visos KOVO knygos vaikams

Labai įvairios šįkart vaikams išleistos knygos. Lentynėlėje yra pora tokių, kurios ne džiugina, ne įtraukia, o labiau verčia klausti – kas nutiks vaikui, kuris pirmą kartą su viena ar kita tema susipažins iš šios knygos, kodėl autoriai pasirinko kalbėti būtent taip ir apie tai? Tai, mes, suaugusieji, esame prisirankioję kontekstų, turime žinių apie šį pasaulį, o kaip su vaikais?..

Bet akcentus vis dėlto norėčiau dėlioti ant šviesiųjų šio mėnesio herojų – knygų, kurios geba pamokyti, duoda valios vaizduotei, pažadina jausmus, įkvepia žygdarbiams.

S. Hartnett. Sidabrinis asiliukas/ iš anglų k. vertė V. Alksnėnas. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 152 p.

Labai subtili ir jaudinanti istorija apie karą. Ir ne tik: tiesą sakant, karas čia tik kaip antraplanis veikėjas, tačiau jis liūdesiu persmelkia ne vieną pasakojimo eilutę. Taip taip, pasakojime čia daug svarbesnis veikėjas asiliukas: iš karo pabėgęs leitenantas slapstosi miške ir yra netekęs vilties sugrįžti namo pas savo sergantį broliuką, jis tik gniaužia rankoje savi talismaną – sidabrinį asiliuką. Kodėl jam taip svarbu grįžti ir ar gebės padėti netikėti jį miške suradusios dvi jautrios sesytės Kiukė ir Marselė?

Tai istorija apie grįžimą namo, apie atjautą ir mažus žygdarbius. Čia įterpti ir keturi pasakojimai apie asilus, nukeliantys į kitus laikus ir kitas istorijas. Juk ne paslaptis, kad asilas – ne pats ryškiausias knygų veikėjas. Tačiau neretai istorijoje reikšmingi būna ir tie, kurie tylūs ar kuklūs. Pasakojimai apie asiliukus, be kurių pasaulis būtų kitoks, praturtina niūrios karo realybės nuspalvintą leitenanto patirtį, įneša šviesos. Tai daugiasluoksnis pasakojimas apie gerą širdį ir mažuosius didžiųjų istorijų herojus.

P. Mašiotas. Kiškis Smaližis/ iliustravo I. Babilaitė. – Vilnius, 2014. 22 p.

Dailininkė Ieva Babilaitė sumanė savaip ir itin šiuolaikiškai atgaivinti daugiau kaip prieš šimtą metų parašytą žinomo Lietuvos šviesuolio, vaikų literatūros kūrėjo Prano Mašioto pasaką „Kiškis smaližis“. Minint Prano Mašioto 150-ąsias gimimo metines, buvo surengtas paveikslėlių knygų konkursas. Viena iš to konkurso nugalėtojų ir buvo Ieva.

Istoriją tikriausiai pamenate, bet niekada nevėlu su ja supažindinti mažuosius skaitytojus: tai pasakojimas apie drąsą, kuriai atsirasti kartais gali prireikti gana nedaug – tik tapti kitokiam. Išsitepęs derva ir išsivoliojęs žolėje, kiškis tampa neatpažįstamas, jo visi bijo, bėga šalin net bičiuliai, bet juk tai puiki proga pagąsdinti amžinuosius priešus – vilką ir lapę.

Ši istorija aiški, suprantama, pamokanti. O dar Ievos pateikta taip, jog skaitai, vartai, ir rodosi, kad šis pasakojimas parašytas ne prieš šimtą metų, o dabar.

Ū. Šimulynaitė. Kotonų brolija. – Vilnius: Šv. Jono gatvės galerija, 2013. 112 p.

Dar praeitą pavasarį susipažinome su jaunąja Ūla ir jos kūryba vaikams. Tikriausiai pamenate jos Privatų vaiduoklį, aviną Liudviką ir Kotonus. Kai kalbinome Ūlą, ji užsiminė svajojanti parašyti knygą, kurioje susitiktų visi ankstesnių knygų herojai. Štai taip ir įvyko.

Pagrindiniai istorijos veikėjai čia lieka kotonai (priminsiu, kad kotonai – į katiną panašus sutvėrimas. Skirtumas tik tas, kad katinai vaikšto keturiom kojom, o kotonai – dviem, be to, jų kailiukai yra iš medvilnės. Ir dar... Kotonai yra daug protingesni už paprastus katinus ir pasižymi draugiškumu. Kartais jie net eiles kuria.), tačiau Ūla subtiliai įtraukia ir Privatų vaiduoklį, aviną Liudviką su stepių Gomesu į bendrą nuotykį, kuriame, siekiant nugalėti blogį, prireiks visų bendrystės. O pasakojimas vietomis tikrai tampa baugus ir gąsdinantis, kaip ir pats blogasis vaiduoklis Liulijus su tamsos dvasiomis. Siužetas įtraukia savo stebuklų ir nuotykių užmoju.

Istorija tokia: yra trys raktai, kuriais Kotonų karalystėje paslėpta skrynia su amžinybės amuletu. Raktai išsibarstę po pasaulį, tačiau kai vienas patenka blogajam vaiduokliui Liulijui į rankas ir šis sužino, kaip gauti kitus bei užvaldo Kotonų karalystę, keli ištikimieji kotonai nutaria kovoti su blogiu, kurį sėja Liulijus, ir jį nugalėti. Tam prireiks daug stebuklų, siužeto vingių, didelės ir įnirtingos kovos bei gudrumo. Ir žinoma karališkos giminės. Beje, nepaminėjau, kad Kotonų karalystė įsikūrusi pasakų pasaulyje, į kurį patenkama stebuklingu šuliniu.

Tai pasakojimas apie kovą dėl šviesos žemėje, apie draugystės jėgą ir... žinoma, gėrio pergalę. Kaip ir anksčiau, iliustracijas savo knygoms, autorė kūrė pati: jos išsamiai iliustruoja istoriją, yra itin emocingos ir šmaikščios.

Rekomenduočiau vyresnio amžiau vaikams.

V. V. Landsbergis. Dominykas dvasių karalystėje. – Vilnius: Dominicus lituanus, 2014. 96 p.

Tai ketvirtoji arklio Dominyko nuotykių knyga.

Šįkart Dominyko laukia neįtikėtina kelionę į Dvasių karalystę, kur jam teks kovoti dėl savo gyvybės, mat guvusis arklys nemano, kad jam jau laikas keliauti anapus (pasakojimo pradžioje jį visai netikėtai nunuodija senas pikčiurna kurmis Andriulis). Čia, šioje keistoje šalyje, Dominykui padės geroji močiutė Domicelė bei iš ankstesniosios knygos jau pažįstamas Saturno karalystės liūdnasis krokodilas. Tik kad galėtų sugrįžti į žemę, arkliui Dominykui teks grįžti į praeitį ir prisiminti, kas buvo jo tėvai bei kaip jis atsirado ten, kur yra. Praeityje Dominykui pavyks sužinoti ir kaip įmanoma suspėti atsigauti, kol neįvyko jo laidotuvės.

Šis pasakojimas pasipuošia naujomis, dramatiškesnėmis spalvomis, kurios jungia dvi svarbiausias šios pasakos temas: mirties ir meilės.

M. Burgess. Liepsnojanti Iza/ iš anglų k. vertė V. Bėkštienė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2014. 184 p.

Ši knyga kiek iškrenta iš bendro vaikiškų knygų konteksto, mat yra skirta jaunimui, bet kadangi teko skaityti ir anksčiau išleistąją šio autoriaus knygą paaugliams „Vilko kauksmas“, taip ji atsidūrė čia. Tenka pastebėti, kad autorius imasi itin sunkios temos – inkvizicijos ir raganų medžiojimo, kuri literatūroje jau daugybę kartų aprašyta. Tiesa, pati tema jau savaime nežada, jog pasakojimas bus šviesus ar viltingas.

Per jaunos mergaitės istoriją autorius bando atskleisti viduramžių dvasią, inkvizicijos laikus, kai buvo negailestingai medžiojamos raganos, o žmonės tikėjo velniu ir burtais. Izos gyvenimo pradžią gaubia paslaptis, ją iš liepsnų išgelbsti keista moteriškė ir atiduoda pirmam sutiktajam. Tas sutiktasis – geraširdis, bet labai neturtingas žmogus Natas, turintis porą vaikų, prisiima užauginti dar vieną. Žinodami, kaip Iza atsirado, aplinkiniai pradeda jos šalinti, vadinti ragana, o netrukus paaiškėja, kad jie beveiks teisūs.

Tiesą sakant, man ši knyga nepatiko. Ją skaitant, man nepasidarė aiškiau. Suprantu, kad tai sudėtinga tema, tačiau šįkart pasakojimas manęs neįtikino, vietomis net vertė prunkštelt dėl gana naivaus pagoniškumo afišavimo.

T. Bagge. Trolių Mumių slėnio lobiai/ iš suomių k. vertė V. Urbaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 72 p.

Kas nors pasakys, kad nemėgsta perpasakojamų dalykų, o juo labiau, kai perpasakojama tokia klasika, kaip Troliai Mumiai. Bet visada bus ir tokių, kurie nuo šios knygos pradės pažintį su Mumių pasauliu, kuris yra jaukus ir šeimyniškas. Tiesą, šįkart mūsų laukia daug nuotykių.

Šešios istorijos, kurios mus nukels į praeitį ieškoti lobio, bandys nuskraidinti į mėnulį, padės įveikti nematomą vagišių ir sniego slibiną,o galbūt ir sugauti krintančią žvaigždę.

Šios istorijos ir smagios, ir kupinos ramybės, kurią galima pajusti tik Mumių slėnyje. Knygelėje gausu iliustracijų, tokių mielų ir jaukių, kaip patys Mumiai.

N. Dangvydė. Gintarinė širdis. – Vilnius: Edukologija, 2013. 96 p.

Kad nepasimestumėte pseudonimuose, dera pradėti nuo to, jog šią knygą parašė ir iliustravo vienas žmogus, o išleido „Edukologijos“ leidykla, su ta mintimi, kad Lietuvoje vaikams itin trūksta paprastų, aiškių didaktinių pasakų. Knygos autorė pati yra vaikų literatūros tyrinėtoja, o šia knyga ji žengia į rašytojū pasaulį.

Knygos anotacijoje patraukliai pranešama, jog per tradicinės pasakos medelį vaikams kalbama apie šiuolaikines socialines problemas – patyčias, romų integraciją ir kitas siocialinę atskirtį patiriančias žmonių grupes. Neva, šios pasakos turėtų padėti ugdyti vaiko jautrumą, stiprumą ir sąmoningumą. Bet mano nuomone, ši knyga taip ir lieka bandymu kalbėti, bet ne itin sėkmingu. Mano kuklia nuomone, apie socialines šių dienų problemas daug įtaigiau, subtiliau ir paveikiau pasakoja Vilė Vėl, o pasitelkus tradicinės pasakos rūbą šių dienų problemos sukerpamos, man regis, pernelyg šabloniškai, tiesmukai, o kartais ir neatsakingai. Moralas vaikų knygose yra gerai, bet jis turėtų būti subtilus, netiesioginis, padedantis vaikams suvokti tikrąsias vertybes. O kokios jos yra šiuolaikiniame pasaulyje? Ar tikrai vieta pasakų knygoje kalbėti apie tos pačios lyties asmenų meilę? Ir kaip vaikui papasakoti, tarkim apie emigraciją ar kitos odos spalvos žmones, tai tai neskambėtų taip dirbtinai?

T. Freeman. Olivė ir didžioji paslaptis / iš anglų k. vertė R. Montvilienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 32 p.

Patiems mažiausiems skaitytojams skirta paveikslėlių knyga apie tai, kaip saugoti paslaptis. Arba, tiksliau, kas atsitinka, kai nesugebi jų išsaugoti ir taip nori draugui papasakoti kai ką labai labai svarbaus. Ką tokio? Perskaitykit ir sužinosit! Išduosiu paslaptį – nustebsit!

Tori Freeman tekstas ir iliustracijos perteikia žaismingą, nuotaikingą ir emocingą pasaulį. O perskaitę istoriją, kartu su vaikais galėsite pasikalbėti, ar paslaptis būna saugi, jei ja pasidaliji su vienu draugu?

V. V. Landsbergis. Iš kur atsirado Pūkis? – Vilnius: Dominicus lituanus, 2013. 24 p.

Lapiuko Pūkio atsiradimo istorija patiems mažiausiems knygų mylėtojams. Labai paprastai, bet spalvingai išleista knygelė patraukia savo minimalistiniu jaukumu.

Pasak leidėjų, tai pirmoji serijos „Pūkio pasakos“ knygelė. Jaukų ir mielą mūsų lapiuką nupiešė dailininkė Dalia Karpavičiūtė. „Vieną dieną miške gimė penki lapiukai. Keturi lapiukai buvo rudi smailianosiai išdykėliai. O penktasis – pūkuotas tarsi kamuoliukas. Tėveliai jį pavadino Pūkiu.“

Tačiau Pūkiui kyla daug klausimų, kaip jis atsirado ir kodėl. Galbūt miško žvėreliai sugebės jam paaiškinti?

13 didžiųjų meno išradimų, kuriuos dera žinoti/ iš vokiečių k. vertė G. Sodeikienė. – Vilnius: Modernaus meno centras, 2014. 46 p.

Tai antroji „Modernaus meno centro“ knyga, skirta vaikams ir paaugliams supažindinti su dažnai neaprėpiamu atrodančiu meno pasaulio. Pirmoji knyga vadinosi „13 paveikslų, kuriuos dera žinoti“, o šįkart esame kviečiami susipažinti su 13 didžiųjų meno išradimų, kurie vienaip ar kitaip turėjo didelį poveikį visam meno pasauliui.

Tai tikrai plataus akiračio knyga: manau, ją pastudijuoti tinka ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Ji kontekstuali, informacija sudėliota paveikiai, daug paaiškinimų, su konkrečiu išradimu supažindinama aiškiai, paprastai, pasitelkiant konkretų vizualų pavyzdį. Tačiau kartu kviečiama ir skaitytojui išbandyti vieną ar kitą išradimą pritaikyti bei atlikti pačiam. Kiekvienas išradimas pateikiamas chronologine tvarka, kiekvieno puslapio viršuje rasime to laikmečio skalę bei čia sužymėtus svarbiausius pasaulio įvykius. Beje, kartu pateikiami ir Lietuvoje įvykę svarbūs istorijos faktai – taip leidžiama susidaryti vaizdą, kas vieno ar kito išradimo metu vyko Lietuvoje, kaip ji arti ar toli buvo nuo pasaulio įvykių.

Taigi ši knyga ne tik patraukli, įdomi, įtraukianti, bet ir naudinga, ugdanti, padedanti suprasti įvairius meno reiškinius iš laiko perspektyvos. Ir, žinoma, vizuali. Akis paganyti tikrai yra į ką!

J. Kruss. Timas Taleris, arba parduotas juokas/ iš vokiečių k. vertė A. S. Ločerienė. – Vilnius: Alma littera, 2014. 306 p.

„Alma littera“ tęsia seriją „10+ (Klasika)“ ir šįkart vaikus kviečia atrasti dar vieną neįtikėtina vaikų literatūros grynuolį – istoriją apie Timą Talerį ir jo parduotą juoką.

Tai ne tik įdomi knyga, ji išmintinga, prasminga, daugiasluoksnė. Tai pasakojimas apie berniuką Timą, kurio gyvenimas tampa skausmingas ir beprasmiškas, kai jis atsižada savo juoko – o iš tiesų, tai savojo „aš“.

Ryškūs veikėjai, intriguojantis siužetas, lengvi, paprasti ir kiekvienam suprantami pagrindinio herojaus samprotavimai, kas gyvenime svarbiau – turtas, valdžia ar mokėjimas juoktis. Pamažu, skaitant istoriją ir užsidegant Timo ryžtu atgauti prarastą juoką, atskleidžiama nuostabi mintis, kad juokas daro mus stiprius ir laisvus. Pro tamsą ir painius istorijos labirintus mes artėjame į šviesą. Tai vilties kupinas pasakojimas apie gyvenimą ir tai, kas jame svarbiausia.

N. Vaitkutė. Titnago plunksna. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 352 p.

Praeitų metų knygų mugėje pristatyta Lietuvoje dar reto fantasy žanro Neringos Vaitkutės knyga „Vaivorykščių arkos“ sulaukė pažadėtojo tęsinio. Priminsiu, kad pagrindiniai „Vaivorykščių arkos“ herojai yra skrajūnai – būtybės, kurios geba prisijaukinti medžius, pereinančius palikimu iš kartos į kartą, ir gyvenančios tuose medžiuose kaip namuose. Autorė knygos gale pateikia detalias fantastinių tautų charakteristikas, trumpai supažindina su Vidurio Terasa, Sidabramiškiu ir kitomis šio išgalvoto pasaulio vietovėmis.

Šįkart draugystės ir drąsos išbandymų kelionėn pastūmėja vienos pagrindinių veikėjų Idos namuose netikėtai atsiradusi titnago plunksna. Taip veiksmas persikelia į Neatrastąsias žemes ir herojai bus priversti ieškoti Prarajos labirinto. Taigi laukia nuotykiai, paslaptys, pavojai, draugystės išbandymai ir, žinoma, stebuklai. O jei istorija įtraukė, sudomino, vadinasi ir perskaityti beveik 400 puslapių nebus joks vargas, juo labiau, kad tai galima daryti kartu su visa šeima.

Skaitė ir aprašė Jurga Lūžaitė