Renata Šerelytė. R. Tamošaičio nuotrauka

Renatos Šerelytės knygų pasaulis kupinas įvairialypės gyvasties. Jame mirga marga keistų veikėjų: mėlynbarzdžių su partkomiškom kepėmis, vaikų tvirkintojų, apgailėtinų alkoholikų, pečenegiškų vėjo raitelių, nuopuolio palytėtų moteriškių, mažų žmogeliukų nežmogeliukų, gyvenančių krakatukų pievelėse... Visi jie juda, myli, nekenčia, pyksta, aikštijasi... Tai vyksta reto gyvastingumo ir paslaptingumo gamtoje (o ir kosmose, jeigu to prireikia rašytojai), kuri stulbina netikėto grožio peizažais, švelniais spalvų potėpiais, jautriais sąlyčiais su charakteringai individualizuotais veikėjais ir su filosofinėm potekstėm, kurias rašytojai pašnabžda jos pačios patirtis ir, be abejo, pasiunčia šios žemės klajūnams didysis dovanų Valdovas...

Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Aldona Žemaitytė.

Su kokiu kūrybiniu kraičiu pasitinkate jubiliejinę knygų mugę, masinančią vilniečius ir kitų Lietuvos vietovių gyventojus, kasmet vis gausiau į ją plūstančius?

Kraitis šįmet yra toks – dvi knygos vaikams, „Sraige, nerūkyk“ ir „Krakatukai sniegynuose“, taip pat – romanas „Kokono baladės“. Tačiau tvirtinti, kad tai yra vienerių metų darbas, būtų neteisinga. „Sraigės“ eilėraščiai jau buvo subrendę iš seniau, kai kurių eilėraščių parašymo datos jau neatsimenu, o romanas taip pat patyrė nemenkas transformacijas, kol tapo toks, koks yra.

Kažkada minėjote, kad Jūsų knygų skaitytojas yra vaikas savo širdyje... kaip Sent Egziuperi Mažasis princas. Bet tai turi būti išmintingas vaikas... Ar tarp suaugusiųjų sutikot daug išmintingų vaikų?

Ne, suaugusieji dažnai būna paiki. Netgi infantilūs. Nerimti. O juk tai, kuo mus žavi vaikai, ir yra jų begalinis rimtumas. Mes nebemokame taip rimtai žvelgti į pasaulį, užtat vaikų rimtumas mums atrodo besąs juokingas. Apie tai, beje, labai gražiai rašė G. K. Chestertonas savo „Esė“.

Skaitant Jūsų knygas, aiškėja, kad esate vaizduotės, tiksliau gal fantazijos stichijos traukoje. Vaizduotė – galinga jėga, ugdant žmogaus dvasinį pasaulį. Kas padėjo ją lavinti – prigimtis ar gyvenimo sąlygos ir aplinkybės, mokykla, perskaitytos knygos?...

Taip, bet vaizduotė gali būti ir liguista. Todėl ja pasitikėti neverta. Ją reikia tramdyti. Todėl man dabar į pagalbą neretai ateina paprastas racionalumas. Kitaip su vaizduote nesusitvarkyčiau. Juk ji – kaip stichinė nelaimė.

Todėl žodis „lavinti“ vaizduotei kaip stichinei nelaimei nelabai tinka. Lavinti galima gabumus, sugebėjimus, tai, ką turi, ką įgyji. O kas yra vaizduotė? Kas ji per medžiaga? Tamsioji ar šviesioji? O gal ne medžiaga, gal – energija, nuo kurios priklauso visatos tūris; ar ji plėsis, ar susitrauks.

Anksčiau maniau, kad galbūt mano vaikystė, gyvenimo peripetijos, kurios nebuvo labai linksmos, padėjo mano vaizduotei ir talentui formuotis, bet dabar tuo abejoju. Tada viskas buvo daugiau pasąmoniniame lygmenyje: sapnų, vaizdų, metaforų pasaulyje. Tokia mieganti, sapnuojanti vaizduotė. Sapno kalba. Sapnų užrašai.

Bet kada nors reikia prabusti, paliudyti prabudimą. Imtis kitokios kalbos. Sutramdyti vaizduotę, o ne leistis jos nešamam – pasroviui, neužkliūnant už nieko. Bet argi žodis „tramdyti“ ne juokingas, jeigu vaizduotę įsivaizduoji kaip energiją, kuri plečia visatą?.. Tai tas pats, jei skruzdėliukas bandytų tramdyti tigrą.

Knygos man visada buvo ir, manau, bus svarbios kaip dvasinės bendrystės atpažinimo ženklai. Visokių knygų perskaičiau – ir gerų, ir prastų, ir negaliu teigti, kad tos prastosios nedavė naudingų pamokų. Bet knygos kaip dvasinės bendrystės atpažinimo ženklai – tokių yra nedaug. Jos man kaip draugai iš įvairių laikmečių ir amžių. Nuo Johno Miltono iki Axelio Munthes.

Poetizmai, su fantastika persipinantis humoras lydi kone kiekvieną Jūsų knygą. Kuri iš šių formų, gal tiksliau reiktų įvardinti kaip žanrus, Jums artimiausias, kai sumanote būsimos knygos siužetą? Kaip ilgai tenka mąstyti ne tik apie siužetą, bet ir apie veikėjų charakterius? Ar tai gimsta spontaniškai, susidūrus su kokiu nors ryškesniu gyvenimo reiškiniu, ar yra kruopštaus apmąstymo ir netgi planavimo vyksmas?

Žanras – šiek tiek keistas žodis šių dienų literatūroje, kai, pasak klasiko, viskas leista. Tačiau galbūt būtent dėl to, kad viskas leista - paraštės, paraliteratūra, literatūriniai paribiai, marginalijos - žanras vis labiau traukia savo aiškumu, grynumu, disciplina. Be to, kiekvienas žanras - iššūkis. Ne taip jau lengva jį realizuoti, kaip atrodo.

Todėl manyti, kad renkuosi žanrus, būtų per didelė prabanga. Galbūt žanrai renkasi mane...

Siužetas, charakteriai... Įdomiausias dalykas yra jų kitimas, tai, kaip jie „neklauso“ autoriaus. Kruopštaus planavimo vyksmas ir apmąstymo rezultatai šiuo atveju dažnai nueina šuniui ant uodegos. Ir dėl to nereikėtų graužtis. Tuo reikėtų džiaugtis, nes taip ir turi būti. Grožinis kūrinys – ne penkmečio planas. Įvykdyti jį laiku ir nei daugiau, nei mažiau pagaminant nėra joks privalumas, veikiau trūkumas.

Jūsų knygos labai kinematografiškos. Skaitydamas jas, viską – dangų ir žemę, saulę ir žvaigždes, gamtą, veikėjų apdarus, net veikiančiųjų dvasios judesius – matai lyg dideliame ekrane. Kaip pasiekiate tokio kūrinių kinematografiškumo, kurį įvertino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, šiemet pastačiusi filmą pagal Jūsų knygą „Veidas tamsoje“?

Taip atsitinka galbūt todėl, kad personažus visada stengiuosi rinktis iš realybės. Kas jie bebūtų - žmonės, gyvūnai, augalai... Kai prototipas gyvas, tada yra vilčių, kad ir personažas nebus medinis. Tam nereikia išrašyti viso realaus žmogaus charakterio, visos jo natūros – užtenka kelių ar net vieno bruožo, kuris yra to realaus žmogaus „esencija“, jo „kvapo koncentratas“.

Ir aš labai norėčiau, kad „filme“ būtų matyti ne tik kūno, bet ir žmogaus dvasios judesiai. Dabar filmuose skubraus, netgi nenormalaus judėjimo yra per daug. Gal tam, kad paslėptų dvasinį statiškumą. Juk būna - filme viskas aplink juda verda, poška trioška, kalba plepa – o nieko nevyksta.

Literatūroje irgi panašiai. Daug, kaip sakė V. Rubavičius, „celofaninio rašymo“. Traška tos pakuotės, sukeldamos daug triukšmo, bet viduje – mirtina tyla. Sąstingis. Niekas neprasiskverbia į vidų – jokia bakterija. Produktas kaip vartojimui skirta prekė atitinka visas Maisto ir veterinarijos tarnybos taisykles. Jau geriau jis būtų sugedęs.

Esate šiuo metu tarp iškiliausių ir kūrybiškiausių (kiekybės ir kokybės prasme) dabartinės lietuvių literatūros autorių. Ar nejaučiate kolegų pavydo, kuris toks būdingas lietuvio charakteriui?

Ne. Juk jeigu esi talentingas, tai kokia prasmė pavydėti kitam talento – juk ir pats jį turi. O jeigu neturi, tada pavydėti tiesiog beprasmiška.

Puiku... Kiti rašytojai, apskritai menininkai skundžiasi, kad kolegos dega pavydu. Matyt, esate didžiadvasė, nekreipianti dėmesio į tokias smulkmenas kaip pavydas, apkalbos, paskalos ir t.t.

Dar norėjau pasiteirauti apie išskirtinį judviejų tandemą su dailininke, nuolatine Jūsų knygų iliustratore Gražina Turčinskiene. Tas tandemas vyksta, kaip supratau, nuo „Krakatukų“ pirmosios knygos... Na, o „Sraige nerūkyk“ pasiekė bendradarbiavimo viršūnę. Apskritai, Jūsų „Sraigė“ – išskirtinis reiškinys vaikų literatūros šiandieninėje padangėje.

Būdamos lygiavertės partnerės sukūrėte tobulą šrifto ir vaizdo kompoziciją. Kaip judviem tai pasisekė? Kur sėkmės paslaptis?

Jei gamtoje veikia gravitacijos dėsniai, kodėl jie neturėtų veikti ir kūrybiniame pasaulyje? Taigi daugelį kūrybinių susitikimų priskirčiau šiam dėsniui.

Gražina turi labai įdomų daiktų matymo kampą. Ir moka tą savo matymą įkūnyti; kaip subtiliai jinai transformuoja kokį paprastą ar net banalų daiktą, reikia tik pamatyti. Man labai patinka jos paveikslai, kuriuose gėlės, žvaigždės, fantastinės būtybės, supanašėjusios viena su kita, atrodo kaip kokių Vaizduotės sodų augalai...

Tie sodai ir buvo priežastis, kad įkalbėjau Gražiną imtis „Sraigės“. Tiesą pasakius, aš ir norėjau tokių sodų šioje knygoje – efemeriškų, paslaptingų, su grybais ir visokiais keistais padarėliais, panašiais į gėles ir žolynus, surūdijusiais kibirais, pavirtusiais pasakų pilimis... norėjau tokio keisto, sapniško iliustravimo. Nevaikiško. Nes juk ir knyga – ar ji labai vaikiška? ( Turiu omeny vaikiškos literatūros klišes). Man atrodo, kad reikėjo duoti Gražinai visišką laisvę, kad ji ne iliustruotų, kaip tas suprantama tiesiogiai, o būtų Vaizduotės sodo sodininke su teptuku vietoj žirklių...

Bet duoti laisvę vaizduotei, ko gero, per didelė prabanga. Priežastys paprastos, racionalios - leidyba brangi, popierius ir dažai kainuoja. O ir laiko pritrūksta...