Lygiai prieš 10 metų nelaimingo atsitikimo metu žuvo literatūros mokslininkas prof. Vytautas Kubilius. Ta proga bernardinai.lt skaitytojams siūlome jo kurso draugo knygotyros prof. Vlado Žuko kiek patrumpintą straipsnį „Vytautas Kubilius skaitytojas“, spausdintą žurnale „Tarp knygų“ 2013 m. gegužės mėnesį.

Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje 2008 m. lapkritį surengtoje Vytauto Kubiliaus jubiliejinėje parodoje buvo jo epigrafas: „Aš tik knygomis gyvenu ir gyvensiu. Mano džiaugsmas iš knygų ir liūdesys knygomis“.

Knygas nuo ankstyvos jaunystės Vytautas Kubilius skaitė su dideliu užsidegimu. Dar 1945 metų sausio 29 d. laiške iš Biržų į Vilkiją Kaziui Grigui rašė: „... aš knygas turbūt labiau myliu už gyvenimą“. Tų metų rugpjūčio 12 d.: „Aš kol kas ją [jaunystę] laikau užmūrinęs knygomis“, spalio 12 – „Brendu per knygų pasaulį...“ (Kazio Grigo pokalbiai laiškais, 2006).

Knygų skaitydavo daug ir greitai. Padovanojau savo beveik 250 puslapių knygą Prisiminimų puslapiai: gimnazijos suole (2000). Kitą dieną jau buvo perskaitęs. Vertingu laikė skyrių „Likimai“ – apie partizaniniame judėjime žuvusius klasės draugus: „Žuvo ir nieko nežinoma, tik kartais pavardė paminima, čia gi yra šiek tiek žinių“. Mokslines knygas skaitydavo greičiau, grožines – lėčiau. Valstybinės literatūros premijos laureatų vakare LNB (1982 03 15) kalbėjo: „Greitai skaityti gali mokslinę knygą – joje ieškai informacijos. Grožinės literatūros negali greitai skaityti, įsijungti į emocijų sistemą, patirti kūrinių gelmę. Poeziją reikia skaityti lėtai, kartoti, skaityti gabaliukais, ilgai žiūrėti (apie Albino Bernoto eilėraščius. – V. Ž.). Šiuolaikinė poezija verčia skaityti lėtai. Greitai skaitoma estradinė poezija“.

Nuo studijų metų Kubilius turėjo mokslinės medžiagos rinkimo sistemą: ant atskirų lapų užrašydavo ištraukas, santraukas, rašytojų biografijas ir kūrybos duomenis. Užrašus klasifikuodavo temomis, pavyzdžiui, romantizmas; tokiu būdu sintetindavo ir dėstytojų paskaitas – ruošdamasis egzaminui iš plataus paskaitos konspekto, pasirašydavo kelias tezes. Pradėjęs naują temą jau turėdavo dalį medžiagos, ypač teorinės. Kai pasibaigė visi gyvenimo darbai, sukauptos literatūros mokslo medžiagos susidarė bene pora maišų...

Valstybinės premijos laureatų vakare LNB 1982 m. kovo 15 d. V. Kubilius buvo paklaustas iš salės: „Ar ruošėtės kritiko keliui, ar atsitiktinai juo tapote?“

V. Kubilius. Kas gali iš anksto ruoštis, mane kankino koloidų chemija, matematikos integralai. Bet prisirišimas prie literatūros buvo didelis. „Aušros“ gimnazijoj mokytoja Bulotaitė dalindavo knygas, duodavo po dvi savaitei. Bet vieną per dieną perskaitydavau. Vėliau taip nedariau.

Iš salės. Ar negalvojot apie literato kelią?

V. Kubilius. Manau, kad juo einu. Gal eilėraščius rašyti ir prasmingiau, bet kai per metus pasirodo 30 rinkinių, tai džiaugiuosi, kad Kubiliaus ten nėra.

Iš salės. Ar skaitydamas kūrinį patiriate sukrėtimą?

V. Kubilius. Kritikas kaip gydytojas, kaip profesionalas skaito be sukrėtimų. Jis preparuoja, be šito neparašysi kritikos kūrinio. Bet ir kritikui pažįstami sukrėtimai. Putino eilėraščių rinkinys Langas buvo sukrėtimas – tai egzistencinių situacijų apnuoginimas. Sukrėtė Paulio Celano eilėraštis „Mirties fuga“ – apie išgyvenimus vokiečių koncentracijos stovykloje. Sukrėtė Albino Žukausko eilėraštis „Užgipsuotos burnos“ apie Varšuvos gatve varomą poetą:

Todėl papasakosiu bent trumpai,
Kaip Varšuvoje sukilimo dienomis,
Rugpjūčiui baigiantis, Andžejų
Tšebinskį, Lenkijos poetą ir kovotoją,
Gestapininkai užgipsavę burną varė nužudyti.
Ne vieną varė – su draugų būriu. Visi jaunuoliai
Su užgipsuotom burnom,
Kad prieš sušaudant negalėtų
Skanduoti antihitlerinių lozungų,
Burnoti prieš fašizmą.

(A. Žukauskas, „Rinktiniai raštai“, Vilnius, 1986, t. 2, p. 71–72)

Jau Sąjūdžio metais, 1989 01 24, Menininkų rūmuose buvo surengta Vytauto Kubiliaus paskaita-diskusija „Literatūra ir dabartis“. Pasižymėjau keletą pasisakymų.

Kęstutis Nastopka. Tikrovė įdomesnė už literatūrinę išmonę. Literatūros kritika nėra praradusi vertės. Vytautas Kubilius taip pat darė nuolaidų, bet labiau negu kuris kitas kritikas gali jaustis nenugalėtu. Ritualiniai nusilenkimai nepakeitė esmės – nesiliovė griovęs mitologinių stabų. Pirmojo atšilimo metais palankiai sutiko naujus vidinio monologo kūrinius. Kaip sujudo autoriai, o „Talento mįslės“ sukėlė visą audrą. [...] Jis, matyt, tiki, kad menas gali išgelbėti pasaulį.

V. Kubilius. Literatūra galėtų būti ir demokratijos mokytoja – dorame romane tarp personažų vyksta polemika ir kiekvienas turi teisę ginti savo poziciją. Autokratinio valdymo dešimtmečiai nubloškė nuo demokratinio galvojimo, turime mokytis tolerancijos kitų nuomonei. Literatūra – tautos būties išraiška. Neturime skydo, kuris gintų nuo asimiliacijos. 20 proc. mišrių šeimų per 120 metų sunaikina tautą. Gyvename dvikalbystės situacijoj ir kalbos mokomės ne iš močiučių, o iš literatūros. Pragyvenom ilgo kompromisinio derinimosi, nepasitikėjimo, nevisavertiškumo komplekso laikotarpį. Negalime pereiti prie himnų, gyvename krizių laikotarpį ir tik apie jas kalbėdama literatūra gali atlikti savo vaidmenį šią dieną.

Donatas Sauka. Paskutinis darbas, kurį rašei – literatūros istorija anglų kalba. Parašei naujos prozos analizę.

V. Kubilius. Savo literatūros vaizdą užsieniui pagerinom, bet yra ir vidaus rinka. Įsivaizduoju literatūros funkcionavimą vidurinėje mokykloje. Kai kurių rašytojų situacija, paskelbus demaskuojamų dokumentų, pasunkėjo. Negalima tapatinti rašytojų ir kūrinių, bet tapatumas peršasi. Programose turėtų sumažėti autorių skaičius – išliks Radzevičiaus romanai, novelistika, tikrai lietuviška, išlaikiusi trapumą, liūdesį. Yra daug vilčių, kad jaunimas ras ryšį su Skablauskaitės proza – nušviečia šių laikų jaunimo situaciją.

D. Sauka. Baltarusis Alesis Adamovičius rašė, kad literatūra tūri būti daugiau negu literatūra – turi smogti taip, kad nejustum, jog čia literatūra.

V. Kubilius. Nebuvo labiau pribloškiančio teksto kaip Grinkevičiūtės atsiminimai. [...] Toks įtaigumas kaip Grinkevičiūtės rašytojui neįmanomas. Kaip surasti savo kelią, nes memuarinės literatūros spaudimas didės? Adamovičius užrašė sudegintų kaimų žmonių pasakojimus. Reikėtų tokius pasakojimus skelbti – išplaukia iš nebūties poetai. Gal miškuose žuvę poetai ką paliko. Gyvename mitingų laikotarpį, bet literatūra neturėtų pasiduoti, negali nutolti nuo bendrų žmogiškų idealų. Jei literatūroj socialistinius idealus pakeisim tautiniais, religiniais – literatūra nelaimės, ji turi gyventi istorine sąmone, viską reikia įvertinti amžinybės masteliu.

Straipsnio iliustracijai panaudota Dr. Alfonso Laučkos nuotrauka