Tęsiame A. Navicko svarstymus apie dabartinę Lietuvos valstybės ir visuomenės būklę. Pirmąjį ciklo tekstą skaitykite čia.

III

Atviras politinio elito sukilimas prieš „nepatikimą“ visuomenę į viešumą visa jėga prasiveržė po Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje. Spėju, jog ši tragedija nebūtų sukėlusi tiek aistrų ir debatų, jei iš karto nebūtume išgirdę perspėjimo „nesikapstyti po kaulus“. Esą mums nedera gilintis į šią tragišką istoriją. Pasijutome tarsi grįžę į sovietinę praeitį, kai valdžia slepia savo siekius nuo „nepatikimos“ visuomenės.

Prabėgo jau daug laiko nuo tragedijos Breste, tačiau taip ir liko neaišku: ar –valstybininkais pasiskelbusi politikų-verslininkų-žurnalistų grupė yra ta druska, kuri suteikia mūsų politiniam gyvenimui skonio, ar į valstybę įsimetęs pelėsis?

Primenu, kad pats valstybininko pavadinimas atsirado, kai vienas įtakingas veikėjas pareiškė, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šiuolaikinių demokratinių valstybių, yra grupė žmonių, kurie geriau nei kiti suvokia valstybės interesus, prisiima atsakomybę juos ginti, taip pat ir nuo populistų, nesugebančių deramai situacijos perprasti.

Valstybininkų argumentuose yra racionalumo grūdas. Valstybės gyvenime dažnai reikia priimti nepopuliarius sprendimus, galvojant apie ilgalaikę perspektyvą. Taip pat vis didėja informacinė atskirtis visuomenėje. Palyginti nedaug žmonių intensyviai domisi tuo, kokie procesai vykdo, analizuoja, svarsto galimas alternatyvas, o didžiajai daugumai žmonių politika apsiriboja burbėjimu, žvelgiant į televizorių bei šūkiais „nusipelnėme gyventi geriau“, „mažesni mokesčiai ir didesnės išmokos“.

Galima suprasti, kodėl valstybininkus apima makiaveliškas noras manipuliuoti visuomene, kreipiant politinius sprendimus bendrojo gėrio, kaip jį supranta valstybininkai, link. Teoriškai jie labai vertina liberalią demokratiją ir politines diskusijas, tačiau praktiškai yra skeptiški dėl demokratinių procesų veiksmingumo.

Valstybininkų kritikams šio politinio elito prisiimtas vaidmuo kelia daug įtarimų. Pavyzdžiui, ar nėra taip, jog valstybininkai įprato savo ekonominius ar politinius interesus sutapatinti su visos valstybės interesais? Tipiškas valstybininkas – tai prabangiai gyvenantis aukštesnės ekonominės klasės atstovas, gyvenantis kur kas geriau nei absoliuti dauguma valstybės, kuria esą jis uoliai rūpinasi, gyventojų. Nerimą kelia ir išryškėję kalbų ir veiksmų neatitikimo faktai. Pavyzdžiui, emocinga retorika apie valstybės ekonominę, energetinę ar kitokią nepriklausomybę yra lydima finansinės naudos, bendradarbiaujant su įmonėmis, organizacijomis, fondais tų valstybių, kurios tokia nepriklausomybe visiškai nesuinteresuotos. Ar valstybininkais išdidžiai pasivadinę žmonės nėra tapę politikos verslininkais, kurie savo ekonominius interesus išmoko pateikti kaip bendrąjį gėrį, ir toks jų elgesys kelia realų pavojų valstybei, lygiai kaip narkomano įsitikinimas, kad jo vartojimo patenkinimas yra visos jo šeimos pagrindinis tikslas, kelia didelį pavojų šios šeimos gerovei?

Kita vertus,nemanau, kad teisinga valstybininkais ar kitaip pavadintą grupę paversti visų politinių, socialinių, ekonominių problemų „atpirkimo ožiu“.Galėjome stebėti, kaip lengva pasiduoti pagundai bet kurį politiką, apžvalgininką, žurnalistą, kurio pozicija ar vertinimas nepriimtinas, paskelbti „valstybininkų klano atstovu“. Toks politinis apsivardžiavimas tik didina politinio elito atskirtį, lygiai kaip šio elito arogantiškas įsitikinimas, kad visuomenei reikia ne atstovauti, o ją kontroliuoti, veda prie vis didėjančio piliečių susvetimėjimo su savo valstybės politinėmis institucijomis.

IV

Amerikiečių mąstytojas Christopheris Lashas tvirtina, kad politinio elito susvetimėjimas nėra tik kurios nors šiuolaikinės valstybės problema, bet bendra tendencija, kelianti rimtų pavojų. Pasak Ch. Lascho, dar niekada politinis elitas nebuvo tiek užsisklendęs į savą pasaulį, kiek dabar. Tai viena iš priežasčių, kodėl politinės diskusijos primena viliojančių pažadų ir kaltinimų oponentams, kurie esą yra vienintelė priežastis, kodėl šie pažadai dar nėra įgyvendinti, sampyną. Politinės grupės keičia viena kitą valdžioje, o didžiajai visuomenės daliai vis sunkiau suvokti, kuo skiriasi konkuruojančios grupės. Daug aiškesnis visų jų panašumas – nenoras spręsti įsisenėjusių visuomenės problemų, kurias spręsti reikia nepopuliarių veiksmų, nuolat ieškant paaiškinimų, kodėl šių problemų sprendimas turi būti atidėtas palankesniam laikotarpiui.

Dar vienas šiuolaikinio politinio elito bruožas, sunkiai suderinamas su demokratinėmis vertybėmis, –  tai savojo moralinio pranašumo prieš visuomenės daugumą jausmas. Valdžioje esantiems (ar dėl jos kovojantiems) visiškai nesinori atstovauti jai politinį mandatą suteikusiems žmonėms. Todėl prasideda tai, ką Ch. Laschas vadina elito maištu.

Pasak amerikiečių mąstytojo, masių maištas, apie kurį perspėjo ispanas Ortega y Gassetas, jau praeityje. Tai, ką matome šiandien, – elito maištas. Būtent nedidelė politinę galią turinti grupė yra pasiryžusi primesti savo vertybes ir siekius visai visuomenei.Politinį elitą domina ne tai, ko nori visuomenės dauguma, bet tai, ko jai derėtų norėti tokioje valstybėje, kokią nori kurti „grietinėlė“.

Lietuvos Konstitucinio Teismo veikla galėtų būti puiki Ch. Lascho teiginių iliustracija. Nors1992 metais priimta Konstitucija tarsi aiškiai apibrėžia Konstitucinio Teismo vaidmenį, kaip Konstitucijos sargo, saugančio, kad galiojantys teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai, kaip aukščiausiajai Tautos politinės valios išraiškai, tačiau jau seniai šio Teismo nariai yra prisiėmę Tautos auklėtojų vaidmenį.Spėju, kad patys šios institucijos atstovai yra įsitikinę, kad ne savavališkai nusprendė tokią naštą ant pečių užsikrauti, bet ją nešti įpareigoja pati Konstitucija. Tiesa, tokį įpareigojimą atranda tik jie patys. Ir nežinia, ar dėl to, kad geriau nei kiti yra įsigilinę į Konstituciją, ar jiems paprasčiausiai patogus būtent toks jos perskaitymas?

Spėju, ne mane vieną trikdo tai, kad teisėjai neapsiriboja atsakymais į klausimus, kurie jiems užduodami, bet dar yra linkę pridėti vieną kitą pamokslą, kurį esą visi turėtume priimti kaip neginčijamą ir nepaneigiamą tiesą.

Kaip privalome suprasti šeimą, kam galima, o kam šiukštu nedera mažinti atlyginimų net per didžiausią ekonominę krizę, kokius reikalavimus turėtume kelti, norintiems Lietuvos pilietybę išsaugoti kitų valstybių piliečiams ir t. t. Visais šiais klausimais KT yra pasiryžęs tarti paskutinį žodį.

Mano įsitikinimu, problemiška tikrai ne tai, kad KT dirba prasti teisininkai. Visi KT nariai yra puikūs profesionalai, tačiau, kaip yra teigęs kažkuris išmintingas žmogus: valdžia turi tendenciją gadinti žmones, o absoliuti valdžia gadina itin sparčiai.

Būtų tikrai svarbu, jei KT ryžtųsi atsakyti į klausimą: ar tai, jog paties KT sprendimai negali būti ginčijami,o KT turi gerokai popiežiaus neklystamumą viršijančias teises, neprieštarauja demokratinei valstybės sandarai ir Konstitucijos teiginiui, kad visa valdžia priklauso Tautai?

V

Kai politinį dialogą keičia prasivardžiavimas ir totali agentų medžioklė, prasideda skandalų Lietuvoje era. Deja, tokioje Lietuvoje niekam nėra gera gyventi, todėl ir vyksta masinė emigracija: į užsienį, į televizorių, į privačią erdvę, į saugų bendraminčių būrį. Netiesa, kad dėl to kalti tik negeranoriški kiti.Prie skandalais, pykčiu ir totaliu nepasitikėjimu permirkusios viešosios erdvės prisidedame visi.

Turime susigrąžinti savąjį maidaną, kuris gyvavo Atgimimo metais, kurio atšvaitų matome partizanų ar disidentų kovų prisiminimuose.Būtent maidano, kaip solidarumo erdvės bei ryžto aukotis už bendrą gėrį ir tas vertybes, kurios leidžia mums išlikti žmonėmis, egzistavimas masę paverčia politine bendruomene. Kai mes nebeturime dėl ko aukotis ar net numirti, nustojame būti ne tik piliečiais, bet žmonėmis apskritai.Orumas, kilnumas ir solidarumas su tuo, kam reikia pagalbos, kas skriaudžiamas, yra tai, ko joks priešas negali iš žmogaus atimti. Mes tik patys galime viso to išsižadėti dėl patogesnio, saugesnio gyvenimo.

Kijevo Maidane tūkstančiai žmonių naujai gimė kaip piliečiai, kaip tie, kuriems ne tas pat, kurie gali būti kartu, nepaisydami skirtingų skonių, ideologinių įsitikinimų ar net pasaulėžiūrų. Neabejoju, kad sunkiausia ukrainiečiams dar ateityje, kai kas kartą ims apmaudas, jog vienybė aptirpo, noras traukti antklodę į save vėl sugrįžo. Tačiau noriu tikėti, kad tie, kurie pajuto Maidano skonį, jį nešiosis su savimi visada, ir jis stiprins kritinėse situacijose. Nes tai laisvės skonis. Laisvės, už kurią labai brangiai sumokėta.

Nepamirškime, kad ir mūsų laisvė ne kartą buvo aplaistyta krauju. Partizanų, disidentų, Sausio įvykių didvyrių. Dar svarbiau, nepamirškime, kad kiekvieno iš mūsų laisvė ir gebėjimas būti atsakingu žmogumi yra atpirkta Jėzaus kančia ir krauju.

Mūsų laisvės kainos įsisąmoninimas galėtų būti sugrįžimo prie mūsų politinės bendruomenės maidano prielaida. Mes nesame priešai vienas kitam, mus jungia visus skirtumus pranokstantys tos pačios Kelio bendrijos saitai. Mes galime, ginčytis, konkuruoti, kritikuoti vienas kitą, bet neturime teisės nekęsti, negerbti net to, kuris, mūsų įsitikinimu, klysta.

Mes išliekame žmonėmis ne tada, kai demaskuojame kitų nežmogiškumą, bet kai kovojame už kiekvieną žmogų, išlaikydami tikėjimą, viltį ir meilę, prisimindami, kad iki mūsų paskutinio atodūsio Dievas tiki mumis. Labiau nei mes patys sugebame savimi patikėti.

Labai sunku išdrįsti atlikti tikrą amnestiją savo širdyje ir atsisakyti turėti priešų.Tai jokiu būdu nereiškia atsisakyti tiesos ir pasiduoti reliatyvizmo diktatūrai. Tai veikiau nuostata, jog kiekvienas esame atsakingi pirmiausia už savo klaidas, jog atkurti pasitikėjimą kitu yra tikroji drąsa, kurios šiandien itin trūksta.

(Bus daugiau)