Karolina Vitkauskaitė-Tarnauskienė

Kelyje į Savastį“ – tai pavadinimas parodos, kurios negali nepastebėti užėjusieji į Šventojo arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią kauniečiai ir miesto svečiai.

J. Mikėno Pasaulinei parodai Paryžiuje Lietuvos paviljonui kažkada sukurto Rūpintojėlio link veda eilė molbertų su skoningai įrėmintais spalvotos grafikos darbais ir jiems priklausančiais poetiniais tekstais. Šių kūrinių autorę Karoliną Vitkauskaitę-Tarnauskienę daug kas jau prisimena iš jos pernykštės įspūdingos parodos „Išsipildymas motinystėje“.

Jau tada ji, suvokdama motinystės slėpinio gilumą, ir vis tiek, bandydama jį išreikšti tiek piešiniu, tiek  žodžiu, rašė įžangoje, kad „eilėraščiai leidžia rimtas mintis įvilkti į žaismingumo drabužį“. Šioje ekspozicijoje jos mintys ne mažiau rimtos.

Karolina jas pristato kaip „dalinimąsi naujais savo kūrybos vaikais – kelionės į save, į pačias savo gelmes, atspindžiais“. 

Matyti, kad laukta ir džiugi motinystė suteikė naujos brandos, naujų jėgų toliau eiti gyvenimo ir savęs pažinimo taku, sutinkant tenai ne tik grožį, esantį kiekvieno iš mūsų viduje, bet ir vidinių vaiduoklių, šešėlių, kurie persekiotų ir grasintų, jei žmogus pats nenorėtų su jais susipažinti – pažvelgus baimei į akis, žinia, dažniausiai ji subyra į dulkes. 

Sutikusi atsakyti į keletą klausimų apie save ir savo kūrybą, Karolina pokalbį pradėjo sakydama, jog norinčiam žengti dvasios keliu reikia atsisakyti tuščių, nenuoširdžių pokalbių, kad tai pasakytina net ne tiek apie pokalbius su kitais, kiek apie žmogaus santykį su pačiu savimi... Todėl galime būti tikri – atsakymuose ne tik tai, ką autorė tikrai mano esant verta išsakyti, bet ir ką parodos lankytojams ar šio interviu skaitytojams (ir ne tik jiems) yra verta išgirsti... Galbūt net ir gerai apmąstyti, įsiminti... Įsidėti į širdį!  

Minties materializacija. Karolinos Vitkauskaitės-Tarnauskienės darbas

Kai supratai, kad tapsi mama, pirmiausia džiaugsmu ėmei dalintis pati su savimi... Iki tol tik piešusi, pradėjai dar ir eiliuoti, rašyti apie motinystę, nors supranti, kad visų šio slėpinio turtų  iki galo išrašyti ir išpaišyti neįmanoma?

Piešimas man – lyg jaukūs patalai, kuriuose save liūliuoju, laukdama svarbių gyvenimo įvykių, būdama jų sūkury ar juos prisimindama. Tad akivaizdu, kad ir mano tapsmas motina įspaudė naują žymę kūryboje. Kurdama laukiau vaiko atėjimo pirmiausia į savo įsčias, o vėliau – ir į mūsų platųjį pasaulį.

Kūryba man – pokalbis ne tik su savimi, bet ir su Dievu, tad su dideliu dėkingumu laukiu akimirkų, kada galiu prie šio pokalbio sugrįžti ir savo motiniškoje kasdienybėje.

Motinystės slėpinys siekia daugiau, nei galime pamatyti, išgirsti, pajausti, suvokti, jis toks platus, koks platus yra pasaulis, nešiojantis visas Motinas. Tik sudėjus visų šių motinų patyrimus, jausmus, mintis ir apvainikavus juos Dievo Motinos atvaizdu, būtų galima sakyti, kad priartėjome prie Motinystės pažinimo. O dabar esu tik lašelis jūroje, besidalinantis, ką Motinystė dovanoja man. 

Piešti pradėjai vaikystėje, bet dailės mokykla meninės brandos link neatvedė. Priešingai – kūrybos srovė, regis, išdžiūvo, ir buvo laikotarpis be piešimo. Laimė, jis nebuvo ilgas. Ar tikrai mokykla taip tave sutrikdė, ar nepažindama savęs nebuvai tikra, ką vaizduoti?

Vaizduoti visada labai norėjau, žinoma, priklausomai nuo amžiaus, nuo tuomečių mano sielos aktualijų, tačiau, būdama vaikas, paauglė, deja, neturėjau tiek tikėjimo savo pajautomis, kad drįsčiau skleisti pasauliui, jomis dalintis. 

Mokytojas, žmogus – autoritetas, kuris būtų skatinęs mane dalintis tuo savitumu, būtų labai įkvėpęs, paskatinęs išsiskleisti, tačiau taip neatsitiko. Dailės mokykloje jaučiausi ribojama, o tam priešinosi mano prigimtis. Savotiškas maištas – visiškai nebepiešti. Galbūt todėl laisvai kurti pradėjau būtent tada, kai tapau sąmoningesnė ir supratau, jog kūrybos pirmiausia reikia man pačiai, kad tai darau ne dėl kitų, ne dėl noro jiems patikti, įtikti ar susilaukti dėmesio. Mano instinktyvus noras piešti atgimė tuo laiku, kai pradėjau gilintis į savęs pažinimą, kai atradau buvimo vienumoje jaukumą ir pajutau Dievo pulsą savyje.

Vėl pradėti piešti paskatino noras daryti gera, dalintis, skleisti gerą energiją, šviesias mintis... Kaip nupasakotum patį piešimo procesą, kuri jo dalis vyksta sąmoningai, o kuri – gal mažiau?

Iš tiesų prieš dešimt metų pati buvau lyg besiskleidžiantis žiedas pasauliui, mažai dar apie jį žinojau, ir norėjosi jam suteikti visa, ką geriausio jaučiau, juolab kad turėjau daug stiprių tikėjimo patirčių, kurios labai įkvėpdavo, tiesiog neleisdavo nenorėti, nuo to noro kone skaudėdavo, jei negalėdavau kažką gero kitiems padaryti tiesiog „čia ir dabar“. Piešimas leisdavo įkūnyti tą vidinę energiją.

Na, o piešimo procesas yra savotiška mistika – aš niekada nežinau, kaip atrodys galutinis variantas, nedarau jokių eskizų, jokių trafaretų, tiesiog imu rašiklį ir leidžiu skleistis tam, kas nori skleistis. Sąmoningumas įsijungia tada, kai ateina metas dėlioti spalvas – tai man savotiškas žaidimas, juolab nuo mažų dienų labai mėgdavau derinti įvairias spalvas, atspalvius ir pan. Mandalas ar drugius piešdama taip pat žaidžiu su simetrija, kurios ieškoti labai patinka – tai man tikrų tikriausia meditacijos forma.

Kaip tada gimsta tekstai, eilės? Kartais idėja sklando mano sąmonės ir pasąmonės sandūroje, o ranka išvedžioja jos vaizdą, tada, jau turėdama piešinį, rašau, ką jame regiu ir jaučiu. Kartais teksto ar eilėraščio idėja gimsta jau pabaigus piešinį…

Sudužimas. Karolinos Vitkauskaitės-Tarnauskienės darbas

Ar esi pagalvojusi, kokiam stiliui save priskirtum? Koks stilius tau patinka, prie kokio norėtum? Jau prieš gerus penkerius metus teko matyti tavo piešinius pirmą kartą, savaime kilo asociacijų su Art Deco periodu, Petro Rimšos grafika, jo medalių stiliumi... Aubrey Beardsley grafinis palikimas irgi – gal ne tiek tiesioginiu panašumu, bet labiau tuo, kad tada buvo tokio kamerinio piešinio meno sužydėjimo laikas.

Malonu, kad mano kūryba šiek tiek primena tokių žymių menininkų stilių. Iš tiesų man pačiai būtų labai įdomu daugiau pažinti, patyrinėti kitų panašiai kuriančių menininkų darbus, atrasti jų kūrybos atgarsių savojoje, o savosios –jų kūriniuose. 

Kartais labai suspaudžia širdį supratus, kad reikėtų kelių gyvenimų, norint aprėpti tai, kiek visko norisi sužinoti, pažinti ir padaryti... Kol kas gyvenimas man klostėsi taip, kad turėjau rinktis: ar laisvomis minutėmis kurti pačiai, ar daugiau sužinoti apie kitų kūrybą. Siela ragino kurti pačiai: informacija piešinyje išlieka, o idėjos sieloje kinta, jų neužkonservuosi, juolab ir energija – ateina ir išeina, nors, dėkui Aukščiausiajam, man įkvėpimo kol kas niekada dar nepritrūko.

Kai dėl noro panašėti į kokį nors stilių, tai tokio savyje neįžvelgiu. Tiesą sakant, niekada ir nebuvau apsisprendusi būti menininke. Mano tapsmas menininke daugiau empirinis – pirma pradėjau daryti, tada, žvelgdama iš šono į tai, ką veikiu, pamažu išdrįsau sakyti, kad esu ir menininkė. Taip pat manyje visada kirbėjo mintis, jog panorusi į kažką panašėti prarasiu savąjį originalumą, unikalumą. Tad gal kol kas nesidomėti – visai naudinga?

Ar tau atrodo, kad šitaip pieši jau seniai? Ar atvirkščiai – tas kūrybos dešimtmetis pralėkė nepastebimai? Ar jauti, kad visa tai atsinešei jau gimdama, tik ilgokai tylėjo tavyje, kol pagaliau atsibudo? Ar tau pavyko su tuo savo giliuoju sluoksniu susisiekti?

Vertinant praėjusius gyvenimo metus, pastarasis dešimtmetis man prabėgo itin greitai. Tai pati jaučiu ir galvodama apie kūrybą. Kita vertus, kūryba užgimė kartu su sąmoningėjimo pradžia, tad savotiškai atrodo, jog visą gyvenimą ji mane lydi – visą sąmoningą gyvenimą.

Giliau pasvarsčius, iš tiesų tas vidinis centras, iš kurio kyla noras suprasti ir jausti pasaulį, ieškoti atsakymų į dvasinius klausimus, o kartu visa tai išlieti per kūrybą, manyje kirbėjo nuo mažų dienų. Visada jaučiau Jo šnekinimą, Jo manęs stebėjimą, ieškojimą su manimi, dar nesąmoninga, kontakto. Taigi, tas „sluoksnis“ man dabar jau kur kas artimesnis, tačiau manau, kad gyvenimo kelionė – tai kelionė į jį, į tą sluoksnį, į jame esantį Savasties branduolį.

Panašiai pavadinta ir mano pastaroji paroda, šiuo metu eksponuojama Kaune, Šventojo arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje – „Kelyje į Savastį“. Aš tikiu, kad gimdami atsinešame užduotis, kurias gyvenime turėsime įvykdyti. Šios užduotys – tai vyksmai, kurie turės vykti sieloje, gludindami jos „kampus“, kad sugrįžę į Amžinuosius namus vėl būtume tinkami būti Ten.

Sielos pokyčiams reikalingos priemonės yra įvairūs gyvenimo įvykiai, žmonės, su kuriais gyvenimas suveda, neišsipildę lūkesčiai, tam tikros mūsų pačių šešėlinės pusės, žodžiu, viskas, kas veda savęs pažinimo, nuolankumo, priėmimo ir meilės link. Galbūt žmogus, ugdydamasis sąmoningumą, pats įgijo tą būtiną pokytį? Taigi, vadovaudamasi visu tuo, galiu ir apie savo polinkį piešti kalbėti kaip apie iš Aukščiau suplanuotą duotybę...

Vienatvė dviese. Karolinos Vitkauskaitės-Tarnauskienės darbas

Turi psichologės profesiją. Kokia psichologijos ir psichoterapijos vieta tavo pasaulyje? Koks jų santykis su tikėjimu?

Tai klausimas, kurį vienu gyvenimo metu labai dažnai sau kėliau pati. Kaip psichologei, man buvo labai svarbu pačiai sau išsiryškinti nuostatas viso to atžvilgiu. Psichologinės žinios – įrankis, kuriuo naudodamasis gali atstovauti ir Šviesiajam, ir Tamsiajam pasauliui.

Pats psichologijos mokslas, kaip ir bet kuris kitas, yra eilinis žmonių noras perprasti visatos dėsnius. Tačiau, jei jau kažkada išėjome iš Rojaus sodo ir netekome gamtiško natūralumo, vargu ar besugrįšime į rojišką būseną, taigi prireikia žmogiškųjų įrankių išgyventi žmonių susikurtame pasaulyje.

Psichologijos mokslas – vienas iš jų. Mums spręsti, kuriems tikslams šį įrankį naudosime. O visiems aišku, kad su šiuo įrankiu galima kitą ir pakelti Gyvenimui, ir nuvesti į Mirtį. Psichologiškai labai išprusęs žmogus gali būti ir angelas, ir demonas. Juk ir apie antikristą šventraščiuose yra pasakyta, kad jis bus labai dvasingas, bet –neturės nė lašelio meilės. Jei psichologijos žinios yra naudojamos be meilės, egoistinėmis paskatomis, geriau jau būkime psichologiniai beturčiai.

O tikėjimas, ryšys su Dievu įgalina visa, ką turime, panaudoti, kad vestume save ir kitus į Meilę ir Priėmimą, tad, suprantama, tai yra priešnuodis psichologines žinias naudojantiesiems priešinga kryptimi.

Prie piešinių rašai tekstus proza ir eilėmis – paaiškinimus, papildymus, pasidalinimus. Kuri iš priežasčių tai daryti tau yra svarbiausia? Gal tai labiau sąmoninga kūrybos dalis, atverianti mažiau sąmoningą piešimo procesą ?

Aiškinti niekada nenorėjau, nes visada troškau, kad žiūrovas bendradarbiautų, ieškodamas savų prasmių ir tokiu būdu savotiškai pratęstų mano inicijuotos kūrybos procesą. Tačiau baugu, kad piešiniai liks tik „spalvoti paveikslėliai“ – juk taip paprasčiau: pažiūri – gražu, ir… nusuka akis. Žmonės kartais būna tinginiukai, tad man norėjosi kažko, kas prikaustytų jų dėmesį ilgėliau, kas suintriguotų, padėtų paveiksle pamatyti ne tik paviršinį spalvų, formų ar vaizdų žaismą. 

Galbūt dabar, kai mane patraukė kurti eiles ir jomis išreikšti, ką pati regiu paveiksle, su kokiu jausmu ir idėja jis gimė, labiausiai skatina noras „pažadinti“ žmogų, kad atsibustų ir susimąstytų apie tuos dalykus, kuriuos miniu. Aš bijau, kad mes labai daug laiko praleidžiam miegodami (perkeltine prasme), reikia budintis, budinti savo sąmoningumą, kitaip liksime, kur esame, niekas nesikeis, gyvenimas tekės beprasmiškai. Mirtis atima viską, bet palieka sielą su per gyvenimą joje įvykusiais pokyčiais, vadinasi, prasmingiausia yra visa, kas skatina vyksmą sieloje. Jei šiam vyksmui užtektų tik paveikslų – puiku, bet jei galiu pridėti ir eiles – kodėl gi ne?

Ar eilės yra tik sąmoninga kūrybos dalis –drįsčiau abejoti, atsižvelgdama, kaip jos gimsta manyje: plūsta, priplūsta, o kai jau nebetelpa, tenka užrašyti. Kartais man atrodo, kad kuriu ne aš, kad didžioji dalis mano kūrybos iš tiesų yra daugiau pasąmoninis produktas, nes žodžiai ir pajautos dažnai ateina iš intuityviojo žinojimo, kuris, manau, yra, kaip pasakytų C. G. Jungas, kolektyvinės pasąmonės produktas. Tad, nors mano „ego“ norėtų, tačiau negaliu visų nuopelnų prisiimti tik sau.

Savirealizacija, savęs viršijimas stiebiantis aukštyn – šis siekis, kaip suprantu, tau labai artimas. Tačiau realizuodama save kūryboje esi pati savimi čia ir dabar, geriausiai, kaip tik gali. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tarp šių dviejų teiginių yra prieštara. Ar tai ir reikštų, jog tikra tiesa yra pilnutinė tik prieštaroje pačiai sau ?

Prieštarų sintezė gimdo harmoniją. Iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, bet iš tiesų labai gražiai viskas išsidėlioja ir paaiškina, kaip kūryba mane viršija, moko ir veda. Kurdama savotiškai esu įpareigota nuolat ieškoti, negaliu užsnūsti, nes man, kaip žmogui, gyvenančiam aktyvų jausmų ir potyrių vidinį gyvenimą, toks užsnūdimas būtų tolygus mirties sąstingiui, jausčiausi labai prastai.

Kūryba, labiausiai – piešimas, man padeda panirti į savotišką meditaciją, kurios metu išskaitau naujų dalykų iš jau minėtosios kolektyvinės pasąmonės, iškeliu juos į sąmonės lygį ir įvelku, kiek tai įmanoma, į žmonių kalbos drabužį – štai taip ateina naujas suvokimas. Visa tai man ir yra savęs viršijimas – iki kurdama dar kažko nežinau, o panirusi į kūrybą tampu įrankiu iškilti ir per mane rastis mūsų žmogiškame pasaulyje naujam supratimui, o kai jau jis randasi, turiu galimybę pati tuo pasipildyti ir jau gyventi su tuo.

Karolinos Vitkauskaitės-Tarnauskienės spalvotos grafikos kūrinių drauge su eilėraščiais paroda „Kelyje į Savastį“, šiuo metu eksponuojama Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos )bažnyčioje, yra jau ketvirtoji menininkės paroda šioje šventovėje (veiks iki vasario 28 dienos) ir 10-oji Kauno mieste. Savito ir originalaus stiliaus Karolinos piešiniai taip pat bus eksponuojami jungtinėje kūrėjų meno parodoje „Atgimimas“, skirtoje Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai, kuri bus eksponuojama Kauno m. centrinės bibliotekos, Girstučio kultūros centro ir Žalgirio arenos patalpose. 

Kalbino Gaiva Paprastoji