Kovo 11-osios vakare skambina nuliūdęs bičiulis ir guodžiasi, kad nejaučia šventės, niekam aplink nesvarbi ši data, tad kas gins Lietuvą, kai Putinas užpuls? 

Sakau, žiūrėk, tautinis jaunimas pats, niekieno nevaromas, Laisvės eisenas rengia, tarp jų ne vienas – buvusių parlamento gynėjų vaikas.

Ne, sako bičiulis, jie neaiškūs, su nacių kvapeliu ir dar prieš eurą. O jei neįsivesim euro, mus išmes iš ES ir niekas negins.

Sakau, kad kažin, ar ta dalis lietuvių prieš eurą, jie tiesiog nenori prarasti lito, kaip valstybingumo ženklo. Ir tai natūralus patrioto liūdesys. O euras su gynyba neturi nieko bendro, Europos Sąjunga – grynai ekonominis darinys, kurio vertybės – laisva žmonių migracija ir laisvas kapitalo judėjimas. O ginti mus įsipareigojusi NATO, kurios pagrindą sudaro amerikiečiai ir nuolatiniai jų sąjungininkai anglai, net nesiruošiantys savo pinigų keisti į eurą. 

Nemanau, kad įtikinau bičiulį – taip žmonės yra politikų ir juos aptarnaujančios žiniasklaidos paveikti.

Vienybė šiandienos Lietuvoje yra tiesiog nacionalinio saugumo reikalas“, – labai taikliai Kovo 11-ąją iš Seimo tribūnos pasakė vyskupas Kęstutis Kėvalas.

Kokia vienybė? Kuo garsiau politikai šneka apie karo grėsmę (o gal kuo arčiau prezidento rinkimai?), tuo daugiau „priešų“ randasi valstybės viduje. Pasiekėme tokį lygį, kad šventės išvakarėse prezidentė net savo pačios skirtų pareigūnų darbą įvertino taip: „Iš tikrųjų mes matome, kad mūsų teisėsaugos institucijos mėgina ginti ne Lietuvos, o Rusijos paslaptis prieš Lietuvą.“

Čia tai bent! Bet tai dar ne viskas: vienas tų institucijų atstovas, VSD vadas G. Grina, po kelių dienų gavęs prezidentinės pylos, šauna dar toliau: „Kiekvienas asmuo, kuris ar turizmo tikslais, ar verslo tikslais kažkokiu būdu vyksta į Rusiją, kažką tai daro – tai automatiškai gali būti traktuotina kaip grėsmė. Teisėsauga aiškinasi – žmogus kaltas ar nekaltas. Mes nuo pat pradžių įtariame, kad žmogus gali būti kaltas “. Va taip, mielieji, yra su jūsų konstitucine nekaltumo prezumpcija. Karo dar nėra, bet valdžios nusistatymas jau toks, prieš kurį tas tautinis jaunimėlis, skanduojantis „Lietuva – lietuviams“ atrodo kaip visiškas atsilikėlis. Lietuva – jau net ir ne bet kokiems lietuviams...  

Ir kaip čia neprisiminus, kad 1990 m. kovo 11-ąją ne visi Sąjūdžio deputatai buvo salėje: keli tuo metu sėdėjo pačiame priešo lizde - Kremliuje ir dirbo labai svarbų Lietuvai šviečiamąjį darbą. Šiandien jie būtų „nuo pat pradžių įtariami, kad kalti“.

Ir toks „progresas“ šiandien yra ne tik Prezidentūroje, VSD, bet ir kitose valstybės institucijose.

1994 metais, kai dar buvo ne visai išblėsusi Sąjūdžio dvasia, kai dar buvo tikima Tauta (tikros grėsmės atveju valdžiai tiesiog nėra į ką daugiau atsiremti – tik į Tautą), nors Rusija jau žvangino ginklus prieš Čečėniją, Konstitucinis Teismas išaiškino, kad „priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytus Konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia suvereni Tautos galia.“ O štai 2014 m. Konstitucinis Teismas, „pamiršdamas“ 2006 m. KT išaiškinimą, kad Konstitucija aukščiau tarptautinių sutarčių, jau įsakmiai nurodo, kokie referendumai bus teisėti, o kokie ne. 2014 metų Tauta, skirtingai nuo 1994-ųjų Tautos, jau gali pridaryti nesąmonių, o kad taip nenutiktų, Konstitucinis Teismas nuolat papildo Konstituciją savo doktrina (paskutiniojo KT pirmininko teiginys). Štai tokia demokratijos atžanga per dvidešimt metų. Štai toks liko  valdžios pasitikėjimas Tauta, kuri, logiška, atitinkamai vertina ir valdžią.

Kovo 11-osios išvakarėse dešimt Sąjūdžio kūrėjų pakvietė nešvęsti kartu su valdžia, kuri ignoruoja Tautos valią, „sukėlė masinę emigraciją, skatina piliečius nepasitikėti savo valstybe ir ištisus du dešimtmečius griauna paties valstybingumo pamatus“. Persūdė signatarai (didelė emigracija ir iš kitų Rytų Europos valstybių), tačiau gavo atgal tiek, kad maža nepasirodė: „Kai kas sako, kad jeigu įžengs Vladimiro Putino kariuomenė, tai bus daug bėgančių su gėlėmis pasveikinti. Ką gali žinoti? Gal ir koks signataras nubėgs pasveikinti?“ – taip apie savo bendražygius, su kuriais ypatingo pavojaus metais atkūrė nepriklausomybę, šiandien atsiliepia Vytautas Landsbergis. Aštru. Sarkastiška. Paniekinama. Bet ar tai vienija bendram tikslui, jei tikrai artėja grėsmė iš Rytų?

Ar skelbdami visuotinę mobilizaciją, kiekvieno taip pat klausite:  2014 m. kovo 11-ąją ėjai ne valdžios, o tautinio jaunimo eisenoje? Vadinasi, esi nestabilus, pavojingas ir dar nori ginklo (5 tūkst.). Pasirašei dėl referendumo prieš žemės pardavimą? Eik lauk (320 tūkst.). Balsavai prieš atominę? Suklaidintas, netinki net pistoletui (853 tūkst.). Esi už lito išsaugojimą? Tavim manipuliuoja Putinas, ginklui nepatikimas (N tūkstančių). Neįsileidai į savo kiemą skalūnų ieškotojų? Esi prieš energetinę nepriklausomybę nuo Kremliaus – jokio ginklo (300 Žemaitijos bendruomenių). Stovėjai Klonio gatvėje, balsavai už Drąsos kelią, rašei žodį TIE-SOS? Atviras maištautojas – tokius būtina sekti net civiliam gyvenime, kokia ten kariuomenė (120 tūkst.). Balsavai už Darbo partiją? Suimti – gali turėti ryšių su Kremliumi (270 tūkst.).

Štai tiek, anot opozicijos lyderio A. Kubiliaus, yra „pseudopatriotų“. Jam antrina ir europarlamentaras V. Landsbergis, ir prezidentė D. Grybauskaitė, nelabai atsilieka ir premjeras A. Butkevičius. Idėjiniame fronte greta jų mielai stotų ir Seimo pirmininkė L. Graužinienė, aiškinanti, kad referendumą dėl žemės rengiant kartu su Prezidento rinkimais, žmonėms neužteks protelio susivokti, kas prie ko, bet kad ir ji pati nepatikima, gali turėti ryšių su Kremliumi, todėl Gynybos taryba visai nebekviečiama.

Tad ir mąstau: jei nepatikima Seimo pirmininkė, tai nepatikima ir ją išrinkusi Seimo dauguma, tai kas tada karo atveju įves nepaprastąją padėtį, skelbs mobilizaciją, priims sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas – pagal Konstituciją tai gali tik Seimas?

Kita vertus, jei nuo 1990-ųjų kovo 11d. Lietuvą paliko jau 770 tūkst. piliečių, o srautai į Vakarus vis nesenka, jei aplinkui vien „pseudopatriotai“, šnipai ir suklaidintieji, tad ar apskaičiavote, ponai, kiek karo atveju liks tų „teisingų“ patriotų, ginsiančių Tėvynę nuo Putino agresijos? O ir tie ar tikrai patikimi – juk pavojingiausi priešai kaip tik būna užsimaskavę. Štai iš visų keturių premjerų, kuriuos į šį postą siūlė V. Landsbergis (K. Prunskienė, G. Vagnorius, R. Paksas ir A. Kubilius), mažiausiai trys vėliau pasirodė besą priešai. O prieš kelias savaites paaiškėjo, kad net ir tarp tų keliasdešimt ištikimiausių V. Landsbergio bendražygių iš menko Sąjūdžio palikimo taip pat veik pusė Kremliaus veikiamų, nevertų tikro sąjūdininko vardo. Net ir triskart bolševikų lageriuose kalėjęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas...

Grėsmės akivaizdoje Ukraina pripažino, kad padarė rimtą klaidą atsisakydama šauktinių, savanorių ir palikdama, kaip Lietuva, vien profesionalų kariuomenę – ši aiškiai per maža ir per silpna gintis nuo Rusijos šauktinių armijos. Prieš kelias dienas Ukrainos Rada tą klaidą ištaisė, įteisindama 60 tūkst. savanorių armiją. Mąstydamas, kad Lietuvai taip pat neužtenka profesionalios kariuomenės, šiemet per Kovo 11-ą  nuėjau savo akimis pasižiūrėti į galimą rezervą – tą „negerų“ jaunuolių, valdžios vadinamų „pseudopatriotų“ paradą. Ir drąsiai teigiu – ten visai ne taip, kaip nušviečia kai kurie žurnalistai, specialiai daugiatūkstantinėje minioje ieškodami vieno ar kito efektyvesnio kadro, atitinkančio anksčiau sukurtą „blogiukų“ stereotipą. Bent jau šiemet toje eisenoje buvo tikra šventė, tikras, neapsimestinis patriotizmas, jutau tą patį romantinį laisvės pojūtį, kaip po futbolo rungtynių kokiais 1976 m., kai minint „Žalgirio“ pergales spontaniškai kildavo patriotinės jaunimo eisenos (kartą net su trispalve, ir, žinoma, daugybe suimtų) ar 1988-aisias pirmuose Sąjūdžio mitinguose. Šių metų eisenoje mačiau labai daug valstybės vėliavų, nešamus V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, Maironio šūkius, tautinius ansamblius, būgnus, garsius rezistentus P. Cidziką, A. Terlecką, kai kuriuos signatarus ir tūkstančius geranoriškų, besišypsinčių veidų. Buvo net dalinamas kelių lapelių „Dainynas Kovo 11 d. eitynėms”:  „Kartą prisiekęs/ daugel nekartosiu/ ginsių brangią žemę/ šalį Lietuvos“.

Taip, ten tikrai buvo tie, kurių dauguma drąsiai stotų į pirmas Tėvynės gynėjų gretas. Aišku, eisena ilga, publika marga, kai kam gal nepatiko ant kuolo pamauta Putino iškamša, sarkastiškas plakatas „Kodėl liberalai nemyli tautininkų? Todėl, kad jie miega su moterimis“,  o gal motociklininkai eisenos priekyje ar kelias priešakines eiles sudarę trumpaplaukiai (tik grįžęs internete pamačiau juos keliskart sušukusius „Lietuva  lietuviams“ – eisenos viduryje tokių šūkių nebuvo girdėti), buvo vienas kitas jau per daug atšventęs, bet kokių 5-6 tūkstančių minioje tai tik lašas jūroje. Šalia eisenos žingsniavo garsusis „nacių medžiotojas“ E. Zuroffas ir neatrodė nei išsigandęs, nei nesaugus.

Pagaliau, Sąjūdžio mitinguose irgi būta daug politkorektiškai nesušukuoto folkloro: mačiau mitinguose ir kilpas virš Stalino galvos, buvo ir panašių nacionalistinių skanduočių. Pvz., vieną, populiarią mano studijų metais, traukėme ir per Universiteto 400 metų jubiliejų Vingio parke, vėliau girdėjau ir Sąjūdžio pradžioj: „viens su puse, du su puse, graži Lietuva be rusų, kaip gėlelė žydi visada“. Bet gražiai vyresniems paaiškinus, greit viskas nurimdavo.

Jaunimas jau toks yra, jį dažnai traukia kraštutinumai, provokavimas, balansavimas ant ribos (okupacijos metais trispalves keldavo, atsišaukimus platindavo ar Gedimino stulpus, Vyčio ženklus ant sienų paišydavo taip pat „piktybiniai“ moksleiviai, studentai), todėl tik nuo mūsų, vyresniųjų, priklauso: paliksim juos savieigai, stumsim toliau į užribį – „naciai“, „pseudopatriotai“ – ar geranoriškai padėsime atskirti vertybes nuo pavojingų žaidimų ar įžeidžiamų atributų. Jei valdžia rūpinasi kalinio, užkietėjusio recidyvisto atsivertimu, tai kodėl taip lengvai nusisuka nuo kiek radikalesnio jaunuolio, ne iki galo išsiaiškinusio, kad patriotas – tai svetingas, o ne piktas savo žemės šeimininkas, kad tarp pokario partizanų buvo ir žydų, lenkų, rusų, vokiečių, net graikų? Kita vertus, ar Lietuvos valdžia kada nors rimtai svarstė, kokia lietuvių tautos išlikimo galimybė čia užplūdus tokiai galybei turkų ar kinų, kaip į Vokietiją ar JAV?  

1989–ais neįtikėtiną „Baltijos kelią“ pavyko surengti tik todėl, kad dar nebuvom susiskaldę į partijėles, ten stovinčių neklausinėjom, nei kas tu toks, nei kokia tavo biografija, neįžeidinėjom vienas kito „pseudopatriotais“. Prisimenu, mane, atsakingą už 5 km. „Baltijos kelio“ atkarpą netoli Latvijos pasienio, tądien motociklo lopšelyje vežiojo toks du kartus teistas vyrukas (vėliau jis dar padėjo toje vietoje pastatyti atminimo kryžių, platinti „Sąjūdžio“spaudą). Aš buvau jam dėkingas, nes motociklas „Baltijos kelyje“ buvo vienintelė transporto priemonė, galinti išlaviruoti tarp mašinų ir žmonių spūsčių. O jis buvo dėkingas, kad net žinodami jo biografiją neatstūmėm, pasitikėjom. Čia ir buvo tikroji Sąjūdžio, Tautos  jėga.

Beje, Ukrainos revoliucijoje vadinamieji radikalai „Dešinysis sektorius“ (dėl jo lyderio D. Jarošo veiklos Rusija paskelbė tarptautinę paiešką) suvaidino svarbų vaidmenį: tai jie griovė Lenino paminklus, užiminėjo pastatus, o vėliau fiziškai atlaikė „Berkuto“ atakas – lietuviškas atitikmuo Sąjūdžio laikais būtų S.Buškevičiaus vadovaujami „jaunalietuviai“, kurie tąsyk taip pat vadinti Kremliaus provokatoriais, nes šaukė netinkamus šūkius ir sprogdino sovietines skulptūras. Šiandien tas „provokatorius“ ir „pseudopatriotas“ S. Buškevičius - Kauno vicemeras, jau kelintą kadenciją kartu su konservatoriais ir socialdemokratais valdo „laikinąją sostinę“, yra atsakingas už jaunimo ir sporto reikalus, moko jaunuolius blaivaus gyvenimo būdo.

Taigi šio komentaro išvada tokia: rimtos grėsmės atveju pats pavojingiausias valstybei priešas yra ne išorinis, o vidinis – visų nepasitikėjimas visais. Juk kas iš to, kad iš anksto žinome nuo ko ginsimės, bet ar žinome su kuo? Kaip gali eiti į frontą su tuo, kuriuo visiškai nepasitiki net taikos metu? Kas klausys tokios valdžios, kuri be rimto pagrindo įžeidinėja savo piliečius?

Todėl tam, kad grėsmės atveju Tauta būtų sutelkta, o ne suskaldyta, reikalingi keli dalykai.

Pirma: politinė ir teisinė valdžia privalo gerbti ir pasitikėti Tauta taip, kaip atkuriant valstybę, o ne tik jos mažomis dalimis – savo partijos rinkėjais, kaip yra dabar (su nuostaba stebėjau, kaip nauja Ukrainos vyriausybė pirmiausia buvo pristatoma Maidane, Tautos susirinkime, o tik kitą dieną parlamente – to pas mus neregėjom net Atgimimo laikais). Politinė ir teisinė valdžia turi nustoti savintis Tautos teises į referendumus ar kitaip varžyti jos suverenias galias. Valdžia privalo liautis  esmingai pažeidinėti nekaltumo prezumpciją ir nežiūrėti į piliečius kaip į iš anksto galimus nusikaltėlius arba mažų mažiausiai – suklaidintas priešo aukas. Jei kas turi aiškius klaidinimo ar papirkimo įrodymus, privalo kreiptis į prokuratūrą, VSD ar kitas valstybės institucijas. Aukščiausiu lygiu skleidžiami niekaip nepagrįsti įtarimai yra tik visuomenės skaldymas.

Antra: turim įsisamoninti, kad normalioje demokratinėje valstybėje neišvengiamai bus tokių, kurie pasisakys už globalizaciją ir prieš, už atominę elektrinę ir prieš, už ES - kaip federacinę valstybę, už ES - kaip valstybių sąjungą arba ir visai prieš ES. Tačiau nei vieni, nei kiti nėra valstybės priešai, Putino suklaidinti ar pseudopatriotai. Tai tik skirtingos nuomonės, kurių apstu bet kurioje Vakarų valstybėje. Patriotizmas neturi būti monopolizuojamas, nes tai skaldo, silpnina valstybę ir sukelia nacionalinę grėsmę.

Jei politikai šių principų nesilaiko, visi jų virkavimai dėl pavojaus Tėvynei yra beverčiai arba tiesiog savanaudiški.