Romain Gary

„Niekam niekada nepavyko išspręsti šito prieštaravimo: norėti apsaugoti žmogaus idealą žmonių draugijoje“

R. Gary, „Dangaus šaknys“

Šiemet minimos 100-osios rašytojo Romain Gary gimimo metinės. „Baltos lankos“ Vilniaus knygų mugėje reklamavo jubiliejui skirtą „Aušros pažado“ leidimą. Ten pat su skaitytojais susitiko R. Gary kūrybos tyrinėtojai: prancūzų akademikas, eseistas Jean-François Hangouët ir šiuolaikinės literatūros dėstytoja Anne Morange. Buvo prisiminti lietuviški R. Gary (tuomet – Romano Kacewo) gyvenimo epizodai, kilimas į aukštumas, kova už idealus, dvi Gonkūrų premijos, žaidimas tapatybėmis, tragiška gyvenimo pabaiga. Tyrinėtojai buvo atvykę ir į uostamiestį.

Ak, Klaipėda, Klaipėda – neįmanoma nemylėti, bet ir neįmanoma priprasti prie jos apatijos. Vos prieš kelias dienas tas pats renginys sutraukė krūvą žmonių Vilniuje, bet uostamiestyje jį įvertino tik skystas besidominčiųjų ratelis.

Stengiuosi negalvoti, kad menkas klausytojų skaičius atspindi R. Gary skaitytojų gausą uostamiestyje. Turbūt taip nėra. R. Gary – rašytojas, kurį skaityti yra gera. Jį galima priskirti prie klasikų, bet tai aktuali ir gyva klasika. Autobiografinėje knygoje „Aušros pažadas“ – ko gero, populiariausioje, – R. Gary prisipažįsta, kad jo noras ginti aukščiausias vertybes, saugoti žmogiškumą susiformavo dar ankstyvoje jaunystėje stebint, su kokia energija per gyvenimą yrėsi, su negandomis grūmėsi jo motina.

R. Gary knygos visada susitelkia ties tuo, ką skauda. Jis ieško ir randa galimybių perlipti tai, kas neperlipama. A. Morange Vilniuje sakė, kad R. Gary kalba apie šviesą, viltį, išeitį, bejėgiškumui jis priešpastato būtinybę peržengti ribas, nugalėti vidutinybę. „Jo jėga kyla iš meilės. R.Gary taiso, reabilituoja, suteikia jėgų“, – akcentavo viešnia.

Pirmoji Gonkūrų premiją gavusi R. Gary knyga „Dangaus šaknys“ (1956 m.) vadinama ir pirmuoju ekologiniu romanu. Pagrindinis jos veikėjas, Morelis, siekia apsaugoti Afrikos dramblius. Jis laikomas pamišėliu; valstybinės, tarptautinės institucijos, visi, kas netingi, nuolat svarsto jo pasirinkimo tikrąsias priežastis. O jis nesustoja prieš nieką, kartais beveik maniakiškai, griebdamasis drastiškų priemonių kovoja už milžinų išsaugojimą.

Morelio žygis už dramblius yra žygis už visą žmoniją, tai siekis išsaugoti sparčiai nykstantį žmogiškumą, išsaugoti tai, kas nėra praktiška, materialiai naudinga, siekis išsaugoti laisvę, orumą. Drambliai „atstovauja paskutinėms didžiosioms asmenybės teisėms, tokie nerangūs, gremėzdiški, tokie atgyvenos, kuriems iš visų pusių gresia pavojus, ir vis dėlto būtini gyvenimo grožiui“ (149 p.).

R. Gary yra sakęs, kad Morelis yra artimiausias jam personažas. Tad ir rašytojas iškyla kaip desperatiškas kovotojas, nepaisantis nieko, neinantis į kompromisus, niekada nepasiduodantis. Turbūt čia galima prisiminti ir patį garsiausią kaliošą pasaulyje. Gyvendamas Vilniuje, Pohuliankos gatvės 16 numeriu pažymėtame name, R. Gary įsimylėjo mergaitę. Valentina buvo reikli, ji nuolat laukė meilės įrodymų. Stengdamasis įtikti mergaitei, R. Gary tenkino visas jos užgaidas: rijo kirminus, drugelius, virvę ir t. t. Peiliuku pjaustytas ir į burną kištas kaliošas buvo tai, kas jį susargdino. Tas graudus kaliošas yra beprotiško pasiryžimo ir drąsos simbolis. Vilniuje jis įamžintas nedidele Romo Kvinto sukurta skulptūrėle, vaizduojančia berniuką su kaliošu.

Skaitant apie R. Gary gyvenimą atrodo, kad jis užkope į pačias viršukalnes, kad jam sekėsi viskas, kad ir ko būtų ėmęsis. Apie jį galima kalbėti kaip apie lakūną, diplomatą, rašytoją, žurnalistą.

Ir tai – dar ne visi jo veidai. Tapęs rašytoju, jis varijuodavo ne vienu slapyvardžiu. Įdomiausia yra Emile Ajar istorija. Būtent šiuo vardu R. Gary gavo antrąją Gonkūrų premiją už knygą „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Ajar pėdos buvo sumėtytos labai gerai. Jei įdomu, apie tai galite pasikaityti „Baltų lankų“ leidyklos išleistoje dviguboje knygoje: sufabrikuotoje E. Ajar autobiografijoje „Pseudo“ ir „Romain Gary gyvenimas ir mirtis“. Pastarojoje yra ir visa E. Ajar istorija, kuria mistifikatorius meistriškai suvedė sąskaitas su kritikais, nurašiusiais R. Gary kaip senstantį, nebeįdomų rašytoją.

Įdomiausia tai, kad R. Gary esant gyvam, tik keli asmenys žinojo ape E. Ajar. Tiesa išaiškėjo tik praėjus kuriam laikui po rašytojo savižudybės, o ir tada ne visi kritikai patikėjo šių dviejų garsių autorių ryšiu. Tad R. Gary gyvenimas tęsėsi ir po jo mirties. Nauja tapatybė ir sėkmingas jos kelias į literatūrines aukštumas tarsi patvirtino, kad R. Gary kūrybingumas, gebėjimas rašyti nauja, nesustabarėjusia kalba yra neišsenkantys.

„Aušros pažado“ pirmuosiuose skyriuose matome būsimą rašytoją, nepaprastai įnirtingai ieškantį tobulo slapyvardžio – skambaus, galingo, išreiškiančio tai, kas jam svarbiausia, kas slypi jo viduje. O aš tik pastarosiomos dienomis susipratau, ką reiškia Gary – tai slapyvardis, prilipęs karinės tarnybos metu, kilęs iš rusiško veiksmažodžio гори, liet. „dek“. Turbūt geresnio nė būti negalėjo.

Vilniuje ir Klaipėdoje apsilankę svečiai ne tik domisi R. Gary kūryba, bet ir rūpinasi informacijos apie šį autorių sklaida: 1997 m. įkurtos asociacijos „Tūkstančiai Gary“ nariai inventorizuoja rašytojo tekstus, bendrauja su universitetais, kitomis mokslo ir kultūros įstaigomis. A. Morange daktaro disertacija buvo apie R. Gary („Peržengti ribas“). J. F. Hangouët yra išleidęs knygą „Romain Gary kerta sienas“. Man pavyko įsisprausti į griežtą prancūzų tvarkaraštį ir susitikti su jais prieš pat R. Gary skirtą renginį Ievos Simonaitytės bibliotekoje.

Gal galėtumėte papasakoti, kokia buvo kiekvieno iš jūsų pažintis su R. Gary?

A. Morange: Tai buvo neeilinė skaitytojo patirtis, itin stiprus potyris į rankas papuolus knygai, kuri pasirodo esanti esminė, tarsi viso gyvenimo duotybė. Man tai buvo R. Gary „Aitvarai“. Po jos buvo „Gyvenimas dar prieš akis“. Visa tai įvyko 1987 m.

J. F. Hangouët: Su šiuo rašytoju pirmą kartą susitikau dusyk. 1980 m. per radiją išgirdau žinią, kad nusižudė R. Gary. Tai buvo gruodžio mėnuo, Kalėdų laikotarpis. Man tuo metu buvo apie 11-a metų. Vėliau, vasarą, vėlgi per radiją, buvo pranešta, kad jis parašė knygų Emil Ajar vardu. Antra pirmoji pažintis įvyko man atradus R. Gary kaip rašytoją. Tai įvyko kiek vėliau. Pirmoji mano perskaityta jo knyga buvo „Prasikaltusi galva“ (dar neišversta į lietuvių kalbą. – Aut. past.).

O kas jus paskatino tyrinėti šio autoriaus kūrybą?

A. Morange: Ji man atrodo ypatinga, stipri. Viskas, kas yra pasirašyta Gary pavarde, visuomet yra gyva, gaivu, kūrybiška. Šis rašymo stilius mane sukrėtė, ypač skaitant minėtąjį romaną „Aitvarai“ , kuriame aprašoma meilė moteriai, moteriškumui, ir visa tai, kas su tuo siejasi – kilnumas, pasišventimas. Tai man buvo didžiulis atradimas. Iki tol tyrinėjau XVII a. autorius: Kornelį, Moljerą ir kitus. Tačiau R. Gary atradimas prilygo tikro gyvenimo atradimui.

Skaitant R. Gary kūrybą traukia ir jo liečiami dalykai, kurie tebėra jautrūs šiandien: įvairiausios ribos, kurios atrodo neįveikiamos, tačiau žmonių yra vienaip arba kitaip išgyvenamos. Jis labai įdomiai atskleidžia savo požiūrį į ligą, mirtį. Kiekviename jo sakinyje jaučiamas dualumas – iš pažiūros neperžengiama riba ir išėjimas į kitą krantą.

J. F. Hangouët: Mane patraukė R. Gary kūrybos įvairovė. Jis yra nepaprastai didelės raiškos autorius, parašęs ir romanų, ir biografijų, ir scenarijų filmams. Kitas esminis momentas buvo „Aušros pažadas“ – nepaprasto grožio kūrinys. Patraukė autobiografiniai dalykai: kad gimė Vilniuje ir sieja save su Lietuva, kaip 14-metis keliauja ir apsistoja Nicoje, Antrasis pasaulinis karas, generolas de Golis, rašytojo tapsmas.

Sudomino ir tai, kad jis gerai žinomas ne tik Prancūzijoje, bet ir JAV, tiesa, ten – ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip straipsnių įvairiomis temomis autorius. Maniau, kad tai didžiulis tyrimų laukas. O štai Prancūzijoje R. Gary galbūt daugiau žinomas tik kaip E. Ajar arba kaip „Aušros pažado“ autorius. Man norėjosi atskleisti jo įvairiapusiškumą. Atkurti neteisybę, parodyti kūrybos įvairovę. Šitaip ir atsirado asociacija „Tūkstančiai Gary“. Jos tikslai – skleisti žinią apie R. Gary, dirbti su universitetais, kultūros įstaigomis.

Įstrigo jūsų paminėta neteisybė R. Gary atžvilgiu. Lietuvai jis pristatomas kaip žymus autorius, daug pasiekęs žmogus, o kokia jo padėtis Prancūzijos literatūros terpėje?

F. Hangouët: Kalbu apie intelektinę neteisybę – svarbu iškelti jį į vienas gretas kartu su kitais žymiais autoriais, nes skaitomumo atžvilgiu jis tikrai yra greta Marselio Prusto, Viktoro Hugo ar Albero Kamiu.

R. Gary Prancūzijoje visada buvo populiarus, bet paskutiniaisiais praėjusio šimtmečio dešimtmečiais universitetuose ir kairiųjų pažiūrų intelektualų gretose buvo nelabai vertinamas kaip de Golio šalininkas.

Pirmasis R. Gary skirtas didysis universitetinis kolokviumas įvyko tik 1997 m. Pietų Prancūzijoje, Po mieste. Mūsų organizacija tuo metu jau buvo įsikūrusi, prisidėjome prie kolokviumo organizavimo. Nuo 2000 m. universitetai pradėjo juos rengti dažniau, įvyko renginiai Niujorke, Kaune. Ir į šią Knygų mugę atvykome iš kolokviumo Lilyje.

A. Morange: Prancūzijos mokyklinių skaitinių programose R. Gary aptinkamas retai; chrestomatijose jam skirta mažai vietos. Daug kas priklauso nuo mokytoų asmeninių interesų. Tik dabar po truputį imama jį įtraukti į vidurinio ugdymo programas, nors mokomuoju atžvilgiu jis yra patogus autorius – pasitelkus jo kūrybą, galima nagrinėti daugelį aktualių temų. Apskritai analizuojant programas matyti, kad daugiau laiko skiriama jau mirusiems ir mažiau – gyviesiems rašytojams; daugiau laiko vyrams negu moterims, tad, atrodytų, R. Gary tereikia dar kiek laiko, kad jose įsitvirtintų.

R.Gary sakė, kad pagrindinis „Dangaus šaknų“ veikėjas Morelis jam buvo artimiausias. Kaip manote, kuo moreliškas buvo rašytojas?

J. F. Hangouët: Labiausiai turbūt tuo, kad atsakydavo „ne“ daugeliui dalykų. Jis norėjo sureikšminti, aikštėn iškelti laisvės, lygybės, brolybės vertybes, duoti atkirti šiuolaikiniams kompromisiniams idealams ir eiti pirmyn ieškant žmogiškumo esmės.

Jūs išskiriate R. Gary kaip vilties suteikiantį, kovojantį autorių, randantį būdą peržengti ribas. Tačiau už dramblius kovojantis „Dangaus šaknų“ Morelis ištirpsta džiunglėse tęsti nenuilstamos kovos už žmogiškumo paraštes, o R. Gary 1980 m. nusižudo. Jo mirtis yra tarsi užtekstinė, alternatyvi jo knygų pabaiga, kurią nepatiklus skaitytojas gali priimti kaip galutinį prisipažinimą, kad viltis vis dėlto miršta, kad žmogaus laukia pralaimėjimas.

A. Morange: Jei žiūrėtume į R.Gary kūrybą per savižudybės prizmę, šį niuansą aptiktume beveik visuose jo kūriniuose. Jis pats tai jaučia ir parodo skaitytojui. Galima svarstyti, kad tai susiję su vienatve, nerimu, skausmu. Į gyvenimo pabaigą rašytoją vis labiau kankino prisiminimai apie kare prarastus draugus, pamąstymai apie nacizmo problemas ir to nulemtus praradimus. „Mano asmeninis gyvenimas vertas labai nedaug“, – 1960 m. Žakui Šanseliui sakė R. Gary, sukūręs tiek daug, kad kone visas jo gyvenimas buvo sudėtas popieriuje.

Šiemet minimas R. Gary šimtmetis. Kaip manote, kokį jį pažintume, jei jis dar būtų su mumis?

J. F. Hangouët: Manau, kad būtų puikios formos. Nepaliaudamas domėtis įvairove, jis tikrai išnaudotų visas technologijų teikiamas galimybes, internetą kalbėdamas apie savo personažus, ir prisidėtų prie europietiškų vertybių stiprinimo.

A. Morange: R. Gary buvo jautrus viskam, ką pasauliui skauda, kaip kad, pavyzdžiui, aktuali Sirijos problema. Buūdamas žmogus, kuris išgyveno karą, holokaustą, rezistenciją, jis turėjo nepaprastą, labai išreikštą empatiją visoms užgniaužtoms laisvėms. Tai nesensta.

Po renginio Klaipėdoje svečiai dar spėjo trumpai padiskutuoti su auditorija. Viena mergina klausė, nuo ko reikėtų pradėti pažintį su R. Gary kūryba. A. Morange patarė iš pradžių atsiversti „Aušros pažadą“, tuomet – „Aitvarus“, vėliau – „R. Gary gyvenimą ir mirtį“. Tai tik pradžia, mat prieš akis laukia dar ne vienas pavadinimas. Ko vertas vien „Gyvenimas dar prieš akis“, laikomas populiariausia XX a. Prancūzijos knyga.

Teksto autorė Kristina Sadauskienė