2013 m. minėjome Maironio literatūrinio darbo 125-ąsias metines. 2014 m. – Bernardo Brazdžionio literatūrinio darbo 90-metis. Metų sandūroje prasminga prisiminti šiuos du kūrėjus, atgimimo žadintojus, poetus. Jiems neteko susipažinti, tačiau abu gyveno arba dirbo rūmuose, kuriuose šiuo metu veikia Maironio lietuvių literatūros muziejus.

Poetas Bern. Brazdžionis – pirmasis Maironio muziejaus vadovas, dirbęs 1940-1944 m. Viešėdamas Lietuvoje poetas dažnai lankydavosi muziejuje, o 1991 m. birželio 17 d. svečių knygoje įrašė: „Džiaugiuosi, kad Maironio namai ne tik muziejus, ne tik archyvas, bet ir literatūros sodas, kur skamba poetinis žodis.“ Tad po jo mirties žmona Aldona Brazdžionienė literatūrinį bei memorialinį palikimą nusprendė persiųsti į Maironio lietuvių literatūros muziejų.

Bern. Brazdžionis planavo, kad ateityje jo archyvas pateks į muziejų. Nors būta ir kitokių pasvarstymų. Štai 1986 m. rugsėjo 1 d. laiške rašytojui Česlovui Grincevičiui poetas pritarė šio minčiai Jaunimo centre Čikagoje įrengti „memorialinį“ kambarį, kuriame būtų saugomas jo archyvas. Tačiau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę keitėsi ir poeto nuostata. Šiandieną – tai pats didžiausias, vertingas, įvairiausių netikėtumų gausus muziejaus rinkinys, kurio medžiaga atskleidžia Bern. Brazdžionį visose jo gyvenimo ir veiklos srityse. Antrasis patikimų duomenų šaltinis – muziejaus veiklos archyvas. Jame saugomuose dokumentuose fiksuoti Bern. Brazdžionio – pirmojo Maironio muziejaus vadovo – veiklos faktai.

Bern. Brazdžionis buvo darbui, literatūriniams ir kultūriniams reikalams atsidavęs žmogus. Pirmiausia reiktų paminėti jo begalinį rūpinimąsi Maironio reikalais.

Vadovauti muziejui Kaune Bern. Brazdžionis paskirtas 1940-ųjų kovo 1-ąją.

Iki 1939 m. rudens šiuose rūmuose dirbo Tautosakos archyvo komisija, todėl muziejaus priežiūra buvo pavesta komisijos pirmininkui dr. Jonui Baliui. Tautos archyvo komisijai išsikėlus, muziejus liko be priežiūros, todėl 1940 m. Švietimo ministerija pirmuoju muziejaus vadovu paskyrė poetą Bern. Brazdžionį. Buvo įvykdyta testamentinė Maironio valia, kad „muziejaus užvaizdą skirtų švietimo ministeris, bet žmogų dorą ir rimtą, ypač literatą“.

Pradėjęs dirbti Bern. Brazdžionis tuoj pat pasirūpino, jog būtų patvirtintas Muziejaus statutas, numatęs plėsti muziejaus veiklą, t. y. rinkti ir kitų rašytojų medžiagą: „Prie Maironio Muziejaus gali būti organizuojami ir kitų jo amžininkų rašytojų skyriai.“ Šis statuto punktas nulėmė muziejaus ateitį.

1940-ųjų sovietų okupacija sukėlė daug nerimo. Slėgė pirmoji trėmimų banga, Brazdžionių namuose buvo atlikta krata, jie žinojo, jog yra sekami.

Muziejaus iš patalpų neiškėlė, Bern. Brazdžionis ir toliau liko Maironio muziejaus vedėju. 1940 m. lapkričio 10-11 d. Antanui Vaičiulaičiui Bern. Brazdžionis rašė: „Mair.[onio] muziejus, iki šiol Šv. Minist. globotas ir remtas, visų šiems metams numatytų resursų nustojo; nuo spalio 1 d. jis paliktas iki N. Metų tik vegetuoti. Išlaidos sumažintos: namus nacionalizavus, už patalpas nebereiks mokėti, vedėjui atlyginimas mėnesiui paliktas tik 200 litų. (Jis ir sargo atlyginimas Muziejui duodamas kaip pašalpa, kol m. bus perorganizuotas, ar įsteigtas literatūros muz., ar pan. Kol kas tikro nieko nežinia.).“

Tame pačiame laiške A. Vaičiulaičiui išdėsto ir savo prašymą, susijusį su Maironiu: „Kol dar tebesu savo vietoje, prisiminė man vienas dalykas, kurį dabar Pats, būdamas Vatikane, galėtum Maironio garbei padaryti. Gal atsimeni, kad jis (t. y. Maironis), rodos, 1908 metais buvo numatytas kandidatu į vyskupus ir vieno lenko ar lenkomano buvo bjauriai apšmeižtas. Tas šmeižiantis dokumentas su M. poezijos ištraukomis, kur vietoj mylimos-tėvynės gerbiamas skaistybės gynėjas įsodino mergelę, turėtų būti kur nors Vatikano archyvuose. Jei pačiam pasisektų užtikti, nurašyti ar kaip kitaip nuimti, padarytum didelį Maironiui patarnavimą. O šis vyras dar atgims kartą mūsų tautai. Dar gyvos jo dainos žmonių ir jaunimo širdyse. Su dideliu pakilimu suskamba dar „Lietuva brangi“, „Marija, Marija“ ir kiti jo kūrybos posmai. Ir tai vienintelė paguoda.“

Kitą vasarą – jau nauja vokiečių okupacija. 1941 m. muziejus pavadintas Maironio literatūros muziejumi ir perduotas Lietuvos mokslų akademijai. Bern. Brazdžionis kartu su jo konservatoriumi žurnalistu Petru Rimkūnu rinko eksponatus ne tik apie Maironį, bet rūpinosi ir kitų rašytojų medžiaga, susirašinėjo su Valstybine leidykla, Pabėgusių asmenų turto paskirstymo valdyba ir prašė perduoti į Rusiją pasitraukusių rašytojų rankraščius, nuotraukas, knygas. Tais pačiais metais lankytojams atidaryta didžioji Maironio svetainė. Bern. Brazdžionio rinkinyje saugomi du darbo muziejuje pažymėjimai, išduoti 1942 m., kuriuos buvęs vadovas išsivežė traukdamasis iš Lietuvos ir išsaugojo visose tremties kelionėse.

Muziejus veikė, reikėjo tvarkyti esamus eksponatus, rinkti naujus, priimti lankytojus... Taip pat – vykdyti įvairius okupacinės valdžios nurodymus: rašyti etiketes vokiečių kalba, rinkti aukas ir kt. Daugybę laiko atimdavo rūpinimasis papildomomis maisto kortelėmis, piniginiais priedais už vaikų auginimą, algų išmokėjimu, pranešimų Mokslų akademijai apie algų gavimą, „pakvitavimų“ siuntinėjimas. Dėl įvairių buitinių prekių stygiaus teko rūpintis ir darbuotojų buitimi. Susirašinėta vokiečių arba vokiečių ir lietuvių kalbomis. Bern. Brazdžioniui labai pravertė dar pradžios mokykloje išmokta ši kalba.

Karo metais muziejui kilo įvairių grėsmių: 1941 m. liepos 4 d. Bern. Brazdžionis ir vokiečių, ir lietuvių kalbomis rašė Kauno miesto komendantui, prašydamas „padėti gauti iš Feldkomendanto pažymėjimą, kad vokiečių kariuomenė Literatūros muziejaus patalpų neužimtų karo reikalams. Visi esantieji Muziejuje daiktai, pavyzdžiui, Maironio, Vaižganto buto apstatymas ir kit., kaip eksponatai kasdieniam vartojimui negalimi, o kitur juos iškelti taip pat neįmanoma“. Bern. Brazdžionis, kaip religinės ir antitarybinės poezijos kūrėjas, turėjo autoritetą, todėl muziejus buvo išsaugotas.

Muziejaus veiklos archyve esančiuose dokumentuose fiksuota, jog 1942 m. Bern. Brazdžionis rūpinosi gauti lėšų muziejaus išlaidoms, rašte Lietuvos mokslų akademijai nurodė metams reikalingų išlaidų sąmatą, kurios suma 6600 RM.

Išlaikyti muziejų buvo sunku, todėl 1942 m. birželio 10 d. vedėjas raštu prašė akcinės bendrovės „Spaudos žodis“ finansinės paramos Maironio 10-ųjų mirties ir 80-ųjų gimimo metinių parodai, kurios suma buvo 3500 RM. Parodos išlaidų sąmatą sudarė vitrinos, paveikslų ir piešinių rėminimas, dailininko darbas, diagramos ir lentelės apie Maironio kūrybą, nuotraukos. Taip pat už 1500 RM planuota pagaminti Maironio biustą ir jį pastatyti namų prieangio nišoje.

Maironio namai buvo paskutinė vieta, kurioje, prieš pasitraukdama į Vakarus, glaudėsi Brazdžionių šeima.

Gyvendamas Vokietijoje, Ravensburge, laiške dailininkui Jonui Steponavičiui (1948.10.24) Bern. Brazdžionis rašo, kad pasitraukdamas pasiėmė medžiagos apie Maironį. Ruošiasi leisti poeto tomą, prašo jį iliustruoti: „Man yra pasiūlyta suredaguoti Maironio Kūrybos (poezija ir poemos) tomas; prie jo aš šiuo metu dirbu. Tomas išeis apie 700 psl. Tai bus „kapitalinis“ veikalas. Negalėsiu jo atlikti kaip norėčiau, kaip priderėtų, nes daug ko po ranka redaguojant trūksta, bet darysiu, kas galima. Jo vidus bus iliustruotas keliais autoriaus portretais ir paveikslais, faksimilėmis bei fotografijomis (antkapis), ką pats pasiėmiau iš Lietuvos, ar ką čia rasiu. Reikia gero viršelio. Dėl jo ir kreipiuosi į Jus, prašydamas neatsisakyti. Kadangi knyga bus stora, tai būtinai reikalinga ir nugarėlė piešta; ji juk knygų lentynoje ir sudaro visą grožį, „reprezentuoja“ knygą.“

J. Steponavičiui sutikus, kitame laiške (1948.11.3) Bern. Brazdžionis smulkiai išdėsto planus: „(...) noriu manyti, kad šis bendradarbiavimas turėtų būti ne paskutinis, bet tik bendradarbiavimo pradžia, kadangi aš esu numatęs išleisti puikiai, gausiai iliustruotus Pavasario Balsus, kaip kad seniai juos jau priderėjo išleisti. Jei tauta nei jos valdžia nesirūpino savo atgimimo dainium, pasirūpinsim atskiri žmonės. Ilgą laiką aš neradau pas mus dailininko, kuris galėtų Maironį, tą mūsų klasiką ir romantiką, dar XIX a. rašytoją tinkamai jo dvasiai iliustruoti. Ir pagaliau sustojau prie Jūsų. Aš manau, kad ir Jums asmeniškai nėra toji dvasia svetima. Tai, žinoma, didelis darbas; reiktų jam atsidėti bent porą metų, mažiausiai metus, bet užtat tada turėtume Maironį, kuris būtų miela į rankas paimti ir šilta širdžiai, jį bevartant; ir pačios eilės daugiau pasakytų, ypač tiems, kurie tos gadynės savo akimis nebebus matę. Bet tai, sakau, ateities klausimas, ir prie jo plačiau sustosime baigę šį darbą. (...) Manau, gal reiktų knygą daryti (...) kaip leidžia rimtesnius veikalus vokiečiai. (...) Jei jau leisti, tai leisti, o ne taip, kaip išleido Vaižganto Pragiedrulius, – gėda į rankas paimti.“ Gaila, bet dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių spaudai parengta knyga nebuvo išleista. Tačiau dailininkas prašymą įvykdė: Bern. Brazdžionio rinkinyje saugomos J. Steponavičiaus iliustracijos – knygos „Maironio kūryba“ viršelis su dailininko paaiškinimais ir knygos nugarėlė su Bern. Brazdžionio pastabomis. Piešta paprastu pieštuku ant permatomo popieriaus.

Bern. Brazdžionis Maironį laikė vienu iš savo mokytojų, jo kūrybą ypač vertino. Los Andžele, poeto darbo kambaryje, priešais rašomąjį stalą ant sienos kabėjo Maironio portretas, papuoštas Bern.Brazdžionio sode užauginto laurų krūmo šaka. „Maironis! Tas vienas žodis talpina save poetą – Dainių, Lietuvos laisvės šauklį – pranašą, skaidriausios lietuvių lyrikos kūrėją, vienintelio lietuvių epo (poemų) autorių, Tėvynės meilės bardą, Lietuvių tautos istorijos išreiškėją poezijoje, lietuvių kalbos grožio eilėraštyje puoselėtoją, visuose tautos vergijos metuose vilties, ištvermės ir laimėjimo vaivorykštę“, – tarsi giesmė skamba jau gyvenant Amerikoje Bern. Brazdžionio parašyti žodžiai apie klasiką.

Maironį minėdavo tuomet, kai reikalas būdavo labai svarbus, nevengdavo su juo palyginti vienus ar kitus įvykius, poelgius. Viename „nenaudotame“ (taip kamputyje užrašė pats autorius) rankraštyje 1998 m. Bern. Brazdžionis rašė: „O, kad turėtumėm dabar kas kokią autografuotą Maironio, Vaižganto, Žemaitės, Šatrijos Raganos ir kitų mūsų rašytojų klasikų knygą! Labai reta rasti anų laikų autografuotą knygą (...) Autoriai savo knygą kam nors užrašydavo nebent kokia nepaprasta proga: didelių švenčių, minėjimų arba dideliems ponams. Pavyzdžiui, Maironis net savo seserims nėra užrašęs savo „Pavasario balsų“ ar „Jaunosios Lietuvos“. (...) Šiais laikais (...) autografai byra kaip pelai iš maišo! Ir tikrai gražu, kad skaitytojai juos vertina, knygas su autografais saugo.“

Reiktų prisiminti, kad Bern. Brazdžionis kūrybinio kelio pradžioje kritikų buvo gana žiauriai pasveikintas ir netgi palygintas su Maironiu. Štai 1931 m. lapkričio mėn. „Židiny“ (Nr. 11) A. Jakštas rašė: „Teesie vyrai mūsų jauni poetai ir tepagamina dar šaunesnių poetiškų šedevrų! Tai bent bus džiaugsmo iš atsiektos pažangos. Ir ji galima. Parodė tai anksčiau Putinas, dabar K. Inčiūra, tikrai pralenkę Maironį kalbos turtingumo ir eiliavimo technikos didesniu tobulumu. Bet kai po Rafaelio madonų mums brukama šlykščios Zikaro ar Ušinsko Megeros, kai Maironio vieton rekomenduojama mums įvairūs Būdavai, Keciorai, Brazdžioniai, tai čia jau nebepažanga, tik didžiausias regresas, nedovanotinas slinkimas žemyn, atgal, bjaurumo šlykštumo linkon (...)“

Ir vėliau įvairiose situacijose ne kartą buvo lygintas su Maironiu.

Jonas Grinius recenzuodamas eilėraščių rinkinį „Svetimi kalnai“ 1946 m. (J. G. Miliušio slapyvardžiu) paminėjo: „(...) Bern. Brazdžionis atliko ir atlieka didelę, tautiškai visuomeninę pareigą, kokią prieš 40-50 metų vykdė Maironis.“

Tomas Venclova rašė: „Okupaciniu periodu Brazdžionis įgijo tautinio poeto statusą ir tapo beveik toks pat populiarus, kaip ankstyvesnėje epochoje buvo Maironis.“

Prieš tris dešimtmečius, 1982 m. gegužės 25 d., antradienį, JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „Draugas“ rubrikoje „Aplink mus“ išspausdino žinutę: „Poezijos dienos Chicagoje, Jaunimo centro kavinėje, šiemet įvyks gegužės 28 d., ateinantį penktadienį, ir gegužės 29 d., šeštadienį. Abu vakarus programos pradžia 8 val. vak. Šiemetinė programa skirta Maironio ir Brazdžionio sukaktims (...).“

Artimai su poetu bendravę rašytojai Alė Rūta ir Petras Palilionis pasakoja, kad neretai Bern. Brazdžionis girdėdavęs sakant, kad jis yra antrasis Maironis, arba – kitas po Maironio. Visais atvejais jis atsakydavęs maždaug taip: „Aš nesu antrasis Maironis, aš esu pirmasis Brazdžionis.“

Interviu P. Palilioniui pats save lygina su Maironiu sakydamas, jog abiejų kūryboje yra ironijos (knygoje „Tautos šauklio aidai“), taip pat teigia: „Daug kas dabar prieina prie manęs. Aš prie Maironio nedrįsau prieit.“

Laiške Danutei Lipčiūtei-Augienei 1976 m. Bern. Brazdžionis rašė: „Šiek tiek pridėjęs pirštus prie Maironio muziejaus tvarkymo, vėliau visą laiką labai ėmiau į širdį įvairius dalykus ir faktus, susijusius su Maironio palikimu.“

Išties taip ir buvo: rūpinosi tinkamu Maironio atminimo įamžinimu, jo antkapio užrašo pakeitimu, „Pavasario balsų“ leidimais, poemos „Nuo Birutės kalno“ vertimu ir išleidimu. O kur dar straipsniai, kalbos, minėjimai, kuriuos ne tik pats organizuodavo – jis buvo kviečiamas skaityti pranešimų ir paskaitų apie Maironį visoje Amerikoje...

Bern. Brazdžionio bibliotekoje išlikusi 51 Maironio knyga, 16 „Pavasario balsų“ laidų. Ypač reta septintoji, išleista 1940 arba 1941 m. Lietuvoje. Bern. Brazdžionis teigia: „VII laida. Bolševikų cenzūra spausdinti neleido. Atspausta ir įrišta tik 10 egzempliorių.“ Nekyla jokių abejonių, jog šią knygą Bern. Brazdžionis kartu su brangiausiais ir vertingiausias daiktais išsivežė 1944 m. traukdamasis iš okupuotos Lietuvos.

Apie kitą unikalią dvyliktąją, sutrumpintą laidą Bern. Brazdžionis rašė: „XII laida – 1944 metais. Iš vokiečių valdžios gautas leidimas išleisti kariams. Bombarduojant Weimarą, subombarduota spaustuvė ir visas „Pavasario balsų“ rinkinys. Liko tik korektūrų lapeliai“ (2009 m. šią knygą restauravome – aut. past.). Apie Maironio rinkinį „Pavasario balsai“, išleistą 1944 m. Veimare, 1981 m. dailininkas, leidėjas Vladas Vijeikis rašo, jog pats yra „susegęs“ tris tos knygos egzempliorius. Vieną, sprendžiant iš susirašinėjimo, perdavė Brazdžioniui, kuris 1982 m. Rašytojų suvažiavimo proga rengė klasiko parodą ir šios knygos neturėjo.

Bern. Brazdžionis atsakingai skaičiavo ir tyrinėjo „Pavasario balsų“ laidas: beveik į kiekvieną knygą įdėti mašinraščio lapeliai su trumpu aprašu – laidos numeris, išleidimo metai, leidėjas, tiražas, dailininko ir įžangos autoriaus pavardės, trumpas komentaras.

Vokietijoje pasirodė kelios „Pavasario balsų“ laidos, kurių numerius Bern. Brazdžionis vėliau perskaičiavo: minėta XII laida 1944 m.; laidoje, išleistoje 1946 m., užrašyta X laida, tačiau Bern. Brazdžionis pažymėjęs, jog tai yra 13-asis leidimas. Vėliau, 1947 m., susirašinėdamas su dailininku A. Vaičaičiu dėl viršelio iliustravimo, prašė iliustruoti Maironio poeziją, taigi – rūpinosi nauju jo poezijos leidimu. Išties 1947 m. Vokietijoje pasirodė net du „Pavasario balsų“ leidimai, abu jie pažymėti X laida. Tiesa, antrojo 1947 m. leidimo knygos pabaigoje įdėtas Bern. Brazdžionio paaiškinimas apie laidų numerius. O rinkinys iliustruotas ne A. Vaičaičio, bet iš ankstesnio, 1942 m. Kaune išleisto, leidimo paimtais dailininko T. Kulakausko piešiniais. Tais pačiais metais sovietų Lietuvoje taip pat išleista, Bern. Brazdžionio nuomone, „labiausiai suniokota“ „Pavasario balsų“ laida.

Poeto rūpesčiu iš lenkų kalbos išversta ir išleista Maironio poema „Nuo Birutės kalno“. Prisiminkime, kad Maironio poema „Z nad Biruty“, parašyta lenkų kalba, pasirodė 1904 m. Brukline (JAV). 1949 m. ir Bern. Brazdžionis, ir F. Kirša persikėlė gyventi į JAV, abu įsikūrė Bostone. Bern. Brazdžionis įkalbėjo F. Kiršą išversti šį kūrinį į lietuvių kalbą, planuodamas jį publikuoti Maironio poemų tome. 1950 m. birželio 15 d. laiške Bern. Brazdžioniui F. Kirša rašo: „Aš pats netikėjau, kad įveiksiu paties pasiūlytą Maironies „Z nad Biruty“ lietuviškai atskleisti. Bet pasitaikė atliekamo laiko. Kol sirginėju ir nedirbu įmonėje, tai paskubėjau ir padariau.“

Tačiau Bern. Brazdžionio sudarytame ir redaguotame tome „Pavasario balsai. Lyrika“, išleistame Romoje 1952 m., Kiršos išversta poema nepublikuota. Tiesa, knygos pabaigoje yra platus redaktoriaus komentaras ne tik apie iki tol pasirodžiusias „Pavasario balsų“ laidas. Bern. Brazdžionis detaliai aiškina šios, bibliografiškai jau XVII, „Pavasario balsų“ laidos sudarymo ypatybes, paaiškina, jog tekstai imami iš VI laidos. Aptardamas kai kurių eilėraščių taisymus, pakomentuoja, kodėl atsirado vienas ar kitas skyrius, kodėl rinkinyje vietoj 131 liko 129 VI laidoje publikuoti eilėraščiai (į rinkinį nepateko du tekstai iš poemų „Mūsų vargai“ ir „Kame išganymas“). Pridėjus devynis eilėraščius, spausdintus po Maironio mirties, iš viso susidarė 138 kūriniai. Atskirai aptaria 1947 m. rusų okupuotoje Lietuvoje išleistą „Pavasario balsų“ laidą, suredaguotą „sovietinių leidinių metodu“, o „pats tekstas labai jau suspaustas į bolševikinę „prokrusto“ lovą, plačiau neminint įžanginio žodžio, kuriame sužalotas ne tik poeto kūrybinis „veidas“, bet ir „siela“ (...)“.

Dėl 1952 m. „Pavasario balsų“ leidimo Bern. Brazdžionis turėjo daug rūpesčių, tikėjosi gerokai meniškesnio leidinio. Sužinojęs, kad viršelį apipavidalins Romoje gyvenanti dailininkė Irena Pacevičiūtė, tarėsi su dailininkais ir skubiai rašė laišką (1952.08.01) prelatui Ladui Tulabai į Romą, kuriame išdėstė savo nuogąstavimus: „Pasitarus su dailininkais, jie man ėmė reikšti abejonių, nes minėtasis asmuo nesąs grafikas, ir dėl to viršelio pobūdis labai nukentėtų. (...) Laukiau leidėjų kooperavimo. Maniau ir manau, kad leidėjams taip pat rūpi estetinis knygos vaizdas. Būtų labai nesmagu, jei, knygai išėjus ir kritikos ugniai pasipylus, pasikartotų priekaištai, kaip jau savo laiku viena „Pavasario Balsų“ laida yra jų sulaukusi.“ Laiške aptaria ir skyrių vinjetes bei Maironio nuotrauką. Tą patį rugpjūtį prelatas atsakė, jog „spausdinimo darbas atliktas neblogai. Bet meninė pusė yra silpna. Knygas iliustruoti reikia specialisto. (...) Pacevičiūtė tokia nėra. Kreiptis į specialistus negalėjome, kadangi mūsų finansiniai ištekliai buvo labai riboti.“

Po gero dešimtmečio, 1961 m. spalio 5-ąją, Bern. Brazdžionis Kiršai rašo: „... jei Liet. Dienų žurnalas Jus pasiekė, matote, kad pasinaudojau Jūsų verstos Maironio poemos fragmentu. Ačiū tariu post factum. Ir galvoju, kad dabar būt proga išleisti visą poemą. Nors ją esu prašęs išversti Maironio poemų tomui, bet manau, kad nebūsite prieš, jei poema Nuo Birutės kalno būt 100 metų sukakties proga išleista atskirai. Tuo tarpu dar neturiu mecenato. (...) Jei susirastų didesnis mecenatas, ieškočiau ir dailininko, kuris padarytų keletą iliustracijų.“

Tų pačių 1961 m. spalio 21 d. „Draugas“ išspausdino Bern. Brazdžionio straipsnį „Prasideda šimtieji Maironio metai“, kuriame rašoma: „Sukakties proga būtų gera išleidus liuksusinę „P. Bern.“ laidą, didelio formato, gausiai iliustruotą, kaip kad turime Donelaičio „Metus“.“

1982 m., praėjus aštuoneriems metams po vertėjo F. Kiršos mirties, poema buvo išleista: Bern. Brazdžionis parašė knygai „Pagynos žodį“, surado mecenatus ir „Lietuvių dienų“ spaustuvėje surinko tekstą. Leidinį iliustravo honoraro atsisakiusios dailininkės Ados Korsakaitės-Sutkuvienės darbais. „Lietuvių dienos“ Maironio poemą „Nuo Birutės kalno“ atskira knyga išleido minint Maironio 50-ąsias mirties metines.

1983 m. kovo 11-ąją Bern. Brazdžioniui atiteko garbinga 1982 m. Maironio premija, kurios mecenatas buvo Juozas Gabė, rašytojos Nelės Mazalaitės vyras. Lietuvių rašytojų draugijos sudaryta komisija (Leonardas Andriekus, Paulius Jurkus ir Vytautas Volertas), įvertinusi 5 rankraščius ir 4 spausdintas knygas, 1000 dolerių Maironio premiją skyrė Bern. Brazdžioniui už jo eilių rinkinį „Vaidila Valiūnas“. Poetas komisijai vertinti buvo pateikęs rankraštį.

Bern. Brazdžionis ne tik rūpestingai skaičiavo „Pavasario balsų“ laidas. Lapelius su pastabomis arba naujomis eilėmis, parašytomis pagal Maironį, buvo įdėjęs ir į kitas jo knygas („Raštai“, „Rinktiniai raštai“, „Mūsų vargai“). Nukentėjusius leidinius pats bandydavo gelbėti, „restauruoti“: klijuodavo lipniomis juostelėmis, lenkdavo įvairiais aplankais.

Net pačiose Maironio knygose Bern. Brazdžionis rašė pastabas, žymėdamas praleistas ar pakeistas strofas, žodžius, kablelius. To daryti nevengė ir kitų autorių knygose – brūkštelėdavo pastabų, pasibraukdavo svarbias, o kartais abejones keliančias mintis, prikaišiodavo spalvotų lapelių su replikomis, kartais net eilėraščiais, kurių sukūrimą inspiravo perskaityta mintis ar frazė. I. Slavinskaitės knygoje „Maironis“, išleistoje 1987 m. Vilniuje, puslapiai mirga nuo pabraukymų, klaustukų, šauktukų, yra viena pastaba.

Tais pačiais metais Kaune išleistoje I. Slavinskaitės knygoje „Maironis“ jokių pastabų nei pabraukymų nėra. Tačiau 91 p. greta eilučių „Metus prieš mirtį Maironis gavo iš Vatikano protonotaro garbės titulą. Laiške bičiuliui jis rašė: Pats aš asmeniškai neturiu kuo labai džiaugtis, ypač tuščiu titulu ir teise pasipuošti violetiniais rūbais. Galėjo tai sudaryti man šiokį tokį malonumą prieš 15 metų: dabar senatvėje vanitas vanitatum (tuštybių tuštybė)“ buvo įdėti lapeliai su Bern. Brazdžionio eilėraščiu:

Mes džiaugiamės titulais, tartum
Juose visą išmintį matom,
Kol laikas ateina, kad tartum
Vanitas vanitatum.

Mes džiaugiamės postais, medaliais,
Gerbėjų būriais apsistatom...
Ir matom ne darną,...
Vanitas vanitatum.

Mes džiaugiamės datom gimimo,
Garbe vainikuojančiom datom,
Tikroji data – tik mirimo,
Bet patys jau jos nebematom.

Bern. Brazdžionis nuolat domėjosi ir rūpinosi Maironio antkapinio paminklo lentos pakeitimu, nes originalią, pritvirtintą po klasiko mirties, sovietai pamainė kita, kurioje neliko žodžių „Didysis Lietuvos atgimimo dainius“.

1989 m. Bern. Brazdžionis su turistine grupe atvyko į Lietuvą. Tąkart jis tapo Poezijos pavasario laureatu. Dalyvaudamas pirmajame šventės renginyje prie ką tik atstatyto Laisvės paminklo atvirai išreiškė didelę pagarbą Maironiui. Įvykį knygoje „Tautos šauklio aidai“ aprašė P. Palilionis: „Lydimi vis gausėjusios minios, valandėlę parymojom prie Aukuro kritusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Nusilenkę karžygių, Kudirkos, Basanavičiaus, Daukanto atminimui, grėsmingai siaurėjančiu gyvuoju koridorium patraukėm prie žmonių jūroje skendėjusio Laisvės paminklo, kur netrukus turėjo prasidėti pirmoji vieša Bernardo Brazdžionio poezijos valandėlė Kaune. Praeidamas pro Maironio biustą, poetas netikėtai stabtelėjo, priklaupė...“

Nuo to laiko beveik kiekvienais metais Bern. Brazdžioniai grįždavo namo į Lietuvą, gyveno savo namelyje Kaune. Paskutinį kartą čia lankėsi kartu su vaikaite Dalyte ir jos dukrele Teresyte 2001 m. vasarą.

Didžiulis Bern. Brazdžionio nuopelnas – surinkta ir išsaugota unikali medžiaga ir vertingais eksponatais papildyti Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondai, kuriuose saugomas visas poeto archyvinis ir memorialinis palikimas.

Bern. Brazdžionis archyvą kaupė ir tvarkė kaip tikras muziejininkas: dauguma laiškų tvarkingai sugrupuoti, rankraščiai sudėti į aplankus. Rinkinyje yra knygų, kurias galima laikyti bibliografinėmis retenybėmis. Tai jau minėti du „Pavasario balsų“ leidimai, seniausios memorialinės bibliotekos knygos – Šilerio „Raštai“ vokiečių kalba I tomas, išleistas 1877 m. Štutgarte ir Leipcige, bei J. H. Ingramo knyga „Edgaras Alanas Po“, pasirodžiusi Londone 1880 m.

Išlikusios dvi vertingos dvikalbės religinės knygos vokiečių-žydų kalbomis: „Maldų knyga: vokiečių maldos šeimos ir viešoms pamaldoms“ bei „Iškilmingos žydų maldos visuomeninėse pamaldose ir žydų maldos namuose Vienoje ir keliolikoje kitų parapijų / Su vokišku J. N. Mannheimerio vertimu“ (pažodiniai pavadinimų vertimai).

Bibliotekoje – 32 maldynai. Ypač vertingos vyskupo Valančiaus kantičkos, išleistos Tilžėje 1919 m.

Iš nedidelio Brazdžionių namelio Kalifornijoje į muziejų parkeliavo įvairių meno kūrinių, tarp jų Vytauto Kasiulio, Viktoro Petravičiaus, Kazio Šimonio, Petro Rauduvės, Domicelės Tarabildienės, Antano Kučo, Jono Rimšos ir kitų autorių darbai. Netikėtai voke tarp laiškų rasti du J. Rimšos piešiniai.

Bern. Brazdžionio rinkinys dar tyrinėjamas, sisteminamas. Tačiau jo darbai, skirti Lietuvai ir Dievui, jau įvertinti: Bern. Brazdžionis, Kauno ir Pasvalio miestų Garbės pilietis, Vytauto Didžiojo universiteto literatūrologijos Garbės daktaras, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde, Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus ordinu bei Popiežiaus Jono Pauliaus II medaliu PRO ECCLESIA ET PONTIFICE („Už bažnyčią ir popiežių“).

Džiugu, kad Kaune yra garbaus poeto vardu pavadinta gatvė, kad Kauno miesto savivaldybė įsteigė solidžią Bern. Brazdžionio literatūrinę premiją, kad mažieji vilniečiai gali mokytis Vytės Nemunėlio pradinėje, o kauniečiai – Bernardo Brazdžionio pagrindinėje...

Tiek daug rūpinęsis tinkamu Jono Mačiulio-Maironio atminimo saugojimu, poetas, iškeliaudamas Anapilin, paliko daug prasmingų ženklų, kurie atsiveria Maironio namuose saugomuose rinkiniuose.