Lietuvoje neseniai lankėsi italų rašytojas Bruno Ferrero, apie kurį žinome iš gausiai leidžiamų ir visame pasaulyje populiarių jo knygelių jaunimui „Trumpi pasakojimai sielai“. Daug kas nustemba, kai sužino, jog Bruno Ferrero yra katalikų dvasininkas, o jo rašomi pasakojimai pirmiausia būna skirti „gatvės vaikams“ – apleistiems, kilusiems iš problematiškų šeimų, įsitraukusiems į nusikalstamą veiklą ar tėvų netekusiems jauniems žmonėms. Būtent su tokiais žmonėmis dirba ir jais rūpinasi trečia pasaulyje pagal gausumą vienuolių brolija – saleziečių kongregacija. Jos įkūrėjas – 19-ame amžiuje gyvenęs italų kunigas Jonas Boskas, Katalikų Bažnyčios paskelbtas šventuoju ir našlaičių bei apleistų paauglių globėju. Saleziečių vardas pasirinktas Renesanso epochoje gyvenusio vieno pirmųjų krikščioniško prancūzų humanizmo pradininkų, šv. Pranciškaus Salezo garbei. Saleziečių kongregacijos narių yra ir Lietuvoje.

Italijoje gyvenantis Bruno Ferrero pasakoja, kuo ypatinga ši kongregacija, kaip jam ir kitiems kunigams sekasi dirbti su jaunimu ir kodėl saleziečiai apsigyvena tokiose vietose, į kurias... bijo įžengti policija. Apie tai – išskirtinis italų rašytojo ir kunigo interviu LRT radijui. 

Jūs – Šv. Jono Bosko įsteigtos saleziečių kongregacijos narys. Ši vienuolija garsi tuo, kad rūpinasi jaunimu; pats Jonas Boskas ir pradėjo savo kunigo kelią, dirbdamas su vadinamaisiais „gatvės vaikais“. Pamažu dirbdamas ir su jais bendraudamas, jis išrado, išplėtojo prevencinę ugdymo sistemą. Kas tai yra?

Prevencinė sistema, taip kaip kunigas Boskas ją apibūdina, nėra teorija. Ši sistema gimsta iš praktinių veiksmų, kurie buvo būdingi Boskui. Kai popiežius kunigo paprašė, kad šis aprašytų savo prevencinę ugdymo sistemą, Boskas nelabai žinojo, ką čia ir berašyti. Nes iš esmės toji sistema buvo jis pats, jo paties asmuo. Toji sistema nėra dėstoma mokyklose – tiesiog tai yra gyvensenos, veikimo būdas. Kai Jonas Boskas dar buvo gyvas, Portugalijoje gyveno toks jėzuitų ordino kunigas, kuris daug dirbo su jaunimu, turėjo daug mokyklų. Ir štai kartą jis atvyko į Italiją pasižiūrėti, kaip sekasi dirbti Boskui. Jėzuitas norėjo pasisemti ugdymo patirties. Ir jis Bosko paklausė: „Ką turiu daryti, kad gerai ugdyčiau savo mokinius?“ Kunigas atsakė dviem žodžiais: „Mylėkite juos.“ Visa prevencinė sistema gimė iš Bosko aistros ir iš jo turėto religinio gyvenimo matmens, kuris buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis. O jo aistra buvo ta, jog jis troško, kad vaikai ir jaunimas sau susikurtų geresnę, laimingesnę ateitį. Taigi tai nėra neutrali ugdymo sistema, ji iš esmės susieta su religiniu gyvenimo matmeniu. Taip pat ji kyla iš gilaus, besąlygiško kiekvieno žmogaus vertingumo pojūčio. Tas, kuris yra mažas, nėra mažiau vertingas ar mažiau orus negu tas, kuris yra didelis. Tiek kunigo Bosko, tiek ir mūsų laikais, mažiems, jauniems žmonėms yra užkertamas kelias realizuoti savo vidines galias.

Iš tiesų pasaulyje yra labai daug žmonių, kurie nepastebi ar nenori atkreipti dėmesį į to gimstančio gyvenimo grožį. „Gimstančio“ reiškia, kai žmogus yra dar vaikas, kai jis jaunas. Ir šitaip nepadedame atverti kelio jo galimybėms. Kunigui Boskui buvo labai svarbu atrasti tuos dalykus, kurie padėtų vaikams ir paaugliams jaustis laimingiems ir tokiu būdu ugdytis pačias geriausias savo savybes. Sakoma, kad Jonas Boskas pradėjo nuo trijų svarbių dalykų: pirmasis, kuris net vadinamas visa ko pagrindu, yra oratorija. Tai – vieta, kur vaikai ir jaunuoliai tiesiog jaučiasi gerai. Jie čia gali būti nuoširdūs, yra svetingai priimami, ir čia jie gali svajoti apie savo ateitį, ją planuoti. Kitas svarbus dalykas yra kiemas. Tai tuščia, laisva erdvė, kurioje vaikai gali jaustis laisvi ir patirti gyvenimo džiaugsmą, malonumą gyventi. Kunigas Boskas vaikams sakydavo: „Žaidimų kieme jūs galite daryti viską, ką norite.“ Taigi tas žaidimų kiemas tampa didelio malonumo vieta, taip pat erdve, kur puoselėjamos nuoširdžios draugystės. Ir dar vienas labai svarbus dalykas – ugdytojas turi būti tarp savo ugdytinių, kad tarp jo ir vaikų užsimegztų bendravimas, kuris vėliau pavirstų nuoširdžia draugyste. Ugdytojas taip pat turi ir žaisti su vaikais. Jis negali vien tik stovėti, žiūrėti, ką vaikai veikia, ar tiktai dalinti patarimus. Ir tai yra vienintelis būdas, kaip ugdytojo vertybes veiksmingai perteikti vaikams.

Tai yra kupinas simpatijos kontaktas. Apie tai kunigas Boskas kalba labai spalvingomis frazėmis. Saleziečiams kunigas sakydavo: „Jūs turite mylėti tai, ką myli jaunimas – ir tuomet jaunimas mylės tai, ką mylite jūs.“ Ir tai – išties veiksminga sistema, nes vaikai, jaunimas yra kur kas jautresni tiems dalykams, kuriuos jie mato, jaučia negu tiems, kuriuos tik girdi, kurie yra tik intelektualūs pokalbiai. Taigi – žaidimų kiemas yra kiekvienos saleziečių ugdymo įstaigos širdis.

O prie to kiemo dar būtinai būna mokykla ir Bažnyčia. Ir štai principas, kuris sujungia šiuos tris dalykus – kiemą, mokyklą ir Bažnyčią: tai yra malonumas būti kartu. Taip pat ir mokymasis mokykloje turi vykti patiriant malonumą. Ir šiuolaikinė pedagogika taip pat teigia, kad kažko išmokstama tik tada, kada patiriamas malonumas. Visa tai tinka ir Bažnyčiai. Vaikas, į ją eidamas, turi jausti malonumą melstis, malonumą būti Dievo akivaizdoje. Reikia jam suteikti tas patirtis. Negalima pasinaudoti mokykla ir žaidimų kiemu, kad priverstum vaiką eiti į bažnyčią: „Štai aš tau duosiu žaidimą, mokyklą, o tada eik melstis.“ Maldos dalykai visada turi būti laisvi. Vaikas turi jaustis laisvas. Jokios prievartos negali būti. Saleziečių ugdymas siekia, kad vaiko religingumas išsiskleistų savaime, natūraliai, spontaniškai, žvelgiant į ugdytojų pavyzdį ir su jais asmeniškai bendraujant.

O jeigu tas religingumas neišsiskleidžia? Jei vaikui tiesiog patinka būti su tais žmonėmis, tačiau į bažnyčią eiti nenori? Ką tada darote?

Tai nesvarbu. Tai jokia problema. Kunigui Boskui labiausiai rūpėjo, kad tas vaikas būtų garbingas, padoriai elgtųsi, kad būtų geras pilietis – tai yra svarbiausia. Visa tai, kas kyla per spaudimą, prievartą – niekur neveda. O kada stengiamasi įsiklausyti širdies balso – tada viskas būna gerai. Pats pažįstu daug musulmonų, kurie, susipažinę su katalikais, tikrai nekeičia savo tikėjimo, tačiau jaučia didžiulę simpatiją saleziečiams ir jų veiklai. O tų musulmonų vaikai ar tolesnės kartos, turinčios sąlytį su saleziečiais, netgi paprašo lankyti katekizmo pamokas. Reikia laiko ir kantrybės, negalima spausti vaikų. Jei nebūtų buvę to laisvės pojūčio, saleziečių kongregacija tikriausiai nebūtų taip išplitusi po įvairiausias pasaulio šalis.

Su kokiais vaikais, jaunuoliais dirbate šiandien? Kokio likimo, socialinio sluoksnio žmogus turėtų būti, kad galėtų ateiti pas jus?

Oratorija visada yra atvira visiems. O ypač laukiami yra tie, kurie labiausiai vargsta ir yra prislėgti įvairių negandų. Tai yra būtinas, esminis salezietiškas principas, be kurio saleziečių namų negalėtų būti – priimti vaikus ir jaunimą, kurie turi ekonominių sunkumų ir kitų problemų gyvenime.

Ar daug tokių žmonių būna?

Saleziečiai visame pasaulyje daugiausia dirba ir yra įsteigę savo namus bei ugdymo institucijas miestų pakraščiuose – ten, kur gyvena daugiau neturtingų žmonių. Dabar vyksta masinis emigracijos reiškinys, ir stengiamės į oratorijas pritraukti emigrantų. O tuose kraštuose, kur vyksta karas, taip pat dirbama ir su karo pabėgėlių vaikais. Pavyzdžiui, Centrinės Afrikos Respublikos sostinėje, Bangio mieste, kiekvieną dieną saleziečiai išdalija milijoną maisto davinių. Kita vieta – Kakumos pabėgėlių stovykla Kenijoje, į kurią atvyksta daug žmonių iš Sudano. Taip pat ir Sirijoje – saleziečių namai tampa atviri tiems, kurių namai dėl karo buvo subombarduoti, ar kurie neteko tėvų. Kenijos sostinėje Nairobyje saleziečiai atidarė savo institucijas tokiose miesto dalyse, į kurias policija net neįžengia... Ir tokių patirčių pasaulyje yra daug. Pavyzdžiui, yra oratorijų palei valstybinę sieną tarp Jungtinių Valstijų ir Meksikos, nes ten jaunimo padėtis yra beviltiška. Daug jaunimo bando pereiti sieną ir patekti į Jungtines Valstijas, o amerikiečiai savo teritorijoje į tuos žmones šaudo. Saleziečių dvasinės šeimos tipiškas bruožas toks ir turi būti – darbuotis ten, kur yra šeimų, turinčių sunkumų. Ir tai paaiškina, kodėl jau penkerius metus per įvairiausias pasaulio šalis keliauja urna su Jono Bosko relikvijomis, ir tūkstančių tūkstančiai žmonių eina tos urnos pagerbti. Kiekvienoje pasaulio šalyse, kur veikia ir darbuojasi saleziečiai, ši urna ir keliauja; kovo pradžioje atkeliaus taip pat ir į Lietuvą. Netgi Indijoje, Japonijoje, Kinijoje daugybė žmonių ėjo prie tos urnos, stengėsi prie jos prisiliesti, ir tie žmonės net nebuvo krikščionys. Kunigo Bosko dvasia pranoksta tai, ką galime vadinti religine priklausomybe, nes saleziečių ugdymo sistema paliečia patį asmenį; jų mąstymo būdas pirmiausia yra žmogiškas, o tik po to – krikščioniškas.

Jūs pats asmeniškai nuo ko pradedate, kada pas jus ateina problematiškas vaikas iš gatvės? Kaip su juo užmegzti ryšį? Lietuvoje taip pat turime nemažai problematiškų šeimų, jaunuolių, kurių natūraliai bijome. Tad nuo ko reiktų pradėti?

Šioje praktinėje srityje man, deja, neteko daug metų darbuotis, nes nuo jaunystės viršininkai mane paskyrė dirbti leidybos ir komunikacijos srityje. Vis dėlto pirmas žingsnis, nuo ko galima pradėti – tai kartu išgerti kavos. Kunigas Boskas taip ir darydavo! Arba vaikui parodomas svetingumas – štai ateik pas mus, mes turime, pavyzdžiui, sporto komandą, gali į ją įsilieti, joje žaisti. Arba – šeštadienį rengiame šventę, ateik, dalyvauk joje. Labai svarbu, kad tas vaikas, paauglys pasijustų laukiamas ir svetingai priimtas. Kitas pavyzdys – jei žinai, jog jis groja kokiu instrumentu, gali pasiūlyti – štai pas mus jau susibūrusi muzikos grupė, ateik, grok kartu. Labai dažnai jauni žmonės į oratoriją ateina per draugus, jie juos čia atsiveda. Ir tai yra pats geriausias, saleziečiams būdingas, kelias, nes tokiu būdu patys jaunuoliai tampa aktyviais pagrindiniais veikėjais. Saleziečiai skiria labai didelį dėmesį tam, kad oratorijoje susiburtų jauni žmonės, kurie taptų animatoriais – tam tikrų grupelių vadovais. Tokiu būdu užsimezga savotiška gėrio grandinė – jaunimas tarnauja jaunimui; vyresnieji moko jaunesnius, jiems padeda, organizuoja žaidimus. Ir ši gėrio grandinė nėra pertraukiama kažkokio suaugusiojo, kuris įsiterptų ir pradėtų sakyti savo sudėtingus, „aukštomis frazėmis“ pripildytus pamokslus... Pamatinis principas – „man yra gera būti čia, ir man yra gera būti su jumis“. Tad ir tie grupelių vadovai stengiasi dvasiškai tobulėti, būti nuoširdūs.

Jūsų kongregacija veikia apie du šimtus metų. Turbūt per visą tą laikotarpį būta sėkmės istorijų? Paimkim pavyzdį iš Jūsų minėtų Meksikos ir Jungtinių Valstijų pasienio zonų: ar būna žmonių, kurie, išaugę šv. Jono Bosko oratorijoje, pakeičia savo gyvenimo būdą ir tampa atsakingi, „prasimušę į gyvenimą“?

Tų sėkmės istorijų yra daugybė. Yra labai daug vaikų iš oratorijų ar mokyklų, kuriems, patiriant savo ir matant kitų patirtis, pavyko pakeisti savo gyvenimus. Saleziečiai labai mėgsta vasaros stovyklas, kuriose vaikai ir jaunimas gausiai dalyvauja, ir tai taip pat yra puiki priemonė, skatinanti juos mąstyti, melstis, draugauti, atskleisti savo gražiausias vidines savybes, žodžiu – tobulėti. Be to, nors ir negaliu sakyti, kad iš visų, tačiau visgi atsiranda puikus grįžtamasis ryšys: daug jaunuolių, tapusių pilnamečiais ir vėliau sukūrusių šeimas, grįžta į oratorijas, tampa saleziečių bendradarbiais, prisideda prie tolesnės veiklos ir patys gyvena visapusiškai darnų savo asmeninį gyvenimą. Jonas Boskas buvo įsteigęs labai svarbią saleziečių bendradarbių grupę. Tai yra pasauliečiai, kurie turi savo šeimas, augina vaikus, dirba įvairiausiose srityse, o dalį savo laisvalaikio, pagal savo galimybes, irgi prisideda prie saleziečių veiklos. Kunigas Boskas šiuos žmones labai vertino, tai labai svarbi visos didelės saleziečių dvasinės šeimos šaka.

Minėjot, kad saleziečių kongregacijoje esate atsakingas už komunikaciją ir leidybą. Lietuviai yra skaitę nemažai Jūsų knygų. Išleista išties daug trumpų didaktinių istorijų, kurias skaito ne tik katalikai, bet ir žmonės, nesusiję su krikščionišku tikėjimu. Dažnai mes, skaitydami tas knygutes, tik atsidūstame: „Na va, kaip gražu, kokios gilios mintys išsakytos...“ Ir tiek. Nieko daugiau. Tačiau spėju, kad tos istorijos, ypač Jūsų aplinkoje, turi gilesnę prasmę. Kodėl rašote ir ko siekiate tomis istorijomis?

Pirmiausia, ko siekiu – kad jas tiesiog būtų malonu skaityti. Nes tai irgi yra būdinga salezietiškai dvasiai; oratorijoje turi būti muzika, teatras, žaidimas – visa tai, kas malonu. Tad šie mano pasakojimai yra tos bendros salezietiškos komunikacijos dalis. Dabar netgi daugelyje universitetų yra dėstoma vadinamoji „telling stories“ – istorijų pasakojimo – disciplina. Pats pasakojimas gali būti neutralus, tačiau labai svarbu, į kokią dirvą nukrinta to pasakojimo sėkla. Todėl vienas ir tas pats pasakojimas gali reikšti ir labai skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms. Pats iškiliausias pasakotojas buvo Jėzus iš Nazareto. Jis niekada neaiškindavo savo pasakojimų prasmės, nes pasakojimas – tai dovana: dabar ši dovana yra tavo, ir daryk su ja, ką nori. Todėl Jėzus, po kiekvieno savo palyginimo, sakydavo: „Kas turi ausis, teklauso.“ Pasakojimas turi palikti laisvę klausytojui.

Tačiau esate parašęs ir nemažai istorijų, kuriose konkrečiai kalbama įvairiomis krikščioniškomis temomis. Tad tai, kad esate katalikų kunigas, labiau padeda ar trukdo bendrauti su žmonėmis?

Šito nežinau, bet iki šiol viskas klojosi gerai (juokiasi)... Yra daug situacijų, kuriose niekas net nežino, kad aš – kunigas. Daugelį žmonių netgi ištikdavo šokas, kai jie tai sužinodavo. Kiekvienoje mano knygelėje yra parašyta, kad tai – trumpi pasakojimai sielai. Budistai ar konkrečiai Dalai Lama tikrai nesidrovi pasakoti budistiškų istorijų. Lygiai taip pat ir krikščionys neturėtų drovėtis savo istorijų.

lrt