Pažįstama socialinė darbuotoja, jau keliolika metų padedanti seksualinį ir kitokį smurtą patyrusioms moterims, kone verkdama paprašė: „Parašykit kur nors, juk neturi, negali šitaip būti. Vaikštome po Kauno „Akropolį“, o tenai – didžiuliai kino plakatai „Šėtono belaukiant“. Plakatuose – apverstas kryžius, ant jo prikalta nėščia, krauju srūvanti moteris... Aplinkui – tėveliai su vaikučiais krykštauja, vaikučiai ledus laižo... Viskas normalu? Šventa ir nevaržoma meninės saviraiškos laisvė?“

Suprantama, saviraiškos laisvė itin kilnus reikalas, o cenzūra – didelis blogis. Suprantama, reikšdamas nepasitenkinimą akivaizdžiomis perversijomis, eksponuojamomis viešumoje, būtinai susilauksi visuotinės tolerancijos (?) skelbėjų netolerantiškos paniekos – „Ir vėl tie kunigėliai nerimsta, neužtenka jiems prieš abortus, legalią prostituciją, azartinius lošimus rėkti – dar ir kino išraiškos priemones reglamentuoti užsimanė. Katalikiško Irano, ne kitaip, užsigeidė...“  Ir susivoki, mažas žmogus būdamas, kad tavo abejonės ir pasišlykštėjimas vieša sadizmo reklama prilygsta bjauriojo ančiuko cypsėjimui prieš pinigingų kiemo paukščių chorą. Bet vis dėlto, jeigu jau priimame nūnai neginčijamus demokratijos ir lygių teisių postulatus – ar tokia jau teisėta minėtos meninės išraiškos vieša ekspozicija? Ar kas nors atsiklausė didesnės visuomenės dalies, tų pačių tėvelių su vaikučiais – ar jie sutinka, kad jų atžalų sąmones nuo mažystės pripildytų prievartos prieš nėščią moterį vaizdiniai? Ir kad būtent viešos erdvės būtų tokiais vaizdiniais dekoruojamos?

Krikščionys Lietuvoje nuolat – ir nepagrįstai, tendencingai – kaltinami siekimais „viską drausti“. Tas „viskas“ paprastai yra nepaneigiamą destrukciją, savinaiką plečiančios gyvenimo būdo iškraipos, kaip, sakysime, pastangos kuo prieinamesnį padaryti alkoholio vartojimą. Tačiau tai platesnė tema. Apskritai kiekviena civilizacija, net ir labai liberali, nuo urvinio gyvenimo stiliaus skiriasi tam tikrais sutartiniais, visų prisiimamais ribojimais. O tai reiškia – neišvengiamais draudimais, jeigu norite – „tabu“ (kad ir kaip tyčiotųsi „Be tabu“ tipo liaudies linksminimo laidos). Nelikus jokių vadinamųjų „tabu“ – esame žmonijos ilgoje istorijoje tokių būsenų patyrę – labai nejaukus ir nesaugus tampa netgi draudimų uoliausių priešininkų gyvenimas... Šėtono nereikėtų šauktis, nes kai jis ateina, visiems nebūna labai gerai. O ateina ypač tada, kai nupiginama žmogaus gyvybė ir jos šaltiniai.

Kai smurtas prieš nėščią moterį gali būti eksponuojamas kaip „meno kūrinys“ – ir nesukelti visuotinio atmetimo. Verta pamąstyti, ar tai tikrai tasai laisvės ir gerovės kelias, kuriuo norėtume eiti.