Vaidas Petrulis

Kauniečiai nemato jiems po kojomis gulinčio brangakmenio. Tarpukariu mieste susiformavusi unikali modernizmo architektūra pretenduoja patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, gauti Europos paveldo ženklą, tačiau patys Kauno gyventojai, verslininkai, valdžia nesuvokia jos vertės. Autentiški laikinosios sostinės butų interjerai lengva ranka keičiami „euro remontu“, fasadai ir laiptinės netvarkomos, įstaigos apleistos.

„Europoje taip aiškiai išreikšto ir koncentruoto viename židinyje regioninio modernizmo pavyzdžių nėra daug. Todėl Kaunas šiuo požiūriu yra unikalus, įdomus ir vertingas. Europoje, o gal ir pasauliniame kontekste, jo pripažinimas, manau, yra tik laiko klausimas“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovas dr. Vaidas Petrulis.

Išsamiame interviu architektūrologas paaiškina, kodėl ne Trakai, o Kaunas – vertingesnis paveldo požiūriu, kuo unikalus laikinosios Lietuvos sostinės modernizmas, kurie tarpukariu iškilę pastatai įdomiausi, kodėl paveldą verta išsaugoti ir kaip jis praturtina miesto bei miestiečių gyvenimą.

Kauno architektūra: Vytauto pr. ir Laisvės al. kampas

Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas neseniai pasakė, kad ne Trakai, o Kaunas turi daugiau galimybių būti įtrauktas į UNESCO saugomų teritorijų sąrašą, nes jo tarpukario modernizmo architektūra yra unikali, vertinga ir įdomi pasauliui. Kauno savivaldybė ketina siekti Europos paveldo ženklo. Kuo išskirtinė europiniame, o gal ir pasauliniame kontekste Kauno tarpukario architektūra?

Norėčiau pradėti nuo palyginimo su Trakais. XX a. 6–7 dešimtmetyje paveldas buvo suvokiamas kaip pilys, rūmai, bažnyčios, kitaip tariant, kaip išskirtiniai virš mūsų kasdienybės esantys objektai. Paveldo vertė taip pat buvo traktuojama kiek siauriau nei dabar – dažniausiai būdavo apsiribojama valstybingumo, valstybės istorijos, svarbiausių architektūros paminklų reprezentacija bei jų pritaikymų edukacijai. Kaip tik šią funkciją ir atlieka atstatyta Trakų pilis. Ir tai yra labai gerai.

Tačiau demokratizacijos procesai, orientacija į platesnį paveldo socialinį poveikį, siekis, kad paveldas būtų arčiau žmogaus kasdienybės, jo asmeninės patirties bei galų gale visuomenės posūkis tvariosios raidos link kartu lemia ir tradicinės paveldo sampratos kitimą. Jis suprantamas jau ne tik kaip paminklas. Pavyzdžiui, žvelgiant į miestą, galvojama, ar kažkuris jo istorinis sluoksnis, o ne atskiras objektas, yra unikalus ir vertingas. Galvojama, kaip jo atgaivinimas ir pritaikymas šios dienos reikmėms galėtų prisidėti prie bendrojo miesto ekonominio bei kultūrinio atsigavimo.

Kauno architektūra: Laisvės al 102 – Centrinis paštas

Žvelgiant iš šios perspektyvos, Kauno tarpukario modernistinė architektūra idealiai atitinka naująją paveldo sampratą, tad galėtų pretenduoti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ar Europos paveldo ženklą. Modernistiniai laikinosios sostinės pastatai pastatyti vienu laikmečiu, yra stilistiškai vientisi ir išsiskleidę visame mieste. Jie siunčia labai aiškią žinutę – ne atskiras pastatas, bet ištisa miesto dalis liudija apie naujai susikūrusią Europos valstybės sostinę, apie unikalią, vietinio mentaliteto persmelktą, europietišką modernizmo mokyklą. Mums patiems Kaunas neabejotinai svarbus ir kaip modernaus Lietuvos valstybingumo liudytojas.

Jei pasakome, kad šis paveldo sluoksnis yra įvairiomis prasmėmis vertingas, taip pat pasakome ir tai, jog pats miestas yra kažkuo unikalus ir išskirtinis. Pabrėžčiau – ne atskira pilis, ne atskira Rotušė ar Perkūno namas, o visas miestas. Jei tiksliau – tarpukario metais susiklosčiusi istorinė jo dalis.

Kokie yra charakteringi Lietuvos laikinosios sostinės architektūros bruožai?

Tautiškumu persmelktame Kauno modernizme jaučiama savotiška pompastiškos Vilniaus barokinės architektūros įtaka. Tai reiškia, kad laikinojoje sostinėje statant naujus įvairios paskirties pastatus buvo labai svarbus reprezentatyvumas.

Radikaliose Europos modernizmo architektūros mokyklose, pavyzdžiui, Bauhauze, modernizmas visų pirma siejasi su socialiniu užsakymu – pigiai ir greitai pastatyti daug namų viduriniajam ar žemesniajam visuomenės sluoksniui, o Kaune tokių dalykų beveik nėra. Modernizmas čia daugiau siejasi su prabangiu, madingu stiliumi, kuriame atsispindi elementai, kurie tuomet architektūroje laikyti šiuolaikiškais.

Ne veltui vienas žymiausių to meto Lietuvos architektų, Prisikėlimo bažnyčios autorius Karolis Reisonas dar 4 dešimtmetyje sakė, kad „Kauno statybai trūksta saiko. Iš vienos pusės, statomi labai brangūs namai, o iš kitos – blogi ir pigūs. Sakysim, moderniškoj vokiečių statyboj nėra tokių brangių namų, bet užtat nėra ir tokių pigių, ir blogų kaip pas mus.“

Lietuviškas modernizmas yra tarsi „perleistas“ per vietinį suvokimą, kas yra gražu ir tautiška: lenktos formos, monumentalūs balkonai, karnizai, medžio raižinių imitacijos, liaudiškos ornamentikos motyvai. Visa tai ir suteikia šiam architektūros stiliui savitą dvasią.

Kauno architektūra: Laisvės al. 93

Beje, šiuo regioniškumu, puikiai iliustruojančiu Europos šalių kultūrinę įvairovę, galima labai gerai politiškai sužaisti. Šiuo metu yra populiarūs taip vadinamieji kultūros keliai. Pavyzdžiui, per Lietuvą driekiasi „Gintaro kelio“ dalis. Kodėl negalėtų atsirasti ir regioninių Europos modernizmo mokyklų kelias, kuris eitų per Kauną, Gdynią, Turku ir kitus miestus?

Jūsų vertinimu, kokie yra įdomiausi modernizmo pastatai Kaune?

Pokalbio pradžioje sakiau, kad reikėtų vertinti ne tik pilis ar rūmus, t.y. paminklus, bet ir kasdienybę. Tarpukariu Kaune buvo pastatyti visi visaverčiam miesto gyvenimui reikalingi pastatai – įstaigos, gyvenamieji namai. Todėl juos skirstyčiau į tam tikrus sluoksnius:

Pirma – solidūs, politinio svorio turintys pastatai: Lietuvos banko rūmai (Maironio ir K. Donelaičio g. sankirtoje), Prisikėlimo bažnyčia, Kauno įgulos karininkų ramovė, Vytauto Didžiojo karo muziejus.

Antra – svarbios visuomeninės paskirties įstaigos: Centrinis paštas, Pramonės, prekybos ir amatų rūmai (dabar – Kauno apskrities viešoji biblioteka, K. Donelaičio g. 8), KTU Tyrimų laboratorija (Radvilėnų pl. 19), Taupomųjų kasų rūmai (dabar – Kauno savivaldybė).

Trečia – didesnieji gyvenamieji namai: M. Chaimsono namas – tarpukario Kaune laikytas dangoraižiu (Maironio g. 13), Jono ir Gedimino Lapėnų daugiabutis namas (Kęstučio g. 38), bendrovės „Butas“ namas (Trakų g. 5) ir kiti. Gaila, kad neišliko Vienybės aikštėje stovėjęs brolių Vailokaičių namas.

Kauno architektūra: Laisvės al. 69

Ketvirta – mažesnieji, kelių butų gyvenamieji namai. Jų yra daug, tačiau galima paminėti Arno Funko projektuotą puikų namą K. Donelaičio g. 19. Jo išskirtinumas – didelis apvalus langas. Taip pat ir L. Sapiegos g. 4, Maironio g. 16 esantys namai bei kiti.

Paminėjau KTU Tyrimų laboratoriją. Tai – fantastiškas pastatas, kuriame išlikę daug autentiškų interjero elementų. Šis aukščiausio lygio lietuviškojo modernizmo paminklas galėtų tapti simboliniais vartais į modernų, o kartu ir modernistinį Universiteto studentų miestelį.

Tokių vertingų objektų universitetui priklauso ne vienas: buvęs bendrovės „Pienocentras“ pastatas, kuris 1937 m. parodoje Paryžiuje už savo architektūrą buvo įvertintas medaliu; buvę Žemės banko rūmai, kuriuose dabar įsikūrę KTU Centriniai rūmai; per pirmąją statybų bangą pastatyta ir ilgą laiką laikyta vienu moderniausių pastatų buvusi spaustuvė D. Donelaičio g. 20, kurioje dabar – Socialinių, humanitarinių ir menų fakultetas; KTU III rūmai Laisvės al. 13, kuriuose buvo įsikūrusi Ateitininkų sąjunga.

Lietuviai modernizmą interpretavo savitai. Kaip jų pastangas įvertino tuo laikmečiu kiti europiečiai? Ar neatrodėme beviltiški provincialai?

Jei vertintume kiekvieną pastatą atskirai, Kauno tarpukario architektūra nėra kažkokia itin išskirtinė, nors, pavyzdžiui, Centrinis paštas yra tikrai unikalus. Laikinosios sostinės statinių žavesį sudaro po visą miestą pasklidęs ir regioninį charakterį turintis modernizmo sluoksnis.

Kaip galime spręsti iš išlikusių nuotraukų bei prisiminimų, pirmųjų XX a. dešimtmečių Kaunas buvo sąlyginai apleistas carinės Rusijos provincijos miestelis. Tačiau vos po kelių dešimtmečių, nepriklausomybės pabaigoje atvažiavusiems užsieniečiams miestas jau pasirodydavo netgi kaip šiek tiek pasipūtėliškas.

Kauno architektūra: Laisvės al. 58

Kokia yra tarpukariu iškilusių pastatų būklė šiandien?

Labai liūdna. Tik keli atskiri atvejai džiugina – Karininkų ramovė, kai kurie KTU rūmai. Tuo tarpu nuo viršutinių Centrinio pašto aukštų jau byra tinkas.

Gyvenamieji namai taip pat iš išorės dažniausiai atrodo gerokai apleisti. Ypač tai matosi Vytauto prospekte, netoliese geležinkelio stoties. Tačiau net ir Laisvės alėjos fasadai nedžiugina. Butų viduje taip pat itin retai beatrasi autentiškų detalių, dažniausiai padaromas vadinamasis „euro remontas“, kuris pražudo bet kokį unikalumą.

Namų laiptinės, kurių, beje, esama tikrai įspūdingų, fasadai yra netvarkomi. Gyventojams tai yra per brangu, todėl būtų gerai, jei galėtų prisidėti ir valstybė ar miesto valdžia.

Tuo tarpu savivaldybė deklaruoja, kad vienas iš miesto prioritetų kultūros paveldo srityje yra iš ES struktūrinių fondų lėšų atstatyti Kauno pilį. Jei, tarkim, iš Europos Sąjungos ar kitur būtų gauta, berods apie 40 mln. litų parama, iš jų būtų pastatyta pilis. Ne atstatyta, pabrėžiu, o pastatyta, nes projektai kol kas pagrįsti tik prielaidomis ir spėlionėmis.

Jei hipotetiškai tuos pačius pinigus investuotume į tarpukario pastatų atnaujinimą, turėtume visiškai kitos kokybės miestą, pakiltų nekilnojamojo turto vertė. Žinoma, tai slidus klausimas – valstybės lėšomis būtų pakelta privataus turto vertė. Be abejonės, dar reikėtų diskusijų, kaip šį procesą atlikti skaidriai ir socialiai teisingai. Tačiau akivaizdu, kad tokia investicija ne tik gerintų gyventojų savijautą bei savo vertės pajautimą, tačiau paskatintų ir bendrą miesto atsigavimą.

Viena iš paveldo užduočių juk ir yra gerinti žmogaus emocinį komfortą mieste. Jei to nėra, paveldas neatlieka vienos iš svarbių savo funkcijų.

Kauno architektūra: Laisvės al. 41

Kokius namų darbus turėtume padaryti siekdami patekti į UNESCO paveldo sąrašą?

Pasikartosiu, kad Europoje taip aiškiai išreikšto ir koncentruoto viename židinyje regioninio modernizmo pavyzdžių nėra daug. Todėl Kaunas šiuo požiūriu yra unikalus, įdomus ir vertingas. Europoje, o gal ir pasauliniame kontekste, jo pripažinimas, manau, yra tik laiko klausimas, labai priklausantis nuo politinių sprendimų UNESCO bei kitų šiuo klausimu užsiimančių organizacijų viduje, o ir nuo mūsų pačių pastangų.

Kuo užsiima KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras, kurio pagrindinis domėjimosi objektas ir yra tarpukario Kaunas?

Šiais laikais tik tyrinėti užsidarius kabinetuose ir archyvuose nėra tinkamas kelias. Sukūrėme internetinę svetainę www.autc.lt, kurioje mokslininkams, miestiečiams pristatomi atliekami tyrimai, jų rezultatai.

Taip pat rengiame viešas ekskursijas, paskaitas, renginius. Kauniečiams paruošėme du virtualius ekskursijų maršrutus: Progresyvioji Kauno architektūra ir Modernizmo atspindžiai laikinojoje Lietuvos sostinėje.

Vasarą tikimės „paleisti“ naują internetinio puslapio dalį, skirtą tarpukariui. Yra idėjų sukurti technologinį sprendimą, kuris, atidarius svetainę telefone ar planšetiniame kompiuteryje, reaguotų į aplinką. Pavyzdžiui, jei esu Vienybės aikštėje, man automatiškai bus rodomi objektai, esantys aplinkui. Keliauji, ir tie objektai keičiasi pagal geografinę situaciją.

KTU Statybos ir architektūros fakulteto Architektūros ir urbanistikos katedroje praėjusiais metais startavo nauja bakalauro studijų programa „Paveldosauga“. Čia bandome perteikti savo praktines ir teorines žinias studentams, kurie ateityje galbūt atras ir naujų Kauno tarpukario palikimo įprasminimo būdų.

Kalbino Šarūnas Bulota

Straipsnis iliustruotas fotografijomis iš KTU Architektūros ir statybos instituto archyvo.