Vokietijos kūno kultūros aukštoji mokykla, Leipcigas, 1970. Barbaros Klemm fotografija

Vokiečių spaudos fotografė Barbara Klemm (g. 1939) gimė Miunsteryje, užaugo ir išsilavinimą įgijo Karlsrūėje. 1959–2004 m. dirbo fotokorespondente laikraštyje „Frankfurter Allgemeiner Zeitung“. Pirmasis svarbus politinis įvykis, kuriame dalyvavo B. Klemm, buvo 1973 m. įvykęs Willy Brandto ir Leonido Brežnevo susitikimas. Nuotrauka paprastu pavadinimu „Lenidas Brežnevas, Willy Brandtas, Bona, 1973“ apskriejo visą pasaulį. Joje politikai derasi apsupti vertėjų ir patarėjų. Fotoobjektyvo niekas nepastebi arba nekreipia į jį dėmesio. B. Klemm pavyko užfiksuoti akimirką, simbolizuojančią visą politinio bendradarbiavimo raidą tarp Rytų ir Vakarų 8-ajame dešimtmetyje.

Iki šių metų kovo 9 d. Berlyno „Martin Gropius Bau“ muziejuje vyksta retrospektyvinė B. Klemm paroda, pristatanti fotografės nuotraukas, darytas 1968–2013 m. Ekspoziciją sudaro apie 300 fotografijų, fiksuojančių politinius įvykius, studentų ir piliečių demonstracijas, vaizdus iš padalintos ir vėl suvienytos Vokietijos, kasdienybės akimirkas, menininkų portretus.

Ne vieną dešimtmetį dirbote laikraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Ar per tokį ilgą veiklos laikotarpį turėjote mėgstamų temų? Ar yra nuotraukų, kurios šiandien Jums atrodo ypač reikšmingos?

Kai tenka pasakoti apie nuotraukas chronologine tvarka, pradedu nuo fotografijos, vaizduojančios Theodorą Adorną, policininką ir studentus. Padariau ją 1969 m. – nuotrauka tapo studentų revoliucijos simboliu. Kita svarbi fotografija, pirmą kartą padėjusi man įgyti ir tam tikrą politinį autoritetą, – o tai, deja, nutinka labai retai, – buvo iš Bundestago rinkimų 1969 m. NPD saugumu rūpinosi tvarkos sergėtojai. Nufotografavau stambaus sudėjimo vyrus viename renginyje Frankfurte. Labai nemalonūs tipai. Savaime suprantama, nuotrauka pirmiausia pasirodė „FAZ“, tada „Spiegel“, o galiausiai visoje Europos spaudoje. Užsienio reikalų ministras Walteris Scheelis tada pasakė, kad mano nuotrauka labiau nei visos oponuojančios partijos prisidėjo prie to, jog NPD nesurinko minimalaus reikiamo penkių procentų balsų skaičiaus.

Tai lėmė, kad 1973 m. gavau akreditaciją į Scheelio susitikimą su Brežnevu – jos reikėjo, kad kaip žurnalistė apskritai būčiau įleista į renginį. Užsienio reikalų ministerijoje kažkas atkreipė dėmesį į tai, kad pažymėjimas buvo tokios pačios spalvos, kaip ir tas, kurio reikėjo norint pakliūti į Brandto ir Brežnevo pietus. Pamaniau, pamėginsiu. Man pavyko patekti į spaudos konferenciją – visi kvietimai į ją buvo išdalinti. Be manęs buvo tik Vokietijos federalinės spaudos ir informacijos agentūros atstovas, „dpa“ fotografas ir du rusai. Dirbau su dviem fotoaparatais – naudojau tele- ir plačiakampį objektyvus. Tokiose situacijose visada bijai, kad būsi išmestas, kad turėsi vos porą minučių. Tąkart – tai buvo mano pirmasis reikšmingas politinis įvykis – man pasisekė. Padariau Brandto ir Brežnevo nuotrauką, atspindinčią politinius, socialinius ir ekonominius susitarimus tarp Vakarų Vokietijos ir Rytų bloko šalių ankstyvajame 8-ajame dešimtmetyje.

Savaime suprantama, fotografavau ir visus partijų suvažiavimus. Anksčiau iš jų buvo galima išplėtoti ištisas studijas. Pavyzdžiui, 1971 m. per CDU suvažiavimą padariau veidmainiškai besišypsančio Hanso Filbingerio portretą, kurį Klausas Staeckas pavertė plakatu. 1973 m. per SPD suvažiavimą nufotografavau drauge sėdinčius Brandtą ir Helmutą Schmidtą – kiekvieną žvelgiantį priešinga kryptimi, tačiau, regis, suaugusius galvomis kaip Siamo dvyniai. Ypač išraiškinga nuotrauka išėjo 1972 m. atmetus konstruktyvaus nepasitikėjimo votumą Brandtui – joje Raineris Barzelis susmunka kėdėje negalėdamas suvokti, kad jam nepavyko.

Joschkos Fischerio prisaikdinimas į ministrus, Vysbadenas, 1985. Barbaros Klemm fotografija

Šios ir kitos nuotraukos tapo šiuolaikinės istorijos ikonomis – tarkime, kad ir toji, kurioje kaip pirmąjį ministrą su sportiniais bateliais matome 1985 m. Hesene priesaiką duodantį Joschką Fischerį. Ar darydama šias nuotraukas suvokėte, kad jos galėtų tapti istoriškai iškalbingais vaizdais?

Fischerio atveju buvo aišku, kad reikia nufotografuoti ne tiesiog priesaiką duodantį Joschką Fischerį, bet nufotografuoti jį taip, kad nuotraukoje matytųsi ir kojos. Tai buvo pirmas kartas, kai politikas leido sau nepaisyti aprangos kodo ir etiketo. Žinoma, Joschkai tai tiko. Šiandien prieš žengdamas tokį žingsnį jis du kartus pagalvotų; jis visiškai pasikeitė. Taip, tokiais atvejais supranti situacijos reikšmę, tačiau kartais negali numatyti, kad tam tikra nuotrauka taps ypač svarbi.

Ar galėtumėte pateikti pavyzdžių?

Nuotraukos su Günteriu Guillaume’u – pasirodydamas su Brandtu jis visada likdavo antrame plane. Demaskavus, kad Guillaume’as buvo VDR šnipas, jos įgavo visiškai naują reikšmę.

Nuo 8-ojo dešimtmečio reguliariai važinėdavote į Rytų Europą ir VDR. Su kokiais sunkumais kaip spaudos fotografė susidurdavote socialistinio realizmo šalyse? Ar būdavote lydima Jūsų veiklą prižiūrinčių asmenų?

VDR pirmiausia buvo taip, kad keliauti į Leipcigo mugę, Baltijos jūros savaitę arba Rostoką žurnalistai galėjo pateikę paraišką vizai gauti. Laisvai ir neprižiūrimas sergėtojo galėjai judėti tik konkrečiame mieste. Nežinau, kiek kartų nepastebėjau, kad esu sekama. Šiaip ar taip, visada vaikščiodavau ir fotografuodavau tai, ką matydavau gatvėje. Leipcige lankėmės ir aukštų pasiekimų centre sportininkams – 1970 m. ten nufotografavau mergaitę, kabančią ant žiedų. Esu užsukusi į mokyklą ir fotografavusi koridoriuje. Tiesiog bandydavau laimę ir retai sulaukdavau pasipiktinimo.

Sykį, tai nutiko 1972 m., buvau išmesta iš vienos mugės. Prieš atvykstant Erichui Honeckeriui su politbiuru, salės saugumo sumetimais visada būdavo uždaromos. Įėjusi į vieną uždarytą salę, žingsniavau išilgai jos, spausdama visų durų rankenas – vienos durys buvo neužrakintos. Išlindusi iš už stendo, netoliese išgirdau plojimus. Taip patekau į oficialų vizitą ir fotografavau kartu su VDR kolegomis vyrais. Penkias minutes viskas ėjosi kaip per sviestą. Tada pastebėjau, kaip kažkas žiūri į objektyvą – manęs greitai pareikalavo pažymėjimo ir išstūmė pro duris. Jie neatėmė juostelės, ir kitame giliaspaude rengiamame „Bilder und Zeiten“ priede turėjome visą puslapį VDR politbiuro nuotraukų.

DDR 30-osios metinės ir Rytų bloko vadovai, Berlynas, 1979. Barbaros Klemm fotografija

1979 m., minint trisdešimtąsias VDR metines, gavau akreditaciją į Respublikos rūmus. Norėdami nufotografuoti eitynes su fakelais, po renginio vakariečiai fotografai turėjo pereiti į kitą Unter den Linden alėjos pusę, tačiau politikų tribūna buvo priešingoje pusėje, taigi, kirtus gatvę, nebūtų matęsi nė vieno Rytų bloko bonzo. Nežinodama, kur einu, nusekiau paskui svečius, išeinančius iš Respublikos rūmų, ir netikėtai atsidūriau priešais tribūną. Apsauga pastebėjo, kad turėčiau būti kitoje pusėje ir norėjo mane išprašyti. Pasitelkusi draugišką įkyrumą, laimėjau daugiau nei valandą laiko. Kažkuriuo momentu kažkas prie manęs priėjo ir pasakė: „Ponia Klemm, fotografuokite, tačiau netrukdykite kolegoms“. Tą akimirką tribūnoje stovėjo visi – Živkovas, Gierekas, Kádáras, Husákas ir Honeckeris. Visa Rytų bloko viršenybė vienoje nuotraukoje – visi su vienodomis skrybėlėmis ir draugiškai besišypsantys man į objektyvą. Grįždama iš renginio žinojau, kad man pavyko padaryti puikų kadrą ir nė neprisiminiau trijų keturių valandų, praleistų šaltyje.

Lenkijoje buvo kitaip. 1970 m. turėjome vertėją, kuris mus ir sekė. Su jaunu redaktoriumi buvau išsiųsta prie Oderio-Neisės linijos ir turėjau kaip reikiant paplušėti – vertėjas akylai mane stebėjo. Išsisukau prieš pusryčius išsmukdama iš viešbučio, fotografuodama ir laiku grįždama atgal. Redaktoriui taip pat puikiai pavyko nukreipti mūsų palydovo dėmesį klausimais, taigi aš galėjau netrukdama dirbti. Po ilgų reikalavimų Lenkijoje man netgi pavyko patekti į anglių kasyklą ir susipažinti su jos darbo sąlygomis. Mačiau, kokios įtampos ir jėgų reikalauja šis darbas ir kaip greitai jis turi vykti. Šviesa sklisdavo tik nuo žibintų, pritaisytų šalmų priekyje. Fotografuoti buvo be galo sunku. Pakilusi į viršų jaučiausi taip, tarsi būčiau pakrovusi dešimt vagonų anglių – tokia išsekusi buvau. Man buvo nepaprastai svarbu tai patirti ir parodyti, kaip žmonės ten dirba.

1978 m. lankydamiesi Rusijoje automobiliu važiavome iš Maskvos į Kiveją. Su mumis vyko rusų vertėjas. Jis siaubingai nuobodžiavo ir į visus mano pageidavimus fotografuoti atsakydavo, kad tam negausime leidimo. Aš atšoviau: „Manau, jūs padėsite man juos gauti, nes būtent tam jus ir pasiėmėme“. Kilo ginčas. Titaniškų pastangų pareikalavo ir viešnagė Kinijoje. Keliavau su miela vertėja. Kai važiavome pro kaimus su molinėmis trobomis, ir aš vis pasakydavau, kad noriu išlipti ir fotografuoti, ji galiausiai atsakė, kai tai neįmanoma. Man teliko atsilošti sėdynėje – nieko negalėjau pakeisti. Panašios istorijos buvo mano kasdienybė. Paprastai galiausiai vis tiek padarydavau nuotraukas – net jei jos ir gaudavosi kitokios, nei būdavau numačiusi.

Anglių kasėjai, Katovicai, Lenkija, 1971. Barbaros Klemm fotografija

Spaudos fotografijoje vienareikšmiškai dominuoja vyrai. Ar tam, kad būtumėte rimtai vertinama kolegų, pirmiausia turėjote išsikovoti autoritetą? Kokį vaidmenį vaidina faktas, kad kitoje objektyvo pusėje stovi moteris – galbūt tai leidžia pamatyti fotografuojamą objektą iš kitos perspektyvos?

Autoritetą išsikovoti teko, tai tiesa. Laikraštis gaudavo nuotraukas iš visų agentūrų ir laisvai dirbančių fotografų, taigi mano darbai turėdavo atlaikyti konkurenciją. Iš pradžių jaučiau didžiulį spaudimą. Šiaip ar taip, didžiuosiuose politiniuose renginiuose tarp fotografų buvau beveik vienintelė moteris. Vis dėlto tai buvo ir privalumas – politikoje taip pat dominuoja vyrai ir jiems būdavo malonu išvysti jauną mielą moterį. Galbūt jie šiek tiek lengviau prisileisdavo mane su fotoaparatu. Taip nutiko su Brežnevu: kaip vėliau man papasakojo rusai, jis nudžiugo pagaliau pamatęs moterį ir specialiai man ėmė pozuoti su Brandtu.

Kartais padarydavau kadrus net ir neturėdama leidimo. Per Leipcigo mugės atidarymą operoje patekau į vieną liftą su Honeckeriu, Stophu ir dviem rusų karininkais. Apsaugininkas norėjo ištempti mane atgal, bet Honeckeris pasakė: „Leiskit mergaitei važiuoti“. Taip pakilau į viršų ir renginio metu galėjau padaryti puikių nuotraukų. Mano profesionalumas visada buvo nuvertinamas, tačiau man tai atrodo puiku – tokie dalykai verčia pasitempti. Nuvykusi į Rytų bloką vaikštinėdavau kaip neprofesionalė ar turistė, kuri žvalgosi aplinkui ir vis kur nors įsmunka. Neprofesionalus elgesys atveria kai kurias duris.

Stumdantis minioje per partijų suvažiavimus Vakaruose vyrai būdavo tiesiog stipresni už mane. Kartais tekdavo iš tiesų rimtai susiremti – per vieną rinkimų naktį vos neparverčiau labai nemalonaus kolegos. Ir viskas tik dėl to, kad jis įnirtingai spraudėsi į priekį. Tiesiog žengiau žingsnį atgal, ir jis vos nenugriuvo. Šiaip jau tai nėra man būdinga – paprastai randu savo kelią arba atvykstu valanda anksčiau ir užsiimu norimą vietą. Nemanau, kad moteris padaro geresnes arba kitokias nuotraukas nei jautrus vyras. Tai labiau empatijos, ne lyties klausimas. Fotografijoje negalima atpažinti specifinio moteriško žvilgsnio.

Stebint kai kurias Jūsų nuotraukas, kyla klausimas, ar tai momentinis kadras, ar sąmoninga kompozicija. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kiek pasikliaujate planavimu, o kiek intuicija ir akimirka.

Planuoti mano atveju būtų beveik neįmanoma. Gavusi temą, kartais pagalvoju, kaip galėčiau ją įgyvendinti, pasidomiu išorinėmis aplinkybėmis ir peržiūriu laikraščio archyvą. Tačiau nuvykus į vietą, situacija dažnai būna visiškai kitokia, nei įsivaizdavau. Turiu reaguoti labai greitai ir intuityviai.

Hansas Filbingeris, CDU partijos suvažiavimas, Sarbriukenas, 1971. Barbaros Klemm fotografija

Dažniausiai impulsą man duoda žmonės. Kartais, nors niekas jų taip nesustatė, gatvėje jie išsirikiuoja kaip teatro scenoje. Kad tai užfiksuotum, turi veikti labai greitai. Deja, fotografuodamas niekada nebūsi toks greitas, kaip žiūrėdamas. Fotografuodamas žmones turi peržengti barjerus – darydamas portretus visada kažkiek įsibrauni į kito asmeninę erdvę, o fotografuojami asmenys nežino, kur bus panaudoti jų atvaizdai. Dėl to nuolat bijai, kad žmonės piktinsis – jie turi tokią teisę. Antra vertus, turi įveikti šią baimę. Aš veikiu arba greitai, arba labai draugiškai. Galima kalbėtis akimis, ir aš dažnai gaunu sutikimą užmegzdama akių kontaktą. Keliavau daugybėje šalių, kurių kalbomis nemokėjau pasakyti nė žodžio, o prastos kalbos žinios trukdo ir fotografuojant. Laimei, dažniausiai keliaudavau su mūsų korespondentais arba redaktoriais, kurie pasirūpindavo mano reikalais ir už mane pasikalbėdavo. Vis dėlto fotografuojant visada svarbu rasti ir savo kelią.

Pabrėžiate, kad fotografui svarbi greita reakcija. Vis dėlto žvelgiant į daugelį Jūsų nuotraukų kyla įspūdis, kad ilgai stebėjote ir laukėte tinkamos akimirkos. Pati esate panaudojusi inscenizacijos apibrėžimą. Pavyzdžiu galėtų būti 1982 m. nuotrauka, kurioje trys policininkai apsupę ant žemės gulintį jauną vyrą darbuojasi guminėmis lazdomis – tokio kadro geriau nesurežisuotų nė vienas choreografas.

Prezidento Reagano vizitas, Berlynas, 1982. Barbaros Klemm fotografija

Nuotrauka buvo padaryta, kai JAV prezidentas Ronaldas Reaganas lankėsi Berlyne. Du studentai draugiškai pasikvietė mane į savo butą. Stovėjau balkone. Prieš tai buvau apačioje, gatvėje. Skraidė didžiuliai akmenys, policija paleido ašarines dujas, daugiau nieko nebesimatė. Man pasisekė, kad galėjau fotografuoti iš viršaus. Nepaisant to, siaubingai bijojau – negalėčiau dirbti karštuosiuose taškuose. Tą akimirką neįsisąmoninau, kad pavyko padaryti tokią choreografišką nuotrauką. Dariau jas vieną po kitos – man visada svarbu turėti iš ko išsirinkti geriausią kadrą. Trys keturi kadrai gali susilpninti realybėje stiprų įspūdį.

Komentaruose apie Jūsų nuotraukas dažnai nurodoma, kad Jūsų tėvas Fritzas Klemmas buvo tapytojas. Ar užaugote apsupta tapybos? Jei taip, kokią įtaką ji Jums padarė?

Visi šeši vaikai augome apsupti meno. Beje, mano mama taip pat buvo tapytoja – tėvai susipažino studijuodami dailės akademijoje. Tėvas nesivedžiojo mūsų į muziejus ir nekomentavo paveikslų, – tą jis pradėjo daryti tik vėliau, – tačiau šalia visada jutome gyvuojant meną. Dailininkams lengviau, jie gali patys pasirinkti kompoziciją. Fotografai kur kas labiau priklausomi nuo išorinių aplinkybių – kažkas įšoka į kadrą arba nutinka dar kas nors nenumatyto. Padaryti kompoziciškai gerą nuotrauką gana sudėtinga.

Stebint Jūsų nuotraukas iš dešimtmečių perspektyvos, tam tikra prasme Jus galima įvardyti kaip istorikę. Daugelis įvykių, kuriuose dalyvavote ir kuriuos stebėjote pro fotoobjektyvą, leido atsirasti savotiškam vizualiajam istorijos rašymui. Istorikai taip pat bando dokumentuoti tam tikras tipiškas arba išskirtines epochos akimirkas bei socialinę kaitą. Ką specifinio, lyginant su rašytiniais šaltiniais, Jūsų manymu, turi fotografija?

Leonidas Brežnevas, Willy Brandtas, Bona, 1973. Barbaros Klemm fotografija

Ar kažkas įgavo istorinę svarbą ar ne, turi nustatyti kiti – tą akimirką, kai tai išgyvenama, istorijos dar nėra. Žinoma, per vaizdą prie jos priartėti lengviau nei per tekstą. Tai fotografijos privalumas. Antra vertus, vaizdiniai liudijimai yra ribotesni. Rašant ir aprašant galima daug išsamiau pristatyti įvykį nei jį vaizduojant. Turiu prisipažinti, kad gerai apie tai negalvojau, tačiau galbūt geriausia yra tada, kai pavyksta įtikinamai sujungti tekstą ir vaizdą. Vis dėlto rašant šių laikų istoriją, nėra aišku, kokią vertę apskritai turi vaizdai. Tapome jais užtvindyti – viskas yra fiksuojama ir todėl praranda svorį. Nebelieka nieko išskirtinio.

Pagal www.zeithistorische-forschungen.de parengė Lina Žukauskaitė