Trečiasis ciklo rašinys, kuriame daugiausia dėmesio skiriama sąvokų „teisėta” ir “teisinga” santykiui. Pirmieji du ciklo tekstai – čia ir čia.

V

Jau ne pirmus metus Lietuvoje mums sunkiai sekasi jungti  žodžius „teisėta“ ir „teisinga“. Nesu teisinio pozityvizmo gerbėjas, tačiau tikrai sutinku su viena iš jo tezių, jog pragaištinga valstybei, kai piliečiai pradeda vykdyti tik tuos teisės aktus, kurie jiems patinka. Tiesa, yra ir kita monetos pusė, kurią teisinis pozityvizmas nepelnytai nuvertina: kai teisinė sistema pradedama suvokti kaip neteisinga, sunyksta neformali moralinė sutartis, ir politinės institucijos susiduria su dideliais sunkumais, nes tenka labai daug jėgų ir laiko skirti ginti sprendimų legitimumą. Kyla paprastas klausimas – kodėl apskritai dera paklusti  sprendimams, kuriuos suvokiame  net ne kaip abejotinus, bet kaip sąmoningai prieštaraujančius bendrajam gėriui ar žmogaus orumui?

Kai suyra moraliniai saitai politinės bendruomenės viduje, ji neišvengiamai virsta plėšikų gauja, kurioje tegalioja jėgos kultas.  Moralinių saitų restauracija reikalauja pokalbio, kuriame svarbu ne tik tai, apią ką kalbame, bet ir kaip bendraujame. Tik tada, kai žmogus pasijunta visavertis pokalbio dalyvis, jis pradeda jausti atsakomybę už tai, kas kalbama.  Įsipareigojimai, pasitikėjimas turi sunokti ir čia reikia kantrybės, laiko, bet svarbiausia geranoriškumo. Ypač  jis būtinas tiems, kurie šią akimirką turi galią ir tarsi gali diktuoti kitiems. Tik tada, kai jie išdrįsta, sugeba pasidalinti savo galia, bendrauja su kitais ne iš aukšto, bet kaip su esančiais viename lygmenyje, pradeda tirpti mentalitetas – žmogus žmogui vilkas.

 

VI

Galima pateikti daugybę pavyzdžių, kai veikia principas, kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui. Tad nenuostabu, kai jaučiais pasijutę piliečiai, pradeda „baubti“, skelbdami ir apie valstybės užvaldymą. Kitas dalykas – ar iš tiesų keblią, netenkinančią situaciją galima pataisyti paprasčiausiai sudaužant dabartinę sistemą, kaip beviltiškai sugedusią, ir kuriant visiškai naują darinį?

Pradėti viską tarsi iš pradžių – gundanti alternatyva. Tačiau aš pats jai ne kartą esu pasidavęs ir galiu paliudyti, jog paprastai vaistas tampa pavojingesnis už ligą, kurią ketiname gydyti. Turiu galvoje Lietuvos krikščionių demokratų partijos skilimą ir Moderniųjų krikščionių demokratų steigimą.

LKDP atrodė visiškai Petro Gražulio užvaldyta politinė jėga. Malda ir žegnojimusi prasidedantys krikdemų susitikimai virsdavo pykčio, intrigų dramomis. Tokioje situacijoje atrodė, kad nedera likti kartu su žmonėmis, kurių nebegerbi, kuriems nepritari, kurie, tavo įsitikinimu, griauną tau brangią politinę jėgą. Buvau aktyvus naujos krikščionių demokratų partijos kūrimo entuziastas.  Deja, kaip sakoma, gerais norais net ir kelias į pragarą gali būti grįstas. Tai buvo neabejotina klaida, už kurią dar kartą tegaliu viešai atsiprašyti.

Šis intensyvus laikotarpis galiausiai labai susilpnino LKDP, o dauguma „modernistų“ vis labiau tolo nuo krikščioniškosios demokratijos. Štai Vytautas Bogušis galiausiai tapo vienu iš liberalcentristų, o Algis Kašėta – Liberalų sąjūdžio lyderių.

Veikiausiai turėčiau džiaugtis, jog man ši patirtis buvo geri „skiepai“ nuo noro aktyviai dalyvauti kurios nors partijos veikloje. Tiesa, iš inercijos dar bandžiau kurti Krikščionių demokratų frakciją Tėvynės sąjungoje, tačiau tai tebuvo veikiau nesėkmingos krikščioniškosios demokratijos Lietuvoje paieškos.

Ar P. Gražulis ir jo pasekėjai anuomet buvo kieno nors agentai? Ar tie, kas kūrė „modernistus“ buvo agentai? Esu tvirtai įsitikinęs, kad ne. Žmonės, deja, dažnai klysta. Politikoje ypač lengva suklysti, nes čia esi gundomas demonizuoti kiekvieną konkurentą, ar konkuruotum dėl mandatų per rinkimus, ar dėl aukštesnės vietos partijos sąraše. Viešpats gelbėjo ir niekada nedalyvavau nei Seimo, nei Savivaldos rinkimuose. Tačiau įvairių rinkimų „virtuvės“ vaizdų prisižiūrėjau pakankamai.

LKDP krizės laikotarpiu daugeliui partijos narių (taip pat ir man) pritrūko kantrybės ir vilties. Taip pat, neabejoju, būta ir didžiausios nuodėmės – puikybės – esą tie, kurie nieko neišmano, kenkia krikščioniškajai demokratijai, yra – jie -, o mes tai jau išmintingi angeliukai, kurie žino visus receptus, visus atsakymus.  Net dabar gėda prisiminti, tačiau prisiminti vėl ir vėl verta, nes labai lengvai tas puijkybės virusas grįžta.

O kaip yra šiandien?

Ne kartą esu kartojęs, jog politiniame gyvenime įveikti „sistemos drakoną“ gerokai lengviau nei pačiam netapti nauju, dar nuožmesniu drakonu. Kita vertus, makabriškai skamba jupiterių raginimai jaučiams gyventi taikiai ir solidariai. Tikras solidarumas įmanomas, kai nebeliks lygesnių už lygius, kai vieni į kitus žvelgsime kaip į žmones, kai bus vienodai gerbiami visi teismų sprendimai, net ir tie, kurie nepalankūs daugiau pinigų ir galių turintiems, kai sustiprės pilietiniai judėjimai, sugebantys veiksmingai kontroliuoti politinių institucijų, politikų veiklą.

 

VII

Grįžkime prie „teisėta“ ir „teisinga“. Kai rašau šias eilutes, nėra aišku, ar referendumas, kuriame būtų klausiama apie tai, ar dera įgyvendinti pasižadėjimą, duotą dar 2004 metais, stojant į Europos Sąjungą, leisti žemę Lietuvoje įsigyti ir užsienio valstybių piliečiams, įvyks. Kiek suprantu, dabar apsispręsti turi Seimas ir šią „meškos paslaugą“ jam padarė Vyriausioji rinkimų komisija. Kad ir kokį sprendimą Seimas priimtų, jis bus aršiai kritikuojamas už drąsos trūkumą, nes šiandien labai išsiskyrė nuomonės, ką reiškia iš tiesų ginti valstybės interesus. 

Dėl kokių priežasčių referendumas galėtų neįvykti? Teko girdėti du skirtingus argumentus. Pirma, paprasčiausiai dėl to, kad nėra surinktas būtinas skaičius parašų, o ir tie parašai surinkti, klaidinant žmones, nepaaiškinant jiems referendumo padarinių. Šis argumentas suponuoja, kad referendumas būtų „neteisėtas“.

Kyla klausimas – kas šiuo atveju tas arbitras, kuris gali atsakyti, ar parašų surinkta pakankamai, ar referendumo formuluotės nėra klaidinančios? Jei teisingai suprantu, Vyriausioji rinkimų komisija, išduodama parašų rinkimo lapus referendumo organizatoriams, kartu patvirtino, jog pastarųjų siūlomos formuluotės nėra klaidinančios. Ar visi pasirašiusieji tikrai suprato visus padarinius, jei referendumas būtų sėkmingas? Neabejoju, kad ne visi. Didžioji dauguma pasirašiusiųjų sprendė intuityviai, o ne racionaliai, ir tai visiškai normalu.

Galima paklausti: ar visi tie, kurie balsavo už Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą, suprato, kur mes stojame, kokia tai institucija ir įsisąmonino visus stojimo padarinius? Tikrai ne.

VRK konstatavo, kad parašų surinkta kiek daugiau nei reikalauja Konstitucija. Tiesa, pačioje komisijoje liko abejojančiųjų dėl šio fakto, nes gali būti, kad dalį parašų nederėjo pripažinti teisėtais. Tačiau juk būtent VRK pareiga ir buvo atsakyti, kiek parašų yra teisėti. Būtų absurdiška ir pavojinga praktika, jei Seimo nariai persikvalifikuotų į grafologus.

Sutinku, kad visa tai svarbi pamoka, kad VRK darbas turi kelti visiems mažiau abejonių, jog būtina įdėmiau analizuoti siūlomas referendumo formuluotes, kad iš tiesų būtų galima teigti, jog referendumu norima išsiaiškinti Tautos valią. Tačiau valstybės institucijų klaidos negali būti priežastis apriboti konstitucines piliečių teises.

 

VIII

Ar referendumas dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams yra „teisingas“, t. y. atitinka Lietuvos, kaip politinės bendruomenės, interesus? Nekelia abejonių, jog tai tikrai svarbus klausimas. Tiesa, man asmeniškai atrodo, kad yra dar  svarbesnių. Pavyzdžiui, dėl euro įvedimo, dėl šeimos sąvokos ar Konstitucinio Teismo vaidmens patikslinimo, dėl to, ar Seimo narys gali būti ministru, ar mums reikalinga reali savivalda ir t. t.

Estas R. Raudas Vilniaus knygų mugės metu ironizavo, jog, leidus parduoti žemę užsieniečiams, jos niekas iš Estijos maišais neišsivežė. Tačiau netrūksta visai kitaip manančių žmonių, kurie įsitikinę, kad šio draudimo panaikinimas tirpdys Lietuvos suverenitetą.

Nepasirašiau raginimo surengti referendumą, nes labiau pritariu R. Raudui nei tiems, kurie gąsdina apokaliptiniais žemės pardavimo užsieniečiams vaizdiniams,  tačiau tikiuosi, kad referendumas įvyks ir žmonės turės teisę išsakyti savo poziciją. Taip, referendumas kainuos pinigų, sukels įtampų ir galbūt priims „neteisingą“ sprendimą, tačiau tai skausmingas mūsų pilietinės brandos kelias. Mano įsitikinimu, tai geresnė alternatyva nei kruvinieji Ukrainos įvykiai.

Nemanau, kad dauguma Euromaidano dalyvių aukojosi dėl Ukrainos Europos Sąjungoje, jie paprasčiausiai aukojosi už teisę jaustis visaverčiais žmonėmis, jie nebenorėjo būti pastumdėliai.

Telieka apgailestauti, jog mes praradome labai svarbią progą pilietiškai bręsti prieš referendumą dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą. Taip bijojome savęs, jog valstybė nusprendė atvirai „pirkti balsus“, buvo liejama demagogija, vadovautasi nuostata, kad tikslas pateisina priemones. Padariniai liūdni: šiandien labai daug Lietuvos žmonių dar psichologiškai ir pasaulėžiūriškai nėra įstoję į ES. Politinio elito keliones į Briuselį jie stebi panašiai, kaip sovietmečiu buvo žvelgiama į funkcionierių keliones į Maskvą. Todėl visi gąsdinimai, jog referendumas gali sukomplikuoti Lietuvos santykius su ES, jiems kelia tik  ironišką šypseną. Kai susikomplikuoja santykiai su savimi, tai visi kiti santykiai tampa komplikuoti.

Jei Seimas nuspręstų, kad galimi tik „teisingi“ referendumai, reikštų, kad oficialiai įtvirtinome naują politinę santvarką, panašią į Irano, kur ajatolų taryba turi „teisingumo“ priežiūros funkciją. Neabejoju, kad yra žmonių, kurie mano, jog viskas geriau nei nenuspėjama demokratija. Tačiau tie, kurie nori dirbti „Tiesos ministerijoje“, užsimiršta, kaip pavojinga tiesą padaryti priklausomą nuo politinės konjunktūros.