VRK pagaliau paskelbė sprendimą, kad referendumo iniciatoriai surinko pakankamai reikalingų balsų surengti referendumui. Tačiau nenustebino pasakyta nuostata, kuria leidžiama suprasti, kad Seimas čia dar gali ir pakeisti eigą. Beje Liberalų sąjūdis jau paskelbė, kad VRK sprendimą skųs teismui.

Paskutiniu metu iš valdžios atstovų pasigirsdavo vis daugiau kaltinimų referendumo iniciatoriams, kad neva jie žmonėms visko nepasako apie referendumo pasekmes, ir žmonės yra suklaidinti. Kad toks referendumas neva prilygsta išstojimui iš ES, o referendumo iniciatoriai patys to nesuvokdami tarnauja Rusijos interesams. Tikriausiai dėl to valdantysis elitas visomis įmanomomis priemonėmis menkina referendumo iniciatyvą gąsdindami būtais ir nebūtais dalykais. Tačiau visai nedemokratiškai atrodo Ministro pirmininko išsakyta viltis, kad referendumo iniciatyva užsibaigs Seime, o tiksliau sakant, žinant valdančiojo elito nuostatą tuo klausimu, referendumo klausimas bus ištirpdytas Seime.

Stebina tokia mąstymo kryptis, kada Tautos valia yra įžūliai ignoruojama. Niekaip nesuprantama, kaip demokratinėje valstybėje galima bandyti užgniaužti vieną iš pamatinių demokratijos principų, t. y. Tautos dalyvavimą tiesioginiame valstybės valdyme, kuris yra įtvirtintas LR Konstitucijoje. LR Konstitucijos 2 str. skelbia, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“, 3 str. skelbia, kad „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“, 4 str. skelbia, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Tiesiogiai savo suverenią galią Tauta vykdo referendumu, kuris kaip įtvirtinta Konstitucijos 9 str. yra „skelbiamas, jeigu to reikalauja nemažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę“.

Taigi, kaip matyti, jeigu yra surinkta 300 tūkst. balsavimo teisę turinčių asmenų parašų, referendumas turi būti skelbiamas, tai yra imperatyvi nuostata, taigi to kvestionavimas jau yra bandymas riboti Tautos suverenias galias, įtvirtintas toje pačioje Konstitucijoje 3 str. Visa referendumo skelbimo tvarka yra nustatoma įstatymu, tačiau akivaizdu, kad ta tvarka yra tik techniniai-teisiniai dalykai, kurie negali paneigti pačios konstitucinės nuostatos, kad jei surinkta tinkamų 300 tūkst. parašų, referendumas turi būti skelbiamas.

Lygiai taip pat keistai atrodo kalbos, po KT sprendimo, kad referendumo iniciatyva gali prieštarauti pačiai Konstitucijai, remiantis tuo, kad jau anksčiau vyko referendumas dėl stojimo į ES. Suprantama, kad vidiniai prieštaravimai nėra gerai, bet jeigu taip jau atsitinka tai yra taikoma taisyklė, kad vėlesnis teisės aktas pakeičia ankstesnį (Lex posterior priori derogat) ir čia nėra jokios priešpriešos. Jei mes pripažįstame Tautos suverenias galias ir jos teisę į įstatymų leidybą, tai formaliai žiūrint vėliausias referendumas gali pakeisti bet kokį anksčiau referendumu priimtą normą, juk ir pati Konstitucija leidžia ją keisti referendumu, kuri buvo irgi priimta Tautos valia, išreikšta per ankstesnį referendumą. Todėl neigti konstitucinę Tautos teisę į referendumą ir vadinti jį antikonstituciniu, remiantis ta pačia Konstitucija, kuri kaip žinome pati kyla iš Tautos, atrodo kažkaip keistai. Tada tiesiog galima tiesiai šviesiai klausti, kas aukščiau Konstitucija ar Tauta. Kitais žodžiais tariant „žemė giliau ar dangus aukščiau“ (G. Aleknonio teksto citata). Šioje vietoje jau kvepia tuo, kad vadovaujamasi ne teisiniais, bet politiniais argumentais.

 Suprantama, kad referendumas įneša tam tikros teisinės sumaišties santykiuose tarp Lietuvos ir ES. Tačiau čia jau valdančiojo elito atstovai galėtų patys save kaltinti, „saugiklių“ buvo laukiama jau seniai, tačiau jie buvo parengti tokie, kad akivaizdu buvo, kad jie nieko nesaugo. Panašu, kad žemės klausimas tapo tuo „kertiniu akmeniu“, atspindinčiu nusivylimą politine sistema (užtenka prisiminti „protesto balsus“, balsavimą kojomis, t. y. emigraciją ir kitus reiškinius, kurie yra įvardijami, kaip atspindintys nepasitenkinimą esama padėtimi). Kiek kartų patys valdantieji „teisinosi“ Tautai, kaltindami Europos Sąjungą, neva ji reikalauja tokio reguliavimo ir kiek kartų vėliau pasirodydavo, kad taip nėra. Kad ir dabar dėl mokesčių didinimo – finansų ministras teigia kad nesveiką maistą apmokestinti draudžia ES. Taip, žemės pardavimo draudimas užsieniečiams kertasi su pamatiniais ES principais ir akivaizdu, kad Lietuva pakliūna į keblią situaciją. T

ačiau įvairiausių santykių krizių ES istorijoje tarp atskiros valstybės ir ES būta ne viena ir ne dvi, ir ne trys. Čia galime prisiminti tokius garsius atvejus kaip Prancūzijos vykdytą „tuščios kėdės“ politiką Taryboje ir sekusį Liuksemburgo kompromisą, vėliau Prancūzijos įvykdytas 1969 m., franko devalvavimas, neiniciavus konsultacijų su kitomis valstybėmis narėmis, nors buvo įsipareigojsi tai padaryti. Franko devalvacija sujaukė kai kurių ES politikų įgyvendinimą ir pirmiausia būtent ES bendrąją žemės ūkio politika, su bendrų kainų sistema. Galima būtų prisiminti ir daugiau mažesnių įvairiausių krizių. Nežiūrint to, visos jos buvo įveiktos ir santykiai sureguliuoti, tik tam reikėjo įdėti truputi pastangų ir valios. Politikai turėjo truputi paplušėti ir paieškoti reikiamų sprendimų.

Pats paskutinis pavyzdys yra Šveicarijos atvejis. Šveicarai referendume pasisakė už didesnį įmigracijos ribojimą, kas kertasi su kitais įsipareigojimais ES. Tačiau nors tai ir įveda tam tikrą sumaištį, nors ir supranta, kad padėtis kebli, nes Šveicarijos ekonomika yra smarkiai priklausoma nuo ES, ten Tautos valia yra gerbiama ir niekas to nekvestionuoja. Šveicarų atstovai dabar vyks į Briuselį „kalbėtis“ ir bus ieškoma išeities iš susidariusios padėties

 Pasigirsta kalbų, kad galbūt tuo klausimu reiks naujo referendumo. Kiek vėlesnis panašus atvejis buvo su Airija dėl Lisabonos sutarties

Vieną kartą atmetė, kitą kartą patvirtino. Buvo įtampos, buvo nežinios, bet galiausiai blaivus protas laimėjo. Svarbiausia, kad Tautos valia nėra ignoruojama ir kvestionuojama. Tokia yra demokratijos kaina (kaip kažkada kažkieno buvo pasakyta, kad ir teisingumo pigaus nebūna!), bet svarbiausia, kad tik tokiu būdu Tauta gali priversti politikus dirbti, įsivertinti savo atliktus darbus prieš Tautą ir jei norės kitokių rezultatų sekančiame referendume, turės atlikti „namų darbus“. Politikų darbas yra dirbti ir atstovauti Tautos valią, ieškoti tokių kompromisų ir siūlyti tokius sprendimus, kurie būtų priimtini Tautai, o ne atvirkščiau – primetinėti Tautai savo valią.

 Štai kai dabartinei valdančiajai koalicijai reikėjo laimėti Seimo rinkimus, tai be skrupulų suorganizavo taip vadinamą „patariamąjį“ referendumą dėl atominės elektrinės. Tada kažkodėl niekam nekilo mintis, kad tuo klausimu jau buvo surengtas anksčiau referendumas, kuris nors ir laikomas neįvykusiu dėl per mažo aktyvumo (48,43 proc.), tačiau 88,53 dalyvavusiųjų pasisakė „už“ ir manyčiau „patariamoji“ Tautos nuomonė buvo išreikšta labai aiški. Tokie būtent veiksmai, kuomet Tautos nuomonės tarsi atsiklausiama, kai tai paranku politikams, o paskui tos nuomonės nepaisoma, labiausiai ir demoralizuoja visuomenę. Visiškai nestebina tai, kad visuomenė tampa apatiška politikai, balsuoja už „gelbėtojus“ arba iš viso – kojomis...

Tuo tarpu dabar, kai akivaizdu iš įvairių atskirų VRK narių pasisakymų, kad referendumui surengti yra surinkta pakankamai parašų, visokiausiais būdais VRK bando blokuoti šią iniciatyvą. Keistai atrodo šis VRK principingumas ir įvairiausių „kabliukų“ ieškojimas referendumo iniciatorių atliktame milžiniškame darbe, kai prisimeni, kaip VRK nusišalindavo ar pažiūrėdavo „pro pirštus“ į įvairius rinkiminius pažeidimus rinkimų kampanijos metu ir per pačius Seimo ar savivaldos rinkimus, užtenka pažiūrėti, kokie nusiskundimai būdavo vien Vilniaus krašte...

Tuomet standartinis VRK atsakymas būdavo maždaug toks „pažeidimai esminės įtakos rinkimų rezultatams neturėjo“. Visą tai sudėjus, sunku atsikratyti nuojautos, kad ir vėl vadovaujamasi ne teisiniais, o politiniais argumentais.

Yra dar viena nuomonė, kad remiantis Konstitucijos 148 str., referendumu gali būti keičiami tik Konstitucijos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos, o kitos Konstitucijos pataisos turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Neatmetu tokios galimybės, kad tokia interpretacija gali būti pasinaudota toliau blokuojant referendumo iniciatyvą. Tačiau čia pateiksiu savo interpretaciją. Konstitucijos 147 str. sako, kad „Sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų.“ Čia juk nepasakyta, kad tie rinkėjai gali „sumanyti“ keisti tik Konstitucijos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatas. Konstitucijos 147 str. aiškiai sako, kad 300 tūkst. rinkėjų gali sumanyti keisti Lietuvos Respublikos Konstituciją, t. y. visą in corpore, ar bet kurią jos dalį. 9 str. sako, kad referendumas skelbiamas jei to reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę. Tuo tarpu 148 str. mano galva visų pirmą skirtas apriboti Seimo teises keisti Konstituciją, o ne Tautos.

Nes suverenas yra Tauta, o Konstitucija kyla iš Tautos. Suverenas pasakė, kad kitus Konstitucijos straipsnius gali keisti ir Seimas, ir netgi nustatė tam reikalui tam tikrą procedūrą. Seimas ir visa kitą kyla iš Konstitucijos, kaip Tautos valios akto. Retorinis klausimas, ar gali pavaldinys nurodinėti šeimininkui? Kaip skelbia Konstitucijos 5 str. valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas, o jų galias riboja Konstitucija.

Liūdniausia šioje istorijoje yra tai, kad šitoks Tautos valios varžymas ir supriešinimas tikrai nepasitarnauja Valstybės stabilumui. Daug pavojingiau yra ne tai, kad kaip referendumo priešininkai skelbia, Lietuvoje įsivyraus referendumų kultūra, o tai, kad Tautos atstovai pradės pradėti riboti Tautos teises. Jei toks referendumas ir pakenks Lietuvos prestižui ES lygiu, tai visų pirmą dėl to, kad Lietuvos valdžia ignoravo šią iniciatyvą, leido taip suformuluoti klausimą ir aplamai, kad neužbėgo šiai iniciatyvai už akių. Tačiau toks referendumas manau teigiamai įtakotų visuomenę, labiau kontroliuoti savo renkamus valdžios atstovus.Dabar valdantieji vietoj to, kad pripažintų savo klaidas ir gerbtų LR Konstitucijoje įtvirtintą teisę, kaltina iniciatorius ir visaip juos marginalizuoja, kas atrodo nesolidžiai. Tokia neproporcinga agresija iš valdžios pusės gali tik dar labiau supykdyti žmones ant valdančiojo elito, o tai referendume gali išvirsti į protesto balsus prieš jį. Kalčiausi čia bus tie, kurie turėjo ir turi visus situacijos sureguliavimo instrumentus, o ne tie, kurie naudojasi Konstitucine teise.

Panašu, kad Lietuvoje mūsų valdantysis elitas visiškai surambėjo, įprato veikti mechaniškai pagal taisykles ir reglamentus, visiškai prarado lankstumą ir atskaitomybę prieš Tautos valią. Šis referendumas galėtų būti gera pamoka mūsų politikams ir priminimas, kam jie turi atstovauti. Nes būtent tam mes juos ir renkame, kad kaip skelbia Konstitucijos 5 str. 3 d. „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Jei jos gerai tarnaus, žmonės bus patenkinti ir pretenzijų nereikš.

Vienaip ar kitaip, žiūriu į šią susidariusią keblią situaciją optimistiškai. Gal būt mums reikės dar vieno referendumo, kuris ir kainuos keliolika milijonų, bet niekaip negaliu sutikti su situacija, kuomet yra bandoma riboti Tautai aukščiausią suverenią galią tiesiogiai (LR Konstitucijos 4 str.). Ar nedaugiau mūsų iždas sumoka palūkanų tarptautiniams kreditoriams už neatsakingą valdžios fiskalinę politiką? Ar ne dėl valdžios neveikimo įkainiai per viešuosius pirkimus iš ES struktūrinės paramos lėšų tampa pasipelnimo šaltiniu ir taip neefektyviai panaudojamos daug didesnės ES struktūrinės paramos lėšos? Ši referendumo iniciatyva gerai supurtė valdantį elitą, tai matosi iš jų reakcijos. Manau, kad ši situacija padarys mus visus politiškai brandesniais ir atsakingesniais.