ženklas reiškia? Nes po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai labai jautrūs visokiems simboliams. Tad teko paaiškinti, kad tai senos giminės – Gediminaičių – ženklas, jie visiškai niekam nieko blogo nepadarė. Jie nusiramino jie, paliko viską, neretušavo. Tad kažkaip cenzūros dažniausiai pavykdavo išvengti. O gal koks sąjūdininkas pašte dirbo“, – juokiasi K. Kasparavičius.

O bendradarbiaujant su viena Maskvos leidykla, kuri keletą jo knygų yra išleidusi, pasitaikė ir kitokių situacijų. Nors jie labai atviri ir su jais lengva susišnekėti, tačiau „Braškių dienos“ jie nusprendė neleisti. „Pavartė, pavartė, nusišypsojo, ir sako: ne, šita knyga pas mus jokiu būdu „nepraeis“. Kodėl? Nes ten pasakojama istorija apie raudonąją pabaisą, ir pilna visokių simbolių – pjautuvų, kūjų.“

Lietuvos vaikų literatūros iliustruotojai nuo seno mynė savotišką laisvės takelį savo srityje. Pavyzdžiui, Sarmedės (Italija) Vaikų knygų iliustracijų festivalyje, kur kasmet pristatoma viena šalis, 1989 m. dėmesys skirtas Lietuvos iliustruotojams. Katalogas skirtas išimtinai vien lietuvių autoriams, jų daug ir jie visi – geri. Nors Lietuva kaip nepriklausoma valstybė tada dar neegzistavo, ir kitur prizai lietuviams buvo skiriami kaip Sovietų Sąjungos atstovams, čia buvo pabrėžiama Lietuva. Irma Šimanskytė pasakoja girdėtus dalyvių atsiminimus: kad kai šiame festivalyje reikėjo iškabinti šalies vėliavą, niekas jos neturėjo – tad teko trispalvę siūti rankomis.

Tad nenuostabu, kad kai prieš keletą metų Bolonijoje vykusioje knygų mugėje Lietuva dalyvavo garbės teisėmis, kur faktiškai turėjo prisistatyti kaip nauja dalyvė, ji jau buvo pažįstama užsienyje iš atskirų lietuvių vaikų literatūros iliustruotojų, tokių kaip K. Kasparavičius, kūrybą – kurio knygas skaito jau visa karta užsieniečių.

Kastel Gofredas – visas miestelis, bendruomeniškai renkantis knygų konkurso laureatus

O pabaigai – įkvepiantis K. Kasparavičiaus pasakojimas apie Kastel Gofredo miestelį, kur visi skaito knygas ir skiria premijas užsienio autoriams.

Tai visai nauji įspūdžiai – 2013-ųjų pabaigoje dailininkas viešėjo šiame miestelyje, kur jam buvo įteikta premija už vaikų literatūros iliustracijas. Tai buvo kompleksinis renginys, kur buvo skiriamos premijos už grožinės, ne grožinės ir vaikų literatūros kūrinius. Čia buvo nominuota Kęstučio „Braškių diena: paslaptingos istorijos“. Iliustruotojas apibūdina šią labai jį sudominusią ir jam patikusią iniciatyvą – kasmet miestelis išsirenka tam tikrą šalį, pristatomi keli tos šalies autoriai, kurių knygos publikuotos italų kalba. Tada vertina ir renka nominantą ne tik Literatūros asociacija „Premio Letterario Giuseppe Acerbi“, kurią sudaro 250 narių, bet ir visas miestelis. Gyventojai skaito knygas, balsuoja už jiems patikusį autorių. Žmonės entuziastingai įsitraukia, juos apima azartas, kad tik jų pasirinktas autorius nugalėtų. Paskui autorius atvyksta į miestelį, su juo rengiami įvairūs susitikimai.

K. Kasparavičius savo viešnagės metu susitiko su 350 miestelio vaikų. Buvo surengti keli atskiri susitikimai, autorius pasakojo apie knygas, o vaikai buvo parengę inscenizacijų – šoko, dainavo, buvo pasipuošę kaukėmis, kurias pasidarė pagal knygelių personažus. „Labai nustebino toks dėmesys Lietuvai – renginiai prasidėjo Lietuvos himnu. Vaikai buvo nusipiešę Lietuvos trispalves vėliavėles – jie gražiai pasipuošę, viską surepetavę, šoka, vėliavėlėmis mojuoja. Man paliko labai didžiulį įspūdį. Tai išskirtinė vieta. Miestelis gyvena tuo autorių rinkimu. Pamenu, jau atvykus – eini kavos gerti į barą, ir visi atpažįsta, kad čia premijos laureatas, visi sveikinasi kaip su draugu“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovas.

Irma Šimanskytė pažymi, kad ši iniciatyva skiriasi tuo, jog į premijos skyrimą yra įsitraukusi visa bendruomenė – dirba, skaito, balsuoja, o paskui prašo autografų. Vyksta ir iškilminga vakarienė su rašytojais, kur susirenka šventiškai pasipuošę miestelio gyventojai. Ir taip jie susipažįsta su įvairių šalių rašytojais. Geografija labai plati, dalyvavo jau daug šalių – kelios Europos, Pietų Amerikos ir Azijos šalys, viena Afrikos šalis.

„Mėginu tą variantą įsivaizduoti: kaip kuriame nors mūsų miestelyje gyventojai sugalvotų rinkti tais metais Lietuvoje išleistų italų autorių knygas. Kaip būtų gerai! Tai padėtų iškilti tam miesteliui iki kultūrinio centro, – svarsto K. Kasparavičius. – Puiki idėja – visa bendruomenė dalyvauja, žmonės smalsūs, trokšta žinių, nori pažinti svečias kultūras.“

Pačiam rašytojui buvo labai įdomu išgirsti skaitytojų atsiliepimus. „Tiek klausinėjo – ką reiškia tie ar kiti maži personažai, kurie atrodo tarsi šalutiniai. Įdomių klausimų uždavė, net pačiam reikėjo pagalvoti. Iš karto matyti skirtumas, kur vaikai dalyvauja savo noru, kur laisvi, o kur – mokytojų paruošti prieš susitikimą. Pamenu, yra tekę būti keliuose renginiuose Lietuvoje, kur aiškiai pastebima, kad mokytojai paruošė mokinius iš anksto, klausimai tarsi surežisuoti. Tada viskas vyksta šabloniškai. Tačiau būna ir kitokių susitikimų, pavyzdžiui, buvau pakviestas atvykti į Alizavą, Lietuvos miestelį, kurio net pavadinimo iki tol nežinojau. Buvo puikus susitikimas. Dalyvavo vaikai nuo pirmos iki dvyliktos klasės, atėjo kas nori, neprivalomai. Labai smagu, kad jiems viskas įdomu buvo.“ Tad labai priklauso, kaip vaikai ugdomi, kokį pavyzdį mokytojai duoda, kaip su jais elgiamasi – kaip dirbama, tokie ir išauga. Juk jie sugeria viską iš suaugusiųjų pavyzdžių.

Tačiau tokio atvejo, kad kas nors taip kiekvieną knygą būtų narstęs, analizavęs kaip tame Kastel Gofredo miestelyje, dar nebuvo. „Tiek prisiklausiau visokių niuansų, kad pats nebūčiau sugalvojęs“, – stebisi dailininkas.

Netikėta dovana, arba Kaip atsiranda dingusių paveikslų kopijos

Kęstučio Kasparavičiaus knygoje, kurią skaitė italų vaikai, kalbama apie dingusį Ermitažo paveikslą „Vilkšunį“. Pačiame skaitymo įkarštyje mokytoja su vaikais eidama pro vieną Kastel Gofredo antikvariatą pamatė kaip tik to paties paveikslo reprodukciją. Ir įteikė tą didžiulę kopiją iliustruotojui dovanų... Kartais knygos tarsi gyvena savo gyvenimą ir netgi pateikia neaprašytų istorijų tęsinių.

Parengė Dalia Žemaitytė