Šis tekstų ciklas – tai kvietimas diskusijai apie dabartinę Lietuvos valstybės būklę ir mus, tos valstybės piliečius. Thomas Payne kartojo, jog svarbiau dori ir sąmoningi piliečiai nei teisingos institucijos. Neteisingas institucijas dori piliečiai gali pataisyti, tačiau jei piliečiams trūksta dorybių, jie sparčiai sugadina bet kurią instituciją.

Kartu tai pastanga pasiaiškinti žiniasklaidos vaidmenį ir atsakomybę už tai, kad viešoji erdvė nevirstų pelke ar išdegusia žeme. Planuoju, kad tekstų ciklą sudarys bent trys dalys, tačiau jis gali prasitęsti, jei būtų vilties, kad tai bent kiek skatina sąžiningą diskusiją.

I

Stebint dabartinę politinę situaciją Lietuvoje, galvoje nuaidi frazė, dėl kurios autorystės ir intonacijos nesu tikras: visi nupirkti, tik ne visi dar gavo pinigus. Šią frazę galima performuluoti ir taip: jei negavai pinigų, tai nereiškia, kad niekas tavęs nenupirko. Beje, net jei gavai, nėra paprasta atsakyti, kas pirkėjas, nes, regis, tiek Rytai, tiek Vakarai, šiandien labiausiai vertina dolerius ir eurus.

Anksčiau esu girdėjęs, kad Bernardinai.lt yra Dujotekanos įmonės projektas žiniasklaidoje. Taip teigė patikimi šaltiniai, paskui gūžčiojo pečiais, kodėl mes užimame „neteisingą“ poziciją Vytauto Pociūno žūties bei „valstybininkų“ skandale. Jiems paaiškino kiti gerai informuoti šaltiniai, kad mes esame Tėvynės sąjungos išlaikytiniai. Buvo ir tokių, kurie bandė oponuoti, tvirtindami, kad iš tiesų Bernardinai.lt yra finansuojami pasakiškai turtingų žydų organizacijų bei Bažnyčią siekiančių iš vidaus sugriauti Europos Sąjungos kairiųjų liberalų.

Ne tiek seniai sutikau dar keletą puikiai informuotų žmonių, kurie buvo įsitikinę, kad Bernardinai.lt finansuojami Kremliaus, kurio tikslas kelti sumaištį Lietuvoje. Pavyzdžiui, per Garliavos skandalą, per priešinimąsi skalūnų žvalgybai ar referendumo dėl žemės šalininkų tekstus. Tiesa, kiek supratau iš pokalbio, dar turime ir kitus kelis finansinius donorus, pavyzdžiui, LGBT organizacijas bei masonus.

Tarsi derėtų džiaugtis, jog esame vertinami kaip įtaigus žiniasklaidos šaltinis, dėl kurio poveikio grumiasi tokios skirtingos organizacijos. Pastarųjų įvairovė tik dar kartą parodo, jog sąmokslo teorijų entuziastams niekaip nepavyksta nurimti, atradus „tikrąjį Bernardinai.lt veidą“.

Tačiau, prisipažįstu, man veikiau liūdna ir skaudu. Politinę bendruomenę kuria ir palaiko diskusijos ir tam tikrų pamatinių vertybių, kurios tampa susikalbėjimo pamatu, gynimas. Politinės bendruomenės tapatybės paieškos labai įvairios: nuo Antikinės agoros iki Maidano Kijeve. Beje, siūlau dar kartą apmąstyti tai, jog žmogus agresyviausias yra ne tada, kai jis jaučia savo vertę ir galią, bet tada, kai pasijunta bejėgis ir ignoruojamas. Vienas iš populiariausių kito ignoravimo būdų yra jo demaskavimas kaip priešų agento, su kuriuo dera ne diskutuoti, bet jį neutralizuoti.

Paradoksalu, bet Kremliaus agentų paieškos šiandienos Lietuvoje labai primena Vladimiro Putino inicijuotas Vakarų agentų paieškas Rusijoje. Ši pastaba nereiškia, jog esu įsitikinęs, kad Kremliaus įtakos agentai Lietuvoje neveikia, tačiau esu įsitikinęs, kad totalinis agento etiketės klijavimas jiems yra itin palanki terpė veikti.

II

1987 metų rugpjūčio 23 dieną susirinkę į mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo žmonės viešą atkirtį gavo netrukus. Spaudoje, įvairiose renginiuose jie buvo išvadinti Vakarų agentais ir tautos priešais. Niekas nesivargino paneigti to, ką disidentai skelbė. Valdžia suprato, kai negali duoti tvirto racionalaus atkirčio, turi suniekinti kitą, nukreipti dėmesį nuo to, kas sakoma, prie to, kas sako.

Štai Nijolė Sadūnaitė – emocinga, drąsi ir labai ryžtinga moteris, pasiryžusi viską atiduoti, gindama tiesą, kuria tiki. Sutinku, kad emocijos Nijolės kalbose dažnai vyrauja prieš racionalius argumentus. Tikrai nesu įsitikinęs, kad visi faktai, apie kuriuos kalba ši vienuolė, yra patikrinti, tačiau mane pribloškė tų žmonių, kurie ja žavėjosi kaip bebaime disidente, nenoras bent įsiklausyti į tai, ką ji sako, kas jai kelia nerimą Garliavos tragedijoje ar Eglės Kusaitės byloje. Tiesiogiai Kremliaus agente sesė Nijolė, regis, nebuvo pavadinta, tačiau ne kartą girdėjau aiškinimą, kad ji tapo klastingo manipuliavimo auka. Paradoksalu, kad aktyviausiai iš sesės Nijolės ir jos bendraminčių tyčiojasi tie, kurie visai neseniai „Lietuvos ryte“ buvo vadinami teroristais bei sąmokslo rezgėjais.

Ignoruojamas ir tildomas žmogus, natūralu, tampa sąmokslo teorijos šalininku ir nustoja girdėti tuos, kuriuos mintyse priskiria prie sąmokslo rezgėjų. Tad nereikėtų stebėtis, jog sesė Nijolė ir jos bendražygiai netruko sudaryti „priešų“ sąrašo. Į jį pateko visi tie, kurių neįtikino kalbos apie pedofilų klano egzistavimą.

Garliavos istorija tapo dramatiškiausiu susipriešinimu nuo paksogeito laikų.

Violetinė minia, kedofilai, gatviniai, gaivalas, Kita barikadų pusė stengėsi nenusileisti: pedofilų klanas, tautos išdavikai. Prakeiksmų, pravardžių kamuoliukas kaukšėdamas lekiojo po abi politinio teniso stalo puses, o tiems, kurie tikėjo, kad tiesa yra kažkur per vidurį, susigaudyti tapo beveik neįmanoma.

III

Garliavos tragedija ypatinga tuo, kad surentė labai keistos konfigūracijos barikadas visuomenėje.

Sąjūdžio laikotarpiu absoliuti dauguma žmonių, su kuriais bendravau, iš kurių mokiausi, buvo Sąjūdžio pusėje, kaip ir atkuriant Nepriklausomybę ar per kruvinus Sausio įvykius. Net ir 1992 metais, grįžtant į valdžią ekskomunistams, savo aplinkoje nesutikau nė vieno, kuris dėl to džiaugtųsi. Stengiausi, kiek sugebu, prisidėti prie Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos, daugiau ar mažiau aktyviai tai darė ir mano bičiuliai. Tarp mano bičiulių paprasčiausiai nebuvo tokių, kurie balsavo už A. Brazauską. Tikrai ne todėl, jog rinkausi draugus pagal jų politines pažiūras, ar atsukdavau nugarą ekskomunistų gerbėjams. Paprasčiausiai tame „gyvenamajame pasaulyje“, kuriame buvau, egzistavo bendras vertybių kompasas, dėl kurio nekilo ginčų.

Tiesa, 1992–1993 metais teko diskutuoti, kas geriau: Tėvynės sąjunga ar Lietuvos krikščionių demokratų partija. Man asmeniškai labiau imponavo LKDP.

Dėl ryžtingesnio desovietizacijos reikalavimo ir kartu rūpinimosi socialiniu teisingumu. Ginčai neretai buvo labai emocingi, tačiau po jų draugystė nesunykdavo.

Taip pat, kaip ir po diskusijų, kurį kandidatą į prezidentus dera remti: Vytautą Landsbergį ar Valdą Adamkų? Asmeniškai buvau V. Adamkaus pusėje, nors nemaža dalis mano bičiulių kalbėjo apie masonų įtaką ir būtinybę remti konservatorių lyderį. Paradoksalu, bet didžioji dalis V. Adamkaus kritikų vėliau tapo daug ištikimesni jo šalininkai nei aš.

Paksogeito metu visuomenė buvo griežtai poliarizuota. Retrospektyviai žvelgiant, šiame politiniame skandale buvo daug daugiau pustonių, o ne vien tik juoda ir balta, kaip atrodė tada. Tačiau savo aplinkoje didesnio susiskaldymo nepajutau. Absoliuti dauguma, su kuriais intensyviau bendraudavau, kurių nuomonė man buvo svarbi, nesimpatizavo burtininkei Lolišvili, prekiautojui sraigtasparniais Borisovui ar neretai keistoms Rolando Pakso reakcijoms.

Vėliau kilęs „valstybininkų“ skandalas bei LEO LT afera buvo dar rimtesni iššūkiai. Kai kurių kolegų reakcijos nustebino. Taip pat įsitikinau, kad Lietuvoje netrūksta žiniasklaidos priemonių, kurios mielai atlieka brangiai apmokamų propagandistų vaidmenį. Antroji Valdo Adamkaus kadencija paliko prieštaringų jausmų, tačiau ji visiškai neužtemdė to pasididžiavimo, kurį savo Prezidentui jaučiau per pirmąją jo kadenciją.

Tačiau, žvelgiant iš laikotarpio po Garliavos tragedijos, visi ankstesni susiskaldymai atrodo kaip vaikų žaidimas. Kai Drąsius Kedys viešai paskelbė vaizdajuostę, kurioje jo dukra liudija apie seksualinį išnaudojimą, reagavau skeptiškai. Na, o tai, kas vyko toliau, vis labiau trikdė ir kėlė daugybę klausimų be atsakymų.

Sumaištį kėlė ir tai, kad žmonės, kurių nuomonę labai vertinu ir į ją įsiklausau, atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Viltis, kad ilgainiui taps aiškiu, deja, taip pat ištirpo. Sutemos, gaubiančios šią tragediją, vis tirštėjo. Žinau, kad yra daug žmonių, kurie manosi sugebantys įžvelgti tiesą ir pro visus klausimų debesis. Deja, aš pats tuo negaliu pasigirti.

Tiesa, iki šiol negavau įtikinamo pagrindimo, jog mergaitę buvo būtina jėga pagrobti, ir tai derėjo daryti būtent taip, kaip buvo padaryta. Todėl nors asmeniškai nedalyvavau nė viename gegužės 17 tragedijos minėjime S. Daukanto aikštėje, širdimi esu su rašančiaisiais „Tiesos“. Deja, per beveik dvejus metus visos pastangos įtraukti į tikrą dialogą priešingai vertinančius Garliavos bylą, bet nuoširdžiai tiesos siekiančius žmones buvo nesėkmingos. Tie, kurie mano, kad valstybė privalėjo atrasti būdą, kaip išplėšti mergaitę iš tetos gniaužtų ir atiduoti ją mamai, nes esą nėra jokių įrodymų, kad D. Kedžio ir jo tėvų kaltinimai turi bent kokį pagrindą, įsitikinę, jog kitaip manantiesiems yra geriausiu atveju „nuvažiavęs stogas“, blogiausiu – jie bando išnaudoti šią sudėtingą situaciją, siekdami savo politinių tikslų. „Nėra prasmės diskutuoti su „violetiniu gaivalu“, kuris savo šventuoju paskelbė žmogžudį“, – emocingai savo poziciją man aiškino išmintingas ir principingas katalikas, bandęs ir mane paauklėti kaip sūnų palaidūną.

„Yra tvirtų įrodymų, kad D. Kedžiui žmogžudystės buvo primestos gerai organizuoto pedofilų klano, kuris paskui be gailesčio šalino visus liudininkus, kuris savo čiuptuvais yra apraizgęs visas Lietuvos politines institucijas, teismus“, – nuoširdžiai įrodinėjo dar vienas išsilavinęs ir sovietmečiu moralinio stuburo stiprumą įrodęs bičiulis katalikas. Jis įsitikinęs, kad visiems, kurie nenori pripažinti akivaizdžių faktų Garliavos byloje, Piktasis yra sumaišęs protą.

Katalikai sovietmečio disidentai šiandien yra atsidūrę skirtingose barikadų pusėse ir jokiu būdu nenori barikadų ardyti, nes tvirtai tiki savo teisumu. Ar tai reiškia, kad kuri nors barikadų pusė nenuoširdi, ar net yra Lietuvai negeranoriškos valstybės agentai? Esu tvirtai įsitikinęs, kad ne. Lygiai kaip esu įsitikinęs, kad net jei manome, jog kiti klysta, tai neatpalaiduoja nuo pareigos juos gerbti ir elgtis su jais ne kaip su priešais, o kaip su kitoniškumo dovana, kurią pasiuntė Viešpats.

Skirtybės visada kelia įtampą. Tikrai būtų paprasčiau, jei visi žmonės, kurių nuomonę labai vertinu, vienodai vertintų politinius, kultūrinius, socialinius procesus. Suprantu ir nemažos dalies Bernardinai.lt skaitytojų norą čia atrasti tai, kam pritaria, o ne provokuojančius klausimus ir skirtingas pozicijas. Tačiau pasaulis be rizikos, įtampų ir galimybės suklysti – tai utopija, trukdanti mums įvertinti sąžiningo dialogo svarbą.

Gyvename pasaulyje, kuriame vyskupas Jonas Kauneckas pasirašo už tai, kad būtų rengiamas referendumas dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams, o dauguma kitų Lietuvos vyskupų kur kas skeptiškiau vertina šią iniciatyvą; disidentai sesė Nijolė Sadūnaitė ir kunigas Robertas Grigas visai kitaip vertina Garliavos įvykius nei vyskupas Sigitas Tamkevičius ar kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas. Ar tai reiškia, kad kuris nors iš šių autoritetingų žmonių yra užsienio valstybės agentas? Tvirtai tikiu, jog ne.

Ar dar įmanoma susikalbėti? Noriu tikėti, kad taip. Jei nebijosime išsikalbėti, sąžiningai išsakyti savo poziciją, abejones ir nedemonizuosime kitų, kurie tuos pačius faktus mato ir vertina kitaip.