Lietuvių kilmės dvasininkas, klebonaujantis Krasnoziorskaja (liet. k. – „Gražiųjų grūdų“) parapijoje Novosibirsko srityje, Sibire. Prieš porą metų – Popiežiškojo Grigaliaus universiteto studentas, gilinęsis į Bažnyčios istorijos mokslus. Ten ir susipažinome, kai netikėtai trys lietuviai susitikome lotynų kalbos paskaitoje. Šiandien kunigas Viktoras Bilotas džiaugiasi, kad Bažnyčios istorijos žiniomis gali dalintis su jaunimu – porą kartų per mėnesį važiuoja į Novosibirską, kur dėsto proseminarijoje propedeutiniame kurse.

Pokalbis su kunigu vyko prieš 2014 metų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Tai  kreipė temą į aktualius taiakus sugyvenimo, atminties gydymo klausimus.

Kiek metų gyvuoja katalikiška Krasnoziorskaja parapija? Kas parapijiečiai – ar tarp jų yra ir lietuvių kilmės tremtinių?

Dauguma mūsų parapijiečių – vokiečių kilmės tremtinių palikuonys, daugumos jų tėvai, seneliai Stalino laikais buvo ištremti iš Pavolgės 1941 m. Parapijoje maždaug už 50 km. gyvena ir kelios lietuvių šeimos, viena parapijietė yra ištremta iš Lietuvos 1941 m. Važiuoju maždaug kartą per mėnesį jų aplankyti, jeigu jie negali atvažiuoti.

Šiuo metu parapijoje statome ir mažą naują bažnytėlę, tad tai užima nemažai laiko.

Kaip kažkada esi pajuokavęs, kad pagal savo kilmę esi tikras LDK pilietis. Kaip Tavo šeima atsidūrė Sibire?

Esu gimęs 300 km nuo Tomsko į šiaurę. Mano tėvas su visa šeima buvo ištremtas iš Lietuvos 1951 m. per taip vadinamą operaciją „Ruduo“. Mama rusų ukrainiečių-lenkų kilmės, gimusi pačiame Tomske, galima sakyti, kad tikra sibirietė. Tad pagal kilmės šaknis susilieja kaip tik trys tautos viename žmoguje, tad galėčiau atstovauti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (juokiasi).

Gal besidomint savo šeimos istorija kilo troškimas plačiau studijuoti istoriją?

Nors apie tai nesu daug galvojęs, bet galbūt, nes esu girdėjęs daug visokiausių istorijų iš visų pusių: rusų, lietuvių, lenkų. Man visada nuo vaikystės būdavo įdomu sužinoti kaip žmonės gyveno, kas vyko senais laikais.

Skirtingų tautų atstovų pasakojamos istorijos versijos, interpretacijos turbūt gerokai skiriasi?

Žinoma, visada yra tam tikro subjektyvumo. Paprasti žmonės daugiausia žvelgia į istoriją remdamiesi savo senelių ir tėvų pasakojimais. Iš senelio girdėjau, kaip buvo žiauru lageryje, kaip žmonės ten kentėjo – jis buvo ištremtas į Komijos respubliką. Tame pačiame lageryje kalėjo ir Ruslanova, dirbo už „čiastuškas“.

Sibire, pvz.,  Tomsko srityje nuo režimo nukentėjo maždaug pusė gyventojų, taip vadinami „vragi naroda“, tautos priešai ar jų vaikai. Tad daugiausia girdėjau pasakojimų iš nukentėjusių pusės. Aišku, buvo ir tikrų komunistų, tikėjusių ta idėja, nors jų būta nedaug. Pvz., dar sovietų laikais vienas sakydavo: „Tu iš tremtinių, todėl nesi patikimas“.

Požiūrį formuoja ir kiti dalykai. Jei žmogus priklauso didelei tautai, tai jo žvilgsnis į pasaulį bus vienoks, jei jo tauta stipri šiais laikais – jam atrodys, kad viskas galima. Na, o jei tauta maža ir patyrusi priespaudą, žmogaus požiūris bus kitoks.

Tiesa, Sibire tremtiniai „iš Vakarų“ – vokiečiai, lietuviai, lenkai - jautėsi truputį aukštesni už kitus. Pagal madą, kultūrą. Atrodė, kad iš Europos, civilizacijos lopšio. Nors to garsiai gal ir nelabai sakydavo, tačiau perskyra buvo gan aiški: čia mes, o čia – jie. Aišku, vis tiek bendravo, draugavo su įvairių šalių atstovais, nes viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Tarp rusų labai daug gerų žmonių buvo, patys rusai labai stipriai nukentėjo. Mūsų kaime gyveno iš Altajaus krašto ištremti rusai. Jie pagal bolševikus buvo per daug turtingi, tad viską iš jų atėmė ir išsiuntė juos į šiaurę. Sakyčiau, dauguma nukentėjusiųjų buvo rusai.

Prieš tremtis Sibire nelabai daug gyventojų ir buvo. O paskui buvo suvežta įvairiausių tautų žmonių, kurie užkliuvo valdžiai dėl vienų ar kitų priežasčių.

Gal Bažnyčios istorijos studijų metu teko daugiau pasigilinti į Katalikų Bažnyčios Sibire veiklą ir lietuvių indėlį?

Savo licenzijato darbą rašiau apie beveik nežinomą jėzuitų misiją Sibire Chruščiovo laikais. Tarp jų buvo ir penki lietuviai jėzuitai. Jie atvažiavo į Sibirą 1956 m ir pradėjo savo veiklą – visur lankė  lietuvius tremtinius, teikė krikšto, santuokos sakramentus, klausė išpažinčių.

Daugiausia nuveikė t. Petras Lygnugaris SJ, palaidotas Žemaičių Kalvarijoje. 2006 m. kai viešėjau su jaunimu Lietuvoje, radom jo kapą, pasimeldėme. Jau tada žinojau apie jį ir jo veiklą Sibire. Jis veikė nuo 1956 - 1962 m.,  paskui buvo ištremtas į Irkutsko sritį, tris metus praleido kalėjime.

T. Jonas Paukštys SJ dirbo Jakutijoje – pačiame tolimiausiame kampelyje. Jis užsiėmė lietuvių sielovada, tačiau padėdavo ir lenkų, vokiečių tremtiniams, jei prireikdavo. T. Jurgis Smilgevičius SJ trumpai buvo Tomske, paskui išvažiavo į Kazachstaną; tuo pat metu į Altajaus kraštą atvažiavo t. Antanas Šeškevičius SJ, kiek vėliau – ir t. Albinas Dumbliauskas SJ.

 Jie visi darbavosi pogrindžio sąlygomis?

Pačioje pradžioje veikė beveik laisvai, nes po Stalino mirties nelabai buvo aišku – kas galima, kas negalima. Iš kalėjimo išėję žmonės ir pajuto ir laisvės gūsį. Tačiau 1957 m. jau Chruščiovo komanda pradėjo iš naujo griežtinti sąlygas, ir kai kurie jėzuitai bei kiti kunigai sugrįžo į savo kraštus – Ukrainą, Lietuvą, o patys drąsiausi pasiliko ir dirbo pogrindyje.

Ar yra išlikusių didesnių lietuvių bendruomenių? Ar didžioji dalis lietuvių grįžo į Lietuvą?

Miestuose daugiau gyvena, Novosibirske gal apie 800. Tačiau nelabai bendrauja tarpusavyje, nėra aktyvios bendros veiklos. O Irkutske, Krasnojarske, Barnaule yra gana gyvos, stiprios bendruomenės.

Dauguma lietuvių, kad galėjo grįžti – grįžo.  Tačiau bolševikai vis tiek ne visus iš karto paleido, priklauso, už ką žmogus buvo ištremtas. Jei valdžios nuomone, žmogaus kaltė buvo didelė, buvo dar paliktas Sibire.

O pats, ar planuoji kada grįžti į Lietuvą gyventi?

Visada juokauju, kad į Lietuvą grįšiu, kai išeisiu į pensiją. Krašte, kur tarnauju, trūksta kunigų. O aš esu Rusijos pilietis, tai palengvina darbą – nes jei kunigas užsienietis, jis ne visada gali užsiimti statyba, plėtoti santykiais su valstybe ir t.t.

Ar Sibiro katalikų kunigų, vienuolių tarpe yra nemažai vietinių pašauktųjų, ar tai daugiau misionieriai iš svetur?

Šiandien dvasininkijos daugumą sudaro misionieriai, atvykę iš įvairių šalių - Lenkijos, Slovakijos, Vokietijos.  Skaičiavome, kad vienuoliai, vienuolės, kunigai atstovauja bene šimtui šalių, pvz. tarp Motinos Teresės seserų yra atvykusių iš Indijos Afrikos, Olandijos, Europos, slavų šalių.

Tad pakankamai ryškiai jaučiasi Bažnyčios visuotinumas. Beje, netoli manęs, už 30 km dirba vienas kunigas italas, dažnai susitinkame ir progos pakalbėti itališkai turiu gal net daugiau, nei gyvendamas „Russicumo“ kolegijoje Romoje. 

Katalikybę mūsų kraštuose išpažįsta apie 1% gyventojų. Pvz., Novosibirske yra apie pusantro milijono gyventojų, tad tas procentas ne taip jau ir mažai. Tačiau ne visi ateina į Bažnyčią, kaip ir visur, susiduriame su iššūkiu, kad žmonės dažniau eina į parduotuves, čia jiems šiuolaikinė bažnyčia, nauja religija.

Kokie santykiai su Stačiatikių Bažnyčia?

Dauguma krikščionių Rusijoje yra ortodoksai (stačiatikai), bet Katalikų Bažnyčios veikla yra laisva. Kaip sakoma, niekas netrukdo, bet nelabai ir padeda.

Santykiai labai priklauso nuo vietinio vyskupo. Jei vyskupas jis palankiai nusiteikęs, išsilavinęs, yra bendravęs su katalikais, tada santykiai dažniausiai geri – pvz.,  Kemerovo srityje, Novgorode; Sankt Peterburge keli kunigai katalikai dėsto stačiatikių seminarijose. Ir atvirkščiai - mūsų seminarijoje buvo du kunigai stačiatikiai, kurie dėstė stačiatikių teologiją, filosofiją. O jei vyskupas „seno kirpimo”, senų pažiūrų,  tai jo nusistatymas gan priešiškas. Yra tokių, kurie nelabai nori bendrauti.

Minėjai, kad viešėdamas Romoje buvai knygos pristatyme apie Konstantiną ir krikščionybės iššūkius jo laikais. Kiek tai aktualu šiandienai? Ar dabar išlikę panašių problemų, kurios kėlė sunkumų to laikmečio krikščionims?

Atrodo, kad žmogus kažkaip mažai keičiasi. Problemos maždaug tos pačios, kaip buvo beveik nuo Adomo laikų.  Gavėnios pradžioje girdėjome Evangeliją apie Jėzaus gundymus. Valdžia, garbė, turtas – visada buvo gundymai, ir šiandien taip yra. Konstantinas – sudėtinga asmenybė. Viena vertus, atrodo, linko į krikščionybę, norėjo būti krikščionimi, kita vertus, tęsė pagonišką politiką. Aišku, kad ir šiandien kai kurie politikai elgiasi taip pat – viena ranka žegnojasi, kita ranka su kalaviju veikia, ir ne visada krikščioniškai.

Koks turėtų būti Bažnyčios atsakas į politikų elgesį, kuris kartais atrodo netoleruotinas, pamina visas vertybes?

Katalikų Bažnyčios turtas – tai yra Bažnyčios socialinis mokymas. Kompendiumas man labai padeda suprasti kaip žiūri Bažnyčia į socialines problemas, jame trumpai paaiškinama, ką apie politiką, karą, asmenybę, verslą, visas visuomenės sritis sako Biblija, Bažnyčios tėvai, Susirinkimai. Popiežiai visada palaikė aktyvią katalikų poziciją. Aišku, kunigas ar vyskupas negali pilnai įsitraukti į politiką, bet pasauliečiai ne tik gali, bet turi dalyvauti visuomenės gyvenime ir politikoje.

Nes politika nėra tik nešvarus dalykas, kaip dažnai sakoma, bet visų pirma yra menas tvarkyti valstybę. Tačiau krikščionis politikas turėtų prieš akis visų pirma turėti krikščionybės vertybes, o ne partijos ar nacionalistinius interesus.

Esktremalus nacionalizmas kelia įtampą ir dramatiškuose pastarųjų mėnesių santykiuose tarp Ukrainos ir Rusijos. 

Italijoje kartą išgirdau pastabą, kad Rytų Europoje, posovietinių šalių erdvėje visi yra nacionalistai. Vakarų Europoje dauguma žmonių žiūri kitaip į situaciją. Pvz. Italijoje gal nėra taip svarbu, kokios kilmės žmogus, jei jis yra Italijos pilietis ir gyvena čia, jie kiek kitaip žiūri. Man atrodo, labai svarbu visiems apmąstyti, už kokius principus žmonės nori kariauti – ar už amžinas vertybes, ar laikiną madą, ar psichologinę idėją.

Jei žmonės galvoja tik apie savo šalies, tautos interesus ar paiso vien materialinės gerovės – tada labai sunku susitarti. Tačiau jei žiūri į bendrąjį gėrį, ne tik savo žmonių, bet viso pasaulio, jei jiems rūpi ir pagrindinės vertybės, o visuomenės pagrindas yra tiesa, laisvė, teisingumas, ir meilė,  tada galima rasti ir bendrą sprendimą.

Kalbėjosi Dalia Žemaitytė