Ar pamenate, prieš keletą metų vykdavusį konkursą „Padovanok Lietuvai viziją“? Jei nepamenate paties konkurso, gal bent jau pamenate jo plakatą, provokavusį atiduoti Lietuvą valdyti skandinavams, kuriame Kaunas buvo pervadintas Kaunesborgu, o Vilnius - Vilnesholmu. Pastarasis susilaukė patriotine save laikančios žiniasklaidos ir net keleto Seimo narių pasipiktinimo, kaip girdi galima taip net pagalvoti, ir sukėlė šiokį tokį vėją. Tiesa, nedidelį.

Na, o vizijos pasivaidenusios ir konkuravusios tame konkurse jokio vėjo nesukėlė ir kuo tykiausiai pasimiršo. O juk siūloma buvo visko – nuo elektroninės wikiLietuvos, vietoj emigracijos į Britaniją ir Airiją pasirinkusios emigraciją į internetą, iki Lietuvos kaip Humoro, Alaus ir Varnų valstybės. Prizai buvo išdalinti, o kasdienybė taip ir liko, kaip buvus, be elektroninio alaus ir humoristinių varnų.

O visgi keistas dalykas tos valstybės vizijos – kaip ir žmogiškos svajonės, jos yra tiek efemeriškos, kad jų uoliai siekti nedvejodami ragina tik brangiai mokami sėkmės mokytojai. Nors ir ciniškesni iš jų įspėja – svajokite apdairiai, nes jūsų svajonės gali išsipildyti! O tuomet gali visko nutikti.

Kaip visko gali nutikti ir su valstybinėmis vizijomis. Kaimyninės Rusijos ar kadaise tokia buvusios Vokietijos pavyzdžiai tą labai nesmagiai rodo. Nors galbūt guodžia tai, kad Lietuvoje retai kada fantazuota taip beprotiškai. Fantazuota, be abejo, beprotiškai, bet kitaip, ir didysis lietuvių svajotojas Kazys Pakštas su visu savo Dausuvos projektu iki šiol tebėra pasilinksminimo objektas.

Tačiau laikai keičiasi. Vizijų konkurso jau keletą metų nebėra, linksmųjų vizionierių irgi tenka su žiburiu ieškoti. Bet vizijų yra, tiesa, dabar jos orientuotos nebe į ateitį, bet į praeitį ir, vadinasi, nebe Lietuvos vizijos, bet Lietuvos idėjos.

O iš jų juoktis nepatartina. Ne todėl, kad jos būtų nejuokingos, bet todėl, kad netgi rimtoji žiniasklaida solidaus žurnalisto balsu griaudėja: „Dėl sovietmečio idealizacijos kalčiausi ne politikai, bet impotentiški kultūrininkai ir menininkai. Jie nesukūrė patrauklaus lietuviškos tapatybės modelio. O tuos, kurie kūrė ar kuria, sėkmingai išstumia iš viešos erdvės projektų. Šiandien humanitarikoje įsitvirtino vidutinybės.“

Pasakius A, tenka pasakyti ir B: jei vidutinybės humanitarai niekingai tyli ir neiškelia jokių didingų idėjų, galinčių suburti tautą į kumštį, naujosios tautos mitologijos kūrėjų titulą tenka pripažinti ryškioms asmenybėms, kurios bent jau šiandien dažniausiai laikomos paprasčiausiais intelektualiniais marginalais. Tos ryškios asmenybės sufantazuotoje, na, ar mandagiai ir pakylėtai tariant, mitologinėje tautos praeityje regi kur kas stipresnes prielaidas nacionaliniam pasididžiavimui, nei blausiame istorijos vadovėlių moksle.

Tokio požiūrio, beje, Lietuvos intelektualinėje istorijoje niekuomet netrūko – iš dalies jo būta jau Renesanse, kai pirmieji Lietuvos istorikai uoliai išpažino lietuvių kilmės iš romėnų teoriją. Jo būta ir XIX amžiuje, kai Andrius Vištelis-Višteliauskas tvirtino, kad Adomo ir Ievos Rojuje lietuviškai kalbėta. Žinoma, kas tinka XVI ar net XIX amžiui ne visai tinka ar bent prašosi tam tikros kritinės distancijos XXI a., bet užmirštosios ar stačiai nuslėptosios Lietuvos idėjų gausybės ragas neišsenka ir šiandien. Panašu, kad nunykus vizijos paieškoms iš jo pasipylė dar stipresnis srautas – tai ne tik Česlovo Gedgaudo ir Pichelio mėgėjai, bet ir Algirdas Patackas, Jūratė Statkutė de Rosales, LDK-Karalystės atkūrėjai ir sarmatai. Arba paskutiniųjų velionio Gintaro Beresnevičiaus rašinių apie imperijos darymą skaitytojai ir gerbėjai.

Šių mitų turinys labai įvairus, nuo amžinai lietuviškų žemių, siekiančių Volgą ir Doną iki baltų griaunančių Romos imperiją ir baltų ryšių su šventuoju Graliu. Atrodytų, kiekvienam pagal skonį, betgi ne, plačiųjų tautos masių dėmesio jie nepatraukia.

Žinoma, dėl visko galima kaltinti idėjiškai impotentiškus, tačiau politiškai galingus akademinius humanitarus. Bet kažin, ar viskas čia taip jau paprasta.

Pirmiausia tautinės idėjos ilgesio iškamuotiems protams reikėtų priminti neblogai žinomą tiesą, kad mokslas, pagal apibrėžimą, ir neturėtų kurti mitų, taip pat ir nacionalinės ideologijos, net jei ją kurti tam tikra prasme ragina valstybinės mokslo programos. Kaip bebūtų keista, Lietuvos humanitarinių mokslų bendruomenė šiuo klausimu gana vieninga. Jos tyrimuose perskyra tarp to, kas yra ir kas turėtų ar galėtų būti, nesubyra, net jei tuos tyrimus atlieka patys aršiausi postmoderno išpažinėjai, iš principo manantys, kad viskas čia tik vienokie ar kitokie, daugiau ar mažiau vertingi pasakojimai. Bet net ir jiems tie pasakojimai nevirsta pasakomis, mitais, legendomis, tautos idėjomis. Kitaip tariant, riba tarp mokslo ir pseudomokslo lieka gana aiški.

Antra vertus, kažin ar humanitariniai mokslininkai tokie visagaliai, kad ideologiniame kare dėl piliečių sąmonių galėtų lengvai įveikti mitologus, nustumti juos į paraštę ir triumfuodami uzurpuoti viešąją erdvę. Jei taip būtų, Alfredas Bumblauskas su savo simboline galia besąlygiškai diktuotų intelektualines madas ir seniai būtų visiems įkalęs, kad priešprieša su lenkais yra didžiausia kvailystė. O nepavyksta. Panašu, kad šiandienėse kautynėse dėl piliečių sąmonių idėja, kad XX a. pradžios kariniai konfliktai su Lenkija turi pilietinio karo bruožų yra tiek pat populiari, kiek ir pasakojimas apie tai, kad baltai nukeliavo į Ispaniją ir ten kovėsi su maurais.

Tačiau marginalai yra marginalai ne todėl, kad juos užsmaugė visagaliai akademiniai bonzos, o todėl, kad jų gerbėjų būrelis yra ganėtinai menkas ir, nepaisant nieko, nedidėja. Nes tos mitologinės Lietuvos idėjos, kad ir kaip kai kam nemalonu būtų tą pripažinti, nėra nei gražios, nei patraukiančios, nei įkvepiančios. Jos neturi svarbiausių efektyviems mitams reikalingų savybių: jos nieko nepaaiškina apie dabartį, tokią, kokią patiria absoliuti dauguma Lietuvos piliečių.

Todėl, laimė, apžvelgiamoje ateityje jos ir bus įdomios tik saujelei tam tikrą dvasinę būklę pasiekusių asmenų bei keletui tinklaraštininkų, nepraleidžiančių progos jų sąskaita pasilinksminti.