„Ukrainoje vyksta kova ne dėl priklausymo Vakarams ar Rytams, kaip pateikia mūsų politikai. Ukrainoje vyksta kova tarp tikinčiųjų ir neturinčių nieko švento. O ukrainiečių religingumas – ypatingai gilus. Jų revoliucijos lopšy - Maidano aikštėje nuolat stovi Dievo Motinos paveikslas, ištisą parą kas valandą meldžiamasi dalyvaujant 3 – 4 įvairių Bažnyčių šventikams“, - pasakoja neseniai iš garsiosios Kijevo Maidano tribūnos ukrainiečius kelis kartus sveikinę kaunietė Tatiana Narkyavichene ir vilnietis Juozas Valiušaitis. Fotomenininką Juozą Valiušaitį apskritai galėtume vadinti Lietuvos metraštininku Ukrainoje ar dvasiniu Ukrainos ambasadoriumi Lietuvoje: jis 2004 m. „oranžinę revoliuciją“  įamžino tūkstančiuose foto kadrų ir ukrainietiškame nuotraukų albume, Lietuvoje ir Ukrainoje surengė ne vieną fotografijų parodą, ukrainiečių išsilaisvinimo kelią atskleisdamas per jų tūkstantmetes religines ir kultūrines šaknis, o šiemet į lietuvių kalbą išvertė ir Ukrainos himną.

Tikimės, kad skvarbus Tatianos ir Juozo žvilgsnis į sprogstantį Ukrainos virsmą bus įdomus ir Bernardinai.lt skaitytojams.

Pasak Tatianos ir Juozo, vizualiai dabartinę Ukrainos situaciją geriausiai atspindi žymaus ukrainiečių dailininko ir filmų scenografo Serhijaus Jakutovyčiaus grafikos darbas, pažymėtas garsiausio ukrainiečių poeto Tarasos Ševčenkos priesaku: „Kovokite – ir nugalėsite!“.

Paveikslo centre vaizduojama Motina Ukraina labai primena Dievo Motiną, laikančią nukryžiuotą savo sūnų. Nuo Motinos rankų nukarę rankšluosčiai, prie kurių suklupę glaudžiasi narsūs kazokai, ukrainiečių tautoje (kaip, beje, ir rusų) turi labai gilią simbolinę ir dvasinę prasmę: su duona ant rankšluosčio sutinkamas svečias, visus svarbiausius žmogaus gyvenimo virsmus – kūdikio gimimą, vestuves žyminčios apeigos nepraeina be rankšluosčių. Paveiksle rankšluosčiai yra vaizduojami kaip dvasinė atrama karžygiams kovoje už laisvę, už Tėvynę. Prie jų karingieji kazokai glaudžiasi kaip klusnūs vaikai: aršiausius mūšius praėję kariai prieš moterystę, prieš dvasingumą tampa bejėgiai.

Svarbi ir šiurpi kūrinio detalė – Motina eina basa per kalavijų ašmenis, jos kojų pirštai nukirsti. Taip pavaizduota Ukrainos istorija – šimtametė kova už laisvę: nuo kruviniausiai sudoroto Ukrainos sukilėlio Ivano Mazepo, kurio tūkstančius vyrų Rusijos caras Petras I po sukilimo išilgai pervėrė kuolais, iki pat šių dienų barikadų mūšių Kijevo gatvėse.

Už Motinos pečių – statomos šventyklos vartai. Įėjimo arka taip meistriškai supinta, kad atrodo kaip šventosios aureolė. Ant dešinės vartų kolonos – šventasis Mikalojus. Ant kairės – arkangelas Mykolas: kovotojas už tiesą, Kijevo simbolis, kuris stovi ir dabartinėje Ukrainos revoliucijos širdyje – Maidane, priešais Laisvės paminklą. Taip jie ir žiūri vienas į kitą – Laisvė į šventą Mykolą.

Nepaisant to, kad protesto mitingai Kijeve prasidėjo Ukrainos prezidentui V. Janukovyčiui nepasirašius sutarties su Europos Sąjunga, Tatiana su Juozu tvirtina, kad Ukrainoje vyksta kova ne tarp Rytų ir Vakarų, ne dėl Europos Sąjungos ir Rusijos. Žmones įskaudino ne tiek nepasirašyta sutartis su Europos Sąjunga, kiek jų nuomonės nepaisymas. Ukrainiečiams Europos Sąjunga svarbi tik tiek, kiek ji padėtų pakeisti dabar esančią nežmonišką, bedievišką santvarką, nes Kijeve dabar krauju tirpdomas paskutinis komunistinės imperijos įšalas: jei Maidanas atsilaikys, greičiausiai panašūs judėjimai prasidės ir Baltarusijoje, ir Rusijoje. O į išsilaisvinusią nuo imperinio komunizmo Rusiją ukrainiečiai žiūrėtų visai kitaip.

Ukrainoje  vyksta ne tiek politinė, kiek dvasinė kova tarp nieko švento neturinčių komunistų ir tų, kas su Dievu. Kas iš to, kad V. Putinas eina į bažnyčią? Vis tiek „krista na niom niet“ (kryžiaus jame nėra) – toks yra rusų ir ukrainiečių posakis. Kijevo Maidane tas labai gerai jaučiama“, - sako Tatiana. Juozas antrina: „Atkreipkim dėmesį į šiuos Ukrainos himno žodžius: „Sielą, kūną atiduosim mes už savo Laisvę“ – pirmiausia minima būtent siela“.  

Ukrainiečių religingumas yra ypatingai gilus. Maidano scenoje nuolat stovi Dievo Motinos paveikslas, ištisą parą kas valandą meldžiamasi dalyvaujant 3–4 šventikams. Po to giedamas Ukrainos himnas. Svarbu tai, kad Maidane kartu meldžiasi keturių Bažnyčių šventikai: Kijevo patriarchato stačiatikiai, Vakarų Ukrainoje vyraujantys unitai (graikų apeigų katalikai), atstovaujami kardinolo Lubomiro Guzaro, protestantai ir Romos katalikai (jų yra apie 5 proc.). Šių bažnyčių atstovai dalyvauja ir taip vadinamoje Gruodžio 1-osios grupėje, kuri iš dvasininkų ir menininkų bei mokslininkų susikūrė po pirmojo valdžios kruvino bandymo išvaikyti protestuotojus.

Lietuvoje retai prismenama, kad  Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia yra pasidalijusi į dvi dalis: Ukrainai pasiskelbus nepriklausoma valstybe, dalis Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios, vadovaujamos metropolito Filareto, už savo palankumą ukrainiečių tautos savarankiškumui buvo atskirta nuo Maskvos patriarchato, o kita, valdžią aptarnaujanti, prorusiškoji šventikų dalis, vadovaujama metropolito Vladimiro, taip ir liko pavaldi Rusijos cerkvei. Šis skylimas labai įdomiai suskambėjo pernai vasarą Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai minint  savo krikšto 1025 metines ne Rusijoje, o Ukrainoje – juk prieš tūkstantį metų kunigaikštis Vladimiras krikštijo ne  Rusiją, o Kijevo Rusios valstybę.Todėl šios krikšto metinės buvo atšvęstos du kartus: oficialioje, politinėje šventimo ceremonijoje, kur  dalyvavo Rusijos ir Ukrainos prezidentai V. Putinas ir V. Janukovyčius, nedalyvavo metropolito Filareto vadovaujama Stačiatikių Bažnyčia – ji šioms metinėms skirtas Mišias laikė atskirai.

Maskvai pavaldžios Stačiatikių Bažnyčios pasiuntiniai, kurie vieninteliai palaiko valdžios, tiksliau, Kremliaus liniją, taip pat buvo atėję į Maidaną pasižvalgyti, tačiau pataikė tiesiai ant „Berkuto“ lazdų ir daugiau nebepasirodė. Tuo tarpu Maidane meldžiamasi už visus: tiek už sukilėlius, tiek už „Berkuto“ smogikus ar prezidentą V. Janukovyčių.

Dar reikėtų pažymėti, kad sukilėlius karštai palaiko ir Krymo totoriai – islamo bažnyčios atstovai.

Šv.Mikalojaus Auksabonio vienuolynas pernai gruodžio 1-os naktį  nuo žiaurių milicijos persekiojimų (per valandą 165 taikiems Maidano demonstrantams buvo sudaužytos galvos, sulaužyti šonkauliai) priglaudė šimtus mitinguotojų ir apie kilusį pavojų kijeviečiams pranešė skambindamas varpais. Per visą tūkstantmetį tai buvo tik antras skambinimas varpais dėl gresiančio pavojaus. Pirmą kartą apie pavojų gyventojams vienuolynas varpais pranešė 1253 m. mongolų totorių ordos antpuolio metu.

Šv.Mikalojaus Auksabonio (Auksakupolio) vienuolynas Kijeve pastatytas 1108–1113 metais. 1922 m.,  bažnyčių naikinimo eroje, ateistinių bolševikų susprogdintas iki pat pamatų. Iš naujo atstatytas Ukrainai oficialiai atgavus savo nepriklausomybę.

Lavros vienuolynas

Lavros vienuolynas po Sofijos Soboro yra antras pagal senumą stačiatikių vienuolynas, įkurtas 1051 m. Kijeve. Jame yra net 13 cerkvių, iš kurių 2 požeminės. Tvirtinama, kad Lavros vienuolyne saugojami „Dievo žmonių“ kaulai, tarp jų ir legendinio pravoslavų pasakų herojaus Iljos Muromiečio. Vienuolyno teritorijoje yra ir garsaus XX amžiaus pradžios carinės Rusijos premjero – reformatoriaus Piotro Stolypino kapas. Po Spalio revoliucijos komunistai susprogdino centrinį Lavros soborą, bet atgavę nepriklausomybę ukrainiečiai jį atstatė. Šio vienuolyno varpinė iki šių dienų yra bene aukščiausias Kijevo taškas.

Juozas Valiušaitis neabejoja, kad  šitas Dievo žvilgsnis iš ukrainietiškos maldaknygės viršelio 2009 sausį išgelbėjo jam sveikatą, o gal net ir gyvybę. Juozas Kijevo pakraštyje šventė bičiulio mamos aštuoniasdešimtmetį, todėl namo susiruošė vėlokai, kai jau nebevažinėjo maršrutiniai autobusai ir teko grįžinėti namo pėsčiomis. Nužiūrėję svetimšalį, kalbantį mobiliuoju, užpuolė du plėšikai (šiandien Ukrainos sukilėlių tokie vadinami „tituški“), pargriovė ir suspardė: sulaužė nosį ir porą šonkaulių. Kai jau bejėgį nusprendė apkraustyti, vienas jų netikėtai iš Juozo palto kišenės ištraukė maldaknygę. Tokia akivaizdi buvo nusikaltėlio ir Kristaus akistata, kad šis net krūptelėjo, metė staigiai į sniegą maldyną ir žaibiškai spruko, nusinešęs tik nukritusį mobilų telefoną. O Juozo kuprinė taip ir liko nepaliesta – su brangia fotoaparatūra, su dviem šimtais juostų – visu „oranžinės revoliucijos“ archyvu, su dar vienu mobiliuoju telefonu ir pinigine su tūkstančiu grivinų (500 litų).

Tęsinį skaitykite penktadienį.

Nuotraukos iš Tatianos Narkyavichenės ir Juozo Valiušaičio archyvo

Pasakojimą užrašė Dalius Stancikas