Evgenios Levin nuotrauka

Šių metų vasarą vyksianti Lietuvos dainų šventė pavadinta simboliškai – „Čia mano namai“. Gražus tas šventės šurmulys ir jaudulys, kai sostinėje susibėga visos Lietuvos keliai ir keleliai, bendram alsavimui, dainai sukviečiantys miestų ir miestelių, kaimo bendruomenių kolektyvus, šokėjus, dainininkus, muzikantus, folkloristus, liaudies amatininkus...

Vis dėlto šventės kulminacija dar toli, o visuomenėje vykstantys procesai – emigracija, tautinės bei kultūrinės tapatybės išsiliejimas, vertybių niveliacija – ženklina pačios namų sąvokos pokyčius. Savo patirtimi bei įžvalgomis apie namus, istorinės bei kultūrinės atminties svarbą, mažų bendruomenių gyvybingumą bei dainą kalbasi Lietuvos liaudies kultūros centro vadovas Saulius Liausa, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vidmantas Povilionis, žurnalo „Liaudies kultūra“ vyresnysis redaktorius, mitologas Dainius Razauskas ir verslininkas Ramūnas Karbauskis.

Lietuvos liaudies kultūros centro vadovas Saulius Liausa

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Saulius Liausa. Mums, Dainų šventės rengėjams, pavadinimas „Čia mano namai“ labai simbolinis ir talpus. Visų pirma – tai mūsų tradicijos, nes žmogų formuoja jo artimiausia aplinka. Juk anksčiau žmogui užteko labai nedaug – trobos, kur jis pažinojo visus daiktus, ir jie visi turėjo savo aiškią funkciją, kiemo su savo taisyklėmis ir tvarka, dangaus virš galvos, kuris viską pasakydavo – ir kada sodinti, ir kaip auginti, ir kada pjauti, ir kada švęsti... Kita vertus, „Čia mano namai“ – tai ir geografinė erdvė, kurioje suvokiu save kaip lietuvį. Čia galima kalbėti apie „Globalios Lietuvos sampratą“ ir jos simbolinį susitelkimą per Dainų šventę, kai iš viso pasaulio lietuviai suvažiuoja dainuoti, šokti čia, kur yra mūsų visų ištakos ir šaknys. Tai itin svarbus šios Dainų šventės pavadinimo skerspjūvis, nes šiandieniai iššūkiai verčia kalbėti ne tik apie geografinę valstybės sampratą, bet žvelgti gerokai plačiau, peržengiant formalias valstybių sienas.

Vidmantas Povilionis. Norint sąmoningai pasakyti „Čia mano namai“, turi žinoti istoriją, kultūrą, jausti, kad tai yra tavo paties tapatybės dalis. Dainų šventės manęs asmeniškai nepaliečia, nors ne sykį į šią šventę atvykusiems vaikams vedžiau neformalias ekskursijas apie Vilniaus istoriją ir mačiau jų išplėstas akis nuo visų tų istorijų įdomybių. Labai daug jaunų žmonių suvažiuoja į Vilnių iš provincijos, todėl, mano galva, yra svarbu, suteikti jiems žinių apie mūsų praeitį, kad jie, vaikščiodami po šį miestą, galėtų pačiupinėti, pajusti tai, kas ir kaip čia buvo. Nuo pažinimo prasideda meilė ir pagarba.

Dabar nebėra problemų keliauti po užsienius ir žmonės važiuoja į Egiptą, Graikiją, Angliją, grožisi tų šalių gamta, domisi jų istorija, klauso įdomiausių gidų pasakojimų, tačiau nežino savo parapijos, kaimo ar sostinės istorijos. Juk apie Vilnių dauguma žino tiek, kad jis buvo lenkų. O ką tai reiškia? Jis nebūtinai jaus bendras šaknis su šia vieta. Iš to seka, kad jis nesijaučia šios vietos šeimininku...

Dainius Razauskas. Dainavimas – švenčiausias būdas vietai įdvasinti, prisijaukinti. Man rodos, tai esminis buvimo šiame pasaulyje būdas. Juk kol nedainuoji – tebesi užsidaręs savyje, nors tuo metu gali atlikti kuo įvairiausius išorinius darbus. Tačiau vidaus ir išorės jungtis, suderinimas įvyksta per dainą – žmogus atveria save darnai su kitais... Tad vienas tyriausių ir šviesiausių būdų erdvei įsisavinti ir įsileisti į vidų – per dainą. Dainavimas – tikro šeimininko, esančio savo vietoje, būsena (visi kiti būdai, paprastai susiję su vienokia ar kitokia prievarta, – tik pretenzijos į tai).

Vidmantas Povilionis. Nuotraukos šaltinis www3.lrs.lt

Vidmantas Povilionis. Todėl svarbu būtų į Dainų šventę įtraukti kuo daugiau Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų atstovų, kad jie taip pat jaustųsi esantys šios valstybės dalimi. Visiškai nesvarbu, kokios etninės grupės žmogus yra, bet jei jis gyvena Lietuvoje, turėtų gerbti ir puoselėti mūsų bendrą kultūrą. Juk nė vienai tautinei grupei Lietuvoje nėra draudžiama puoselėti savo kultūros, mes patys turėtume rasti būdų jiems geriau pažinti ir gerbti lietuvišką kultūrą, kad chorai mokyklose, besirengdami Dainų šventei, dainuotų tą patį repertuarą, o paskui visi bendrai užtrauktų tą pačią dainą... Tai, man rodos, būtų didelis žingsnis bendrumo ir darnaus sugyvenimo link, kad mūsų šventės taptų visų MŪSŲ šventėmis.

Ramūnas Karbauskis. Namų samprata prasideda nuo žemės, man, nuo gimtosios Naisių žemės. Todėl visų pirma mes turime daryti ten, iš kur ir esame atėję. Nes jei ne mes, tuomet kas?..

Mūsų Naisių bendruomenę sudaro 600 gyventojų, artimiausiu metu čia įsikurs 7 muziejai. Viskas keičiasi pamažu, tačiau keičiasi. Dar prieš penkerius metus mūsų bendruomenės vaikai, paklausti iš kur jie yra, sakydavo – iš Šiaulių, dabar gi jie save tapatina su Naisių žeme. Tačiau tai ne Švietimo ir mokslo ministerijos nuopelnas, net priešingai – iš švietimo sistemos šiandien ne tik stengiamasi stumti gilesnes žinias apie savo istoriją bei etninę kultūrą, tačiau apskritai iš mažų bendruomenių atimti mokyklas, kas, mano manymu, yra labai ydinga praktika...

Aš labai dažnai bendraudamas su jaunimu kalbu apie namų sampratą ir bandau jiems paaiškinti, kad mūsų namai nėra vien tik mūsų kiemas, kaimas, bet visa šalis, tačiau viskas prasideda nuo mažiausios savo žemės patyrimo, pažinimo. Per penkerius metus mūsų bendruomenėje pasiekėme vieno labai paprasto dalyko – čia ne tik suaugusieji, bet ir vaikai nešiukšlina. Ir šis procesas nesustoja – aplinkiniuose kaimuose taip pat pamažu tampa tokia tvarka. Tad geras pavyzdys yra užkrečiamas. Ir tam nereikia didelių pastangų, užtenka atsigręžti į bendras vertybes ir pajusti tą bendrumą, mūsų visų sąryšį. Tai yra kelias, kuriuo ir reikia eiti.

Tačiau šiandien yra ne tik kuo pasidžiaugti... Visoje Lietuvoje per mažas dėmesys skiriamas vietos bendruomenėms ir jų gyvenimui palaikyti. Naisiuose jau anksčiau sakė, kad mums nereikia Kultūros centro, užteks ir to, kuris yra Meškuičiuose už 7 km. Tačiau mes tai savo jėgomis išsaugojome, nes žinojome, kad paskui ateis eilė ir mokyklai... Gaila, bet politiką Lietuvoje dabar valdo buhalteriai, kuriems neegzistuoja žmogiškasis veiksnys.

Saulius Liausa. Dainų švenčių tradicija prasidėjo Šveicarijoje, pusę šimtmečio gyvavo Vokietijoje, bet pamažu ten nunyko, o liko trijose mažose Baltijos valstybėse. Ką mums reiškia šventė, kai susitinkama būti per muziką, šokį, dainą? Tai mums gyvybiškai reikalinga. Natūralu, kad istorinių lūžio momentais tauta atsibunda ir randasi bendra gyvastis. Tačiau kaip užčiuopti tokią būseną kasdienybėje? Kaip išgryninti prioritetus švietimo sistemoje, kur būtina duoti vaikui kaip kultūrinį, istorinį pagrindą? Ypač šioje vietoje tenka apgailestauti kas kartą susiduriant su neišmanymu ir negebėjimu žvelgti toliaregiškai. Šiandien švietime yra atsisakyta suformuoti viziją, ko ir kaip siekiama, o sprendžiamos grynai biurokratinės problemos, kurių įkaitais patys valdininkai ir tampa.

Vidmantas Povilionis. Mokyklose mes pradedame mokyti senovės Egipto, Indijos, Kinijos, Graikijos ir Romos istorijos bei kultūros pažinimo, tačiau visiškai pamiršome Lietuvą, savo kaimą ir jo kapinaites... Prieš dvidešimt su viršum metų buvau nuvažiavęs į vieną kaimą, kur apie senas kapines buvo padarytas kolūkio technikos kiemas, ir ten vietiniai tiesiog ant žemės pildavo tepalus... Aš senuose klebonijos stalčiuose radau 150 metų senumo metrikus ir pasiūliau kunigui bei mokytojai paskaityti metrikose užrašytus pavardes, kad tie žmonės suprastų, jog tepalus pila ant savo artimųjų kaulų...

Mačiau ir tokią problemą, kad šiandien žiniasklaidoje mes dažniausiai matome politikus, vadybininkus, tuos pačius buhalterius, pramoginius dainininkus ir gražuoles, kokie visi ir nori būti. Tačiau taip retai rodomi paprasti, dori žmonės, kurie savo rankų darbų teisingai gyvendami užsidirba duonos, ir jų darbo vertė nė kiek ne menkesnė nei pono ministro...

Ramūnas Karbauskis. Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Ramūnas Karbauskis. Tapatybės suvokimas prasideda nuo kasdienių, pačių paprasčiausių dalykų. Kai mes Naisiuose apie Alkos kalną sodinome ąžuolus, pakvietėme 6–7 metų vaikus ir paprašėme jų tiesiog palaikyti tuos medelius, kol juos įkasime. Dabar šventai tikiu, kad maždaug 300 metų tais ąžuolais bus pasirūpinta – vaikai, kurie laikė ąžuoliukus, šią istoriją papasakos savo vaikams ir anūkams, ir taip šie medžiai bus jų savasties dalimi...

Todėl, man rodos, ir pati Dainų šventė turėtų nusileisti arčiau žmonių, kad jos šventiškumą galėtų pajusti ne tik profesionalūs kolektyvai ar žiūrovai, bet ir darželinukai, jaunieji moksleiviai, nedalyvaujantys profesionalių kolektyvų veikloje. Man rodos, būtų gražu, jei iš rajono centro būtų rengiamos muzikinės palydėtuvės į Dainų šventę ir tokiu būdu vienoje dainoje dar labiau susijungtų visa Lietuva.

Saulius Liausa. Tai, ką jūs sakote, išties yra labai svarbu, bet mes, Dainų šventės rengėjai, dažnai susiduriame su bloguoju kultūros sistemos veiksniu ir dažniausiai kalbame ne apie žmogų, bet administraciją ir pinigus. 2009 metais per Dainų šventę turėjome tokią problemą – buvo iškeltas klausimas, ar valstybė krizės situacijoje gali pasirūpinti 30 tūkst. ar 40 tūkst. dalyvių. Buvo išsakyta daug svarių argumentų, tačiau nugalėjo paprastas argumentas – 10 tūkst. dalyvių atvykimas valstybei kainuoja maždaug tiek, kiek išasfaltuoti kilometrą kelio... Tad apie ką mes kalbame – tautą, kuri tiki savo valstybe ir nori garbingai, su daina švęsti savo tūkstantmetį, ar 1 kilometro nutiesimą... Ir šios diskusijos vyko ne su verslininku, bet su Premjeru...

Mano didžiausias tikslas politikams, skirstantiems finansus, parodyti, kad Dainų šventė – tai ne Liaudies kultūros centro reikalas, o visos tautos bei Lietuvos valstybės šventė. Dažnai išties susidaro įspūdis, kad gyvename be aiškių prioritetų ir supratimo, kur link judame, todėl esame linguojami iš visų pusių pučiamų vėjų ir krypstame ten, kur patogu, šiandien nieko negalvodami apie rytojų...

Neseniai teko važinėti po geriausius Lietuvos kultūros centrus ir su vietine valdžia kalbėtis apie esamą situaciją. Išsakiau savo nuomonę, kad šiandien didžiausias uždavinys ne suremontuoti kultūros centrai ar multipleksai, bet investicija į žmogų... Man buvo atsakyta, kad pinigų pravalgyti nėra. Vadinasi, požiūris yra toks, kad kultūros darbuotojas, dirbantis trečdaliu etato su trim kolektyvais už tris šimtus litų, nenusipelno turėti nieko daugiau, nes jei jam algą kelsi, vadinsis jau išlaidavimu... O dabar valdžia užsiima strategine ilgalaike investicija į pastatus ir mano, kad dirba ateičiai... Bet kam tie pastatai bus reikalingi, jei žmonių neliks?..

Ramūnas Karbauskis. Neseniai man kilo toks sumanymas, kuris, viliuosi, pasiekė kultūros viceministrą, kad reikia Lietuvoje kasmet turėti ne kultūros sostinę, bet ir kultūros kaimą, gal net ne vieną, o 5 ar net 10, kad bendruomenės būtų skatinamos viena kitai rodyti gerus pavyzdžius ir burtųsi, kūrybingai veiktų. Kultūrinis bendruomenės gyvenimas lengvai paskatinamas ir gali įgyti milžinišką potencialą. O svarbiausia, kad tie žmonės nori daryti, ir jie turi potencialo. Pavyzdžiui, Naisiuose mes turime pačių įvairiausių veiklų, moterys susirinkusios mezga ir siuva jau ne sau, bet Šiaulių vaikų globos namams. Jos pačios sako: „Mes geresnės tampame...“ Tad mūsų visuomenė turėtų būti kuriama ant šeimos ir bendruomenės pamatų, o ne ant valdžios ar dar kokių kitų...

Grįžtant prie istorijos svarbos ugdant žmogaus tapatybę, manau, mums reikėtų labiau žiūrėti ne į XIX–XX a. tautinį sąjūdį, bet gręžtis tūkstantį metų atgal ir iš ten semtis jėgos šiandienai. Pavyzdžiui, mūšis prie Mėlynųjų Vandenų – tai didis mūsų istorijos įvykis, apie kurį mažai kas šiandien žino.

Dainius Razauskas. Evgenios Levin nuotrauka

Dainius Razauskas. Taip, tai vienas šviesiausių įvykių istorijoje. Ne kiekviena tauta turi savo istorijoje tokių žygdarbių, apie kuriuos kitos tautos pasakotų legendas. Ukrainiečių liaudies tradicija iš kartos į kartą pasakoja, kaip XIV a. jie prašė rusų pagalbos, prašė lenkų – apginti nuo totorių, tačiau ir tie, ir anie atsisakė, tik lietuviai atvyko ir sumušė Aukso Ordą, nors tuo metu patys Vakaruose gynėsi nuo kryžiuočių, ir dėl to čia patyrė nuostolių. Štai tokie dalykai žmogui padeda prisiminti garbę. Kai žmogus pajunta garbę ir pasididžiavimą dėl to, ką padarė jo protėviai, tuomet jis iškėlęs galvą gali pasakyti: „Čia mano namai.“ Ir niekur nė už ką iš čia nesitrauks.

Vidmantas Povilionis. Mano dėdė 1918 metais tarnavo savanoriu, nepakluso bolševikams, kurie liepė eiti į mūšį ir net kai iššaudė kas dešimtą vyrą, kai jį vežė į Sibirą, iššoko iš traukinio ir parėjo namo nuo Smolensko, buvo partizanuose... Tokie žmonės niekada Lietuvos nesuvokė kaip mažos šalies, nes padoriam lietuviui, ne inteligentui, dydis visų pirma yra moralinis apibrėžimas. Juk jei vokietis neteisus, tuomet jis tik „vokietukas“, jei rusas blogybių pridirbo, tuomet jis tik „ruskelis“, nors jų gali būti ir gyva gausybė kaip skruzdėlių... Jei mūsų tėvai ir protėviai Lietuvą būtų suvokę vien tik kaip geografinį plotą, tuomet nei 1918 metais nebūtų savanorių, nei partizaninio karo, trukusio 10 metų... Istorikas Rimantas Jasas kažkada yra pasakęs – rusai nespėjo mūsų surusinti, bet spėjo nulietuvinti... Po okupacijos didžioji dalis visuomenės išėjo lyg tabula rasa – rašykite į mus dabar, ką tik norite. Ir rašė, kas tik netingėjo... Gaila, kad visuomenės stuburas buvo gerokai iškrypęs ir neturėjome tvirtos savo pozicijos...

Dainius Razauskas. Norėčiau grįžti prie namų... Esminis dalykas yra suvokti, kad dangus iš čia nėra toliau nei iš kur kitur. Kad gyventi, būti čia – ne mažiau prasminga nei kažkur kitur. Kad ten kažkur nuvažiavęs neatsidursiu arčiau būties šaltinio, arčiau gyvenimo esmės, nei kad esu čia ir dabar. Tai suvokęs žmogus tampa tvirtas, jo jau neblaško vėjai, jis ima leisti šaknis į žemę ir kelti lają į dangų...

Ir dvasinis mokymas teisingas tik tuomet, kai padrąsina žmogų suleisti šaknis į savo žemę ir kelti lają į visiems bendrą dangų. Tai yra esmė, o ne pavadinimai ir garsūs žodžiai. Plačiau kalbant, tik suvokęs, jog visuomet yra čia ir dabar, žmogus, gali atsidurti Dievo pilnatvėje. Todėl „namai“ visų pirma yra dvasinė sąvoka. Neatsitiktinai dešimtis tūkstančių metų žmogaus namų židinys kartu buvo aukuras, ir kiekvieną kartą namuose įžiebdamas šventą ugnį žmogus buvo pasaulio centre, kur į vieną ašį susieina Dangus ir Žemė. Čia, mano namuose, mano kieme, mano tėvynėje, yra pasaulio vidurys ir arčiausias kelias į Dangų. Čia, o ne už šimto ar tūkstančių kilometrų į vieną ar kitą šalį...

Užrašė Gediminas Kajėnas