Režisierius Asgharas Farhadi. Nuotraukos šaltinis www.metro.us

Po „Auksinio lokio“ ir „Oskaro“ apdovanojimų už filmą „Išsiskyrimas“ (2011 m.), iraniečių režisierius Asgharas Farhadi (g. 1972) jį dominančią santykių temą plėtoja ir naujajame savo filme „Praeitis“ (2013). Šįkart veiksmas vyksta Paryžiuje, į kurį iraniečių kilmės vyras atvyksta skirtis su savo prancūze žmona. Trumpas buvusių sutuoktinių susitikimas atveria ne tik dviejų žmonių, bet ir visuomenėje įsigalinčių santykių pjūvį.

Kaip ir ankstesniajame Jūsų filme, „Praeityje“ vėl kalbama apie skyrybas. Kuo Jums įdomi ši tema?

Istorijos mano galvoje gimsta savaime, tai visiškai nesąmoningas procesas. Tik gerokai vėliau pastebėjau „Praeities“ ryšį su ankstesniais filmais – tiksliau tai, kad viskas ir vėl sukasi aplink šeimos temą. Pasitelkus mažą jos modelį galima parodyti, kas vyksta didelėje visuomenėje. Kalbant apie santykius, išryškėja struktūros, kurios yra kur kas kompleksiškesnės nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Kaip gimė šio filmo sumanymas?

Draugas papasakojo man apie kelerius metus trunkančias skyrybas su žmona ir apie tai, kad dėl jų kelioms dienoms turėjo grįžti į jos gimtinę. Iš tiesų šioje istorijoje nebuvo nieko ypatingo, bičiulio atveju netgi nevyko dramatiškas konfliktas. Nepaisant to, jo pasakojimas paskatino mane pagalvoti apie tai, kaip ši situacija galėtų vystytis, ir kas nutinka, kai iš laiko perspektyvos atsigręžiama į bendrus santykius.

Šįkart pasakojimo forma primena trilerį. Ar toks buvo pirminis sumanymas?

Visuose mano filmuose be galo svarbūs dramatiški elementai. Tuo pačiu nenorėjau atsisakyti realistinio, beveik dokumentinio vaizdavimo būdo. Paprastai įtampa ir realizmas kine būna atskirti. Mano tikslas buvo abu juos sujungti. „Praeities“ istorija užmina mįslę. Joje nėra tiesos ieškotojo. Šią užduotį palieku publikai – taip kiekvienas žiūrovas gali pasirinkti jam tinkamą sprendimą.

Buvote gavęs stipendiją dirbti Berlyne ir iš pradžių norėjote filmuoti čia. Kodėl galiausiai pasirinkote Paryžių?

Iš tiesų norėjau statyti filmą Berlyne, tačiau tai buvo kitas projektas. Jis liko neįgyvendintas. „Praeitį“ visada siejau su Paryžiumi – paprasčiausiai geriau pažįstu šį miestą. Jo ritmas labai panašus į Teherano. Man regis, ramiam ir tvarkingam Berlynui svetimas kasdienis skubėjimas.

Ar ši istorija galėtų vykti ir Paryžiuje, ir Teherane?

Savaime suprantama, skirtųsi detalės, tačiau pagrindinė linija būtų tokia pati. Ji kalba apie žmogiškuosius jausmus, o jie labai panašūs visame pasaulyje. Kiekvienas žino, ką reiškia meilė ir neapykanta.

Ar galiausiai pasakodamas tiesiog normalią meilės istoriją, o ne susitelkdamas ties politine žinia, jaučiatės išsilaisvinęs?

Nebrėžiu takoskyros tarp politinės ir asmeninės erdvių, mano manymu, filme yra ir viena, ir kita. Leidžiu publikai pasirinkti, ką ji nori matyti. Esu tikras, kad daugeliui žiūrovų „Praeitis“ pasirodys politiškai angažuočiausias mano filmas.

Kur slypi jo politiškumas?

Filme kalbama apie drąsą stoti akistaton su savo praeitimi ir atpažinti jos klaidas. Jos būtų galima palinkėti ir kai kurioms šalims – tai svarbi politinė tema. Politikams būdingas polinkis ištrinti praeitį.

Kokią įtaką Jūsų darbui padarė „Oskaro“ apdovanojimas?

Savaime suprantama, jis reiškia gerokai didesnes galimybes statyti bet kurį sumanytą filmą. Paprasčiau sprendžiami finansavimo klausimai, o žinomumas pritraukia platesnę žiūrovų auditoriją.

Kaip esate vertinamas savo gimtojoje šalyje? Ar valdžia didžiuojasi iraniečiu „Oskaro“ laimėtoju? O gal priešingai – patiriate spaudimą?

Gyventojų reakcija buvo tokia fenomenali, kad man trūksta žodžių. Jų susižavėjimas atvertė pagrindinį mano gyvenimo skyrių ir yra nepaprastai man svarbus – akivaizdu, kad žiūrovai mano filmuose atranda save.

Oficialiosios pusės reakcijos skiriasi. Šiaip ar taip, valstybinėse institucijose dirba nevienodi žmonės. Kai kurie iš jų nusiteikę labai radikaliai. Tokiems mano filmai nepatinka – bet koks iraniečio įvertinimas užsienyje jiems kelia nepasitikėjimą ir dvelkia sąmokslu. Imlesni elgiasi ramiai ir nesudaro problemų.

Bet kuriuo atveju, jaučiant tokį gyventojų palaikymą, galima ignoruoti valstybinių institucijų reakcijas.

Kokių atsargumo priemonių turite imtis, duodamas interviu Vakaruose?

Interviu yra nemėgstamiausia mano darbo dalis. Niekada nebūnu patenkintas savo atsakymais, nes manau, kad jie visada būna neišsamūs. Kai kurių dalykų paprasčiausiai negalima išreikšti žodžiais – jei galėčiau tai padaryti, nestatyčiau filmų. Kuo dažniau ką nors kartoji, tuo labiau jautiesi nutolęs nuo to, ką pasakei. Kalbi ne iš širdies, bet kaip mašina, kartojanti tuos pačius žodžius. Mano filmai kalba apie netikrumą, o spauda iš manęs visada nori tikslių atsakymų – man sunkiai sekasi susitvarkyti su šia prieštara.

Koks yra Jūsų kinematografinis skonis?

Jaučiu meilę senesniems filmams. Visada galiu žiūrėti Fellinį, Bergmaną, Hitchcocką, Kieslowskį – jie man reprezentuoja kiną.

Šiandienės technologijos atitolino kiną nuo meno. Filmai tapo tokie paprasti, kad žiūrint juos nebereikia galvoti. Kinas turėtų būti sudėtingesnis ir skatinti žiūrovus mąstyti. Tai panašu į rašymą. Kol rašėme ranka, rūpestingai apgalvodavome ant popieriaus guldomus žodžius. Klaviatūra atnešė perteklių – spausdindami viską galime greitai ištrinti.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė