Praeitų metų pabaigoje penkių Kaune esančių universitetų rektoriai pasirašė ketinimų protokolą susivienyti ir iki 2022-ųjų atkurti 1922-aisiais įkurtą Lietuvos universitetą. Pasirodžiusi bene netinkamiausiu laiku, gruodžio 31 d., ši naujiena išsisklaidė beveik nepastebėta, it kokie naujametinių fejerverkų suodžiai.

O juk universitetų jungimasis ir kitokios aukštojo mokslo transformacijos šalyje, kurioje kiekvienais metai tūkstančiai jaunuolių patiria pačią tikriausią psichologinę prievartą minti jų slenksčius yra nekasdienis įvykis. Maža to, tas įvykis ne mažiau svarbus (o gal net svarbesnis) nei kokių nors partijų, tegu ir valdančių susijungimas, nes tos susijungusios partijos ko blogo nusibaigs anksčiau nei išnyks kultūrinė nuostata, kad tas, kuris nestudijavo jokiame universitete yra pats tikriausias nevykėlis. Ką jau bekalbėti apie pačių universitetų išnykimą.

Tad menkas dėmesys kaunietiškam jungimosi projektui yra keistas, juolab, kad kalbos apie universitetų perteklių Lietuvoje ir būtinybę juos jungti ar kaip kitaip optimizuoti yra kone nuolatinės. Tiesa, tarp pasmerktųjų būtinosioms reformoms Kauno universitetai neminimi, bet nedera pamiršti, kad vienintelis realus jau įvykęs universitetų jungimasis ir įvyko būtent Kaune, kai Kauno medicinos universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija susijungė į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą.

Universitetų jungimasis buvo kiekvienos aukštojo mokslo reformatorių grupės svajonė: vadinamosios Steponavičiaus reformos architektai vylėsi, jog universitetai puls jungtis, mat juos pavieniui smaugs, atsiprašau, skatins nematoma rinkos ranka; aršesnė reformatorių grupė, kažkada vadinusis piliečių iniciatyvinė grupė „Už kokybišką ir sąžiningą mokslo ir studijų sistemą“, buvo numačiusi jungimąsi įvykdyti ediktais ir kitomis gana matomomis priemonėmis. Galiausiai, A. Kubiliaus vyriausybė buvo subūrusi darbo grupę (nors kažkodėl manoma, kad jas buria tik A. Butkevičiaus vyriausybė), kuri nusprendė, kad Vilniuje ir Kaune apskritai dera palikti po vieną universitetą. Tąkart į tokius planus žiūrėjau itin skeptiškai: jei kumštuku grūmosi rektoriams, jie paprasčiausiai parodys špygą, ir net pripažindami, kad jungimosi tikrai reikia ir kad universitetų gerokai per daug, nė piršto dėl to nepakrutins. (Geras tokios elgsenos pavyzdys yra buvęs Pedagoginis, dabar Edukologijos universitetas: kalbas, kad jo egzistenciją vertėtų, švelniai tariant, optimizuoti, pirmąsyk išgirdau prieš gerą dešimtmetį, bet jis tebestovi dar vis. Kartais net studentų apjuostas.)

Dabar gi, kai oficialia paskelbta, kad jungimesi tikrai dalyvaus trys universitetai (KTU, VDU ir LSMU) į Kauno universitetų iniciatyvą žiūriu smalsiai, kaip į iššūkį, kurio universitetai, panašu, ėmėsi daugmaž savanoriškai. Pirmiausia, žinoma, smalsu, kodėl jie taip sugalvojo. Čia, ne vien mano galva, galimi keli atsakymo variantai.

Pirmiausia, žinoma, visų Lietuvos aukštojo mokslo politikų visais gyvenimo atvejais tiražuojama oficialioji versija: globaliame akademiniame pasaulyje galioja griežtos ir negailestingos konkurencijos taisyklės, tad pavieniui maži Lietuvos universitetai joje grumtis negali. Štai todėl reikia jungtis, mat jungtinės pajėgos – galingesnės, jungtiniai resursai - didesni, taigi ir jungtiniai rezultatai būsią geresni. Žodžiu, jungimasis = šviesi ateitis ir aukšti pasiekimai.

Antroji versija viešojoje erdvėje išsakoma kiek rečiau (aš, pavyzdžiui, jos neradau nė viename Kauno universitetų jungimuisi skirtame informaciniame pranešime, gal blogai ieškojau). Nors nieku gyvu negalima pasakyti, kad ji slepiama ar pripažįstama tik puse lūpų – tai demografija. Prieš beveik dvidešimt metų stipriai krito gimstamumo rodikliai ir dar iki pat šiol itin ženklaus jų kilimo niekas nepastebėjo, tad surinkti studentų universitetams pavyksta vis sunkiau. Jau kelinti metai mane vis pasiekia palyginimai, kad štai į filosofiją ar sociologiją VDU įstojo n studentų, o į KTU n+1 ar n-2, arba atvirkščiai (nelygu metai). Toks vienetų skaičiavimas gali pasirodyti juokingas, tačiau kintanti skaičiaus n reikšmė retai kada viršija 10, o tai, pripažinkime, nebe taip juokinga ir išties verta susirūpinimo. Tai štai, universitetai ir rūpinasi.

Dar viena priežastis minima itin retai, nebent „piktų liežuvių“, nors taipogi yra neblogai žinoma – aukštųjų mokyklų optimizavimui yra skiriama ne tokia jau ir maža Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama. Tad didingą globalios šlovės siekį seka žemiškas noras kiek praturtėti.

Tačiau priežastys – ne vienintelis įdomus dalykas smalsaujant apie būsimąjį Lietuvos universitetą. Man, pavyzdžiui įdomu, kaip bus valdomas, ar, paprasčiau tariant, kaip veiks darinys, kuriame šiandieniais skaičiais atsidurtų apie 30 000 studentų ir apie 6 300 darbuotojų (lyginant su šiandieniu Vilniaus universitetu tai apie pusantro karto daugiau): darbuotojų turėtų sumažėti, studentų, dėl demografijos taip pat, tačiau veikiausiai ne tiek, kiek darbuotojų. Todėl gana natūraliai kyla klausimas apie dėstytojų ir studentų santykį (kiek, pavyzdžiui, rašto darbų turės skaityti niekuo neypatingas LU lektorius), o ir apie pačio pedagoginio personalo formavimą. Štai konkretus pavyzdys iš man artimiausios mokslinės srities: šiandien minimuose trijuose universitetuose yra keturios filosofijos katedros. Nepanašu, kad naujajame LU jos visos keturios išliks. Bet principai, kuriais remiantis jos bus reformuojamos, įdomūs, tikiu, ne man vienam. Įdomūs ne todėl, kad turėčiau kažin kokių specifinių asmeninių interesų, bet dėl to, kad kaunietiška aukštojo mokslo reformacija gali sukurti įdomių precedentų ir sektinų pavyzdžių. Arba, personalo formavimo principų lygmenyje, gali palikti viską, kaip buvę, šitaip faktiškai nubraukdama garsius lozungus apie jungtinę pasaulinio lygio mokslo ir studijų kokybę.

Beje, patys kokybės lozungai, nepaisant jungimosi varikliu save skelbiančio KTU vadovų pasisakymų, taip pat kelia abejonių. Kokybę, ponai, kaip patys gerai žinote, užtikrina anaiptol ne universiteto dydis, o šiek tiek kiti veiksniai. Tad klausimas, ar tikrai toji jungtinė kiekybė tikrai virs kokybe, nepaisant Suomijos ir Danijos pavyzdžių (negi tikrai nematote skirtumų tarp Lietuvos ir Šiaurės šalių akademinio pasaulio?!) vis dar lieka neatsakytas.

Kaip ir nėra visiškai akivaizdu, kad naujasis akademinis darinys, nepaisant deklaruojamų globalių ambicijų, nevirs nauja kovine grupe gana tiesmukose ir, pripažinkime, apgailėtinose grumtynėse su VU dėl gana ribotų nacionalinių resursų. Juk tiesą sakant, šiems abiem universitetams būtų gerokai geriau kovoti ne tarpusavyje, bet konkuruoti su Latvijos, Estijos, o gal net Danijos ar Suomijos universitetais. Tokiu būdu vidinis šalies aukštojo mokslo balansas nusistotų gerokai pagrįsčiau.

Nepaisant visų surašytų klausimų ir abejonių, nuoširdžiai viliuosi, kad atkuriamasis LU pasieks bent dalį deklaruojamųjų tikslų, šitaip pagelbėdamas ne vien sau, bet ir visai Lietuvos akademinei padangei. To jam ir linkiu.

O pabaigai prisipažinsiu: kuo toliau, tuo labiau žaviuosi naujojo darinio pavadinimu. Lietuvos universitetas – puikus rinkodarinis sprendimas, su kuriuo kolegas Kaune ir sveikinu!