Auksė Kancerevičiūtė. Evgenios Levin nuotrauka

Prieštaringas, nuolat kintantis, veržlus ir maištingas – tokiais žodžiais galima apibūdinti XX a. vidurio ir antrosios pusės pasaulio kiną. Būtent tada kinematografija tapo labai įvairi: skirtingose šalyse nuvilnijo naujosios kino bangos, o savo brandžiausius darbus sukūrė režisieriai, kurių darbai šiandien įrašyti tarp svarbiausių pasaulio kino istorijoje.

Šį kino aukso laikotarpį atskleidžia antroji knygos „Trumpa kino istorija“ dalis, kurioje lietuvių autoriai tampa gidais po svarbiausius XX a. kino istorijos įvykius bei atradimus. Apie šį leidinį kalbamės su knygos vyriausiąja redaktore Aukse Kancerevičiūte.

2011 metais pasirodė pirmoji knyga „Trumpa kino istorija: nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo“, o po dvejų metų – antroji dalis. Papasakokite, kaip apskritai kilo poreikis apie kino istoriją prabilti lietuviškai?

Sumanymas Lietuvos publikai glaustai pristatyti pasaulio kino istoriją gimė maždaug 2008 metais. Trejų metų prireikė, kol pasirodė pirmoji leidinio „Trumpa kino istorija“ dalis. Visų pirma šis poreikis gimė bendraujant su įvairaus amžiaus kino žiūrovais ir dažnai susiduriant su vizualiniu jų neraštingumu. Tenka pripažinti, kad šiandien susidomėjimas kino menu vis auga, kino festivaliai Lietuvoje kaip prasideda rugsėjį, taip tęsiasi iki pat pavasario, surinkdami pilnas sales žmonių. Tačiau dažnai nutinka taip, kad žmonės žiūri vaizdus, bet jų nesuvokia, „neperskaito“.

Ypač tai juntama šiandien, kai filmų sukuriama vis daugiau. Kaip atpažinti gerą filmą, kaip „perskaityti“ režisieriaus užkoduotas prasmes, kaip atpažinti įtakas, parafrazes ar sąmoningą buvusių kino normų laužymą? Tad poreikis kalbėti apie kino pradžią, jo formavimąsi, procesus ir asmenybes, kurių darbai keitė pačią kino sampratą bei išliko kino istorijoje kaip tam tikri atspirties taškai, yra visiškai natūralus ir dėl to, kad iki šiol Lietuvoje apie tai kalbėta labai fragmentiškai.

Šiandien tiek televizija, tiek ir kino teatrus pakeitę multipleksai žmones pratina į kiną žiūrėti tik kaip į pramogą, smagų laiko praleidimą per daug nesukant galvos. Dažnai žiūrovai iš filmo tikisi aiškaus siužeto bei žymių aktorių vaidybos, kad dvi valandos su spragėsiais rankose tiesiog neprailgtų. Tačiau kinas yra daug sudėtingesnis, gilesnis ir įvairesnis tiek savo turiniu, tiek raiška, – būtent tai mes ir norime pasakyti leisdami knygų seriją „Trumpa kino istorija“.

Tačiau kodėl lietuvių autorių tekstai? Ar ne paprasčiau būtų buvę išversti tai, kas parašyta kitų?

Na, Lietuvoje mes esame gerokai nuskriausti, palyginti su tuo, kaip gyvena tokios Vakarų Europos šalys, kaip Prancūzija, Belgija, Vokietija, kur yra ne tik kino muziejai, bet ir cinematekos su gausiu kino filmų archyvu ir kur kiekvienas gali žiūrėti jį dominančių kino režisierių darbus. To Lietuvoje nėra, tad šia knygų serija bent teoriškai bandoma užpildyti esamą pasaulio kino istorijos spragą.

Kita vertus, kino menas žavus tuo, kad jame keliami bendražmogiški klausimai, taip pat kiekvienas žiūrovas jį supranta savaip, todėl labai svarbu, kad apie kiną rašytų ir lietuvių autoriai. Labai dažnai mūsų kino kritikai apsiriboja vien tik filmų recenzijomis spaudoje, o kino istorijai ar rimtesnėms studijoms iki šiol nebuvo skiriamas dėmesys. Be to, lietuvių autoriai puikiai žino lietuvišką kontekstą – tai kalbėjimas sava kalba savai auditorijai. Žinoma, galima apsiriboti enciklopedinėmis žiniomis apie garsiausius režisierius bei jų filmus, tačiau mums norėjosi, kad šie skaitiniai apie kiną pasakotų, kad perskaitęs tekstą, tarkime, apie Vittoro De Sica, žmogus užsimanytų pažiūrėti jo filmą „Dviračių vagys“. Tad knygoje siekėme atskleisti ne tik konkretaus režisieriaus kūrybinį gyvenimą, bet trumpai papasakoti ir apie svarbiausius darbus, išskirtinį braižą, jo kinematografinį unikalumą.

Nors tekstai ir nėra vien tik enciklopediniai, tačiau negali jų apibūdinti ir kaip išsamių. Tad kaip nusistovėjo būtent toks „trumpasis“ pasakojimo žanras?

Pirminis sumanymas buvo paprastas – vienoje knygoje pristatyti visą kino istoriją iki šių dienų (juokiasi). Tačiau rašydami tekstus suvokėme, kad tai neįmanoma, nes arba knyga turėtų būti gryna enciklopedija, kitaip tariant, popierinė wikipedia arba jos apimtis būtų keli tūkstančiai puslapių. Kadangi knygos tikslas pažintinis, turėjome rasti vidurio kelią.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad rašant tekstus šioms knygoms sudėtingiausia buvo tą milžinišką informacijos kiekį suspausti į kelis puslapius, kad tekste būtų minimos ne tik datos ir pavadinimai, bet ir pasakojimas. Mums rūpėjo atskleisti pačias bendriausias, pamatines žinias apie kino meno raidą, modernios kino kalbos formavimąsi, svarbiausius kino judėjimus ir tokius autorius kaip Federico Fellini, Ingmaras Bergmanas, Andrejus Tarkovskis, Michelangelo Antonioni ir daugelį kitų, savo darbais paveikusių kino raidą.

Kadangi kino istorija apima pasaulinius procesus, įtraukėme ir tokius egzotinius kraštus kaip Indija, Australija, Lotynų Amerikos šalys, Vidurio ir Tolimieji Rytai ir kt. Jų nacionalinis kinematografas dažniausiai naudojosi tomis kino raiškos priemonėmis, kurios buvo išrastos ir įtvirtintos Europoje ar Holivude, tačiau pasižymėjo ir savita estetika, naujų temų paieškomis. Tad, pristatant plačią kino įvairovę, manau, buvo pasirinktas optimaliausias tekstų apimties variantas.

Antroji knyga yra skiriama ypatingai svarbiam kino raidos etapui – nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio iki XXI a. pradžios. Tai kinematografijos klestėjimo metas...

Dar reikėtų išskirti ir XX a. II–III dešimtmetį, kai Vokietijoje atsirado ekspresionizmas su labai savita forma, stiliumi, poetika, Rusija išgarsėjo montažo eksperimentais, Prancūzija – siurrealistų kino manifestais. Įdomu, kad esminiai pokyčiai tiek vokiečių, tiek prancūzų, tiek rusų, tiek amerikiečių kine vyko iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Beje, analogiškas idėjų sprogimas kine vyko ir po Antrojo pasaulinio karo.

Tai išties itin svarbus laikotarpis kino istorijai. Formavosi patys svarbiausi judėjimai, kurių įtaka juntama ir šiandieniam kinui. Skirtingose pasaulio šalyse gyvenę režisieriai kūrė savo geriausius darbus. Tarkime, 6–7 dešimtmetyje kasmet pasirodydavo po 4–5 kino šedevrus – 1960 metais F. Fellini pristatė filmą „Saldus gyvenimas“, Jeanas-Lucas Godard'as – „Iki paskutinio atodūsio“, Michelangelo Antonioni – „Nuotykį“, Luchino Visconti – kino romaną „Rokas ir jo broliai“, o Alfredas Hitchcockas – „Psichopatą“. Genialių režisierių darbus ir šiandien galima žiūrėti po keletą kartų – kaskart jie atskleis vis naujų prasmių.

Įdomu ir tai, kad šiuo laikotarpiu atgimstančio kino bangos nuvilnija per skirtingas pasaulio šalis – pokario Italijoje atsiranda neorealizmas, 5–6 dešimtmetyje iškyla Japonijos kinas, 7 dešimtmetį žymi italų kino aukso amžius, o prancūzų Naujoji banga įkvepia britų „Jaunuosius įpykusius“, Naująjį vokiečių kiną ir t.t. Visuose tuose sąjūdžiuose dalyvauja ne vienas, bet trys, penki ar dar daugiau stiprių režisierių ir kiekvienas jų kuria savitą, įdomų kiną.

Žinoma, po pakilimo visada seka atoslūgis, tačiau išsikvėpus tam tikram kino judėjimui vienoje šalyje, pakilimas netikėtai prasideda kitoje. Ir toks intensyvus ir be galo veržlus savo kūrybiniais sumanymais bangavimas tęsiasi per visą XX amžių.

Beje, galime pasižiūrėti ir į šiandieną – dabar pasaulio kino mėgėjai žavisi Pietų Korėjos, Irano, Honkongo, Taivano ar rumunų kinu, kuris iki tol praktiškai nebuvo žinomas.

Skaitant knygą susidarė įspūdis, kad ši knyga – lyg pasaulio kinematografo skerspjūvis, kuriame išryškinami svarbiausi akcentai. Man, gerai nesigaudančiame kino istorijoje, tiko šie trumpi režisierių pristatymai bei jų svarbiausių darbų įvardijimai – taip ir norisi paskaičius iškart eiti žiūrėti vieną ar kitą filmą.

To mes ir siekėme (juokiasi). Išties mes gyvename informacijos pertekliaus laikais. Šiandien filmų sukuriama kaip niekada daug. Prisipažinsiu, kartais ir man pačiai nėra paprasta tame sraute susigaudyti...

Žmogui, kuriam įdomus kinas, kuris ieško ir nori pamatyti daugiau nei tik tai, ką rodo televizija ar kuria Holivudas, ši knyga suteiks gaires, padės susiorientuoti. Ji gali pasitarnauti susivokiant kino istorijos vyksme, atrandant tai, kas ten išties yra vertinga. O tas kino lobynas – milžiniškas.

Asmeniškai neturiu nieko prieš komercinį kiną, kuris suvokiamas vien tik kaip pramoga, tačiau tai tik viena medalio pusė. Kitoje – kinas, kuriame kalbama apie žmogaus patirtis, autentišką buvimą. Neretai filmai padeda žiūrovui rasti jam gyvybiškai svarbius atsakymus, lyg pasižiūrėjus iš šalies, suvokti save esamoje situacijoje. Šiuo atžvilgiu į kiną galima žvelgti net ir kaip į psichoterapiją.

Šiandien labai svarbu išmanyti kino kalbą, nes mūsų visuomenėje vaizdinė kultūra užima vis daugiau vietos. Ne paslaptis, kad visi totalitariniai režimai kiną išnaudojo savo tamsiems darbams – Leninas kiną yra pavadinęs svarbiausiu iš menų, Hitleris savo propagandai pasitelkė gabiausius kino kūrėjus, o Stalinas turėjo savo kino salę, kur žiūrėdavo filmus ir juos vertindavo. Jie suvokė, kad labai paprasta manipuliuoti žmonėmis rodant jiems propagandinį kiną. Atrodytų, kad vaizdas „kalba“ pats savaime ir didelio išmanymo, kaip jį „perskaityti“, nereikia. Tačiau labai daug kas priklauso nuo montažo, kurio dėka galima įteikti norimą informaciją ir manipuliuoti žiūrovo emocijomis, netgi instinktais. Šiais laikais režisieriai taip pat to nevengia, nors jų tikslai galbūt ir nebūtinai labai blogi. Tad kino kalbos reikia mokytis, kaip ir rašto. Juk mokyklose moko skaityti literatūrinius kūrinius, juos analizuoti, kad tinkamai būtų suprastos autoriaus perteiktos ar nutylėtos prasmė. Tas pat tinka ir kino kūriniams.

Didieji kino kūrėjai visų pirma buvo humanistai, savo filmuose jie palikdavo daug kūrybinės interpretacijos erdvės žiūrovui, todėl žiūrovą jie priėmė kaip lygiavertį partnerį. Jie neformuluodavo baigtinių tiesų ar moralo, bet leisdavo žiūrovui ieškoti savo atsakymų ir laisvai rinktis jiems priimtiną savo tiesos versiją.

Skaitant knygą buvo įdomu pastebėti, kiek kino istorijoje slypi socialinių, politinių, kultūrinių, vertybinių pokyčių, vykstančių visuomenėje. Čia labai daug pasakoma ir apie laiką bei žmogų.

Išties kino filmai labai daug pasako apie tam tikrą laikotarpį, visuomenę bei atskirą žmogų. Neatsitiktinai XX amžiaus II pusės kine daug kalbama apie esminius žmogaus pasirinkimus istorinių lūžių ar mirties akivaizdoje, keliami egzistenciniai klausimai, apmąstoma tikėjimo ir moralės samprata. Tragedijų paliesti gyvenimai, išmintingi pastebėjimai, asmeniniai patyrimai atsispindėjo didžiųjų režisierių darbuose. Žinoma, lygia greta buvo kuriamas ir pramoginis kinas, bet įdomu tai, kad tam tikru metu žmonės nustodavo jį žiūrėti, teikdami pirmenybę atskirų kino autorių darbams. Nežinau, kiek tikslus šis apibendrinimas, bet man atrodo, kad kinas, kuris neatspindi, nereflektuoja tikrovės, tegul ir labai asmeniškos, ilgainiui tampa nebeįdomus. Kino istorijoje ne kartą nutiko, kad net ir Holivudo magnatai buvo priversti nusileisti iš savo rožinių svajonių ir romantinių istorijų ir pažvelgti į realybę, nes tuo metu žiūrovams būtent tai ir rūpėjo.

Kita vertus, neretai kinas atspindi ir tam tikras visuomenės metafizines baimes, aistras, nuotaikas, liguistas būsenas. Pavyzdžiui, prieš Antrąjį pasaulinį karą, dar iki Hitlerio atėjimo, Vokietijos kine pasirodė monstrų, pabaisų, iškreiptos psichikos siaubūnų, žudančių nekaltus žmones. Įtakingas kino teoretikas Siegfriedas Kracaueris knygoje „Nuo Kaligario iki Hitlerio. Psichologinė vokiečių kino istorija“ teigė, kad šie filmai išpranašavo realaus monstro atėjimą į valdžią.

Antrosios knygos dalies pasakojimą baigiate XXI amžiaus pradžia, tačiau čia nėra minimi tokie dabar garsūs režisieriai kaip Emiras Kusturica, Larsas von Trieras ar Jimas Jarmuschas.

Planuojame ir trečiąją dalį, kurioje jau būtų rašoma apie šiuolaikinio kino kūrėjus. Tiesa, norėjome juos įtraukti į antrąją dalį, tačiau tokiu atveju knyga būtų buvusi nepalyginamai storesnė ir vėlgi daug kino autorių liktų nepaminėti.

Šiuo metu trečiajai knygos daliai jau yra rengiama dalis tekstų, nors ir tęsiasi diskusija dėl knygos struktūros bei atskirų režisierių. Šiuolaikiniam kinui didelę įtaką kino raidai daro globalizacija, kosminiais greičiais besivystančios skaitmeninės technologijos. Šiandien režisieriai susiduria su milžiniškais iššūkiais – techninės galimybės leidžia vos ne bet kam kurti filmą kad ir mobiliuoju telefonu. Tad jie priversti gerokai pasukti galvą, kaip papasakoti istoriją, kuri ne tik sujaudintų, bet ir išsiskirtų iš kitų. Turint galvoje, kad kino industrijoje vis labiau įsigali kooprodukcija bei didėjantis prodiuserių diktatas, režisieriams išties svarbu apginti savo idėjas ir atvirai kalbėti apie atskiro žmogaus patyrimus ar mūsų visuomenėje vykstančius socialinius, etinius, moralinius pokyčius, o ne tik pataikauti publikos skoniui.

Antrojoje dalyje kalbama apie įvairių pasaulio šalių nacionalinį kinematografą, tačiau visiškai neužsimenama apie lietuvišką kiną.

Lietuvos kinui reiktų skirti atskirą knygą. Juk iki šiol apie lietuvišką kiną tėra publikuoti atskiri straipsniai, taip pat galima paminėti Vytauto Mikalausko knygą „Kinas Lietuvoje“, kurioje aprašyta lietuviško kino pradžia, tačiau išsamesnės studijos apie mūsų kiną labai trūksta. Tiesa, pastaraisiais metais pasirodo vis daugiau monografijų: Rūtos Oginskaitės „Nuo pradžios pasaulio“ apie dokumentininką Robertą Verbą, Laimono Tapino „Laiškanešys, paklydęs dykumoje“ – apie režisierių Vytautą Žalakevičių, Žr. bendrinamą įrašą Linos Kaminskaitės-Jančorienės, Aurimo Švedo „ Epizodai paskutiniam filmui“ – apie režisierių Almantą Grikevičių.

Lietuviško kino istorija gal ir nėra tokia turtinga, kaip mes norėtume, tačiau ji tikrai verta būti papasakota. Galbūt ateis laikas, ir mūsų kino kritikai ryšis šiam žingsniui, tačiau prognozuoti ir spėlioti kol kas dar per anksti.

Kalbino Gediminas Kajėnas