„Kronikos“ dauginimo vieta

Minint 42-ąsias metines, kai 1972 m. kovą išėjo pirmas ,,LKB Kronikos” numeris, pravartu prisiminti, jog sukanka 40 m. nuo pirmojo 1974 m. KGB bandymo susidoroti su ,,LKB Kronika”- pagal bylą Nr. 345 įvyko grupės žmonių teismas už jos dauginimą bei religinės literatūros platinimą.

Agentūrinių operatyvinių priemonių planas

Pradėjus eiti ,,LKB Kronikai”, daugelis pogrindinės religinės literatūros leidėjų aktyviai įsitraukė į jos leidybą: kas žinias rinko, kas spausdino, daugino, įrišinėjo, o kas platino. KGB apie ,,Kronikos” pasirodymą sužinojo labai greitai, nes jau 1972 m. birželio 23 d. kratos metu pas vienuolę G.J. Stanelytę rado pirmąjį leidinio numerį. Ir liepos 5 d. pradėjus baudžiamąją bylą Nr.345, parengiamas tardymo veiksmų ir agentūrinių operatyvinių priemonių planą. Pirmiausia jų akys nukrypsta į sekamus pogrindinės religinės literatūros leidėjus: P. Plumpą, J. Stašaitį, P. Petronį, J. Lumbienę, J. Urboną ir kitus.  

Pagal agentų Petro ir Algio pranešimus ypatingas dėmesys atkreipiamas į Kauno miesto I ligoninės gydytoją, Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vyresniąją Juliją Kuodytę: jai pradedama vesti DOP byla, numatoma ją sekti darbe ir namie, įsitikinant, ar nėra susijusi su ,,Kronikos” leidyba. Po metų patvirtinamas detalesnis baudžiamosios bylos Nr. 345 planas, kuriame pažymėta: ,,Pravedus kompleksą agentūrinių–operatyvinių ir tardyminių priemonių, nustatyta, kad ,,Kronikos” ir kitos religinės bei iodeologiškai žalingos literatūros gamyba užsiima organizuota ir labai užsikonspiravusi grupė reakcingų kunigų ir nacionalistų – klerikalų.” Prie jų priskiriami kunigai Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius, Jonas Buliauskas, Jonas Lauriūnas, Algimantas Keina ir pasauliečiai Povilas Petronis, Petras Plumpa, Jonas Stašaitis, Juozas Urbonas, Janina Lumbienė, Juozas Tarnauskas, Jonas Špokas, Vytautas Vaičiūnas, Jonas Veprauskas ir Boleslovas Kulikauskas.

Toliau rašoma, kad šie asmenys ,,Kronikos” ir kitos litertaūros leidybai turi du EROS aparatus, rotaprintą bei per 10 literatūros platinimo punktų, todėl: ,,Kad būtų surasti daiktiniai įkalčiai ir kita jų paieškos veiklos medžiaga, suderinus su LKP CK, KGB prie TSRS Ministrų tarybos ir gavus respublikos prokuroro sankciją, bylą pradėti realizuoti atliekant kratas pas pagrindinius tiriamuosius.” Ypač daug žinių KGB gaudavo slaptais klausymosi aparatais. Prieš 1973 m. lapkričio 19-20 masines kratas ir areštus intensyviai klausytasi pokalbių. Pavyzdžiui Vytauto Vaičiūno bute iš įrašyto pokalbio su Povilu (Petroniu) KGB sužinota, kad Petronis turi ERĄ, su kuria kiti daugina literatūrą. Daug buvo pasakyta apie Virgilijų Jaugelį: jo veiklą, pasiaukojimą,1971m. ,,Memorandumui” (17 tūkst.) renkant parašus. Vieno kito slapto klausymosi metu iš Kauno vienuolių buto buvo girdimas vysk. V. Sladkevičiaus ir kun. J. Zdebskio pokalbis, dalijantis patirtimi apie KGB sekimo metodus. Iš pasiklausymo KGB sužino, kad vysk. V. Sladkevičius seserims vienuolėms veda konferenciją apie kančią dėl Kristaus ir apie atlaidumą tardymų neištveriančiam žmogui.

1974 m. ,,LKB Kronikoje“ buvo rašoma, kad saugumo organai išvystė plačią veiklą: į saugumo komitetą šaukinėjami įtariami asmenys, daromos kratos, didėja suimtųjų būrys, kruopščiai renkama medžiaga bylai Nr.345.

Leidėjai ir talkininkai.

Antai 1974 kovo 20 d. saugumiečiai iškrėtė ukrainiečių kunigo Vlado Figolio butą Kaune. Krata užtruko šešias valandas. Saugumiečiai pervertė knygas, apgadino religinius paveikslus, paėmė visas santaupas. Tą pačią dieną keturi saugumo darbuotojai, vadovaujami kapitono Pilelio, iškrėtė kun. S. Tamkevičiaus butą ir garažą. Kratos metu saugumiečiai rado du ,,LKB Kronikos“ numerius. Be to, paėmė 10 magnetofono juostų ir keletą rašinėlių, pvz., „Bažnyčia ir valstybė", „Reikia duoti pilną religinę laisvę" ir kt. Krata truko 6 valandas. Po kratos Simno partiečiai skleidė gandus, kad kun. S. Tamkevičius turįs radijo siųstuvą ir perduodąs žinias į užsienį, todėl saugumo darbuotojai ir darę kratą. Balandžio 17 d. kun. S. Tamkevičius buvo iškviestas į Vilniaus saugumo komitetą ir klausinėjamas, ką jis žinąs apie ,,LKB Kroniką“, apie slaptą Kunigų seminariją ir kt.

Akademiko A. Sacharovo moralinė parama

,,... Atlikta 51 krata, kurios metu paimti du dauginimo aparatai ERA, 4-erios spausdinimo staklės,15 rašomųjų mašinėlių, apie 600 kg linotipinio šrifto, apie 30 egz. įvairių ,,Kronikos“ numerių ir 780 jos išspausdintų lapų, apie 3700 lapų kito pobūdžio nelegaliai išleistos religinės literatūros, 130 ideologiškai žalingos religinės literatūros knygų, apie 300 kg popieriaus, 6 presai ir 5 specialūs įrišimo peiliai,140 kg išspausdintų religinės literatūros lapų.“ Taip pažymėta 1973 m. – 1974 m. KGB ataskaitoje, kurioje rašoma, kad parengtinio tardymo metu nustatyta, jog areštuotieji P. Petronis, P. Plumpa, J. Stašaitis, A. Patriubavičius ir V. Jaugelis šioje byloje susiję kaip nelegaliai leidę ir platinę ,,LKB Kroniką“.

Petras Petronis buvo vyriausias metais (1916 m.) iki karo gyveno saleziečių vienuolyne Italijoje. Nuo 1954 m. dirbo felčeriu, paragintas kun. dr. J. Stakausko 1968 m. pradėjo spausdinti pogrindžio literatūrą, nuo 1971 m. visas jėgas paskyrė šiai veiklai. Viename iš priešpaskutinių tardymų P. Petronis pasakė: ,,Minėtą nelegalų darbą (spausdinimą, dauginimą, platinimą) dirbu ne pasipelnymo tikslais, o dėl savo idėjinių įsitikinimų. Joje (rastoje jo užrašų knygelėje) nurodžiau, kad Jonas Stašaitis, kuris išleido pirmąją produkciją, taip pat dirba ne tik už pinigus, bet ir iš pasiaukojimo.“

Petras Plumpa (1939 m.), 1958 m. buvo nuteistas 7-eriems metams lagerio už tai, kad priklausė jaunimo organicijai ,,Laisvę Lietuvai“, su grupe draugų platino atsišaukimus, iškėlė Petrašiūnuose trispalvę vėliavą. Tardomas dėl EROS montavimo ir darbo su ja pas A. Patriubavičių, dėl bendradarbiavimo su P. Petroniu, atsisakė patvirtinti, net ir tada, kai akistatoje jis buvo atpažintas. Tardomas dėl kun. J. Zdebskio ir V. Jaugelio atsisako apie juos ką nors pareikšti: ,,... jie manęs neįpareigojo apie juos kalbėti.“ Tardytojai per tris tardymo valandas negavo nė vieno atsakymo: ,,Neturiu ką atsakyti. Nematau reikalo atsakyti. Tai liečia kitus asmenis,“ – būdingi atsakymai.

Suprantama, kad tokia P. Plumpos laikysena iki kraštutinumo siutino kagėbistus, tačiau tai buvo, be abejo, jo ryžtingas apsisprendimas – kad ir labiausiai būtų baudžiamas teisme, nieko neišduoti.

Jonas Stašaitis (1921 m.) iki karo buvo Vytėnų saleziečių progimnazijos mokytojas, 1949 m. ištremtas į Irkusto sritį, į Lietuvą grįžo 1957 m. Po kelių nesėkmingų tardymų, J. Stašaitis rašo platų paaiškinimą, kur įrodinėja, kad tikinčiųjų apsirūpinimas maldynais ir religine literatūra yra jų pačių reikalas, nes šių klausimų nesprendžia nei Bažnyčia, nei vyriausybė. Reikia, jo nuomone, ne teisti žmones už šią veiklą, o spręsti problemą. Prisipažįsta, kad nelegalioje kunigų seminarijoje jis dėstęs logiką, filosofijos įvadą, daugiau ką apie ją kalbėti atsisakė.

Saugumo bylos, tarp jų ir Nr.345.

Virgilijaus Jaugelio (1948 m.) namuose kratos metu rasta dogminės ir moralinės teologijos namudinės gamybos vadovėlių ,,Evangelija gyvenime“, ,,Įvadas į filosofiją“, A. Maceinos ,,Niekšybės paslaptis“ ir daug kitos literatūros, reikalingos jo studijoms pogrindžio kunigų seminarijoje. Visus tardymo metu reiškiamus kaltinimus neigė, sakydamas, jog vardintų asmenų nepažįsta. Į klausimą, kodėl daugino ,,Kroniką“, atsako: ,,Dėl to, kad ten rašoma tiesa ir kad žmonės sužinotų tiesą apie tikinčiųjų persekiojimą.“ Į klausimą, iš kur gavęs ,,Memorandumą“ ir kas paskatino rinkti parašus, tipiškas atsakymas: ,,Nesakysiu“. Supažindintas su jam pareikštais kaltinimas pareiškia: ,,Tą veiklą laikau teisėta, o ne nusikalstama. Ta veikla man, kaip katalikui, yra pareiga, kurią žadu atlikti ir ateityje.“

Tardymų protokolus skaitęs ir naudojęs savo knygai Vidas Spengla ( A. Žilinskas) pažymėjo, jog negalima nesižavėti P. Plumpos ir V. Jaugelio ryžtu nieko neišduoti ir nepakenkti ,,Kronikos“ leidybai bei tikinčiųjų teisių ir laisvių gynimo reikalui, kurį jie laikė šventu ir svarbesniu už savo asmeninį gyvenimą.

Vilkaviškio vyskupijos kunigai S. Tamkevičius SJ, J. Zdebskis, L. Kunevičius, P. Dumbliauskas SDB ir P. Adomaitis MIC kreipėsi į Žmogaus teisių gynimo komitetą Maskvoje dėl areštuotųjų katalikiškos pogrindinės spaudos leidėjų ir platintojų – P. Plumpos, P. Petronio, J. Stašaičio, V. Jaugelio, J. Gražio, N. Sadūnaitės ir kitų paleidimo į laisvę. KGB siutino tai, kad šį kreipimąsi akademikas, 1973 m. Nobelio taikos premijos laureatas Andriejus Sacharovas nusiuntė Pasaulinei Bažnyčių Tarybai bei Katalikų Bažnyčios 1974 m. Sinodo Romoje dalyviams ir paskelbė pasaulio visuomenei, prašydamas nekaltai areštuotuosius ginti.

Arkivyskupas S. Tamkevičius atsiminimuose rašo: ,,... Per vieną kratą Maskvoje pareiškimą saugumas surado, atsiuntė į Vilnių išsiaiškinti, ar tikrai jis buvo mūsų pasirašytas, ir galbūt siekė, kad mes išsigintume savo parašų. Šį kartą drąsos teikė ką tik pasibaigusi Helsinkio konferencija ir pasirašytas Baigiamasis aktas. Iškviestas į saugumą trumpai paaiškinau, kad pareiškimą pasirašiau, o į klausimus apie kitus asmenis atsisakiau ką nors paliudyti. Panašūs pareiškimai KGB darbuotojams buvo įrodymas, kad Kronikos bendradarbiai palaiko ryšius su Maskvos disidentais. 

,,Kaltintojai turėtų sėdėti teisiamųjų suole.“

Mes lenkiame galvą prieš akademiką Andriejų Sacharovą, kovotoją už žmogaus teises Tarybų Sąjungoje, o jo asmenyje – prieš visus geros valios rusų intelektualus. Jie savo drąsa ir auka privertė mus, Lietuvos katalikus, naujai pažvelgti į rusų tautą. Jų auka reikalinga visiems ujamiems tarybiniams žmonėms, ji reikalinga ir Lietuvos katalikams.“,,Mes širdingai dėkojame didžiajam rusų rašytojui Aleksandrui Solženycinui už šiltus žodžius lietuviams ir už Lietuvos reikalų gynimą. Tūkstančiai lietuvių, ypač buvusių Gulago salyno piliečių, meldžia Aukščiausiąjį jam palaimos.“ „ LKB Kronikos“ 15-ajame numeryje skelbtos padėkos rusų disidentams, o taip pat Australijos episkopatui ir Kanados vyriausybei buvo liudijimas, jog Žmogaus teisių komitetui kunigų nusiųstas kreipimasis davė lauktų vaisių :,,Mes, per radiją sekdami Romoje vykusį vyskupų Sinodą, džiaugėmės, kad kai kurie Sinodo Tėvai – kard. Juozapas Slypij, kard. Steponas Višinskis, kard. Bengsch ir kt. – taip drąsiai gynė persekiojamų Rytų Europos katalikų reikalus. Jie geriausiai atstovavo ir mus, Lietuvos Katalikų Bažnyčios tikinčiuosius.“

LKB Kronikos 30-mečio paminėjimas Vilniaus miesto savivaldybėje 2002 03 21. Priekyje (1 eilėje) – sesuo Bronė Vazgelevičiūtė; 2 eilėje – Nijolė Sadūnaitė, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, sesuo Elena Gerarda Šuliauskaitė, sesuo Edita Regina Teresiūtė, Jadvyga Bieliauskienė, monsinjoras kunigas Alfonsas Svarinskas; 3 eilėje – Kazimieras Kryževičius, Vladas Lapienis, Petras Plumpa, Jonas Volungevičius.

,,LKB Kronikos“ 13-asis numeris paskirtas 1974 gruodžio 2 d. Vilniuje, Aukščiausiame teisme prasidėjusiam teisminiam procesui. Teisiamuosius P. Petronį, P. Plumpą, J. Stašaitį. V. Jaugelį, P. Patriubavičių įvedant ir išvedant saugojo 6-7 kareiviai. Teismo salėje kaliniai buvo susodinti po kelis metrus vienas nuo kito. Pirmieji du suolai 3-4 metrų atstume nuo teisiamųjų sustumti prie kito ir užimti keturių kareivių.

Atvesti kaltinamieji išdėstė savo pageidavimus: Petronis jų neturi, Plumpa atsisakė advokato, motyvuodamas, kad panašiose bylose advokatai tik pablogina padėtį; pinigai, skirti advokatui, būsią reikalingi jo šeimai ir tikruoju gynėju taip pat būsiąs Dievas. Teisėjui paklausus, kokios teisiamųjų tautybės bei pilietybės, Petronis sakė esąs LTSR pilietis, Patriubavičius – TSRS pilietis, Plumpa – lietuvis, be pilietybės, Stašaitis – lietuvis ir LTSR pilietis, Jaugelis – Lietuvos pilietis. Tada teisėjas paskelbė, kad lengvinančios aplinkybės taikomos tik Patriubavičiui, nes likusiejie nesigaili.

Teisiamieji kaltinami antitarybinės literatūros – knygų ,,Beprotybės klausimas,, Danguolės laimė”, ,,Motinos mokykla”, ,, Tau, Lietuva”, ,, Jaunos sielos religinis auklėjimas”, ,, Lietuviškojo charakterio problemos”, ,, O, Solženycine,” ,, Atverk akis” ir kt., ypač ,,LKB Kronikos” septynių numerių dauginimu ir platinimu.

Pirmas iš teisiamųjų žodį tarė P. Petronis: ,,Visą gyvenimą manyje ruseno mintis, kaip nors padėti savo tautai ir Bažnyčiai ir tuo pačiu atsilyginti už visą gerą, kurį patyriau iš tikinčiųjų. Dabartiniu metu labiausiausiai trūko religinės literatūros. Ypač maldaknygių ir katekizmų. Gamindamas šios rūšies literatūrą, nesijaučiu nusikaltęs prieš įstatymus, nes pas mus garantuota spaudos laisvė.” Sakė, jog ,,LKB Kronikoje” nieko antitarybiško nepastebėjęs, išplatino apie 40 egz. ir 16 tūkst. maldaknygių. 1972 m. paprašęs Plumpą sumontuoti ERĄ ir apmokyti Patriubavičių. Dažniausiai klausydavo Vatikano radiją.

J. Stašaitis patvirtino, kad dirbo kartu su Petroniu, o vėliau savarankiškai gaminęs maldaknyges. Kauno katedroje susipažino su V . Jaugeliu ir prašė gauti LKB Kronikos 6 nr.

A. Patriubavičius prisipažino: ,,1973 vasaros pabaigoje kuomet Petronis atvežė ERĄ Plumpa ją sumontavo ir išmokė mane dirbti. Aš ėmiau kopijuoti knygą „Danguolės laimė“. Vieną kartą Plumpa atnešė ,,Kronikos“ 7-jį numerį ir, išėmęs iš aparato knygutę, įstatė jį kopijuoti. Aš, būdamas mažamokslis, pagalvojau, kad ir čia rašoma apie tikėjimą...“

,Pradėdamas kalbėti, norėčiau pabrėžti, – kalbėjo P. Plumpa, – kad kaltinimai pateikti ne tuo adresu. Turėčiau aš kaltinti valdžią, o ne valdžia mane. Kai grįžau iš lagerio, valdžia mane visą laiką persekiojo, dažnai atleidinėdama iš darbo.“ Paklaustas, kaip jis surado Dievą, paaiškino: ,,Būnant kalėjime, mano nacionalistiniai – šovinistiniai jausmai pasikeitė. Tam pavyzdžių buvo net per daug. Su manimi sėdėjo kai kurie nacionalistai, anais laikais šaudę žydus, o lageryje jie lenktyniavo skųsdami kalinius vyresnybei ir nešiojo tvarkdarių ir vyresniųjų raudonus raiščius. Aš supratau, kad žmogus, neturintis tvirtos pasaulėžiūros, sieks tik žemesniųjų instinktų patenkinimo: valdžios, pinigų ir karjeros. Todėl užsidegiau noru susidaryti tvirtą pasaulėžiūrą – ėmiau skaityti filosofų veikalus, ypač prancūzų — Didro (Diderot), Ruso (Rousseau) ir kt. – veikalus. Tuo pat metu mokiausi ir prancūzų kalbos. Skaitydamas filosofinius veikalus, aš nuolat mačiau tą kovą, kurią ateistai vedė prieš Dievą. Ėmiau mąstyti, jeigu Dievo nėra, kodėl kovojama prieš tai, kas neegzistuoja? O jeigu yra?... Norėdamas išklausyti antrąją pusę, pradėjau skaityti religinio turinio knygas. Taip aš suradau Dievą ir tikėjimą.“

Gavęs žodį V. Jaugelis pažymėjo:,,Man yra skaudu, kad tikintieji negali naudotis tomis pačiomis teisėmis, kaip ateistai, kad tikintieji neturi žodžio ir spaudos laisvės. Jau pats faktas, kad aš čia esu teisiamas, yra pakankamas įrodymas, kad tikintieji neturi nei žodžio, nei spaudos laisvės. Iš tikrųjų, turėtų būti atvirkščiai – kaltintojai turėtų sėdėti teisiamųjų suole.“ Todėl sakė neatsakinėsiąs į teisėjo klausimus, nes jei atsakinėtų, tuo pačiu pripažintų šį teismą.

Apklausus liudininkus, teisėjas supažindino su dokumentine medžiaga: teismo ekspertizių išvadomis, kratų protokolais, darboviečių charakteristikomis, gydytojų parodymais ir t.t. Teismo sprendimu bausmė skiriama: P. Petroniui –ketveri metai laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo kolonijose. P. Plumpai –aštuoneri metailaisvės atėmimo, atliekantbausmę griežto režimo kolonijose. J. Stašaičiui –vieneri laisvės atėmimo ir paleidžiamas namo. V. Jaugeliui –
du metai laisvės atėmimo, atliekant bausmę bendro režimo kolonijose. A. Patriubavičiuivienerimetai ir vienas mėnuo laisvės atėmimo ir paleidžiamas namo.

,,LKB Kronikos 13–jame numeryje teismo proceso komentaras baigiamas pastaba, jog byla Nr. 345 dar neužbaigta. Saugumo izoliatoriuje dar kalinami Juozas Gražys ir Nijolė Sadūnaitė. Laukiama naujų kratų ir suėmimų. Nors tuo metu prokuratūros ir saugumo organai Lietuvoje buvo sunaikinę beveik visus maldaknygių ir katekizmų gaminimo centrus, tačiau atsirado impulsas naujiems leidiniams. Per penkerius metus– nuo 1974 iki 1979 m. pogrindinė savilaida padidėjo apie 10 kartų.