Silvija Laurenčikaitė ir Jarlas Aleksandras Brantingas. Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepaprasti nuotykiai. – Vilnius: Bernardinai.lt, 2014. 208 p.

Knygos užuomazgos: keletas įvadinių pastraipėlių

Kartą gyveno berniukas vardu Jarlas ir jo mama vardu Silvija. Jie buvo labai talentingi. Jarlas piešė paveikslus ir apie juos gražiai pasakojo. Jo mama daug mokslų mokėjo, skaitė, rašė ir dar padėdavo sūnui parodas rengti. Buvo jiedu net iki televizijos studijos nukeliavę – ten taip pat rodė Jarlo paveikslus ir apie juos pasakojo. Tie, kas turi stebuklingus veidrodėlius, būtinai pasižiūrės kur nors interneto girioje atradę... Rodos, telestudijoje ir išsprūdo kažkuriam, kad gerai būtų knygą išleisti...

Čia smagu būtų pasakyti – „kaip tarė, taip ir padarė“. Galbūt kam taip ir pasirodys, juk knyga jau išleista. Tačiau tas kelias į leidybą nebuvo toks paprastas. Apie kada nors kitąsyk. O kas paskui?

Paskui... Kartą Jarlas su mama surengė parodą Vilniaus dailės akademijoje, kur pasikvietė įvairiausių lankytojų, tarp jų buvo ir Bernardinai.lt redakcijos žmonių. Klausėsi jie tų gražių Jarlo pasakojimų apie paveikslus, paklausinėjo šio bei to, sukūrė reportažą, gal viskas būtų tuo ir pasibaigę, bet po kiek laiko redakcija gavo rankraštį su pasakom apie muses Cupę ir Zupę ir klausimu, ar apsiimtų išleisti knygą. Kadangi Bernardinai.lt leidykla buvo ką tik išleidusi knygą vaikams, kur buvo minima musė Zosė, tai tiesiog privalėjo pabandyti rasti galimybių ir šiai knygai išvysti pasaulį.

Pabandė. Rado. Tai dar viena stebuklinių pasakų verta istorija, tačiau įsileidę į tų nuotykių pasakojimą, pamiršime šiuos. Juk pasaka apie knygą, o ne apie finansus. Taigi...

Taigi... Kartą Jarlas ir Silvija parašė knygą „Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepaprasti nuotykiai“. Tiksliau, kaip jie sakė, pradžioje kartu galvojo, galvojo ir sugalvojo istorijas, o paskui Jarlas jas piešė, o Silvija užrašė. Toks tad šaunus mamos ir sūnaus duetas. Tekstai ir piešiniai. Cupė ir Zupė. Skaitytojas neišvengiamai ims galvoti, kuri iš musių labiau atitinka Silviją, o kuri Jarlą.

Patys autoriai knygos pristatymo Knygų mugėje metu teigė, kad negalėtų tapatintis su kuria nors viena. Nors tvarkingesnioji ir globėjiškesnioji, praktiškesnioji Cupė labiau primena mamą, o kūrybingoji, padebesinė Zupė panašesnė į Jarlą, iš tiesų sunku atskirti, kas yra kas. O gal ir neverta, juk sakoma, kad pernelyg tapatinti personažą ir autorių žalinga sveikatai. Ypač pasakose. Nes gali prarasti sveiką nuovoką. Ir užsisukti mintyse kaip ta Zupė barščiuose...

Vengdamas turinio atpasakojimo tik pakalbėsiu apie pačios knygos struktūrą ir kai kuriuos prasminius akcentus. Leidinį sudaro dvi dalys. Pirmojoje rašoma apie pagrindinių veikėjų nuotykius jų gimtojoje aplinkoje – miške (devyni pasakojimai), antrojoje – apie kelionę į miestą ir įvairius nutikimus ten (septynios istorijos).

Pradedama nuo donelaitiško musių „Pabudimo“ pavasarį ir keliaujama iki pat žiemos miego. Tas gamtiškasis cikliškumas, ypač stipriai atsispindintis pirmojoje knygos dalyje, yra vienas patraukliausių pasakojimo bruožų. Pasak knygos kūrėjų, iš pradžių buvo sukurta viena dalis, bet pageidaujant Jarlui, parašytas ir tęsinys. Smagu, geros mamos visad taip elgiasi.

Turinio kontekstai ir kontrastai

Nuoseklią laiko tėkmę paįvairina visokiausi kontekstiniai kontrastai. Pasakose atsiveria ne tik aukštaitiškos, dzūkiškos gamtos grožis, valgių specifika ar net, tarkim, kvapai... Čia specialiai palikta tarmybių – pavyzdžiui, yra pasaka „Lepeškautojos“, kur daug gyvastingų žodinių turtų – lepeškos, pečius ir t.t. Tokie mamos Silvijos ugdomieji tikslai – kad nepamirštų žmonės savo kalbos šaknų, – galbūt ir šie žodžiai sugrįš į bendrinę vartoseną oficialesniu statusu. Juk Valstybinės kalbos komisijos pastaruoju metu atleisti gniaužtai leidžia laisviau atsikvėpti žmonėms, kurie anksčiau žodį „kapišonas“ ištardavo tik pašnibždom, ir tai užtraukę užuolaidas virtuvėje, išjungę gartraukį bei mobilųjį išmanųjį telefoną.

Musių Cupės ir Zupės gyvenimas patrauklus ir dėl švediškojo inkliuzo. Vienos iš herojų kilmės istorija, gražiai supinta su Švedijos istorija, leidžia kiek praskleisti šį kultūrinį horizontą, įtraukti netgi tokias realiai veikiančias institucijas kaip Švedijos ambasada Vilniuje. Beje, sostinės istorijai taip pat skiriama nemažai dėmesio. Nusakyti galima ir tokia citata apie Rotušę: „muselės žiūrėjo į Rotušės pastatą, kraipė galvas nesuprasdamos vieno dalyko – toks kuklus, nelabai išvaizdus statinys, o tokia ilga jo istorija“ (p. 161).

Tokie įvairūs istoriniai-kultūriniai kontekstai, papasakoti, pasak vienos literatūros apžvalgininkės,  „tradicine maniera“, liktų tik kaip teorinis receptas sluoksniuotam pyragui, jeigu tas pasakojimas nebūtų pagyvintas, paskanintas humoru, šaržu. Tarkim, poezijos skaitymų aprašuose ne vienas literatas aptiks gražią skaitymų parodiją, nuolatiniai tariami lingvistiniai apsirikimai ar paaiškinimai irgi paįvairina stilių: „- Na, ar tu įsivaizduoji mūsų šunį Vikį be uodegos? – neteko kantrybės Cupė. / - Ne, - atsakė Zupė. / Tai ta uodegėlė ir yra pos scriptum, arba P taškas S taškas.“ (p. 69)

Žaidimai ir vertybės

Įdomūs yra ir tekstiniai-praktiniai žaidimai, kai į knygą įdedamas tikras uogienės receptas (tiesa, yra ir netikras, bet dėl jo patiklesnis skaitytojas įspėjamas). Inkorporuojami ir cituojami knygoje šiuolaikiniai poetai, – Liūnė Sutema, Rimvydas Stankevičius, Artūras Valionis, Benediktas Januševičius. Tai priartina prie nūdienos literatūrinių ir kultūrinių aktualijų, tačiau gal ir pernelyg intelektualiai sutirština jaunam skaitytojui skiriamą tekstą. Žinoma, tai tik prielaida, kuriama menamo įsivaizduojamo idealaus knygos gerbėjo portretui, kurio tikrai nesugebėčiau nupiešti.

Padedant dailininkei Rimai Blažytei tekstai buvo gražiai suderinti su Jarlo piešiniais, (akiniuočių vardu dėkoju už didesnį šriftą ir mielas akiai antraštes) o kalbą dar peržiūrėjo Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė.

Labiausiai įtaigus ir įsimintinas knygos tekstas pasirodė ten, kur atsiranda dar vienas veikėjas – Baltasis paukštis. Be jo neįmanoma pakilti, persikelti nebe „musiškais“ atstumais matuojamų erdvių. Jis, tarsi gerasis lėmėjas, atsiranda tada, kai jo labiausiai reikia. Ypač tai galima pajusti pasakojime „Į dangaus karalystę“...

Draugystė. „Musiškai“ ir mūsiškai

Paskutinis akcentas, kurį noriu paminėti, susijęs su galimai kilsiančiu skeptiko klausimu – kodėl verta šią knygą perskaityti? Atsakyčiau taip.

Nepaisant visų žaidybinių elementų, istorinių, rašytinių ir pieštinių viražų, knygos esmė ir prasmė sukasi apie vieną paprastą, bet tvirtą temą. Tai – draugystė ir visos su ja susijusios vertybės, be kurių neįmanomas tas tarpusavio ryšys. Būtent Cupės ir Zupės pagalba viena kitai, ištikimybė, globa, dalinimasis, meilė yra tos vertybės, kuriomis gyvena ir išgyvena ne tik jų „musiškasis“, bet ir mūsų – „mūsiškasis“ – pasaulis.

Ypač dėl to knyga tikrai verta ir jūsų dėmesio, nes šiuos pasaulius teskiria vienas mažas brūkšnelis virš „u“. O rimtai draugystei net ir knygų pasaulyje nei korektūros atsitiktinumai, nei dėsniai niekada neturi lemiamos reikšmės.