Lietuvos universitetų anglistai 2013 metais pažymėjo reikšmingą sukaktį – prieš 90 metų nepriklausomoje Lietuvoje, tuometiniame Kaune veikusiame Lietuvos universitete, pradėtos anglistikos studijos. Šiai sukakčiai pažymėti grupė Lietuvos anglistų išleido straipsnių rinkinį, kurio pavadinimas iš esmės atskleidžia šių dienų universitete dirbančių anglistų mokslinio darbo aktualijas: Anglistics in Lithuania: Cross-linguistic and Cross-Cultural Aspects of Study. Knygos leidėjas - Didžiosios Britanijos leidykla Cambridge Scholars Publishing.

Ką mums, universitetų anglistams, reiškia tie 90 metų? Vienu žvilgsniu mėginant aprėpti tokį laiko tarpą atrodo, kad per tuos metus buvo visokių žmonių – ir orių Oksforde ir Kembridže išprusintų prieškario inteligentų, ir gūdžiu sovietmečiu studentus atkakliai mokančių kalbėti kalba, kurios, kaip daugeliui tuomet atrodė, niekada neprireiks, nes iš už geležinės uždangos išsiveržti neįmanoma, ir atėjus Nepriklausomybei masiškai graibstomų Seime ir kitose institucijose, kur labai reikėjo vertėjų. Toliau nemėginsime aprėpti visų laikų anglistų ir anglistikos analizės, o apsistosime ties mažiau žinomu laikotarpiu – iki 1990 Lietuvos nepriklausomybės universitetuose dėsčiusiais ir anglistikos tyrimais užsiėmusiais žmonėmis. Pabaigoje trumpai supažindinsime su anglistikos jubiliejui skirtos knygos turiniu.

Anglistikos studijų atsiradimas Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, siejamas su svarbiais politiniais įvykiais (pirmuoju pasauliniu karu ir jo pasekmėmis, naujų nepriklausomų valstybių Europoje paskelbimu bei naujų universitetų įsteigimu, JAV, kaip įtakingos ir galingos valstybės, iškilimu). Galima kalbėti apie keletą svarbių anglistikos Lietuvoje raidos etapų: pirmąjį (1923 – 1940), kuriam būdinga ryški literatūrinė paradigma, antrąjį (1940 -1968) – kai užsienio kalbų ir literatūrų katedros buvo nuolat pertvarkomos ir reorganizuojamos, trečiąjį (nuo 1968 iki 1990), kai buvo pereita prie standartinių sąjunginio aukštųjų mokyklų komiteto patvirtintų mokymo planų ir programų. Nuo 1990 m. anglistikoje prasidėjo naujas etapas, kai nepaprastai išaugo anglistų rengimo poreikis, o katedroms suteikta daug laisvės rengiant mokymo planus ir programas. Toliau atidžiau pažvelgsime į du iš šių trijų laikotarpių 1923 – 1940 ir 1940 – 1991 metus.

1923 – 1940

1922 m. vasario 16 d. reorganizavus Kaune veikusius Aukštuosius kursus, buvo įkurtas Lietuvos universitetas, kuriame pagal statutą buvo numatyta 18 katedrų, tarp kurių buvo ir Germanų kalbų mokslo ir literatūros katedra. Jai priklausė ir Anglų kalbos ir literatūros skyrius. Pirmuoju Germanų kalbų mokslo ir literatūros katedros vedėju buvo doc. dr. Pranas Augustaitis, baigęs Seinų kunigų seminariją, studijavęs Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, Fribourgo universitete apsigynęs filosofijos daktaro laipsnį. Universitete jis skaitė anglų literatūros istorijos, anglų kalbos istorijos, anglų literatūrinės kritikos istorijos, Šiaurės Amerikos anglų literatūros, naujausios anglų literatūros, anglų kalbos dėstymo metodikos kursus, Shelley, Tennysono, Swinburne, Butlerio kūrybą. Praktinę anglų kalbą 1923 -1927 m. dėstė lektorė Dorata Regelytė, baigusi Oksfordo universitetą, 1927- 1933 m. Ona Pakštienė, Grenoblio universiteto absolventė. 1934 m. VDU paskelbė konkursą anglų kalbos lektoriaus vietai, kuriame dalyvavo 13 kandidatų, tarp jų ir Oksfordo universiteto absolventas, tąkart laimėjęs konkursą – Adrianas Patersonas. Jis VDU dirbo tik vienerius metus, tačiau pagarsėjo tuo, kad išvertė į anglų kalbą lietuvių liaudies dainų rinkinį (Old Lithuanian Songs), kuriam įvadą parašė jo draugas, taip pat Oksfordo universitetą baigęs Martinas Lingsas, pakeitęs Patersoną 1935 m. ir dirbęs Vytauto Didžiojo universitete iki 1939 m. rugsėjo. Be įvado lietuvių liaudies dainų rinkiniui, Martinas Lingsas yra parašęs ir išleidęs dviejų dalių vadovėlį Lithuanians’ Book of English. Tai nepaprastai įdomi asmenybė, pasaulinio garso islamo tyrėjas. M. Lingsas 1939 m. vasarą nuvyko į Egiptą aplankyti savo draugo A. Patersono, o rudenį ketino grįžti į Kauną. Prasidėjęs karas pakeitė jo planus ir M. Lingsas pasiliko Egipte, kur perėjo į islamą ir susidomėjo sufizmu. Vėliau Londono universitete studijavo arabų kalbą, ten apgynė daktaro disertaciją. Dirbo Britų muziejuje, Britų bibliotekoje, rūpinosi Rytų spausdintų knygų ir rankraščių skyriumi. M. Lingsas parašė ne vieną straipsnį ir knygą, jo parašyta pranašo Muhamedo biografija laikoma geriausia pranašo biografija anglų kalba, apdovanota daugybe premijų. M. Lingsas yra taip pat pripažintas Šekspyro žinovas.

Tokia buvo anglistikos studijų Lietuvoje pradžia. Tolimesni metai atnešė tiek šaliai, tiek anglistams nemažai sumaišties.

1940-1991

1939 m. grąžinus Lietuvai Vilniaus kraštą, Vytauto Didžiojo universitetas padėjo atkurti Vilniaus universitetą: į Vilnių perkeltas Humanitarinių mokslų fakultetas, anglistikos studijos su studentais ir profesoriais. Vietoj išvykusių užsieniečių praktinę anglų kalbą pradėjo dėstyti Magdalena Avietėnaitė, elegantiška, žavi, puikiai išsilavinusi Lietuvos diplomatė. Ji buvo baigusi prestižinį Ženevos universitetą, 1924 – 1926 m. ėjo ELTOS direktorės pareigas, buvo bene vienintelė moteris prieškario Lietuvoje, užėmusi tokias aukštas pareigas.

Deja, atsikuriantis Vilniaus universitetas normaliai funkcionavo vos pusmetį – netrukus, 1940 m. birželio 15 d., prasidėjo pirmoji sovietų okupacija, kurios sparčius tempus sustabdė vokiečių okupacija. Anglistikos studijos, perkeltos iš Kauno, šiaip taip veikė, tačiau neišvengė politinių peripetijų ir netekčių – iš universiteto buvo atleistas ir po trijų savaičių mirė prof. P. Augustaitis, 1942 m. kovo mėnesį dėl pasireiškusių antinacistinių nuotaikų uždarytas Humanitarinis fakultetas, o 1943 m. kovą ir visas universitetas.

1944 m. Raudonoji armija užėmė Vilnių, prasidėjo antroji sovietinė okupacija, atnešusi šaliai neišmatuojamus vargus, skausmą ir nelaimes. Vilniaus universitetas tuo metu buvo labai nukraujavęs, nes šalį paliko daugybė Universiteto profesūros, jis buvo patyręs milžiniškus materialinius nuostolius. Tačiau laukė dar ir ideologinis valymas, “studijos, mokslinis darbas užsienyje net užsienio kalbų mokėjimas tapo pretekstais susidoroti su daugeliu puikių specialistų”1. 1945 m. rudenį buvo suimtas ir ištremtas Anglų kalbos ir literatūros katedros vedėjas Pranas Zdankus. Jis Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo baigęs du universitetus. Nepavykus sufabrikuoti rimtesnės bylos, 1946 m. jis buvo paleistas iš Archangelsko srities lagerių, dėl saugumo persekiojimų iki pat gyvenimo pabaigos negalėjo dirbti pagal specialybę.2 Vėliau dėl ideologinio pobūdžio motyvų iš Universiteto buvo atleistas Užsienio kalbų katedros vedėjas, žinomas leksikografas Vaclovas Baravykas. Penktojo dešimtmečio pabaigoje–šeštojo pradžioje užsienio kalbų katedros buvo skaidomos, jungiamos, užsienio kalbų dėstymo ir mokymo apskritai buvo siekiama atsisakyti. 1946 m. Universiteto vadovybės, Vaclovo Baravyko, Leono Valkūno, Marcelino Ročkos ir kitų pastangomis pavyko apsiginti nuo SSSR aukštojo mokslo ministerijos užmačių panaikinti Klasikinės filologijos ir užsienio kalbų katedras.3

Penktojo dešimtmečio pabaigoje Užsienio kalbų katedra, kaip ji tuomet vadinosi, sustiprėjo, ypač kai prie jos prisijungė Irina Karsavina, Rachilė Aprijaskytė ir kiti žinomi anglistai. Irina Karsavina buvo aukštos erudicijos dėstytoja, baigusi Sorbonos universitetą, ilgus metus gyvenusi Prancūzijoje ir Anglijoje. Vilniaus universitete ji dėstė anglų ir prancūzų kalbas, skaitė prancūzų stilistikos kursą. Rachilė Aprijaskytė-Valdšteinienė sukūrė anglų kalbos fonetikos mokyklą Lietuvoje, Neda Kameneckaitė daug kam įsiminė kaip plačios erudicijos leksikologijos ir stilistikos dėstytoja, Elė Pareigytė buvo gerai žinoma praktikė, prisidėjusi prie anglistikos studijų kūrimo ir puoselėjimo Lietuvoje. Iš kitų to meto Lietuvos anglistų paminėtinasAlfonsas Laučka, pirmasis anglistas, apgynęs daktaro disertaciją pokario Lietuvoje, Galina Baužytė-Čepinskienė, pirmoji Lietuvoje parašiusi daktaro disertaciją iš anglų literatūros. Elena Kuosaitė-Jašinskienė, žinoma klasikinės anglų literatūros tyrinėtoja, studijavusi dviejuose universitetuose – Kauno ir Vilniaus.

1968 m. po eilinės užsienio katedrų reformos buvo įkurta Anglų filologijos katedra. Universitetas jau buvo tapęs standartine sovietine aukštąja mokykla, kurioje visas dėstymo turinys ir programos, net vadovėliai, turėjo būti derinami Maskvoje. Nežiūrint to, Anglų filologijos katedra sugebėjo suburti visą būrį ryškių asmenybių – mokslininkų, vertėjų, talentingų dėstytojų, išugdyti gabių studentų. Universitete dirbo daug Lietuvos anglistikai nusipelnusių profesorių ir docentų: Albertas Steponavičius, Dalija Tekorienė, Emma Geniušienė, Laimutis Valeika, Olimpija Armalytė, Lionginas Pažūsis, Laima Katkuvienė, Petras Anusas; universitetas parengė puikių anglistų, vėliau išėjusių ir kitus mokslus, tapusių ambasadoriais, Seimo nariais, bankininkais, verslininkais.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, anglistams, ypač praktikams, išaušo “aukso amžius” - jų paklausa, ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais, buvo milžiniška. Kita vertus, anglistų dėmesys mokslui kiek sumenko. Šį laikotarpį, manytina, dar anksti vertinti, kai kurios tendencijos nėra iki galo išryškėjusios. Toliau apsistosime ties anglistikos atsiradimo jubiliejui skiriama knyga.

Anglistika Lietuvoje: tarp kalbų ir kultūrų

Ryškiausias anglistikos bruožas Lietuvoje yra tas, kad tai nėra grynoji anglistika, kokią rastume galbūt tik Jungtinėje Karalystėje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai – negimtakalbių anglistika, kaip rodo ir angliškas žodis anglistics knygos pavadinime.4Dažniausias jos tyrimų laukas - tarpkalbiniai ir tarpkultūriniai ypatumai. Tas buvimas „tarp“ patiems anglistams yra sukėlęs nemažai diskusijų. Viena dėstytoja yra pasakiusi, kad būti anglistu Lietuvoje reiškia nuolat galvoti, kaip koks nors dalykas skambėtų lietuvių ir anglų kalba, dažnai abejoti tiek savo lietuvių, tiek anglų kalba. Jautiesi lyg įstrigęs tarp kalbų. Kita vertus, tai, ką pamatai būdamas vienoje kalboje, yra tik nedidelė dalelė to, ką joje pamatytum pro kitos kalbos „langą“. O pro tą langą pažvelgti verta. Tą mėginome padaryti ir 2013 m. išleistoje knygoje Anglistics in Lithuania: Cross-Linguistic and Cross-Cultural Aspects of Study. 12 straipsnių rinkinyje rasite trijų Lietuvos ir vieno JAV universiteto lietuvių autorių darbus.

Knyga padalinta į tris skyrius. Pirmasis skiriamas lietuvių ir anglų kalbų ir kultūrų sankirtoje ryškėjantiems abiejų kalbų bruožams. Pirmuose dviejuose straipsniuose atskleidžiamos skirtingos kultūrinės britų ir lietuvių nuostatos. Ligijos Kaminskienės ir Dalios Mankauskienės straipsnyje nagrinėjami lietuvių ir britų viešieji užrašai. Iš kalbos analizės aiškėja, kad britų iškabose, įspėjimuose visuomenei, kai derėtų ar nederėtų elgtis, akcentuojama asmeninė atsakomybė, lietuvių – vis dar ryški kolektyvinė arba nuasmeninta, lyg ir „niekieno“ atsakomybė.

Lietuviškų ir angliškų reklamų tekstai taip pat turi ne mažiau kultūrinio turinio. Pavyzdžiui, duonos reklamoje, kaip rašoma Jūratės Ruzaitės straipsnyje, Lietuvoje akcentuojamos tradicijos ir mitologizuota duonos reikšmė, tuo tarpu britų duonos reklama dažniau grindžiama globalesniais dalykais, aktualiais visiems, ne tik Didžiosios Britanijos, vartotojams. Autorė pasitelkia ne tik kalbos, bet ir kai kuriuos vaizdinės medžiagos tyrimo aspektus.

Skirtingų diskursų (politinio, akademinio) konceptualizacija (suvokimas ir permąstymas) yra kitų dviejų straipsnių tema. Jurgos Cibulskienės straipsnyje rašoma apie politinį diskursą, kuriame ekonominė ir finansinė krizė suvokiama (konceptualizuojama) kaip kelionė. Toje kelionėje, nesvarbu, kokiu transportu keliaujame, pasitaiko duobių. Tyrimas grindžiamas politinio pobūdžio tekstais ir konceptualiosios metaforos teorija. Lietuviškame diskurse duobės elementas daug ryškesnis, dažniau pasitaikantis nei angliškame.

Kitame, Inesos Šeškauskienės darbe, irgi aptinkamos ryškios metaforinės minties apraiškos. Nustatyta, kad akademiniame rašytiniame diskurse apie svarbius dalykus neretai samprotaujama kaip esančius aukštai, o tam pasitelkiami tokie pasakymai, kaip iškelti idėją, mintį ir pan. Be to, akademiniame diskurse neretai ryškėja emociniai elementai, kuriais realizuojama priežasties metafora, pavyzdžiui, kelti nerimą, viltį, rūpesčių ir pan. Pastaroji labiau būdinga lietuvių kalbai. Tokie kalbos ypatumai rodo, kad akademinis diskursas yra gerokai emocionalesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Vertimo ypatumams skiriamas Violetos Kalėdaitės ir Renatos Jokubaitytės straipsnis apie dviejų tipų angliškus sakinius ir jų atitikmenis lietuvių kalboje. Pasitelkdamos duomenis iš lygiagretaus anglų-lietuvių tekstyno (žr. ČIA), t.y. sukauptų didelių abiejų kalbų sugretintų duomenų, autorės atskleidė skirtingas sakinių vertimo strategijas. Ypatingas vaidmuo, kaip paaiškėjo, tenka savitai žodžių tvarkai sakinyje. Nuo jos priklauso perteikiama informacija ir pagrindiniai akcentai.

Solveiga Armoškaitė savo straipsnyje rašo apie giminės kategorijos raišką lietuvių ir kai kuriose kitose kalbose – anglų, olandų ir pan. Ją domina daiktavardžio giminės apraiškų įvairovė: kodėl giminės negalima keisti (pavyzdžiui, sakome spinta, bet ne *spintas), kodėl kartais ji nėra svarbi (pavyzdžiui, tikras kerėpla, tikra kerėpla), o kartais pakeitus giminę kinta žodžio reikšmė (pavyzdžiui, kurpė – kurpius). Autorė kelia klausimą, kaip tą įvairovę galima būtų interpretuoti. Savo tyrimą ji grindžia generatyvinės gramatikos prielaidomis. Jei giminės kategoriją interpretuosime kaip abstrakčią, vien su leksika nesusijusią ypatybę, galėsime paaiškinti, kaip ir kodėl ji aptinkama įvairių tipų žodžių junginiuose.

Antrajame skyriuje pateikiami keturi darbai iš taip vadinamos mokinio, arba besimokančiojo (mokykloje, universitete, savarankiškai ir pan.),kalbos. Pasitelkiant šiuolaikines technologijas, tokio pobūdžio tyrimai beveik visada grindžiami tekstynais – didelėmis, 100 milijonų ir daugiau, tekstų sankaupomis. Pavyzdžiui, Britų nacionalinį tekstyną (BNC, http://www.natcorp.ox.ac.uk/) sudaro 100 milijonų žodžių, Dabartinės lietuvių kalbos tekstyną (DLKT) – beveik 141 mln. žodžių. Šiuo metu tyrimams naudojami ir toliau pildomi angliškai besimokančio lietuvių, švedų, olandų, lenkų ir kitų mokinio tekstynai.

Nidos Burneikaitės straipsnyje nagrinėjami angliškai parašyti gimtakalbių ir negimtakalbių (lietuvių) studentų magistro darbai kalbotyros temomis. Tiriama, kokias diskurso funkcijas atlieka įvardžiai I (aš) ir We (mes) bei kokį autoriaus įvaizdį jie sukuria. Bendra tendencija yra ta, kad ir gimtakalbiai, ir negimtakalbiai magistro darbų autoriai pabrėžia savo kolektyviškumą, priklausymą akademinio diskurso bendruomenei labiau nei individualumą ir asmeninį autoritetą. Lietuviai vienaskaitos formos itin vengia, tuo kurdami objektyvaus kalbėjimo įspūdį.

Studentų rašytinės kalbos ypatumams skirti Ritos Juknevičienės ir Linos Bikelienės straipsniai. Pirmajame pristatomas skirtingų lygių kalbos tyrimas, grindžiamas pasikartojančių žodžių sekų analize. Tyrimo rezultatai rodo, kad geriau išmokę kalbą studentai linksta vartoti įvairesnes pastoviąsias frazes, o žemesnio lygmens besimokančiųjų kalbai būdingos sakinio pagrindą sudarančios sekos. Antrajame straipsnyje nagrinėjamos angliškų jungiamųjų žodžių (pvz., angl. in addition, besides; panašių į liet. be to, juolab ir pan.) vartosena lietuvių (negimtakalbių) ir britų (gimtakalbių) rašto darbuose. Negimtakalbiai tokių žodžių vartoja gerokai daugiau už gimtakalbius. Tai gali būti susiję ir su mokymo lietuviškose mokyklose tradicijomis.

Jonės Grigaliūnienės straipsnis skirtas šnekamajai gimtakalbių ir negimtakalbių kalbai. Autorės dėmesio centre – taip vadinamojo kultūros raktažodžio (cultural keyword) right vartojimas gimtakalbių ir negimtakalbių šnekoje. Įdomu tai, kad gimtakalbiai ir negimtakalbiai šį žodį ir jo junginius vartoja labai skirtingai tiek kiekybine, tiek ir kokybine prasme. Pvz., dažniausiai gimtakalbių vartojamas posakis that’s right negimtakalbių lietuvių tekstyne nebuvo rastas nė karto. Be to, gimtakalbiai kultūrinį raktažodį right ir posakius su juo dažniausiai vartoja komunikaciniais tikslais, t.y. kaip frazę, rodančią, kad pašnekovo klausomasi, su juo sutinkama, o negimtakalbiai (lietuviai, olandai, prancūzai, lenkai, švedai) juos vartoja kituose, britų anglų kalbai mažiau būdinguose pasakymuose, siekdami kuo aiškiau ir tiksliau išreikšti veiksmo vietą, laiką ir pan. – jų pasakymai mažiau interaktyvūs, todėl gimtakalbių gali būti suvokiami kaip nemandagūs, tiesmukiški ir arogantiški.

Trečiasis knygos skyrius yra labiausiai taikomojo pobūdžio. Jame – du straipsniai apie anglų kalbos mokymą. Roma Kriaučiūnienė akcentuoja tarpkultūrinius anglų kalbos mokymo(si) aspektus. Tyrimo rezultatai dar kartą patvirtina, kad mokantis kalbos nepakanka išmokti žodžius ir gramatiką. Ne mažiau svarbu suvokti savo ir studijuojamos kalbos kultūrinį kontekstą, gebėti juos palyginti ir suprasti. Pats efektyviausias yra kultūrinėmis realijomis grindžiamas turinys.

Gerai žinome, kad anglų kalbos tarimas ir fonetika ne vienam, ypač suaugusiam, mokiniui kelia nemažai problemų. Šio aspekto mokymui pasitelkiant gana naują, kalbos ritmu grindžiamą holistinį požiūrį, pagal kurį maksimaliai atsižvelgiama į konkretaus mokinio ypatumus ir poreikius, skiriamas Giedrės Balčytytės Kurtinienės straipsnis. Pristatomas taip vadinamas multimodalus mokymas(sis). Pagal jį mokant tarimo ir fonetikos, tampa svarbus ne tik klausymo, bet ir kitų kalbos įsisavinimo aspektų (vizualaus, taktilinio ir t.t.) lavinimas.

Lietuvos anglistų knygos, skiriamos profesinei sukakčiai pažymėti ir kitiems kraštams parodyti, ką gali Lietuvos anglistai, aplanką puošia žymaus lietuvių egzilio dailininko Kazimiero Varnelio darbo reprodukcija, vaizduojanti tėviškės namų stogą. Kaip pažymi vieno šios knygos straipsnio autorė Ligija Kaminskienė, „tokia dailininko intencija atliepia ir knygos autorių sumanymą: apgaubti, tačiau neišsemti anglistikos temas, parodyti jų sąsajas su Europos ir pasaulio tyrėjų darbais, neužmirštant atskleisti, kaip ši sritis turtina Lietuvos mokslo erdvę.“


 

1 Vilniaus universiteto istorija 1579-1994. 1994. Valstybinis leidybos centras. P. 273. 

2 Vilniaus universiteto istorija 1579-1994. 1994. Valstybinis leidybos centras. P. 273. 

3 Vilniaus universiteto istorija 1579-1994. 1994. Valstybinis leidybos centras. P. 268.

4 Šeškauskienė, Inesa and Jonė Grigaliūnienė (eds). 2013. Anglistics in Lithuania: Cross-Linguistic and Cross-Cultural Aspects of Study. Newcastle upon Tyne: Cambridge Scholars Publishing. Žr. http://www.c-s-p.org/flyers/978-1-4438-4992-0-sample.pdf

5 http://naujienos.vu.lt/knygu-lentyna/anglistics-in-lithuania-mokslininku-dovana-anglistikos-lietuvoje-90-meciui/