Kovo mėnesio pradžia vėl mums priartina šv. Kazimierą, mūsų tautos šventąjį, Lietuvos globėją. Dvasinis ryšys su juo išlieka gyvas, šiandien jis taip pat gali labai aktualiai į mus prabilti. Juk „šventieji gyvi ne istorijos puslapiuose. Jie gyvi kaip dvasiniai žmonių ir tautų palydovai: apie juos galima ne tik skaityti. Į juos galima kreiptis ir būti išgirstam.“

Gyvą dvasinį ryšį su Lietuvos globėju šv. Kazimieru jaučiame ne tik Vilniuje, kur jis gyveno karališkuose rūmuose, lankėsi ir meldėsi katedroje, o paskui prie jo karsto rinkosi tūkstančiai paprastų tikinčiųjų. Šv. Kazimieras pamažu tapo artimas visiems Lietuvos tikintiesiems, jo paveikslą, statulėlę galima rasti daugelyje bažnyčių, jis yra ir Panevėžio vyskupijos dangiškasis Globėjas. Šv. Kazimierą gerbia visi Lietuvos katalikai. XIX a. išvykę uždarbiauti į Ameriką, kūrė jo vardo organizacijas, parapijas, mokyklas. Šis šventasis to meto išeiviams tapo reikšminga jungtimi su savo šalimi, o Lietuvoje gyvenantiems žmonėms liko svarbus krikščioniško gyvenimo pavyzdys.

Pirmąjį kovo sekmadienį, Lietuvos vyskupų konferencijos sprendimu, esame kviečiami bendrai maldai už lietuvius visame pasaulyje. Malda – tai nematomos, bet stiprios gijos, jungiančios mūsų tautos žmones. Juk kiek motinų ir tėvų jau meldžiasi už savo vaikus, išvykusius dirbti ar gyventi į kitus kraštus. Kiek daug tų, kurie dabar yra toli nuo Tėvynės, prisimena maldoje savo tėvus, artimuosius, bičiulius. Šiandien tai įvardijame ir melsdamiesi garsiai išreiškiame tai, kas jau nuolat vyksta. Vienas nuo kito aplinkybių atskirti žmonės gali geriausiai paliudyti, kaip svarbi yra šeima ir kaip svarbu ją išlaikyti. Tai skatina šiandien ypatingai melstis ir už šeimas. Tuo labiau, kad šie metai Lietuvoje yra paskelbti Šeimos metais.

Kreipiamės į šv. Kazimierą, tikėdamiesi būsią išgirsti, kaip ir visi žmonės per penkis šimtmečius, praėjusius nuo šventojo gyvenimo. Per tą laiką daug kas įvyko, daug kas pasikeitė. Savaip gyveno, savi rūpesčiai buvo aktualūs XVI a. žmonėms, kiti – XIX, dar kiti XXI. Nenuostabu, kad kiekvienoje epochoje į šv. Kazimierą buvo žvelgiama kiek kitaip, ko kito buvo laukiama iš jo ir skirtingą vietą jis užėmė tikinčiųjų gyvenime bei pamaldume. Tie skirtingi žvilgsniai neprieštarauja vienas kitam, o vienas kitą papildo. Panašiai kaip šventovės fotografija iš įvairių pusių ar įvairių jos dalių vaizdai, atskleidžia vis kitokį jos grožį ir turtingumą.

Mūsų žvilgsniui į šv. Kazimierą didžiulę įtaką daro šventojo paveikslai. Dauguma jų iš XIX–XX a. vaizduoja šventąjį suklupusį maldoje, rankose laikantį kryžių ir leliją, po jo kojomis – karališkas vainikas. Tai iškalbingi ženklai, liudijantys apie šventojo karalaičio pamaldumą, galios atsisakymą, nuoširdų tarnavimą. Prisimename pasakojimus apie jo maldą prie uždarytų katedros durų, apie jo dorą ir skaistumą, kurį brangino labiau už gyvybę. Šie vaizdai primena ir šv. Kazimiero kančią – ne tik ligą ir ankstyvą mirtį, bet ir gyvenimo išbandymus. Užtenka prisiminti nesėkmingą žygį užimti Vengrijos karaliaus sosto. O gal būt ir nepritapimą prie ūžaujančios, puotaujančios karaliaus dvaro aplinkos ir rūpestį vargingaisiais. Taigi dažniausiai prieš mūsų akis iškyla pamaldus, šiek tiek vienišas, jautrus, artimo bėdoms atidus jaunuolis. Šios jo dorybės tampa pavyzdžiu, skatina panašiai gyventi ir mus, kurie jį prisimename, gerbiame, kreipiamės į jį.

Tačiau šis vaizdas nėra nei išsamus, nei pilnas. Tikriausiai nustebsite sužinoję, kad ankstyviausiuose paveiksluose šv. Kazimieras buvo vaizduojamas su riterio šarvais, karūna ant galvos ir karališku skeptru rankoje. O kodėl gi ne?! Juk jis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sūnus, dalyvavęs karo žygiuose. Bet dar labiau – jis yra Kristaus karys, ryžtingas jo sekėjas. Apaštalas Paulius ragino visus krikščionis: „Stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį“ (Ef 6, 14–17).

Dorybė nėra nepajėgumas, nespėjimas bėgti su laikmečio mada, o tvirtumas, užsigrūdinimas, pasiektas vidinėje kovoje, kai žmogus remiasi ne vien savo ir ne tiek savo jėgomis, bet pasitiki Dievo vedimu ir pagalba. Jei tai suprantame, prieš mūsų akis iškyla jau visai kitoks šv. Kazimiero vaizdas. Jį iliustruoja šventajam priskiriami stebuklai, padaryti jau po mirties. Pvz., pagalba Lietuvos kariuomenei, skubančiai apginti maskvėnų apgulto Polocko. Ant balto žirgo pasirodęs jaunuolis parodė brastą per Dauguvą negalintiems persikelti kariams ir kitoje upės pusėje staiga dingo. Visi buvo tikri, kad tai padarė Kazimieras, karaliaus Žygimanto brolis. Taigi šv. Kazimieras – ryžtingas Tėvynės, o taip pat tikėjimo gynėjas, skatinantis ir mus būti veikliais, ryžtingais ir aktyviais piliečiais katalikais.

Į šventuosius galima kreiptis ir būti išgirstam. Bet verta išgirsti ir juos – prieš mus gyvenusius ir daug ką mums pasakyti turinčius švento gyvenimo vyrus ir moteris. Jie skatina ir padeda teisingai įvertinti dalykus, atpažinti, kas yra svarbiausia ir ko nereikia per daug sureikšminti. Tai yra savo laikmetyje būti gerais Kristaus sekėjais.

Panevėžio vyskupijos informacija