Literatūra yra grandiozinis, gražus ir puikiai sustruktūruotas melas, kuris pasako daugiau tiesos nei bet koks faktų rinkinys. Julian Barnes

Kai mokiausi rašymo Škotijoje, susiradau dvi geras drauges – Hazel ir Josie. Jos abi rašo apie tragiškus savo gyvenimo įvykius. Hazel savo prisiminimuose pasakoja apie tai, kaip jos dukra vos nenumirė nuo anoreksijos, Josie rašo savo gyvenimo istoriją iki ir po to, kai gaisre žuvo jos vyras su dviem sūnumis. Kartu su mumis mokėsi ir Annika, vokietė, kuri rašė romaną apie Antrąjį pasaulinį karą.

Paklaustos, ar rašymas joms yra terapija, moterys purtė galvas – ne, ne, kokia dar terapija. Tačiau joms atrodo teisinga rašyti apie savo gyvenimą. Jausmas, kad turi ką nors parašyti, pažįstamas kiekvienam rašančiam žmogui, kaip ir palengvėjimas, kai popieriuje pasirodo tai, ką ilgai nešiojaisi galvoje. „Rašymas nėra terapija, tačiau rašymo procesas gali turėti terapinį poveikį“, – vienos iš geriausių knygų apie rašymą „Užrašyti esmę“ (angl. Writing Down the Bones) autorė Nathalie Goldberg tiksliai įvardija tai, ką manau.

Rašymas papuošia gyvenimą

„Vesdamas rašymo kursus jaučiuosi greičiau kaip vadybininkas, kuris užsiima organizaciniu darbu: surenka žmones, duoda jiems užduotis, stengiasi, kad susitikimai vyktų sklandžiai. Tačiau terapiškai veikiu ne aš, o pats rašymas ir gera atmosfera, tvyranti tarp rašančiųjų“, – sako rašymo terapijos kursus vedantis psichologas Julius Kvedarauskas. Paklaustas, kas tame rašymo procese veikia terapiškai, Julius atsako, kad rašydamas žmogus tampa atviresnis savo patirčiai. „Tą akimirką, kai užrašai, tampi laisvas nuo vidinės kovos. Priimi savo išgyvenimus ir susilieji su jais“, – rašo Nathalie Goldberg.

Julius pabrėžia ir kūrybinio elemento svarbą rašant: stengdamasis savo išgyvenimams suteikti literatūrinę formą, tarsi papuoši savo gyvenimą, padarai jį priimtinesnį. „Kūrybiškai pateikta problema jau nebėra vien tik skundas, kai žmogus, pavyzdžiui, atėjęs pas gydytoją išlieja visus savo sunkumus ir ištisai šneka apie save. Rašydamas atsiskleidi ir pateiki savo problemą, tačiau padarai tai su humoru, gražiai, taip, kad būtų įdomu skaityti“, – sako kūrybinio rašymo terapeutas.

Padeda pažinti save

„Kartais, būdavo, sėdžiu ir karštligiškai rašau, rašau, rašau... O po kelių dienų perskaitau, ką parašiusi, ir pati netikiu aprašytais įvykiais: „Dieve, nejaugi aš tada taip elgiausi?“ Ir stebiuosi: „Oho, tikrai buvau apsėsta!“ Galiu pasakyti, kad rašydama tikrai supratau apie save kai ką, ko iki tol nežinojau“, – pasakoja Hazel.

„Žmonės pradeda pastebėti daugiau gyvenimo, daugiau gražių dalykų kasdienybėje, kai ją aprašo“, – dalinasi savo patirtimi Julius. Rašymas gerina pastabumą. Nathalie Goldberg sako, kad rašytojai gyvena dukart: vieną kartą – kaip paprasti žmonės, kurie vaikšto į parduotuvę ir šnekasi su draugais, o kitą kartą – kaip rašytojai, kurie atsisėda prie stalo ir atkuria viską popieriuje. Kai sakau viską, turiu omenyje ne kiekvieną detalę, o tai, kas svarbu, kas gražu ir kuo norisi pasidalinti. „Nebeišeina rašyti bet kaip“, – sako mano vedamų rašymo kursų dalyviai. Ir aš džiaugiuosi – tikslas pasiektas, pasaulis tapo gražesnis.

Terapija tiems, kas nori rašyti

„Visada norėjau rašyti, tik man tai atrodė nepraktiška specialybė“, – prisipažįsta Hazel. Aš irgi galiu prisipažinti: jeigu man reikėtų rinktis iš to, kas veikia terapiškai: mandalų piešimo, giluminio kvėpavimo ar rašymo, pasirinkčiau rašymą. Ir renkuosi. Nes man tai daryti malonu. „Žinoma, į grupes susirenka žmonės, kurie jau yra pajautę, kad jiems rašymas padeda. Jie dažniausiai jau būna iki tol užsiėmę rašymo terapija – rašę dienoraščius ar laiškus, kai kurie net noveles. Jų kūriniuose tiek gyvenimo... Kiti žmonės realiai bendrauja ir tai nėra taip gyva, kaip tuose kūriniuose“, – pasakoja Julius.

Psichologo nuomone, gali būti, kad rašymo terapiją, arba tiesiog kūrybinį rašymą, renkasi žmonės, kurie yra socialiai ne itin aktyvūs, šiek tiek drovesni. „Aš pats, kai buvau 13–14 metų, susirašinėjau su užsieniečiais ir man labai patiko tas bendravimas laiškais. Mokykloje buvau nedrąsus ir laiškais patenkinau savo poreikius. Laiškų rašymas – irgi terapija“, – sako Julius.

Tiesa apie realybę

Paklaustas, ar negali būti taip, kad rašymas padeda išspręsti problemas tik popieriuje, o gyvenime jos vis tiek lieka, psichologas retoriškai klausia: „O argi tai, ką sukuri, nėra tiesa? Jeigu tu ko nors nori, negauni ir sukuri popieriuje, ar tai netampa tiesa? Ar tai nepadeda pasaulyje pamatyti dalykų, apie kuriuos parašei?“ Julius siūlo pastebėti žmones, kurie susitikę ne šnekasi vienas su kitu, o sėdi panirę į savo išmaniųjų telefonų virtualią realybę. „Galbūt rašytojo gyvenimas su visais jo išgalvotais personažais yra gilesnis ir tikresnis nei tų, kurie vaikšto su Facebooku galvoje“, – svarsto psichologas. Ši mintis primena neseniai skaitytą Jeromo Salingerio biografijos ištrauką: pakviestas pasivaikščioti ar ką kita nuveikti, jis garsiai pasvarstydavo, kaip patiktų vienas ar kitas užsiėmimas Seymourui Glassui ar Holdenui Caulfieldui, rašytojo apsakymų ir romano „Rugiuose prie bedugnės“ personažams.

Čia tiktų prisiminti ir naratyvinės terapijos principą – gyvenimas yra toks, kokį mes sau pasakojame. Pavyzdžiui: „Šiandien yra puiki saulėta žiemos diena, namie šviesu, šilta, aš rašau straipsnį, dar yra tiek dalykų, kuriuos turiu papasakoti, kad tik nepamirščiau... Dievinu sekmadienius!“ Apie tą patį galiu parašyti ir kitaip: „Šiandien negaliu išeiti į lauką ar susitikti su draugėm, nes turiu parašyti šitą straipsnį. Be to, yra žiauriai šalta, taigi, net jeigu išeičiau, turbūt nebūtų labai malonu. Gaila, kad saulė žiemą nešildo...“ Abiem atvejais parašiau tiesą, tik viena iš jų tikresnė. Kuri, renkuosi aš.

Jei gali rašyti, rašyk...

Pirmajame savo rašymo grupės užsiėmime susirinkusiesiems papasakojau puikaus britų laikraščio „The Guardian“ straipsnio santrauką. Jame leidėjas Colinas Robinsas rašytojus ragina padaryti pertrauką ir neberašyti vien tam, kad mes, skaitytojai, turėtume laiko perskaityti viską, kas jau yra parašyta. Iš tikrųjų, rašytojų produktyvumas stebina: nuo pirmosios knygos pasirodymo pasaulyje jų yra išleista per 130 milijonų. 2012-aisiais buvo išleista 1,8 milijono naujų knygų; šis skaičius padidėjo puse milijono per pastaruosius trejus metus. „New York times“ atliktos apklausos duomenimis, 81 proc. amerikiečių jaučia, kad juose „gyvena“ knyga. Elektroninės leidybos laikais tapti publikuojamu autoriumi pasidarė nebe taip ir sunku. Stebina ir kitas rodiklis – žmonės vis mažiau skaito: 1 iš 4 amerikiečių per metus neperskaito nė vienos knygos.

Colino Robinso paraginimas, perfrazuojant žinomą Levo Tolstojaus posakį, skambėtų taip: „Jei gali nepublikuoti, nepublikuok.“ Tačiau nerašyti, deja, neįmanoma. Rašome Skype ir Facebooke, rašome elektroninius laiškus ir ataskaitas, trumpąsias žinutes ir ilgus mokslinius straipsnius. Savo grupės dalyvius paraginau rašyti. Geriau, teisingiau. „Rašydamas susiduri su savimi“, – sako Nathalie Goldberg. Toks susidūrimas yra pats vertingiausias iš visų, kurie tik gali nutikti.

Tiesos kaina

„Psichoterapijos proceso metu pacientui nėra lengva pasakyti, kad štai kai kas tavo gyvenime yra gražu, o rašymo kursuose tai padaryti visai nesunku. Kai išgirstu gražų kūrinį, aš galiu pasakyti: „Man net šiurpuliukai eina per kūną.“ Ar: „Sugraudinot mane“, – savo pasirikinimą vesti rašymo terapijos kursus paaiškina psichologas Julius Kvedarauskas.

Prisilietimas prie kito žmogaus papasakotos tiesos – tai šventas momentas. Dėl jo aš skaitau knygas, dėl jo žiūriu filmus, ieškodama jo, dirbu su kitų autorių ir su savo tekstais. Tiesos ieškodama rašau straipsnius ir šnekuosi su savo vidiniais personažais, o, tiesą atradusi, priimu ją kaip dovaną – niekas manęs taip nepradžiugina, kaip gerai parašytas tekstas.

„Prie tiesos nepriartėsi sėdėdamas vidury lauko ir palaimingai šypsodamasis, vengdamas savo pykčio, destrukcijos ir skausmo, – sako kitos populiarios knygos apie rašymą „Žingsnis po žingsnio“ (angl. Bird by Bird) autorė Anne Lamott, – neturėsi daug ko pasakyti, jeigu nenukeliausi į tuos miškus, neužeisi į tuos kambarius ir nežvilgtelėsi į tas spintas, į kuriuos tau buvo prisakyta nekišti nosies. Po to, kai ten nueini, kurį laiką apsižvalgai, giliai kvėpuodamas ir viską į save sugerdamas, gali kalbėti savo balsu ir likti dabartyje. Tik tada pareini namo.“ Tokia tiesos rašymo kaina. Moku ją su džiaugsmu.

Terapinis laiškų rašymas

Laiškų rašymas – viena iš dažniausiai naudojamų terapinio rašymo formų. Aprašyta daugelyje terapinio rašymo vadovėlių ir tyrimų, ši metodika leidžia atpažinti sunkius jausmus, pažvelgti į juos kitaip nei, pavyzdžiui, psichoterapijos procese ar kasdienybėje ir, galiausiai, juos išgyvenus, paleisti. Parašytų laiškų išsiųsti nebūtina, visa jų esmė – išreikšti savo jausmus; juodu ant balto išlietos emocijos padeda pamatyti savo elgesio modelius, neracionalius įsitikinimus, kuriais juos grindžiame, nuoskaudas ir lūkesčius. Tiesa, jeigu parašius atsiranda vidinis jausmas, kad reikėtų laišką išsiųsti, ir jis nepraeina, tada taip reikėtų ir padaryti (tai tinka ne visiems laiškams, kaip matysite toliau). Čekų mokslininkai siūlo šias terapinių laiškų rašymo formas:

Laiškas skundas artimam žmogui. Svarbu rašyti necenzūruotą laišką, išlieti visas savo nuoskaudas ir emocijas, nepagražintus jausmus.

Laiškas „iš kitos pusės“. Tai atsakymas, kurio norisi sulaukti iš jus įskaudinusio žmogaus. Juo reikėtų pamaitinti savo vidinį vaiką, suteikti jam meilės; laiške būtina negailėti meilių ir stiprybės suteikiančių žodžių – viso to, ko trūko realybėje.

Laiškas vizinė kortelė. Šiame svarbiam žmogui skirtame laiške priimama suaugusiojo suaugusiajam pozicija. Pavyzdžiui, rašydamas dalykinį laišką agresyviam tėvui, žmogus peržengia savo „amžino vaiko“ ribas ir tampa suaugusiuoju, gebančiu spręsti problemas kaip kiti suaugusieji. Tai – didelis žingsnis.

Laiškas svarbiam žmogui kaip mažam vaikui. Šiame laiške skriaudėjas įsivaizduojamas kaip vaikas, kuris kažko negavo iš sau svarbių žmonių ir kurį įskaudino tėvai. Laišku vaikas guodžiamas ir priartėjama prie atleidimo, pajutus priežastis, dėl kurių skriaudėjas užaugo toks, koks yra.

Dienoraščio terapija

Nors žmonės rašo dienoraščius nuo pat tada, kai pradėjo rašyti, apie dienoraščio rašymo terapinį poveikį pradėta kalbėti tik 1960-aisiais, kai psichologas dr. Ira Progoffas ėmė taikyti intensyvų dienoraščio rašymo metodą. Nuo to laiko buvo atlikta daugybė tyrimų, kurie rodo teigiamą dienoraščio rašymo poveikį emocinei būklei padedant nugalėti stresą ir suvaldyti sunkius jausmus, atsirandančius dėl netekties, traumų ir kitų gyvenimo sunkumų. Pavyzdžiui, psichologo Jameso W. Pennebakerio atlikti tyrimai rodo, kad, 20 minučių rašydami apie sunkius jausmus tris keturias dienas iš eilės, žmonės įgyja didesnį imunitetą ligoms ir gali geriau atlaikyti stresą.

Norintieji išbandyti terapinį dienoraščio rašymo poveikį turėtų pradėti nuo dienos ataskaitos – papasakojimo, kaip jaučiasi ir kas vyksta jų gyvenime. Tokį trumpą įrašą reikėtų perskaityti ir jame paieškoti klausimų, kuriuos norėtųsi aptarti išsamiau. Dienoraščio rašymas yra puiki pagalbinė priemonė taikant terapiją.