Keltis, kai teka saulė, eiti miegoti, kai sutemsta – tokiu aiškiu ritmu ir šiandien gyvena dažnas Himalajų žmogus. Mėnesį keliaudama po Nepalo aukštikalnes, taip gyveno ir grafikos dizainerė, knygos autorė Kotryna Zylė. Jos manymu, nepatyrus to paprasto, bet galingo paros ritmo, būtų buvę sunku įsijausti į priešistorinių milžinų gyvenimą – o būtent apie jį ir yra jos naujoji vaikams skirta knyga.

Mėgsti mitologiją?

Kotryna Zylė

Man labai priimtina, kaip mitologiją supranta šiauriečiai. Ji ir šiandien yra neatskiriama jų gyvenimo dalis – kai keliavome po Islandiją, girdėjau, kad yra kelių, kurie buvo nutiesti ne patogiausiu būdu, o taip, kad nereikėtų pajudinti didelio akmens, nes po juo gyvena mitinės būtybės. Ir tiems išsilavinusiems, šiuolaikiniams žmonėms tai yra normalu, tai – jų tikrovė. Žmonės piketuoja, kad tie akmenys nebūtų patraukti. Nei jie labai naiviai prietaringi, nei savo gyvenimą keičia, bet gyvena su tais iš senovės ateinančiais pasakojimais. Pas mus irgi tiek daug tų būtybių ir jos gyvena šalia – apmaudu, kad praradome gebėjimą perduoti savo senąsias istorijas, padavimus vaikams. Juk tai ir yra tautosaka – kai visa tauta seka istorijas. Kiekvienas pagal savo supratimą, patirtį ir nuotaiką. Gal dėl to, rašydama „Milžiną mažylį“, nesijaučiau kurianti. Aš tiesiog esu viena iš daugelio, kurie pasakojo tas pačias skraidančių ežerų ir verkiančių milžinų istorijas. Rašydama supratau, kiek daug Lietuvoje yra ežerų, kurie kadaise skraidė – ir jų istorijos tokios, kad sunku patikėti, jog galėjo būti kitaip!

Esi vilnietė, tikinčių tėvų dukra. Kaip pradėjai domėtis padavimais?

Nors augau Žirmūnuose, gamtos ritmą visada gerai jaučiau ir supratau. Laikėmės kaimo papročių, ir tai visai nesikirto su tikėjimu: didžiausios šventės buvo Kūčios ir Joninės. Per šias, žinojau, prie durų reikia pasikabinti šermukšnio lapą – kai piktos dvasios ateina, jos pradeda skaičiuoti, pasimeta, ir pas tave nebeužeina. Joninių kupoles pindavome ir į vandenį leisdavome kaime, o prieš Kūčių vakarienę aplink savo trobą eidavome Vilniuje. Troba pasitaikė dvylikaaukštė, kad apeitume, tekdavo nusileisti į lauką su liftu – prireikdavo šiek tiek daugiau pastangų. Lietuviškus padavimus žinojau iš tėčio. Vaikystėje man jie buvo įsipynę į gyvenimą, pati juos kitiems vaikams perpasakodavau ir jau pačiai tikrovė ir mistiniai dalykai buvo labai persipynę, kartais nebežinojau, kas yra realybė, o kas – fantazija.

O knygos pradžią galima rasti mano magistriniame darbe – tada nutariau, kad reikia daugiau dėmesio skirti UNESCO paveldui Lietuvoje. Man pasirodė reikšminga, kad tai, kas yra svarbu viso pasaulio mastu, pas mus nėra labai plačiai žinoma. Pradėjau rinkti medžiagą apie Kernavę, Kuršių neriją. Pastebėjau, kad ji dažnai labai formali, užrašyta skaičiukais ir keliomis eilutėmis – juk daug kas buvo surinkta per mokslines ekspedicijas, kai pas kaimo senoles važiuodavo studentai. Jos ir pasakodavo ne kaip vaikams, o kaip atsiskaitymui. Norėjosi įkvėpti toms istorijoms daugiau gyvybės: skaitant kitų parašytas knygas, man labai svarbu jausti, įsivaizduoti visą aplinką, detales. Kai rašau pati, turiu užuosti, girdėti, lytėti vykstantį veiksmą. Gal dėl to man nepalyginamas yra tos pačios istorijos skaitymas ir žiūrėjimas – knyga yra visiškas stebuklas, tu tarsi nugyveni joje aprašytą gyvenimą.

Kaip manai, kūrybiškumas yra prigimtis ar auklėjimas?

Mūsų šeimoje oficialiai nėra menininkų, bet tėtis anksčiau šiek tiek rašė, mama visad susigalvodavo ir pati pasisiūdavo įdomius drabužius. Bet mane visada labai skatino kurti – maža rašiau eilėraščius, ir visa šeima jų laukdavo. Tikriausiai įtakos turėjo ir tai, kad lankiau M. Montessori sistemos darželį, kuriame skatinamas individualumas. Dainavau eksperimentinėje džiazo studijoje, būdama paauglė, pati nuėjau į J. Vienožinskio dailės mokyklą – dėl šio žingsnio su niekuo nesitariau, šeimai tiesiog pristačiau sprendimą. Mama dabar juokiasi, kad jau tada jai pasakiau, kad iš piešimo aš gyvensiu. Taip ir yra - jau penktus metus kartu su kurso drauge Migle Vasiliauskaite turime savo grafinio dizaino studiją „PRIM PRIM“.

Rašymas man yra labai natūralus, jam tarsi nereikia pastangų. Neįsivaizduoju, kas yra taisyklės – o tai gerai suprantu apie piešimą, kur žinau, ką reiškia pastangos ir klaidų taisymas. Su muzika apskritai nežinočiau, kuria kryptimi stengtis, kad gautųsi geras rezultatas.  Profesionali muzika man taip ir liko sudėtingiausia ir paslaptingiausia sritis.

Bet panašu, kad džiazas, kaip gyvenimo būdas, tau nesvetimas.

Na, keliaudami su vyru improvizuojame ir iš anksto viešbučių tikrai neužsisakome. Beje, taip Islandijoje atradome būdą prakalbinti šiauriečius. Daugiausiai ten keliavome pėsčiomis, tada sužinojome, kad vyks festivalis. Kadangi muzika buvo viena iš priežasčių, dėl ko mes atostogoms pasirinkome tą salą, nutarėme važiuoti. Bet į autobusą nespėjome. Pabandėme tranzuoti. Žmonės labai mielai stojo, tad vėliau nutarėm ir salą taip apvažiuoti. Atstumai ten – po kelis šimtus kilometrų, su vairuotojais įsikalbėdavom. Mane žavėjo, kad mus vežė tokių „tikrų“ profesijų žmonės: pilotas, žvejas, fermeris. Gal kad aš pati nelinkusi iš karto atvirauti, šiauriečiai man labai patrauklūs. Jie ramūs ir nepaviršutiniški. Ir gamta man artimesnė atšiauri – mes ir Lietuvoje mielai keliaujame žiemą, kai patys nuostabiausi kampeliai būna tušti, jokių grilių, jokių plastmasių. Viena, ko nenorėčiau – kad išnyktų žiemos. Pavasario laukti man beveik niekada neprailgsta.

Pseudonimas Zylė irgi turi ryšį su žiema. Neatsitiktinai?

Nors pseudonimą perėmiau iš vyro, man jis labai tinka. Dabar mano mergautinė pavardė jau nelabai mane atspindi, prie savo naujosios aš dar iki galo nepratusi, o ta Zylė taip limpa, geriausiai mane išreiškia. Ir dėl sąsajų su žiema, ir su gamta apskritai – natūralumas man svarbus ir artimas. Su zyle turiu ir asmenišką stebuklingą istoriją: dar gyvenau pas tėvus, galvojau apie savo beprasidedančius santykius su dabartiniu vyru, kurį draugai vadino Zyle. Buvau sutrikusi ir paskendusi mintyse, ieškojau sprendimo, ir į uždarą balkoną įskrido paukštelis. Zylė. Man tai buvo toks stebuklingas ženklas. Nesu linkusi nei labai tikėti ženklais, nei visai juos atmesti, bet tada tai priėmiau kaip labai aiškią užuominą. Juokinga, kad mano sesę, kuri yra Elzė, vaikai, su kuriais ji seniau dirbo savanoriaudama, vadino irgi Zyle.