Autorius yra teisės daktaras, dirba Lietuvos teisės institute

Negaliu nesižavėti referendumo organizatoriais: jie padarė tai, ko, daugelio manymu, padaryti nebuvo įmanoma. Surinkti 300 000 parašų, netgi iki masinės lietuvių emigracijos, atrodė neįvykdoma užduotis (beje, šiomis dienomis vienas Konstitucijos autorių pats pripažino, kad neįveikiamo slenksčio padarymas ir buvo tikrasis  Konstitucijos kūrėjų tikslas). Lenkiu galvą netgi prieš referendumo oponentams pasipiktinimą keliančią „kompleksinių pietų“ idėją (į referendumo iniciatyvą įdėta keletas aktualių klausimų, pasirašyti skatinusių skirtingų interesų bei motyvų turinčius piliečius). Gudru. Jei dar būtų įtrauktas klausimas dėl dvigubos pilietybės – turbūt nereikėtų balansuoti ant ribos ir skaičiuoti ar pakaks pasirašiusiųjų balsų.

Nepaisydamas šio susižavėjimo, esu įsitikinęs, kad pati iniciatyva naudos neduos. Ir ne vien dėl to, kad esminis jos elementas prieštarauja Lietuvos stojimo į ES sutarčiai, tad kelia konfliktą su pačia narystės ES ir iš to gaunamų privalumų galimybe.

Čia iš karto norėčiau atkreipti dėmesį į klaidinamą (gal tik nesąmoningą ir lemtą paviršutiniško vertinimo?) kai kurių teisininkų bei politikų tiražuojamą teiginį, esą Lietuvos piliečiai referendume pritarė narystės ES sutarčiai. Sutarčiai, kurioje, be kita ko, numatytas ir įsipareigojimas parduoti žemę (o platesniame visuomeninių aktualijų kontekste – netgi įsivesti eurą). Plėnys. Tauta referendumu niekada nėra sprendusi klausimo dėl pritarimo narystės ES sutarčiai (t.y. kokiomis sąlygomis Lietuva prisijungs ir tęs narystę).

2003 m. įvykusiame referendume Tauta  balsavo dėl šio sprendimo: „pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje“. Taigi, tik dėl pritarimo narystei apskritai, o ne prisijungimo prie ES tam tikromis specifinėmis sąlygomis. Juo labiau kad ir pati ES per tą laiką gana reikšmingai pakito. Konkrečioms sąlygoms tik po referendumo, ratifikuodamas narystės sutartį, pritarė Seimas. Nes pagal mūsų Konstituciją jis vienintelis gali ratifikuoti tarptautines sutartis. Referendumu šito daryti negalima.

Beje, 2014 m. sausi 24 d. Konstitucinio Teismo nutarime pateikta 2003 m. referendumo dėl narystės ES metu priimto sprendimo interpretacija (jau sukėlusi trauminį šoką šiuo metu inicijuojamo referendumo šalininkams) taip pat gerokai nutolusi nuo originalaus sprendimo teksto: elegantiškai pavartęs žodžius, Tautos išsakytą „pritariu narystei ES“ Konstitucinis Teismas staiga pavertė narystės „konstituciniu imperatyvu“ ir „visateisės narystės Europos Sąjungoje teisine vertybe“, o tada, juos mičiurininkiškai sukryžminęs, „visateisės narystės Europos Sąjungoje konstituciniu imperatyvu“. Keltų šypseną, jei nebūtų pikta: aš, kaip ir visi kam uždaviau šį klausimą (gal tiesiog nepasisekė su respondentais?), balsuodamas buvau tikras kad suteikiu valstybės institucijoms leidimą imtis veiksmų, reikalingų jungtis į ES, o ne formuluoju teisinį įpareigojimą. Jei mano valią šitaip iškraipytų Seimas – drėbčiau, kad jie sukčiai, nes šuleriauja atstovaudami mano, kaip Tautos nario ir Tautos atstovybės rinkėjo, valią. Bet Konstitucinis Teismas nėra nei mano (piliečio), nei Tautos, atstovas. Tad vargu ar formaliai galiu tą patį pasakyti ir jam...

Žinoma, nesprendė referendumu Tauta ir klausimo dėl konstitucinius narystės ES pagrindus įtvirtinančio konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Nes šis aktas, didžiausiai mūsų Seimo gėdai, jo (o ne Tautos referendumu) buvo priimtas 2004 m. liepos 13 d., tad įsigaliojo tik 2004 m. rugpjūčio 13 d., t.y. praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo 2004 m. gegužės 1 d. prasidėjusios narystės ES. Ką tai reiškia? Ogi tai, jog daugiau nei 100 dienų pati mūsų narystė ES ir jos sąlygas apibrėžianti stojimo sutartis buvo aiškiai ir atvirai antikonstitucinė! Keista, bet iš šiandienę referendumo iniciatyvą kaip neteisėtą viešai smerkiančiųjų anuomet neteko girdėti nė užuominos apie šias nuodėmes teisės viešpatavimo ir teisinės valstybės idėjai...

Bet grįžtu prie to, kodėl referendumo iniciatyvą (bent jau tą, kuri yra varomoji viso proceso jėga – dėl žemės užsieniečiams pardavimo) laikau bergždžia. Problema yra ta, kad galiojanti mūsų Konstitucija apriboja suvereniteto turėtojo – Tautos – galias spręsti tam tikrus klausimus ne per savo atstovus (Seimą), o tiesiogiai, referendumu. Ir tai nėra vien mūsų Konstitucijos ypatumas. Daugumoje demokratinių ir teisinių valstybių piliečių galios referendumu spręsti tam tikrus klausimus yra apribotos. Spėju, kad daugelis nustebs sužinoję, jog JAV federaliniai referendumai apskritai negalimi ir niekada nevyko (nereikėtų painioti su atskiromis valstijomis). Klasikinis referendumais sprendžiamų klausimų apribojimų pavyzdys – mokesčiai. Mokesčiai ir Lietuvoje nustatomi bei panaikinami tik Seimo įstatymu. Kitas populiarus piliečių galių reiškimo apribojimas – tarptautinių santykių sritis. Čia yra tiek daug jautrių ir garsiai įvardinti netinkamų dalykų, kad netgi tarptautinės sutartys referendumu taip pat neratifikuojamos (kaip minėjau, tai galioja Lietuvoje, tą patyrėme ir referendumo dėl narystės ES metu). Lygiai taip pat sunkiai suprastume jei referendumu būtų imamasi spręsti bylas: ar p. Venckienė padarė nusikaltimą ar ne? kiek metų kalėjime turėtų praleisti p. Daktaras? ar p. Uspaskich turėtų būti baudžiamas už nepagarbą teismui? ir t.t. Todėl mūsų Konstitucija numato, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismas. Nei Seimas, nei Tauta to daryti negali. Negali Tauta referendumu balsuoti ir dėl to, kas turėtų būti skiriamas premjeru. Nes ir tai nėra jos kompetencijos sritis. Sprendimą priima Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Nebetęsiu, nes tikiu, kad esmę supratote.

Sakysite: kaip tai susiję su klausimu dėl žemės pardavimo užsieniečiams? Tuoj paaiškinsiu. Žemės pardavimą užsienio subjektams reglamentuoja Konstitucijos 47 str. ir (detalizuoja) jo pagrindu priimtas konstitucinis įstatymas. Minėtas Konstitucijos straipsnis yra ketvirtajame Konstitucijos skirsnyje. Referendumu siūloma šį ketvirtajame Konstitucijos skirsnyje esantį 47 str. pakeisti. Kaip tai turėtų būti daroma nustato Konstitucijos keturioliktas skirsnis, kurio 148 str.  2 d. ir 3 d. įtvirtintos šios viena kitą papildančios taisyklės: „Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei keturiolikto skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos“ ir „Konstitucijos pataisos dėl kitų Konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus“. Kitaip tariant, ketvirtajame (o ne pirmajame ar keturioliktajame) Konstitucijos skirsnyje esančio 47 str. pakeitimas turi būti svarstomas ir dėl jo du kartus balsuojama Seime ir, jei kiekvieno balsavimo metu už jį balsuoja mažiau nei 2/3 visų Seimo narių, Konstitucijos pataisa laikoma nepriimta. Tiesa, savaime tai nereiškia, kad referendumas (tarkim, patariamasis) dėl minėtų dalykų apskritai negalimas (tai atskiras ir pakankamai komplikuotas klausimas, tad čia į jį nesivelsiu). Bet daugiau nei akivaizdu yra tai, kad referendumu pakeisti Konstitucijos 47 str. šiuo metu negalima. Jei atitinkamas sprendimas būtų priimtas, Konstitucinis Teismas turėtų jį pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijos 148 str. įtvirtintai Konstitucijos keitimo tvarkai.

Būtina pridurti, kad ši išvada jokiu būdu nereiškia, kad Tautos suverenitetas Lietuvoje yra apribotas. Tauta yra aukščiausios galios turėtojas, bet nebūtinai visų klausimų tiesioginis sprendėjas. Tuo tarpu aukščiausios – suverenios – galios išlaikymą Tautos rankose liudija tai, jog ką tik aptartas žaidimo taisykles įtvirtinantį keturioliktąjį Konstitucijos skirsnį keičia būtent pati Tauta referendumu (ir tik ji). Praktiniu požiūriu tai reiškia, jog referendumo iniciatoriai gali pasiekti ir savo užsibrėžtą tikslą. Tik prieš tai reikėtų pakoreguoti Konstitucijos 148 str. 3 dalį. Neabejoju, kad daliai skaitytojų tai pasirodys nesąžininga. Dėl to nesiginčysiu, juolab kad jau minėjau ir vieno Konstitucijos kūrėjų prisipažinimą apie ją rengiant turėtą siekį „nugesinti“ referendumus. Bet už tokią Konstituciją nubalsavome patys ir teisė yra teisė, tad, jei šiuo metu inicijuojamas referendumas įvyktų, prognozuodamas galimą Konstitucinio Teismo sprendimą dėl jo teisėtumo, iš anksto kviečiu nemėtyti akmenų į jo daržą: tai jau būtų nebe sapnininką primenanti interpretacija, o gana nedviprasmiško Konstitucijos teksto pasekmė.

Na ir reziumuodamas pridėsiu, kad Lietuvai referendumo iniciatyva naudos neduos, nes sprendimas (geras jis kažkam atrodytų ar blogas), netgi jei būtų priimtas, galioti negalės, o žmonės liks papiktinti ir sukiršinti. Taigi, be triukšmo, laiko gaišimo ir vidinių vaidų iš jo nieko daugiau nepešime.