EPA nuotrauka

Kai grindyse atsivėrė praraja, pamaniau, kad tai jau galas... Ir net žinojimas, kad vieno galas yra kito pradžia čia niekuo negelbėjo (tenka pripažinti, kad su žinojimu taip visada ir būna, ypač nelaimingų atsitikimų akivaizdoje). Šitiek laiko gyvenau gerai suvokdamas, kad vaikštau nestabiliu pagrindu, o kai vieną dieną tamsoje žengiau žingsnį, norėdamas įžiebti šviesą, pajutau, kad grindys po kojomis subangavo (kai kuriose vietose dar prieš griūtį jos buvo net pakilusios į viršų), o paskui prasmego su visai...

Neperdedu, nors turbūt kiekvienas save gerbiantis šeimos vyras ar tiesiog nagingas žmogus, kurio balkone ar rūsyje būtinai yra spintelė-stalčius-lentyna su įvairiausiais namų apyvokos įrankiais, iš šitokių mano nuogąstavimų tik pasijuoktų: „ Matai, dangus, tfu, grindys jam griūva.“ Ir išties griūva... Tačiau juk ne taip svarbu, ar tavo namuose atsivėrė smegduobė, ar supuvo grindys, ar tiesiog „atšoko“ parketas – svarbu, kad suiro tvarka, ir dabar jau niekas nebebus po senovei...

Tenka pripažinti – suiro kažin kokia tvarka ir knygų pasaulyje. Ūmai užsukęs į knygyną esi pribloškiamas knygų gausybės. Tiesa, kaip vienas bičiulis sakė, pas mus dar nieko, mūsų knygynuose paprastai knygos dedamos viršeliu į pirkėją, užsienyje – nugarėle, taip taupant vietą milžiniškame knygynų Babilone.

Pamenate A. Baricco Novečentą, kuris pirmą sykį gyvenime lipdamas iš laivo į krantą sustojo tarp antro ir trečio laiptuko ir daugiau nė žingsnio: „Pirmas laiptelis, antras laiptelis, trečias laiptelis / pirmas laiptelis, antras laiptelis, trečias laiptelis / Pirmas laiptelis, antras / Ne tai ką išvydau , mane sustabdė / Ko neišvydau / Ar supranti, brolau? O tai ko neišvydau... dairiausi, bet nepastebėjau, tame visame begaliniame mieste buvo viskas, išskyrus / Viskas / Tik nebuvo pabaigos. O nemačiau, kur visa tai baigiasi. Pasaulio pabaigos / Jėzau, bet ar tu matei kelius? / Mačiau jų tūkstančiai, kaip jūs ten ir išsirenkate savąjį / Išsirenkate moterį ? Namus, žemę, kuri būtų jūsų, peizažą, kad žiūrėtumėte į jį, ir būdą kaip numirti...“  

Kiekvieną kartą atsidūręs akis į akį su šitokia knygiena (kitaip nė nepasakysi) esu ištinkamas nuomario ir jau nebesugebu žengti nė žingsnelio artyn ar tolyn... Ir jau nebežinau nieko, nes nesuvokiu, kaip galima pasirinkti kelią, kuriuo eiti, knygą, kurią skaityti, nes kiekviena jų pasidabinusi spalvingu viršeliu meilikaudama žiūri tau tiesiai į akis ir vilioja skambiausiais ditirambais sau pačiai: aš - bestseleris, praėjusio amžiaus atradimas, šimtmečio stebuklas, perkamiausia šiame amžiuje, visame pasaulyje mane graibstyte graibsto, griebk ir tu, be manęs tu pražūsi, būsi nevisavertis, perskaityk ir viską suprasi, ir tau nebereikės daugiau jokių knygų, pažinimas slypi manyje, aš geriausia, įdomiausia, netikėčiausia, pati pačiausia, tik su manimi tau bus nepakartojamai gera, tik su manimi patirsi nenusakomų akimirkų ir patį Skaitymo Malonumą...

Vis rečiau dabar žmogus patiri skaitymo malonumą. Vis dažniau – skaitymo nuovargį...

Viename interviu rusų rašytojas V. Pelevinas apie informaciją internete sakė, jog anksčiau žmonės ant kalno įžiebdavo ugnį ir visi suprasdavo, kad artėja priešo kariauna, dabar gi – laužų yra labai daug, tačiau jie praneša ne apie artėjantį priešą, o apie tai, kad kaimyno darže vakar matė starą.

Tiesą sakant, tas pats ir su knygomis, tik kiekviena jų vienu balsu dar ir šaukia, kad mano staras gražiausias, jo žvilgsnis tyriausias, o paėmęs tokį į rankas kaipmat patirsi totalią ekstazę, o jei pasiseks, gal net prilygsi dievams...

Kaip pasirinkti knygą, kurią skaityti? Kaip iš tų „pačių geriausių“ pasirinkti kad ir blogiausią, tačiau kuri bus tavo, jos puslapius versi pamažu, trokšdamas kuo ilgiau pasilikti joje, nes puikiai suvoksi, kad į tą pačią knygą du kartus neįbrisi, ir pirmasis skaitymas tau prilygs pirmajai meilei.

Dabar knygą perki, jei, žinoma, nieko nežinai nei apie patį autorių, nei apie pačią knygą, lyg tą starą maiše. Perki pasitikėdamas viršelio gražbylystėmis, nors tas staras, galimas daiktas, yra ne tik bjaurus paimti į rankas, bet ir pažiūrėti. O gali būti ir negyvas... Parsineši tokią „grožybę“ į namus – pasižiūri vienaip, pasižiūri kitaip, o tada jau gali ir pasiusti, nes ir vėl eilinį kartą tave „išdūrė“ vidury dienos.

Šiandien knygos skaitymas yra rizika. Paprastai ji baigiasi tavo paties ištaškymu į gabalus...

Nuogąstaujama, kad internetas nužudys knygą. Vargu. Čia knyga niekingai pasmaugs pati save, numarinusi visus skaitytojus.

Jei manęs kas paklaustų, su kuo galėčiau palyginti knygą, nė nedvejodamas tokiam atsakyčiau – knyga – tai smegduobė, kurioje pradingsta tavo dienos, naktys, mintys, dvasiški ir net kūniški malonumai, o kai kuriems net visas gyvenimas... O kas įdomiausia, kad tai vyksta tau pačiam žinant, maža to – tau pačiam tuo mėgaujantis ir patiriant nenusakomą džiaugsmą, kuris pasireiškia savanorišku šokimu į vieną, paskui jau į kitą knygą-duobę. Tiesa, vargu ar knygos perskaitymas yra išlipimas iš duobės, kitaip sakant – ėjimas į šviesą, kilimas vertikale aukštyn. Juk jei būtų taip, jei kiekviena knyga būtų atskira duobė – atsivertei – įšokai į duobę, skaitai – pamažu kabarojies aukštyn, baigi skaityti – vėl paviršiuje, tuomet tektų pripažinti, kad knygos pasaulis ir tikrovė turi labai jau akivaizdų susitikimo ir išsiskyrimo tašką. O kas dar įdomiau – visas pasaulis galėtų būti pavadintas duobe, nes kai pagalvoji, kiek šiame sviete yra prirašyta knygų, net nekyla abejonių, kad tiek duobių šioje žemėje taip paprastai neiškasi, vadinasi – viena duobė - ir basta...

O gal sykį paėmęs knygą į rankas tu įkrenti į tokią smegduobę, kurioje ūmai suvoki esant gausybei kitų vilkduobių, karjerų, šachtų ir jau nebežinai kelio viršun, kelio iš tave apsėdusio skaitymo malonumo, kuris pamažu virsta sekinančiu nuovargiu... Pradingsti toje smegduobėje visam. Ir jau tikrai neprabundi su knyga rankoje po obelimi, šieno kupetoje, savo lovoje ar dar kur tarsi kokia Alisa, nes visa, ką perskaitai, nusėda tavo paties gelmėje, aplimpa pakraščius ir kraštus ir pats ūmai tampi perskaitytų tekstų kratiniu, kurioje gali gauti galą ne tik koks atsiklijavusio parketo nesugebantis suklijuoti prasčiokas, bet ir išprusęs krateriologas.

Prieš keletą metų viename iš prekybos centrų buvo parduodamos knygos kilogramais. Tuomet galvojau – pasaulio pabaiga... Dabar manau – tai buvo tik pradžia. Knygiena triumfuoja, o kilogramai jau gali būti skaičiuojami ne dešimtimis, o šimtais. Ir kiekviena nauja knyga – kilogramais tau ant galvos, net jei tu ir niekada neatsiversi tos knygos, nes bus tokių, kurie nepaliaudami tave atakuos knygos viršelių gražbylystėmis ir melu. Žinoma, yra ir gerų knygų, yra ir skaitytojų, gebančių atsirinkti, ką skaityti, bet kiek kartų net pačiam išrankiausiam skaitytojui teks galvotrūkčiais virsti į duobę be dugno ir, maža to, būti užverstam nesuskaičiuojama gausybe knygienos kilogramų...

Atsivėrusį grindyse plyšį lopiau savaitę centimetras po centimetro, kad būtų tvirčiau, tvirtindamas ir slėgdamas knygų kilogramais, rastais namuose, nes baisu, oi kaip baisu prasmegti skradžiai...