„Ką gali literatūra? Nieko. Visiškai nieko.“ – suspurdėjo socialiniame tinkle vieno kūrėjo įrašas, aplink visiems tuntais dalinantis viena per kitą liūdnesnėm žiniom ir vaizdais iš šalies, kovojančios už laisvę. Tarp įvykių – ir žinomo rašytojo sumušimas.

Po minėtu įrašu per keletą dienų atsirado krūva citatų, pritariančių ir iš dalies patvirtinančių, kad literatūra nieko negali, ir keletas paguodžiančių užuojautos atodūsių. O paskui – vaizdui vejant vaizdą, žiniai žinią, tas asmeninis įrašas apsitrynė, nutolo, turbūt daug kam, įskaitant jo autorių, ir pasimiršo. Taip jau būna tuose beribiuose interneto žvejybos plotuose, kur kas sekundę visi dalinasi vaizdais, garsais, iliustruodami virusinių ląstelių dauginimosi esmę.

Tinklai kimšte užsikimšę naujienomis ir gandais apie kariuomenių judėjimą, provokacijas, priešiškų stovyklų pasisakymus, neramumus, muštynes, pjautynes, šaudymus, o kur dar kiršinimai, trolinimai, manipuliavimai, informacinis melas, kareivių uniformos be skiriamųjų ženklų – visa sudaro prielaidas slegiančiai nuojautai, – kad sugrįžta bjauriausias XX a. paveldas... Kas norėtų jo viešpatijoje gyventi, prašom pakelti rankas...

O ką iš tikrųjų gali literatūra? Čia ir dabar – turbūt nedaug. Kai peržengiamos sveiko proto ribos, knygos yra tampa popieriumi kūrenimui, suktinėms, gamtiniams reikalams – jų vertė nebūtinai krinta, bet yra visiškai kitokia. Nebe tokia, kokią įsivaizdavo knygą kurdamas rašytojas ar ją išlydėdamas į knygynus leidėjas. Tikrai literatūrai reikia suvokėjo, tačiau kur tokį rasi, kai visa, kas susiję su žmogiškumu, su humanitariniais siekiais, stumiama į užribį. Gal dėlto jau romėnai sakydavo, kad mūzos ginklams žvangant... na taip, taip... tsss...

Tačiau užčiaupę mūzas pabūklai suteikia galimybes prabilti literatams savo balsais. Štai čia atsiranda medžiagos kitai istorijai – sunkios ligos istorijai, kurios diagnozę tie balsai ir padeda nustatyti. Rašytojai pavirsta propagandos mašinėlėmis, ruporais ir ruporiukais, taikomosios politikos tapšnokliais – jais rašoma naujoji istorija. Tapš, tapš – fašistai, tapš, tapš – savi į savus, tapš, tapš – ačiū, kad išlaisvinote kitakalbius... Tai ir yra tie balsai, nurodantys, ką sakyti ar raštu pareikšti...

Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl kai kurie talentingi rusų fantastikos rašytojai tampa trumparegiais, savo pasisakymuose nekenčiančiais kaimynų, ir tai daro, rodos, niekieno neverčiami... Kas gi tai, jeigu ne diagnozė? Galbūt taip už tapatinimąsi su literatūra ir už literatūros tapatinimą su propaganda rašytojams taip kerštauja kokie nors nepasotinti Sočio olimpo dievai? O kur dar šimtinė rašytojų, prisiekusių ištikimybę vadui ir palaikančių didžiosios šalies ekspansiją...

Kartais tai vadinama pilietiškumu, bet kokia gi tai savybė, kai gviešiesi kitų pilių?

Tikros knygos (ne propagandinės taikomosios) negali šaudyti, negali grasinti visomis įmanomomis sankcijomis, samdyti provokatorių, grūmoti mažesnėms, žvalgytis kiaulės akutėmis į televizijos kameras ir drabstyti kalbiniu mėšlu artimiausių kaimynų. O jų autoriai bent pastaruosius du dalykus, deja, gali. Ir tai jų teisė. Žinoma, specialūs mokslai tam turi savo metodus, aprašus, tokių literatų galių tyrinėjimų indeksus.

Tačiau, kaip skaitytojas, galiu nebeskaityti jų kūrinių. Tai mano teisė. Bent kol jaučiu, kad apmaudas, kurį jie sukelia, didesnis už mano smalsumą. Nebūtinai taip bus visą gyvenimą. Bet šiuo metu – taip.

Jei kūriniai talentingi, turbūt jie savo kūrėjus, tegu ir ginkluotus siaurai agresyviom pažiūrom, savo noru įklimpusius galios žaidimuose, propagandiniuose raistuose ar tiesiog savo liguistame pasaulyje, – tiesiog po truputį pergyvens. Lėtai, bet nenumaldomai. Metai po metų. Kaip išmaltą lauką po truputį užauga žolė, krūmai, medžiai, užtraukia samanų paklotė. O tada jau literatūra šį tą gali. Siūlo kūrinius, kurie augina mus kaip asmenybes, kaip žmones.

Nebūtina ieškoti pavyzdžių tik pas kaimynus ar plačiajame pasauly. Kad ir ką sakytume, mūsų literatūros istorijoje tikrai išliks Kosto Kubilinsko eilėraščiai ir Petro Cvirkos apsakymai vaikams, Salomėjos Nėries poezija ir Juozo Baltušio proza. Dėl šių kūrėjų gyvenimiškų pasirinkimų – tiek jau to, jiems savi teisėjai ir advokatai, išsiaiškins. O kūrybą – galiu skaityti ir su džiaugsmu skaitau. Nes jau yra samanų paklotė.

Turbūt toji – išliekanti – literatūra yra tai, kas galbūt net ne autorių, o tik jų rankomis, per juos parašyta. Ne žmogiška galia. Ne jų istorijos supratimu pamatuota. Tai jau kita istorija, kurios nė vienas mūsų tiesiogiai nerašo.

Bet literatūra ją gali liudyti. Metai po metų.

Ir to visiškai pakanka, kad būčiau dėkingas už tylą, tariamą čia ir dabar