Aidas Rytis Vasiliauskas – Rugiagėlės

Nuo 2000 m. kovo 21 d. minima Pasaulinė poezijos diena. Šia proga skirtingų kartų poetai, kritikai bei literatai pasidalijo savo pamąstymais apie tai, kokią galią ir reikšmę šiandien turi poezija.

Gintaras Grajauskas

Kaip dabar mėgstama sakyti, poezija naudoja „minkštąją galią“. Poezija – o ir apskritai visos geros ir teisingos knygos – pasaulio vienu ypu nepakeis. Tačiau ją skaitantys ir rašantys – pamažėle keičiasi. Ima kiek skeptiškiau vertinti visuotinai priimtą pasaulio, žmogiškojo gyvenimo modelį. Pradeda jausti, jog po visa ta švytinčia tuštybės muge slypi šis tas daugiau – absoliutusis grožis, universali tvarka.

Daug tai ar mažai? Manau, daug. Kas galėtų paneigti, kad Viešpats Dievas nenuspiria Žemės rutulio į nebūtį tik todėl, kad mes jam šiek tiek įdomūs – nes rašome ir skaitome eilėraščius, grojame muziką ir tapome paveikslus?

Aušra Kaziliūnaitė

Manau, poezija šiandien turi neeilinę galimybę tapti nepaprastai galinga. Ir – kad ir kaip tai būtų paradoksalu – šią galimybę suteikia visuotinis poezijos nereikšmingumas. Didžiajai daliai visuomenės poezija atrodo nereikšmingas, nenaudingas, atgyvenęs reliktas – evoliucijos eigoje išlikęs niekam nereikalingas rudimentas. Šis poezijos nenaudingumas – nebandymas jos išnaudoti ideologiniais ar asmeninio kulto formavimo tikslais – suteikia jai istorijoje precedentų neturintį šansą tapti tikrąja „laisvės kalba“. Srautu, kuris nekontroliuojamas valdovų, mecenatų, noro kontroliuoti ar plauti smegenis, gali sugriauti visas vidines užtvankas ir barjerus.

Taigi, kuo poezijos reikšmė visuomenėje mažesnė, tuo pati poezija galingesnė ir „efektyvesnė“ pavienių individų išsilaisvinimui.

Tomas Dirgėla

Poezijos reikšmė ir galia, mano kukliu manymu,šiandien veik niekuo nesiskiria nuo jos paskirties prieš dvidešimt, penkiasdešimt ar šimtą metų, nors ir neretais atvejais buvo glaudžiai susijusi su vieno ar kito laikotarpio politiniais ar socialiniais įvykiais – tiesiog kaip kiekvienas žiūrės į poeziją, taip ir ji pastarajam atsilieps: vienam poezija esti visiški niekai ir laiko gaišimas, nors kitam tas pats ketureilis gali apversti gyvenimą ir požiūrį į visa ką visiškai kiton pusėn.

Su poezija šiandien, mintiju, esti lygiai taip pat, kaip ir su žmogaus požiūriu į gyvenimą – nuo pastarojo žvilgsnio priklauso, ar stiklinė pustuštė, ar puspilnė; lygiai taip nuo jo priklausys, ar poezija jam duos kažko nežemiško, ar ir liks tik keturiomis (ne)rimuotomis eilutėmis.

Mantas Balakauskas

Jei žmogaus viduje nėra jokios poezijos, tai ir galios prieš jį jokios nėra, bet jei yra, tai tada jau kitas reikalas. Matyt, ji gali viską esant bent mažiausiai kibirkšties galimybei. Labai degi ta poezija, jei turi degtukų.

Birutė Grašytė

Man poezija yra močiutė, kuri dar truputį vėsų pavasario rytą ravi savo gėlyną ir viena pati sau dainuoja. Daug kas aplink ją vyksta. Manau, kad šiandien poezijai nebereikia garsiai šaukti. O tas, kuris išgirsta net pačią tyliausią arba pamato ją – lieka nugalėtas visam gyvenimui.

Dovilė Kuzminskaitė

Yra keletas dalykų, kurie nepraranda galios ir aktualumo, nepriklausomai nuo metų laiko, paros meto ar epochos. Vienas jų – poezija. Eilėraštis visų pirma yra pratimas – tiek protui, tiek sielai. Tik atlikdami juos, sugebėsime išlaikyti sveiką dvasią ir gyvą širdį.

Vytautas Stulpinas

Eilėraštis, jei tai eilėraštis, – man šventas dalykas. Nuo mažens. Kaip medinė kaimo koplyčia, kaip boluojantis laukų keliukas į ją per kalvas. Taip, yra toks Stulpinų kaimas netoli Telšių (realiai yra), realiai yra tame kaime ir koplyčia. Norėčiau, kad ji būtų kiekviename eilėraštyje.

Daugelyje mano eilėraščių ji ir iškyla, pasirodo. Suręsta senų seniausiai mano protėvių. Sako, jie buvę stulpininkai, žymėdavę sklypų, kaimų ribas. Man regis, jie turėjo būti ne iš žemųjų, išlakūs ir stuomeningi, nemenko augumo, taip sakant, augaloti žemaičiai. Ko ko, o akylumo jiems, manau, netrūko. Ir tolybių jausmo.

Poezija mezgas iš įsižiūrėjimo, įsimąstymo, vidinių būtinybių ir galiausiai iš galybių galybės – vaizduotės. Lemia žmogaus ilgesys. Viskas yra poezija. Net ir tai, kaip aš laikau šluotą, kuria šukuoju žemės plaukus iš dėkingumo, kad ji skraidina mane per kosmoso platybes, o jos kraujas teka mano gyslomis.

Rita Repečkienė

– Teta, teta... Bulkutei su pienu...Bulkutė su pienu daug nekainuoja...
 Surinkau paskutinius.
– Čia litas su centais, – sakau.
– Ačiū, teta. Oi, atsargiai, mašina!
Ėjau per raudoną.
„Kiek gyvenime poezijos, – pamaniau. 
Kiek poezijoj prozos.“

Andrius Jakučiūnas

Kad ir kokia iš pirmo žvilgsnio didinga bei rimta, poezija visų pirma kviečia žaisti. Kaip pasakyti pasaulį, kad jis tilptų į kelias ar keliolika eilučių? Turbūt nerasime Vakarų kultūros žmogaus, kuris nebūtų bandęs pats parašyti eilėraščio. Tai rodo, kad poetinis tekstas yra vienas fundamentaliųjų mūsų kultūros sąrangos elementų, be kurio pasaulį būtų sunku suprasti, arba, – vaizdžiai kalbant, – jo tiesiog nebūtų.

Tomas Petrulis

Pačiai poezijai tuo geriau, kuo ji mažiau tos galios turi, tai man atrodo poezijai dabar pats geriausias laikas, nes ji tos galios kaip tik vis mažiau turi. Taip pat ir su reikšme ir reikšmėm, kuo poezija mažiau kažką kažkam reiškia, tuo ji turi daugiau galimybių būti gera poezija. O šiaip sunku kažką pasakyt apie poeziją, nes ji nėra žmogus, o jei būtų, esu tikras, kad jos nepažinočiau, ypač nenorėčiau susipažint su alkoholine lietuvių lyrika, jei ji būtų žmogus. O jei poezija būtų šuo vadinčiau ją „gera poezija“.

Marius Burokas 

Poezijos galia šiais laikais – pasalūniška. Ji sėlina nemačiomis, užklumpa tave, atveria tau, ko pats nepajėgei tiksliai suformuluoti, pataiko į skaudamą vietą, priverčia susimąstyti. Jai mažiau tereikia didžiulių aikštelių, masinio žmonių susibūrimo, egzaltacijos. Ji keliauja po bendruomenes.

Šiais laikais poezija daug paprasčiau dalintis, netgi ją primesti kitiems – socialiniai tinklai tam puikiai pasitarnauja. Ne veltui tame pačiame Facebook pilna grupių, kurios dalinasi mėgstamais eilėraščiais, komentuoja juos, verčia, net drauge aptaria. Tokių bendruomenių yra, vis dar yra, ir tai džiugu. O jei užklysta prašalaičių ir pasilieka – dar smagiau. 

Šiuolaikiniame pasaulyje eilėraštis – tai pauzė, galimybė nors trumpam susimąstyti ir pasigrožėti. Poeziją skaitantys ir rašantys nėra kokia ezoterinė bendruomenė ar katakombų krikščionys, kaip galima iš šalies pamanyti. Ne, mes tik žmonės, pasinaudoję proga mąstyti. Štai tokia originalia forma.

Parengė Birutė Grašytė