Poetas, vertėjas Vladas Braziūnas

Evgenios Levin nuotrauka

Poetas, vertėjas, aštuoniolikos poezijos knygų autorius Vladas Braziūnaspernai tapo Pasvalio krašto Garbės piliečiu, šiemet pagerbtas Bernardo Brazdžionio ir Nacionaline kultūros ir meno premijomis. Pastaroji, prestižiškiausia kultūros ir meno premija, kūrėjui skirta „už poetinius atradimus, gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką“. Su poetu V. Braziūnu kalbėjomės apie kūrybos ištakas ir vingius bei gyvenimo prasmę.

Pradėkime gal nuo vaikystės? Apie kokį gyvenimo kelią svajojote vaikystėje? Kaip tos svajonės kito, materializavosi?

Vaikas, paauglys buvau skaitantis. Knygos, o ypač lemtingas Tado Ivanausko „Lietuvos paukščių“ tritomis, palenkė mane prie ornitologijos. Keletą paskutinių mokyklos... na, reikėtų sakyti – mokyklų metų: šešerių pradėjau lankyti Pasvalio septynmetę, man besimokant ji virto aštuonmete (dabar Svalios pagrindinė), tada perėjau Pasvalio vidurinėn (dabar Petro Vileišio gimnazija), ją 1969-aisiais ir baigiau. Vidurinėj tyčia lankiau fizikos, chemijos būrelius, paskutiniais metais puikiai pasirengiau biologijos stojamajam egzaminui, nors tas dalykas vienuoliktoje klasėj jau nebebuvo dėstomas. A, dar aštuonmetėj išmokau ir fotografuoti: fotoaparatas – būtinas paukštininko įrankis.

Kaip nusprendėte rinktis žurnalistikos studijas, o vėliau jas pakeitėte į lituanistiką?

Ankstyvoji jaunystė yra toks metas, kai įmanomi staigūs, ryžtingi sprendimai. Savarankiški. Tėvai nei kas kitas jokių specialybių man nepiršo. Tiesa, dar ir todėl, kad visi mano, ornitologo, kelio sąmoningumu neabejojo. Gal tik jauna literatūros mokytoja Aldona Abariūtė-Datkūnienė viena sau pagailestaudavo, kad literatūriniai mano gabumai, jos įžvelgti, gali nueiti perniek. Bet vieną bemiegę naktį – jau išlaikius mokyklos egzaminus – ir mano širdelėj kažkas sukirbėjo. Iš ryto buvau nusprendęs: stoju lituanistikon. Tik mokytoja, užuot apsidžiaugusi, puolė į ašaras: nestok, bus kaip man, jau geriau žurnalistikon.

Papasakokite, kokį pėdsaką Jums paliko Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva, ekspedicijos vasaromis?

Ją, mūsų ramuvą, pačiam teko ir kurti. Vos atvykęs Vilniun, pradėjęs studijuoti, patekau į patį, jei sakytum ano laiko terminu, „buržuazinių nacionalistų lizdą“, į glaudžiausią būrį už mane vyresnių žmonių, susirūpinusių mūsų tautos būviu, pasirengusių kultūriškai jį kelti, gaivinti. Artimiausias tikslas buvo pakelti universitetą, įvairių specialybių studentus ir dėstytojus.

Po pusmečio, 1970-ųjų pavasarį, ramuva surengė pirmą savo viešą renginį – Martyno Mažvydo minėjimą. Vasarą – kompleksinė kraštotyros ekspedicija Dūkštose. Tiesa, nedalyvavau, užtat išvažiavau Norberto Vėliaus ekspedicijon Gervėčių kraštan. Vėliau – Griškabūdin rinkti etnografinių eksponatų Rygiškių Jono muziejui...

Toliau jau kas vasarą buvo po vieną ar ir kelias kompleksines arba tautosakos ekspedicijas įvairiose Lietuvos vietose. Ir ne tik Lietuvos: dalyvavau ir Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (taip tada buvo vadinamas) tautosakininkų ekspedicijoje Apso apylinkėse, taigi kitoje Baltarusijos lietuvių saloje. Beje, ekspedicijų, tautosakinių išvykų būta ne tik vasarom.

Čia kalbos būtų be galo, pasakysiu tik, kad ramuva man bus buvusi lemtinga ne tik apsispręsti iš paviršinių žurnalistikos studijų pereit, kaip draugingi žurnalistikos dėstytojai sakydavo, „pas tuos kirvius lituanistus“, taigi į rimtą ir sunkią specialybę, tikrą humanitariką. Jei kuo literatūroj esu savitas, – daugiausia, matyt, dėl jos, dėl ramuvos.

Dar naudojuosi proga eilinį kartą pasakyti, kad Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva iš pirmos gyvavimo dienos, buvo ne koks „klubas“ (tarkim, internacionalinis), ir tas bendrinis žodis „ramuva“ jos steigėjams yra šimtą kartų brangesnis už visus tikrinius; be kita ko, sunkiai gintas ir apgintas net nuo oficialių universiteto saugumiečių. Tad žodis „ramuva“ – pagarbos pačiai ramuvai ir pirmiesiems ramuviams ženklas.

Grįžkime prie Jūsų kūrybos. Kada ir kaip pradėjote kurti poeziją, kaip pajutote, kad tai – jūsų kelias?

Nepajutau. Gal toji kūryba mane netyčia pajuto ir pasiglemžė. Tiesa, ilgai ji konkuravo su žurnalistika: duoną iš ko nors valgyt juk reikėjo. Galutinai su žurnalistine tarnyste atsisveikinau bene 1996-aisiais, bet iki šiol gailiuosi jai tiek daug kraujo atidavęs. O dabar kartais apsižiūriu, kad, be literatūrinės kūrybos, gal nieko kita daugiau dorai ir nemoku arba (čia dažniau) visai nenoriu.

Pirmoji Jūsų eilėraščių knyga leidykloje gulėjo septynerius metus kaip „idėjiškai ir meniškai nebrandi“, tačiau išleista įvertinta Zigmo Gėlės premija už stipriausią poezijos debiutą. Paradoksas?

Jokio paradokso. Tas „meniškai“ šitoje standartinėj formuluotėj buvo tik neatplėšiamai priklijuojamas prie „idėjiškai“ – kaip brandaus socializmo „žmogiško veido“ kaukė. Geram žmogui, ne iš gero gyvenimo išsiugdžiusiam vidinio cenzoriaus uoslę, patarus, kai kuriuos eilėraščius iš rinkinio išėmiau – jo nesugadindamas: daugumas poetų savo pirmojo rinkinio po kiek laiko drovisi, o aš šito jauno autoriaus eilių ir dabar viešai paskaitau. Kartais net gniauždamas jam pavydą.

Tie septyneri nežinios metai neužgesino noro kurti? Kas tada palaikė pasitikėjimą savimi ir poeto misija?

Įkarščio nepridėjo. Knyga anaiptol nereiškė, jog visa kritika, leidyba, visa ideologiją aptarnaujanti nomenklatūra puls džiūgauti. Nebuvau patikimas, ir jie buvo įsitempę, įtarūs. Tad geriausias sprendimas buvo neneigti, kad toks egzistuoju, bet verčiau apie tokį nekalbėti dėl šventos ramybės.

Esate ir Lietuvos vertėjų sąjungos narys, Vidurio ir Rytų Europos poetų judėjimo „Cap ā l’Est“ narys bei vienas iš jo steigėjų. Ką duoda poetų bendravimas?

Esu ir Lietuvos rašytojų sąjungos narys, tokiu pirmiausia ir tapau. „Cap ā l’Est“ gyvuoja nuo 2002-ųjų, bent jau kaip užuomazga. Jį devynių Europos šalių (nuo Graikijos iki Lietuvos) poetai įkūrėm Slovakijon sukviesti poezijos aktoriaus, Paryžiaus Moliere’o teatro Poezijos namų direktoriaus Michelio de Maulne’o. Jau kitąmet surengėm iki šiol kasmet vykstantį poezijos, poezijos teatro ir muzikos festivalį Banska Štiavnicoje, Slovakijos kalnų miestely, įrašytame tan pačian UNESCO sąrašan kaip ir mūsų Vilniaus senamiestis.

O jau mano paties (drauge su diplomatu Petru Vaitiekūnu ir baltarusių poetu, jų PEN centro pirmininku Andrejumi Chadanovičium) kūriniu galima būtų vadinti „Magnus Ducatus Poesis“, poetų ir kitų menininkų (pirmiausia muzikų) bendriją, aprėpiančią Lietuvą, Baltarusiją, Lenkiją, Ukrainą, iš dalies Latviją ir Rusiją, truputį net Moldovą. Susirenkam vis kitoje šalyje, viešai skaitom įvairiakalbes eiles ir dar įvairesnius jų vertimus skambant muzikai (poezijos ir muzikos vyksmas kaip vientisas kūrinys), esam surengę ir kitokių susitikimų, plenerą, leidžiam solidų keliakalbį „Magnus Ducatus Poesis“ almanachą.

Čia – nuolatinesnio bendravimo salos. Dar poezijos festivaliai Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse, dar... daug ko. Galimybių randasi, širdis plati, bet rankos kartais tesiekia tik darbo stalą.

O kas svarbiausia perteikiant kitų šalių poetų kūrybą? Kokių savybių reikia vertėjui? Ką vertimas duoda žmogui?

Be visų kitų lyg ir suprantamų dalykų, poezijos vertėjas dirbdamas turi išmanyti, jausti bent tris kalbas, ir trečioji (pirmosios dvi – iš kurios verti ir į kurią verti) bus pati svarbiausia – poezijos kalba, nors nelabai kas pasakytų, kas ji yra. Va tos neapčiuopiamos kalbos pojūtis ir būtų reikalingiausia poezijos (ir ne tik) vertėjo savybė. Ką duoda vertimas? Dirbdamas dirbti, mokais. Taigi versdamas – versti. Esi amžinas savo paties mokinys, ir mokymosi visą gyvenimą programos vertėjui turėtų kelti tik šypsnį. Ką vertimas duoda kitam? Čia galiu atsakyti tik kaip skaitytojas: laimingais kartais – progą susitikti su savitu knygos ar kito kūrinio pasauliu.

Esate poetas, turintis savo kūrybos svetainę. Joje jūsų kūrybos randame 25 kalbomis, net ir tarmiškai, galime perskaityti jūsų vertimų iš 13 kalbų. Esate poliglotas?

Ne, joks poliglotas. Kai kurių kalbų moku, pirmiausią savo tarmę ir bendrinę lietuvių, į kitas vienam kitam eilėraščiui sugebu įsigauti per visokias žodynų, konsultacijų, nuojautų, klaidų ir jų taisymo, to paties amžino mokymosi dureles. O svetainė... Po teisybei, man jau darosi sarmata, kad retai beužsuku jos papildyt. Rodos, ten nesama paskutinių mano vertimų į armėnų, kinų, gal dar kokias kalbas. Nebespėju būt Braziūno sekretore.

Kaip „gimsta“ eilėraštis, kyla impulsas pradėti versti?

„Gimsta“ bjaurybėlis, nesiklausęs ir nepranešęs. Ištinka, užklumpa nepasiruošusį. Tada tik laikykis! O impulsas versti būna žemiškesnis: draugystė, prielankumas, pagaliau koks reikalas: festivalis, publikacija, rečiau – knyga, jei ją nujauti kaip būtiną ar bent galinčią būti pravarčią ir malonią tavo kalbos žmogui.

Kiek Jums eilėraštyje svarbu mintis, rimas, ritmas, siužetas?

Siužetas svarbus ne eilėraščiui. Poemai, gal kiek baladei. Tiesa, tam tikras lyrinis siužetas visada esti (ne veltui sakoma: jei sugebi pasakyti eilėraščiu, kam tau romanas). Šiaip jau svarbiausia man eilėraščio muzika, išauganti į prasmių muziką.

Kritikai pastebi, kad Jūsų kūrybai būdingi liaudiški motyvai, tradicinė pasaulėjauta. Joje vis išnyra Viešpaties veidas, Lėvens motyvas, gimtinės paukštelis. Nacionalinė kultūros ir meno premija skirta „už poetinius atradimus, gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką“. Ši pasaulėvoka netrukdo būti originaliam?

Pasaulėjauta, ko gera, archajinė. Raiška – anaiptol. Nei tiem, nei aniem. O gal čia ir bus originalumas?

Sudarėte ir kitų poetų knygų: „Eduardas Mieželaitis: Post scriptum“, ramuviškio Rimanto Kasparo kūrybos rinkinį „Žvaigždynų ratas“...

Oi, esu sudaręs gerą kupetą!.. Lietuviškų, dvikalbių, įvairiakalbių... Čia, matyt, todėl, kad ir juodą literatūros, kultūros darbą turi kas nors nudirbti. Matyt, man ant kaktos yra parašyta – „kultūros juodadarbis“. Antraip nesuprantu, kodėl taip dažnai, panašiam darbui pasitaikius, kolegų akys vis pakrypsta į mane.

Rašote eiles suaugusiems ir vaikams. Kaip manote, vaikas ar suaugęs žmogus yra imlesnis, jautresnis skaitytojas? Kodėl?

Vaikas. Ir kuo vaikesnis. Jis kuria savo pasaulį pasiutišku intensyvumu. Visąlaik. Poetas panašaus intensyvumo akimirkas kartais gal teišgyvena kurdamas. Ne, tik vaikas! Ir čia jau reikėtų klaust nebe manęs, o gerontologų, nes imam senti – vos tik išaugę iš vaikystės.

O kam kurti jaučiate didesnę prasmę?

Kad kurdamas, ačiūdie, negalvoju. Nes būnu kaip tas vaikas. O sukūrus – šaukštai popiet.

Kaip atrodo Jūsų dienotvarkė? Kai kam atrodo, kad poetas – laisvas paukštis, įkvėpimo ieškantis bohemiškame gyvenime.

Poetas turėtų būt vienišas vaikštinėtojas, slampinėtojas, pasaulio virpesių gaudytojas. Neprošal jam būtų ir palėbauti. Jis neturėtų užsikrauti visuomenės rūpesčiais bei darbais. Viską darau atvirkščiai. Ir pats stebiuosi, kad kartais dar ką nors parašau.

Koks ryšys išliko su gimtine? Ar dažnai joje lankotės? Ką iš jos išsinešėte ryškiausio, ką ji jums teikia dabar?

Gimtinėje buvau tas be galo intensyvaus gyvenimo žmogus – vaikas. Tad ir išsinešiau – viską, visą save tokį, o ne kitokį: tokios pasaulėjautos, tokių polinkių, tokių prisiminimų.

Paskiau tik dar viską pagilino ir pagyvino lituanistikos studijos ir minėtoji Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva. Lankausi rečiau nei norėčiau, tik keletą kartų per metus: kapeliai, retos belikusių giminių progos, dar koks literatūros ar panašus susibūrimas. Tiesa, pernai gruody Pasvalys mane ir tvirčiau prisitraukė, suteikė krašto Garbės piliečio vardą ir pareigas.

Galima sakyti, išmušė Jūsų šlovės valanda. Kone vienu metu tapote Pasvalio krašto Garbės piliečiu, buvote apdovanotas prestižine Nacionaline kultūros ir meno bei Bernardo Brazdžionio premijomis be jokio jubiliejaus. Ką Jums reiškia šie įvertinimai?

Man gražu ir gera. Tik K. Donelaičio metais šiek tiek nepatogu prieš patį K. Donelaitį ir kitus, premijų negavusius.

Ką dar norėtumėte sukurti ir nuveikti? Neketinate pasukti į neišbandytus žanrus, sukurti romanų ar bent apysakų?

Nežinau, ar romanams ir bent apysakoms aš patikčiau. Jei pajusiu kokį palankų jų ženklą, gal. Be to, nenoriu stoti į gretą tų, kurie gana paikai mano, kad rašytojo vertės matas yra žanras, o tų žanrų karalius, aišku, romanas. Prastų romanų, savų ir verstinių, Lietuvoje jau kalnai ir be manęs. O šiaip žanrų išbandau kasmet ne po vieną, ypač jei dar turėsim galvoj mano kūrinių, kuriamų drauge su kompozitoriais, žanrus: nuo dainos iki kokios kantatos šventajam Pranciškui „Pax et bonum“.

Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus pasakytų prasmingai gyvenęs?

Nieko nepaisyt ir šventai tikėti, kad savo šaukšteliu išsemsi jūrą. Baisiai tokius nenormalius žmones, nesvarbu, ką jie dirbtų, gerbiu. Ant tokių pasaulis ir tesilaiko.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

XXI amžius“