Fotografas Arno Fischer. Nuotraukos šaltinis www.wlz-fz.de

Fotografas Arno Fischeris (g. 1927-2011) vadinamas „žymiausiu nežinomu Vokietijos fotografu“. Prieš kelerius metus duotame interviu Annai Wanderis jis pasakoja apie posūkį iš skulptūros į fotografiją, Rytų Vokietijos realybę ir kurmiarausius, turinčius žmogaus veidą.

Nuo kovo 14 d. Goethes institutas Lietuvoje ir Kauno fotografijos galerija kviečia į parodą „Arno Fischer. Fotografija“, kuri pateiks vieno reikšmingiasių XX a. antrosios pusės Vokietijos fotografų ir fotografijos mokytojo kūrybos apžvalgą.

Iš pradžių studijavote skulptūrą. Kodėl pasukote į fotografiją?

Fotografuoti pradėjau karo metais. Pirmasias savo nuotraukas padariau degančiame Berlyne. Iki 1944 m. studijavau modeliavimą. 1947 m. įstojau į Käthes Kollwitzos meno mokyklą. Iš pradžių lankiau piešimo paskaitas, o vėliau perėjau į medžio skulptūrą. Fotografuoti ėmiau pradėjęs dirbti fotolaboratorijos asistentu rentgenografinių tyrimų institute. Kurį laiką tai buvo mano pragyvenimo šaltinis. 1956 m. atėjau į Vaisenzė universitetą įkurti archyvo, dirbti asistentu ir fotografuoti. Nepraėjus metams buvau paskirtas vyriausiuoju asistentu ir ėmiau dėstyti fotografiją.

Niujorkas, Staten Island keltas 1978 m. Arno Fischerio fotografija

Kas Jus išmokė fotografuoti?

Niekas, niekada neturėjau mokytojo. Ir šiandien sakau, kad studijos duoda mažai naudos, jei viskas nėra paruošta galvoje. Fotografija – tai techninė galimybė kūrybingo žmogaus saviraiškai. Tai menas.

Ar skulptūra paveikė Jūsų kaip fotografo raišką?

Skulptūroje man sekėsi reljefas – kitaip tariant, dažniausiai dviejų dimensijų kompozicija. Tai matyti kai kuriose mano nuotraukose. Pavyzdžiui, albume „Sodas“ – ledu padengtos balos arba kurmiarausiai jame atrodo kaip veidai.

Jūsų nuotraukos formavo pokario Berlyno vaizdą. Kodėl jautėte poreikį jį dokumentuoti?

Mane įkvėpė Edwardo Steicheno paroda „Family of Man“ – 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ji buvo vežiojama po pasaulį. Tas pats nutiko su Roberto Franko albumu „The Americans“ – vartydamas jį pagalvojau: „Tai tavo fotografija“. Tuo metu labai intensyviai kūriau seriją „Situacija Berlyne“. Visada buvau silpnųjų pusėje ir priešinausi bet kokio plauko agitacijoms – nesvarbu, Rytuose ar Vakaruose jos buvo vykdomos. Mane domino visuomenėje vykstančios prieštaros.

Vakarų Berlynas, gegužės 1 d., Tyrgartenas,1959. Arno Fischerio fotografija

1961 m. pastačius sieną, likote rytinėje Berlyno dalyje. Kaip atrodė Jūsų gyvenimas?

Gyvenau Vaisenzė ir turėjau gerą darbą. Net ir suvokdamas situacijos ydingumą, niekada neturėjau minties pabėgti. Daug keliavau po Sovietų sąjungą ir kitas Rytų bloko šalis, fotografavau žurnalams – tarp jų ir mados leidiniams.

Kaip Rytų Vokietijos gyvavimo metais Jums sekėsi išsaugoti kūrybinę laisvę?

Man niekada neteko daryti propagandinių nuotraukų. Dažnai rengiau reportažus VDR žurnalui „Freie Welt“ – pagrindinė jo redakcija buvo Berlyne, o nuolatinis užsienio biuras – Maskvoje. Leidinys neturėjo kritinio balso, tačiau buvo stiprus ir nepaviršutiniškas. Fotografuodavau vietoves ir žmones, pavyzdžiui, Murmanską. Šalia to kūriau savo nuotraukas. Tuo metu veikė Rytų Vokietijos fotografų draugija – vadovavome jam drauge su žmona, fotografe Sibylle Bergemann. Subūrėme savotišką nišinę bendruomenę sau patiems ir dešimčiai dvylikai žmonių, iš tikrųjų norinčių užsiimti fotografija. Savaime suprantama, žinojome, kad esame stebimi Stasi.

1975 m. prie mūsų prisijungė skulptorius Ludwigas Engelhardtas – su juo buvome pažįstami iš studijų metų. Jis buvo gavęs užduotį sukurti monumentą Marxui ir Engelsui, ir paprašė manęs pagalbos. Sumanėme ant plieninių porėmių eksponuoti nuotraukas, vaizduojančias darbininkų klasės istoriją. Man tai tapo pirma galimybe sujungti meną ir fotografiją. Drauge su dokumentinio kino režisierumi Peteriu Voigtu įsteigėme fotoarchyvą. Teko kaip reikiant padirbėti. Keliavome į Vakarų Berlyną, Hamburgą, Leningradą, Maskvą, Prahą, Paryžių, Amsterdamą, Niujorką, Vašingtoną ir Londoną. Projektą finansavo Kultūros ministerija.

Rytų Berlynas,1962 m. Arno Fischerio fotografija

Ar visada norėdavote grįžti atgal?

Niekada neturėjau minties pabėgti. Netgi piktinausi tais, kurie pasielgė priešingai – jie paliko mus bėdoje.

Kokį vaidmenį tuo metu vaidino fotografų bendruomenė?

Atvykdavo Cartier-Bressonas, Robertas Frankas ir kiti – jų darbai buvo eksponuojami Rytų Berlyno parodose. Savaime suprantama, kai jie lankydavosi pas mus, pakviesdavau ir kolegas bei studentus. Dažni ssvečiai mūsų namuose buvo Thomas Höpkeris, Wilfriedas Baueris ir Josephas Koudelka. Kalbėdavomės apie fotografiją.

Kodėl nebuvo išleistas albumas „Situacija Berlyne“?

Jį norėjo leisti „Edition Leipzig“, tačiau serija buvo eksponuota 1961 m. Rudens mugės knygų stende. Pro šalį ėjo aprobavimo komisija. Vienas iš jos narių pasakė: „Draugai, Berlynas nebėra situacija!“ Apie knygą nebegalėjo būti nė kalbos.

7-ajame dešimtmetyje suformavote mados ir kultūros žurnalo „Sibylle“ vizualiąją kalbą. Mada yra paviršutiniškesnė, jai reikalinga scena. Dokumentinė fotografija yra jos priešingybė. Ar susidūrėte su iššūkiu?

Pasikeitus vyriausiajai redaktorei, man buvo suteikta galimybė kurti savo nuotraukų serijas. Ieškojau temų, norėjau pagauti atmosferą, modeliais rinkdavausi merginas iš gatvės. Norėjau vaizduoti ne socialistines, bet normalias moteris. Socialistinis realizmas man buvo visiškai nepriimtinas. Mados fotografija yra scenos fotografija. Stiprų pagrindą jai tuo metu padėjo prancūzų žurnalas „Elle“. Mane įkvėpdavo jo nuotraukos.

Kaip dirbate su savo studentais?

Mano studentai viską daro patys. Jie ateina pas mane su įvairiais sumanymais, kuriuos paskleidžiame ant stalo. Nuotraukas dėlioju į tris krūvas: puikios, geros, šlamštas. Kartais studentai nežino savo stipriųjų pusių – padedu jiems pastebėti, kurioje vietoje jų nuotraukos pradeda rezonuoti.

Ar galite paaiškinti, kodėl jie Jus taip myli?

Nežinau. Trokštu atskleisti jų talentus, ir man labai sekasi. Taip pat labai vertinu komandinį darbą – mėgstu, kai visi studentai jame dalyvauja ir keičiasi idėjomis tarpusavyje.

Kas skiria momentines nuotraukas ir tikrą įsižiūrėjimą? Kas Jums yra gera nuotrauka?

Momentinės nuotraukos tik pagauna prisiminimus. Kūrybinis darbas prasideda tada, kai imama galvoti apie kompoziciją. Net jei tai dar ir nėra menas. Fotografas turi jausti neatremiamą poreikį užfiksuoti tam tikrą objektą. Fotografuoti žurnalui ir kurti fotoesė – tai du skirtingi dalykai. Idealiu atveju nuotraukos pasakoja istoriją, spinduliuoja, daro įspūdį ir tuo pat metu paklūsta kompozicijos taisyklėms. Mano mąstymas vizualus – mėgstu būti paveiktas gero vaizdo.

Niujorkas,1984 m. Arno Fischerio fotografija

Ką manote apie šiandieninį fotografijos meną?

Save matau kaip tradicinį fotografą. Vienuolika metų dėstydamas fotožurnalistiką Dortmundo technikos universitete, išmokau tiek naujų ir keistų žodžių nuotraukoms nusakyti, kad jaučiuosi išmokęs daugiau iš savo studentų nei davęs jiems žinių. O 60 metų fotografuodamas mačiau ateinančias ir praeinančias madas. Tas pats vyksta ir dabar.

Jūsų albumas „Sodas“ – tikras kontrastas tam, ką darėte anksčiau. Neinate į gatves, bet žengiate į sodą, į asmeninę erdvę. „Polaroid“ nuotraukomis fiksuojate šaknis, akmenis, vystančias gėles – momentinius laikinumo vaizdus.

Taip, šios nuotraukos labai melancholiškos. Dariau jas daugiau nei 30 metų.

Jos panašėja į akimirkas, kurias norėjote pasilikti...

Būtent taip ir yra.

Miuricas,1956 m. Arno Fischerio fotografija

Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė