Vilniaus „Versmės“ katalikiška gimnazija šiais metais švenčia savo 20-metį. Ta proga vasario 28 d. vyksta konferencija katalikiško ugdymo tema, bus ir daugiau renginių. Nors pirmuosius žingsnius mokykla žengė kaip valstybinė integruoto ugdymo įstaiga, jau 10 metų jai vadovauja seserys asumcionistės, sukaupusios nemenką ugdymo patirtį. Apie „Versmės“ projektą būtų galima daug ką įdomaus papasakoti, šįkart apsiribosime pirmąja pažintimi, naudodamiesi proga pakalbinti ne tik gimnazijos direktorę Violetą Ališauskienę bei jos pavaduotoją ses. Danguolę Gervytę, bet ir Lietuvoje besilankančią prancūzę ses. Veronique Thiebaut, kuri papasakojo apie asumcionistinių (Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregacija) mokyklų tinklą visame pasaulyje. Šis tinklas jungia daugiau nei 60 mokyklų 32 pasaulio šalyse: Azijoje, Amerikoje, Afrikoje ir Europoje. Taip yra šiandien, tačiau viskas prasidėjo nuo labai kuklių dalykų. Apie tai ir yra šis pokalbis.

Kuo pasižymi asumcionistinė mokykla? Iš kur kyla jos pedagoginė mintis?

Ses. Veronique Thiebaut. 19 amžiuje Prancūzijoje gyvenusi mūsų kongregacijos pradininkė sesuo Marija Eugenija Milleret troško perkeisti visuomenę, pasitelkdama ugdymą. Ji manė, kad Evangelijos vertybės gali perkeisti visuomenę, jei jomis tikrai gyvenama. Savo laikmečio žmones vertindama kritiškai, ji sakė, kad katalikai nėra pakankamai katalikiški, yra perdėm egoistai, negalvojantys apie kitus, nemokantys dalintis. Ji svajojo apie teisingumo ir taikos civilizaciją, ir manė, kad viena iš priemonių tai pasiekti yra ugdyti aukštos visuomeninės klasės vaikus, kurie ateityje savo rankose turės pasaulio likimą. Tad ir ėmėsi kurti savą katalikišką mokyklą.

Pirmojoje mokykloje buvo viena mokinė, kuria rūpinosi 4–5 seserys. Paryžiuje tuo metu nebuvo lengva įsteigti mokyklą. Žmonės nerodė pasitikėjimo kažkokioms nepažįstamoms vienuolėms. Tačiau pamažu Paryžiuje pasklido gandas, kad ten taikomas įdomus ugdymo metodas. Beje, sesuo Marija Eugenija pažinojo daugybę meno, politikos, visuomenės veikėjų, ir pamažu jos idėjos ir darbai tapo plačiai žinomi.

Gana greitai įsteigė mokyklų ir kituose Prancūzijos miestuose ir iš esmės kongregacija pradėjo augti bei plėstis kartu su mokyklomis. Visa bendruomenė dalyvavo ugdyme, nes kiekviena sesuo savitai prie jo prisidėjo.

Ses. Marijai Eugenijai ugdyti reiškia padėti išsiskleisti žmoguje glūdinčiam gėriui. Ji suprato, kad kiekvienas turi savitą malonę, dovaną, duotą visų labui. Ugdymas turi padėti išryškinti tą dovaną ir įtraukti į tarnystę bendram gėriui. Tad ugdymas remiasi vertybėmis, kurios sudaro savotišką struktūrą, tačiau kartu ir didele laisve. Nesistengiama ugdyti vaiko pagal tam tikrą išankstinį modelį – kiekvienas asmuo yra unikalus, turi atskleisti tai, kas jis yra.

Atrodo, jog tai suponuoja katalikišką, krikščionišką pagrindą?

Ses. Marija Eugenija sakė, jog reikia „sukrikščioninti protą“. Gal tai gali skambėti bauginamai, tačiau jai tai nereiškė priversti vaikus mintinai išmokti katekizmą. Norint, kad Evangelija darytų realų poveikį pasauliui, reikia perkeisti žmonių mąstymą. Jai evangelinis protas, mąstysena, reiškia plačias pažiūras, toliaregiškumą ir kontempliatyvų žvilgsnį, kuris sugeba įžvelgti toliau ar giliau už regimybę. Evangelinis mąstymas – tai atsivėrimas gyvenimui. Ses. Marija Eugenija pabrėždavo, kad Evangelija yra mūsų aistros šaltinis, aistros, kuri mus skatina veikti. Jeigu Evangelija tampa mūsų veiklos versme, galime perkeisti visuomenę.

Tad nėra taip, kad mokykla būtų skirta vien krikščionių šeimoms. Kai sakiau, jog mums svarbiausia atskleisti kiekvieno unikalumą, ugdyti bendruomenės pajautimą, kalbėjau apie vertybes, kurios gali būti priimtinos visiems.

Ses. Danguolė Gervytė. Svarbu pabrėžti, kad mokyklų tikslas nėra „pakrikštyti“ mokinius, gausinti tikinčiųjų skaičių dėl paties skaičiaus. Krikščioniškas ugdymas remiasi dvasine patirtimi, susitikimo su Jėzumi išgyvenimu. Kadangi esu sutikęs Jėzų, galiu priimti misiją ugdyti jaunimą. Katalikiško ugdymo kongregacijos susirinkime popiežius Pranciškus pabrėžė, kad ugdytojai turi būti patys išgyvenę tikrą tikėjimo patirtį, tikėjimo ieškojimo patirtį.

Esminis katalikiškos mokyklos uždavinys – ugdyti dialogui. Kai galvojame apie Europą, dažnai ją pristatome kaip nukrikščionėjusią, ir pati Prancūzija yra stipriai laicistinė valstybė. Tačiau, kita vertus, krikščioniško ugdymo dėka Europoje vyksta dialogas. Čia nėra išsikerojusio terorizmo, nepaisant pavienių konfliktų. Mūsų mokyklose mokiniai gali sėdėti vienoje klasėje, būdami skirtingos odos spalvos, turėdami skirtingus tikėjimus. Paskui jie sugeba gyventi kartu ir būdami kaimynais, bendradarbiais, gerbdami vienas kito skirtybes. Ugdyti gyventi kartu ir kartu kurti visuomenę, manau, yra labai svarbu.

Gal kartais galvojame, kad katalikiškas ugdymas yra skirtas ugdyti gerus, vadinasi, pamaldžius katalikus. Išties, geras katalikas moka vesti dialogą, žino, kaip galima tarnauti visuomenei ją kurti. Ugdome ne būsimus kunigus ar vienuolius, bet būsimus piliečius.

Violeta Ališauskienė. Katalikiškas ugdymas nėra tik šalutinė ar pridėtinė ,,Versmės“ gimnazijos dalis. Tai integrali ugdymo ir visos gimnazijos gyvenimo sritis. Jau 20 metų gimnazija vykdo katalikišką įtraukųjį ugdymą, kuris nukreiptas į tikėjimo, kultūros ir gyvenimo sintezės kūrimą. Pradėjusi savo veiklą kaip savivaldybės darželis-pradinė mokykla -   išaugo iki nevalstybinės katalikiškosios gimnazijos, kurioje arti šešių šimtų mokinių. 19,5 proc. iš jų - mokiniai turintys specialiųjų ugdymosi poreikių.

Ses. Veronique Thiebaut. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mokytojai dažnai nėra tikintys, tačiau jie gali išvystyti kontempliacinį požiūrį į tikrovę, nes turi vidinį gyvenimą, dvasinį gyvenimą. Tai nėra pakrikštytojo dvasinis gyvenimas, tačiau sąžiningo žmogaus, turinčio vidinį gyvenimą kelionė.

Tuo tarpu mokyklos vadovybę ir pagrindinę komandą visada sudaro tikintys žmonės, nes šitaip užtikrinama tapatybė ir ryšys su šaltiniu, versme, nes mūsų specifinis ugdymas idėjų semiasi ne vien iš intelekto, bet iš konkrečios dvasinės patirties.

Atsigręžkime į Lietuvos patirtį. „Versmės“ gimnazijos specifika – integracija. Kuo motyvuojate pasirinkimą ugdyti sveikus ir negalią turinčius vaikus kartu? Ką tai duoda vieniems ir kitiems?

Violeta Ališauskienė. Lietuvos Respublikos įstatymai šeimoms užtikrina galimybę pasirinkti, kurią mokyklą lankys jų sūnus ar dukra: valstybinę, savivaldybės, nevalstybinę. Niekas neverčia mokytis ugdymo įstaigoje, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra nepriimtina šeimai. Jau ateidami mokytis į ,,Versmės“ gimnaziją visi gerai žino, kad ,,Versmėje“  krikščioniško ugdymo tradicija grindžiamoje ugdymo aplinkoje lygiomis teisėmis ugdomi įprastai besivystantys ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai. Jokios motyvacijos čia nereikia. Tai apibrėžia Švietimo ir mokslo įstatymas. Manau, kad prieš 20 metų tai buvo iššūkis pripažįstant asmens teisę būti savimi.

Buvimas kartu padeda visiems mums augti.

Ses. Danguolė Gervytė Dažnai mus tapatina su integruota ar specialiąja mokykla, tačiau tai nėra tiesa. Mes išsiskiriame tuo, kad esame katalikiška mokykla. Pagal Švietimo įstatymą visos mokyklos turėtų priimti vaikus, turinčius specialiųjų poreikių. Tačiau remdamiesi krikščionišku apsisprendimu, priėmėme juos prieš 20 metų, kai kitos mokyklos dar to nedarė. Šiandien taip pat dar ne visos mokyklos geba juos priimti, nes nėra tam pritaikytos. Be to, tokius vaikus ugdyti yra brangu, nes jiems pagelbėti turi daugiau specialistų, tad mokykloms kartais jie yra nepatogūs.

Deja, mūsų švietimo sistema šioje srityje yra nesureguliuota. Neįgalus vaikas gauna 135% krepšelio, tuo tarpu jam reikėtų mažiausiai 180% finansavimo. Tad suprantama, kad mokykloms tokius vaikus nėra lengva priimti. Mūsų apsisprendimas kyla iš katalikiškos vizijos. Neįgalūs vaikai pas mus dar yra paribio žmonės, nes ne visada jiems sudaromos sąlygos mokytis bendrojo lavinimo mokyklose. Apginti neįgaliuosius – tai apginti visų teises, sakyti, kad ir jie turi teisę mokytis bendrojo lavinimo mokykloje.

Žodžiu, būdami katalikiška mokykla, negalime būti kitokia kaip integruota. Tačiau „Versmė“ nėra integruota išimtinai, kiekviena mokykla turėtų priimti vaikus, turinčius spec. poreikių.

Kaip paaiškinate tėvams, kurie abejoja integracijos prasmingumu, baiminasi, jog gabus jų vaikas nuobodžiaus klasėje su lėčiau informaciją priimančiu mokiniu?

Violeta Ališauskienė. Kartais nuogąstavimų pasitaiko jaunose šeimose, kurios į pirmą klasę atveda mokytis savo pirmą vaiką. Jauni tėveliai suabejoja, ar mokytoja galės vienu metu skirti pakankamai dėmesio visiems mokiniams. Aš suprantu jų abejones, nes kartais priimti kitokį negu esi pats, reikia drąsos. Bet tik suaugusiems. Vaikai neturi jokių išankstinių nusistatymų. Jie mielai bendrauja ir bendradarbiauja vieni su kitais. Abejonės tėvams išsisklaido, kai paaiškiname, kad dažnai klasėje dirba ne vienas pedagogas, bet ir mokytojo padėjėjas ar specialusis pedagogas, kurie padeda mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių.

O įtraukiojo ugdymo prasmingumas nekvescionuojamas. Ir ne visai tiesa, kad visi negalę turintis mokinys dirba lėčiau klasėje. Turime pavyzdžių, kai tokie mokiniai būna net  labiau motyvuoti, kantresni ir atkaklesni siekdami tikslo. Šiuos mokslo metus užbaigs du negalę turintys mokiniai, kurie, kaip manome, labai realu, kad gaus atestatus su pagyrimais. Bet būna ir tokių atvejų, kai mokytojui tenka įdėti nemažai pastangų dirbant klasėje pamokos metu keliais lygiais: su besimokančiais pagal Bendrąją programą, pagal pritaikytą programą, individualizuotą programą ir su gabiais mokiniais.

Ses. Danguolė Gervytė. Vis dar gajus mąstymas, kad vaikai turėtų būti ugdomi sugrupuoti pagal gebėjimus. Manau, jog šiuolaikinės mokyklos vizija, siekinys – sudaryti sąlygas įvairių gebėjimų vaikams pasiekti jų gebėjimų maksimumą. Nesiorientuoti į kažkokį vieną standartą, bet siekti aukščiausių rezultatų jo gebėjimų ribose. Pažanga matuojama ne standartais, ne lyginant su kitais, bet lyginant su pačiu vaiku. Tėvai atvesdami vaikus į mūsų gimnaziją žino, kad kiekvienoje klasėje bus du ar trys vaikai, turintys specialiųjų poreikių. Pavyzdžiui, neseniai pasibaigė priėmimas į pirmas klases, ir vienas sveikų vaikų tėvas sakė: „Norime, kad mūsų sūnus matytų vaikus vežimėliuose ir negalvotų, kad gyvenime nugali tik stipriausi, jog viskas pasiekiama vien savo jėgomis.“ Tokie pastebėjimai mane labai jaudina. Manau, kad apie neįgaliuosius galvojame kaip apie tuos, kurie sulėtina mokymosi procesą, tačiau prieš 2 metus mūsų mokinys, turintis cerebrinį paralyžių, sunkiai vaikštantis ir rašantis, laimėjo „Tūkstantmečio vaikų“ konkurse, o dabar universitete studijuoja vertimą. Apskritai yra vaikų, kurie pasiekia itin aukštų rezultatų, nes jiems tam sudaromos sąlygos.

Yra vaikų, kurie turi raidos sutrikimų, tačiau raida juk gali pasikeisti. Prisimenu, mano sesers klasėje buvo vaikas, kuriam šiandien tikriausiai būtų pritaikyta speciali programa, jo nepastebėjo, buvo atstumtas, o šiuo metu jis yra įmonės savininkas ir vadovas. Tam tikrame etape mokiniui sunkiai sekėsi, ir niekas jam nesuteikė pagalbos. Jis likdavo paskutinis ir nespėdavo su kitais. Suteikti tokiems vaikams pagalbą reiškia duoti šansą.

Modifikuota programa nėra sumažintas krūvis. Tiesiog medžiaga yra pateikiama kitaip. Pavyzdžiui, jeigu mokinys neapima didelio teksto, jam galima pateikti mažais etapais. Arba jeigu vaikas negirdi, nemato, jam reikia pritaikyti aplinką.

Kaip sutaria tarpusavyje patys vaikai?

Ses. Danguolė Gervytė. Manau, kad konfliktai kyla ne dėl negalios. Patyčios yra tikrai netoleruojamos, tačiau būna vaikų, kurie sugeba į jas įsivelti. Kartais išprovokuoja atmetimą ir dėl savo nemalonaus elgesio, nedraugiškumo. Matau, kad konfliktai vyksta ne dėl to, kad mokinys neįgalus, bet dėl jo charakterio, dėl socialinių įgūdžių trūkumo, kaip vaikas sugeba kurti santykius, ir tai pasakytina tiek apie sveikus, tiek ir apie neįgalius.

Jei pasitaiko, jog vaikas atmetamas dėl negalios, tai yra griežtai netoleruojama. Pavyzdžiui, vaikas užsikerta kalbėdamas – jei kas nors dėl to jį pašiepia ar ignoruoja, to netoleruojame.

Kita vertus, ko gero, dažnai pasitaiko, kad neįgalūs vaikai kartais lieka vieni, tačiau tai neatsiejama jų gyvenimo dalis. Nors mes ir labai norime, kad jie būtų visur, tai neįmanoma. Manau, jog ir pats vaikas turi nukeliauti savo vidinę kelionę, kad tai priimtų. Pavyzdžiui, „Labas“ pramogų parke jis tikrai negalės karstytis, tad nuo mokytojo sumanumo priklauso, ar jis sugalvos, pavyzdžiui, po karstymosi dar į piceriją su visais nueiti. Kartais klasė turi pagalvoti, kur važiuoti, o kartais pats vaikas turi pasakyti – jūs pasikarstykit, o aš pažiūrėsiu ir pasidžiaugsiu dėl jūsų. Negalios priėmimas turi būti abipusis, tačiau savaime suprantama, kad tai visą gyvenimą trunkančio brendimo dalykas. Mums, sveikiesiems, lengva apie tai kalbėti, turėtų apie tai kalbėti pats neįgalusis.

Violeta Ališauskienė. S. Danguolė pasakė labai tiksliai. Nieko čia nebepridėsi.

Ko ši patirtis pareikalauja iš mokytojų ir personalo? Ar jie turi įgyti specialų pasirengimą?

Ses. Danguolė Gervytė. Katalikiškos ir bet kurios kitos mokyklos mokytojams reikalingas labai didelis ugdymas. Būti šiuolaikiniu mokytoju yra visai kas kita, nei tai buvo prieš 10 metų. Daug kalbama apie tai, kad mokytojo kompetencijos turi keistis, ir tai galioja katalikiškos mokyklos mokytojams. Gali būti labai pamaldus, bet jeigu nemokėsi ugdymo procese naudoti šiuolaikinių metodų, nepasieksi rezultatų.

Kita vertus, mokytojas yra vertybių perdavėjas – būtinas sąžiningumas, tiesumas, teisingumas, pagarba vaikui. Tačiau greta žmogiškojo mokytojo ugdymo, svarbus ir dvasinis. Taip, atlyginimas ir pripažinimas yra svarbus darbe, tai nekvestionuojama, tačiau kol mokytojas nevertins savo darbo kaip pašaukimo, tol jokiais atlyginimais ar paskatinimais motyvacijos nesukursi. Motyvacija atsiranda iš vidinės nuostatos.

Kalbant apie specialųjį pasirengimą, reikia pasidžiaugti, kad šiuo metu visi Edukologijos universitetą baigiantys mokytojai gauna specialiosios pedagogikos pagrindus. Vyresniems mokytojams daug ką tenka mokytis patiems. Labai svarbu, kad mokykloje dirba nemažai specialistų: logopedų, spec.pedagogų, kurie teikia pagalbą mokytojams, konsultuoja vaikus.

Mūsų mokykloje mokytojai gauna katalikiško ugdymo pagrindus bei susipažįsta su mokyklos vizija, kurios dalis yra ir neįgalūs vaikai. Na, o tolesnis gilinimasis priklauso nuo mokytojo motyvacijos.

Violeta Ališauskienė. Šiandien mokykloje dirbančiam mokytojui iškyla vis sunkesni ir sudėtingesni iššūkiai. Todėl ir atsiranda poreikis įgyti naujų kompetencijų. Labai svarbu atpažinti tuos iššūkius, suprasti šios kartos, socialinių grupių kultūrą, analizuoti, įžvelgti jos poreikius. Į mokyklas atėjusios IKT pareikalavo taip pat naujų kompetencijų. Tad ir mokytojui, vedančiam savo mokinius į žinių pasaulį tenka mokytis visą gyvenimą. Gimnazijoje dirba tikrai daug aukštos kvalifikacijos mokytojų ir specialistų. Turime ir ekspertų, ir metodininkų, ir vyresniųjų mokytojų.

Specialiųjų ugdymosi poreikių mokinių ugdymo procese dalyvauja ir mokytojo padėjėjai. Jie neturi specialaus pasirengimo – jų niekas nerengia, kaip specialistų. Dėl to liūdna, nes kuo toliau tuo daugėja mokinių, kuriems toks specialistas yra būtinas. Tada priimame žmones, kuriems nesvetima atjauta ir empatija. Jiems organizuojame mokymus, paskaitas, kaip teikti pagalbą  specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui.

Kiek mokinių renkasi jūsų mokyklą?

Violeta Ališauskienė. Kiekvienais mokslo metais išleidžiame dvi abiturientų klases ir formuojame dvi pirmokų klases. Kadangi esame nevalstybinė katalikiškoji gimnazija, galime priimti mokinius iš viso miesto – norinčių netrūksta. Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių taip pat negalime visų norinčių priimti, nes ne visi pajėgūs mokytis bendrosiose klasėse. Kartais jiems reikia ypatingų sąlygų ir ypatingos pagalbos. Priimdami tokį mokinį turime būti tikri, kad sugebėsime atliepti jo poreikius.

Ses. Danguolė Gervytė. Kadangi esame katalikiška, vadinasi, specifinio ugdymo, mokykla, ugdome vaikus nuo 1 iki 12 klasės ir taip užtikrinamas tęstinumas. Esame vidutinio dydžio gimnazija, nes dirbame su beveik 600 vaikų. Mano galva, tai optimalus skaičius, užtikrinantis asmeninį mokinių santykį su visais mokytojais. Nors paaugliai kartais nori pasijusti masės, didelio srauto dalimi.

Kaip išsilaikote? Kiek prie mokyklos plėtros prisideda tėvai?

Violeta Ališauskienė. Valstybės nustatytas Mokinio krepšelis, nors ir padidėjo šiais mokslo metais, nepadengia pilnai specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių ugdymo. Negalę turinčiam mokiniui, kad jis galėtų tinkamai, pagal savo poreikius ugdytis, prireikia ne vieno ir ne dviejų specialistų pagalbos. Specialistų teikiamai  pagalbai finansuoti 35 proc. didesnis  specialiųjų ugdymosi poreikių mokinio krepšelis nepadengia visų kaštų. Nelengva, bet turim kažkaip suktis ir nenutraukti teikiamos pagalbos tokiems mokiniams.   

Ses. Danguolė Gervytė. Mokyklų finansavimas visada sukelia plačių diskusijų. Mokinio krepšelis užtikrina atlyginimą mokytojui ir dalį mokinio priemonių. Kitas dalykas yra ūkio lėšos, kurias pagal sutartį su Šventuoju Sostu gimnazija gauna iš Švietimo ir mokslo ministerijos. Jos skaičiuojamos pagal praėjusių metų vidurkį, tad visada mažesnės nei kasmet išaugusios šildymo kainos. Ūkio lėšos kasmet sukuria deficitą, juo labiau kad jomis dengiamos ir išlaidos ūkio dalies personalui. Į jas neįtraukiamos mokyklos plėtros išlaidos.

Turime dorinio ugdymo, sielovados programas, norėtume, kad mokykla būtų moderni, atitiktų įvairius šiuolaikinius reikalavimus, o tam reikalingos papildomos lėšos. Ugdymo sąlygų gerinimui ir skiriamas mokestis, kuris renkamas iš mokinių tėvų. Nors nuo kitų metų mūsų mokestis paaugs, tačiau neketiname tapti elitine gimnazija: vaikai iš socialiai remtinų šeimų mokesčio nemoka, kitiems mokestis mažinamas perpus, pavyzdžiui, jei „Versmėje“ mokosi trys vaikai, arba jie yra globojami ir pan.

„Versmės“ gimnazija – išties įkvepiantis projektas. Tačiau kas čia sunkiausia?

Ses. Danguolė Gervytė. Man sunkiausias dalykas yra stereotipas, kad „Versmės“ gimnazija yra specialioji mokykla. Manau, jog tai žeidžia sveikus vaikus, kurie kartais dėl to kenčia, nes sako: „Mes juk nesam iš spec. mokyklos.“ Stigma ir neįgaliesiems – juk ką reiškia mūsų sąmonėje spec. mokykla? Kažką prastesnio? Argi ji iškrenta iš bendrojo lavinimo mokyklos ribų?

Mes esame bendrojo lavinimo mokykla, kur galioja ta pati programa, laikomi egzaminai ir gerai laikomi – mūsų vaikų vidurkis aukštesnis už Vilniaus miesto. Man asmeniškai ši stigma yra labai sunki, nes ji labai neteisinga. Labai gerbiu tėvus, kurie, pasirinkdami mokyklą, nepasiduoda šiai nuomonei, esą, jeigu tavo vaikas mokosi su tais, kurie turi specialiųjų poreikių, tai ir tavo vaikas nieko nepasieks.

Violeta Ališauskienė. Norėdami suteikti postūmį jauno žmogaus augimui, kad jis nenustotų tobulėti ir sėkmingai siektų užsibrėžtų tikslų, turime išdrįsti suardyti jo komforto zoną, įsiklausydami į jo poreikius, matydami jo gebėjimus ir pripažindami kiekvieno unikalumą. Sunkiausia matyti tėvus, kurie ,,padeda savo vaikams augti šiltnamio sąlygomis“.

Bendravo Saulena Žiugždaitė